|
| Author | Message |
|---|
 |  2016-12-04, 21:41 | |
| Klaudijui prasitarus, kad seksas - neblogas stimulas net kalnus nuversti, Reina, akivaizdžiai sudominta, pasilenkė į priekį. Nesitikėjo, kad seksas jo gyvenime vaidina tokį svarbų vaidmenį. Šiaip ar taip, jis bene pusę metų nebuvo namo parsivedęs nei vienos moters, todėl veikiausiai šitiek laiko ir nesimylėjo. Kaip iš žmogaus, kuris labai myli seksą, tai atrodė gana keistas elgesys.
- Na, jau žinau, kad esi įlipęs per langą. Ką dar labai keisto esi padaręs? Išnuomojęs visą operos ir baleto teatrą ir užsakęs operą tik jums dviems? Nuskraidinęs į Paryžių vien tam, kad nereikėtų laukti iki trečio pasimatymo? Nagi, papasakok, kaip Klaudijus Jaeger vilioja moteris? - nusišypsojo. Tikrų vilionių pati Reina buvo patyrusi mažai. Paprastai vyrai su kuriais draugavo neturėjo nei pinigų, nei pakankamai fantazijos, kad apsiimtų tokiais dalykais.
- Na, smaugimas nėra taip blogai. Vienas vyrukas, su kuriuo teko kartą mylėtis, galėdavo tai daryti tik duše. Pirma maniau, kad tai tik atsitiktinumas, bet vėliau ėmė darytis labai jau keista. - sukikeno ir atsigėrė dar viskio. Jautė, kaip ima po truputį apgirsti. |
| | | |
| | 2016-12-04, 22:16 | |
| Kai į pirmąją vietą Claudius gyvenime stojo darbas, visi kiti dalykai nublanko. Visą dieną sėdint užsivertus šūsniais popierių, dingdavo susidomėjimas ne tik moterimis, bet ir visu kitu aplinkiniu pasauliu. Anksčiau vyro seksualinis gyvenimas buvo žymiai aktyvesnis ir spalvingesnis, tačiau tapęs verslo rykliu jis lovoje pasidarė nuobodus ir nykus. Prie to veikiausiai prisidėjo nenormalus darbo krūvis ir nuovargis.
- Reina, aš nesu romantiškas, - Jaeger gūžtelėjo pečiais, paklaustas apie viliones. - Žinoma, buvo keletas brangių dovanų ar prašmatnių vakarienių, bet tai nieko ypatingo, - lengvas šypsnis blykstelėjo jo veide ir jis godžiai gurkštelėjo viskio. Alkoholis susimaišęs su cigaro dūmais, traukiamais giliai į plaučius, sėkmingai atliko savo darbą. Galva ėmė kiek svaigti, o kūnas tapo kažkoks lengvesnis, laisvesnis. - Moterys pasidarydavo įspūdingai aistringos, kai pavaišindavau jas savo rinktine vyno kolekcija, - Claudius smagiai pakėlė antakius ir ranka susirado merginos delną bei sunėrė judviejų pirštus. - O ką? Dušas yra visai ne prasta idėja, - šyptelėjo, nykščiu piešdamas ratus ant išorinės Reinos delno pusės. |
| | | |
| | 2016-12-04, 22:22 | |
| -Po savaitės-
Reina kvatodama įvirto per duris. Vidurys nakties, vyras įsikibęs jai į vieną ranką, bateliai - kitoje. Pasisukusi į savo palydovą, aukštą tamsiaplaukį vyrą su prabangiu kostiumu, Reina sukikeno ir pirštą prispaudė jam prie lūpų.
- Šššš, aš gyvenu ne viena. - sušnabždėjo. Lūpas priglaudusi prie Theo priklausančių, moteris kiek pasistiebė ir net nepastebėjo, kai jau buvo nešama. Trumpam atsitraukusi, kad parodytų kur reikia eiti, Reina galiausiai susikoncentravo ties bučiniu ir drabužių nurenginėjimu. Taip, ji puikiai žinojo, kad Klaudijus veikiausiai namuose, tačiau kokia tikimybė, kad tokiu metu jis nemiegos? Na, jos praktiškai nėra. Be to, jie tik miega kartu. Ar jis turi teisę pykti, kai beveik kasnakt jie praleisdavo atskirai, o ir jis neparodė jokio noro būti kažkuo daugiau nei tiesiog meilužiais?
Jiems įgriuvus į Reinos kambarį, viskas vyko žaibo greičiu. Drabužiai skrido į šonus, o jie abu, net nepasiekę lovos, įsitaisė ant rašomojo stalo. Kadangi jau buvo viską pradėję taksi, dabar beliko pabaigti. Dar keli bučiniai ir jie jau žvėriškai dulkinosi ant stalo, nelabai saugodami ant jo sukrautų daiktų. Dešimt minučių ir Theo jau rinkosi drabužius. Pati Reina irgi neketino laukti, todėl nušoko nuo stalo ir apsisiautė trumpu šilkiniu chalatu.
- Išeisi pats? Aš eisiu į dušą. |
| | | |
| | 2016-12-04, 23:12 | |
| Claudius kietai miegojo. Į lovą susirangė gerokai prieš dešimt, pagaliau gavęs puikią progą normaliai pailsėti. Bent jau taip manė. Miegą iš pradžių išblaškė juokas, tačiau jautriau vyras sureagavo į itin aistringas dejones, sklindančias iš kažkurio kambario antrąjame namo aukšte. Jaeger tuojau pat atplėšė akis ir keletą sekundžių spoksojo į lubas. Tuomet stryktelėjo iš lovos ir greitosiomis užsitempė pilkas treningines kelnes. Sparčiu žingsniu išbėgo į koridorių ir kone atsitrenkė į vyruką, einantį iš Reinos kambario. Claudius įsitempė bei nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Pastarasis kažkaip kvailai išsiviepė bei ištiesė ranką pasisveikinti. Jaeger jos nepaspaudė.
- Kas tu toks? - susiraukęs prabilo, neslėpdamas šleikštulio. Tuomet kiek pasviro priekin, pažiūrėdamas, kas darosi merginos kambario viduje. - Reina, išlįsk. Dabar, - griežtai, tramdydamas kylantį balsą. Rankas sukryžiavo ant krūtinės ir svilinančiu žvilgsniu įsispitrijo į vyruką. - Kur žadėjai eiti? Kodėl vienas vaikštinėji po mano namus? - iškošė ir tvirtai sukando dantis. Sulig kiekviena sekunde jis vis labiau siuto. |
| | | |
| | 2016-12-04, 23:17 | |
| Reina, Theo išėjus per duris, jau ketino eiti į dušą, tačiau išgirdo kažką bildant. Užvertusi galvą į viršų ji klausėsi kaip kažkas, peršokdamas per kelias pakopas iš karto, leidžiasi į pirmąjį aukštą, o tada pasiekia jos miegamąjį. Tyliai atsidususi, žinodama, kad nieko gero čia jau nebeįvyks, Reina įsispyrė į šalia gulinčius batelius (jei netyčia būtų išvaryta į lauką taip, kaip stovi) ir labiau susisiautė šilkinį trumpą chalatėlį, kuris, pripažinkim, mažai ką dengė, tačiau nebuvo nieko, ko abu vyrai jau nebūtų matę. Lėtai, nenoromis išėjusi į koridorių, Reina atsiduso ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Matė, kad Klaudijus įsiutęs, todėl tam tikra prasme buvo malonu, kad jam pakankamai rūpi.
- Klaudijau, jis eina iš mano kambario į lauką. Pabuvo pas mane, dabar išeina namo. Jis neslampinėja po namus ir nieko neieško, tiesiog išeina. Leisk jam eiti. - priėjusi prie Klaudijaus, Reina švelniai prilietė įsitempusią jo ranką. - Grįžk į lovą, Klaudijau, jokio kriminalo čia nėra. Jei gerai pamenu, darbo sutartyje nėra nurodyta, kad negaliu atsivesti svečių, tiesa? |
| | | |
| | 2016-12-04, 23:31 | |
| Claudius akys bėgiojo tai prie vyruko, tai prie tamsiaplaukės. Gerai įsiklausius, buvo galima išgirsti jo dantų griežimą. Jaeger sunkiai nurijo seiles ir dar stipriau susiraukė, jei tik tai dar buvo įmanoma. Reinos prisilietimas nutvilkė tarsi elektra ir jis tuojau pat patraukė ranką šalin.
- Ne, į lauką jis neina. Nebeina, - suurzgė sučiupdamas Theo už apykaklės. - O jei jau eina, tai tikrai ne per pagrindinęs duris, - žodžius iškvėpė vaikinui į veidą. Prirėmė jį prie sienos ir keletą akimirkų tyrinėjo jo sumišusią veido išraišką. - Daugiau nenoriu šito idioto čia matyti. Nie-ka-da, - išspjovė, tačiau vikraus vaikinuko greit buvo nustumtas šalin. Dar labiau įsiutęs ir užsivedęs, Claudius prišoko prie jo ir trenkė iš kumščio tiesiai į pilvą. Theo instinktyviai susirietė ir suteikė Jaeger puikią progą pačiupti jį už kupros. Iki šios nakties vyras niekad nežinojo turintis tiek jėgų. Jis nutempė Theo prie galinių durų ir, plačiai jas atlapojęs, išmetė lauk be didesnių ceremonijų. Dramatiškesnis šou laukė Reinos. - Nepamiršk, kad gyveni po mano stogu, - prabilo, atsisukęs į merginą. - Ir svečiai čia vedami iki vidurnakčio bei man pranešus. Kruštis gali jų namuose ar kur tik nori, bet ne čia, - akivaizdžiai įsižeidęs Claudius menkai galvojo, ką šneka. Galvoje mintys lėkė nenusakomu greičiu, o įsiutis ėmė valdyti kiekvieną ląstelę. |
| | | |
| | 2016-12-04, 23:37 | |
| Reinai nerūpėjo kas nutiks Theo. Žinoma, skamba savanaudiškai, tačiau jis buvo tiesiog paprastas vyrukas, sutiktas bare. Reina žinojo jo vardą ir tai, kuo jis užsiima. Matė, kad jis patrauklus ir juos paprasčiausiai užvaldė aistra. Tačiau jie nebuvo jai toks svarbus, kad Reina pergyventų dėl to, kad jis buvo išmestas. Todėl per daug nesirūpindama dėl vargšo vaikino, kuris jau buvo išmestas per galines duris, Reina sukryžiavo rankas ant krūtinės, stebėdama atūžiantį Klaudijų. Tačiau to, ką jis pasakė, ji nesitikėjo. Išplėtusi akis, moteris kelias akimirkas palaukė, o tada nesusilaikė ir trenkė jam skambų antausį.
- Atsipeikėk, tu pykčio kamuojamas idiote. - sušnypštė ir žengė kelis žingsnius į priekį. Papurčiusi galvą, tarsi negalėdama patikėti tuo, kas čia vyksta, Reina suspaudė kumščius, jos veidas net įraudo iš pykčio, o žandikaulis trakštelėjo. - Aš gyvenu po tavo stogu, nes TAU taip patogu. Ir tikrai niekur nėra taisyklės, kad aš, dirbdama čia kaip išprotėjusi, neturiu teisės nuleisti garo. - sušnypštusi, akivaizdžiai pasipiktinusi, Reina žengė dar vieną žingsnį link Klaudijaus.
- Tu pyksti, nes pavydi. Pripažink tai. Pyksti ne dėl to, kad tave pažadinau, ne dėl to, kad kažką parsivedžiau. Pyksti, nes per visą šitą laiką, kai miegam kartu, nesugebėjai pasakyti, kad tau kažką reiškiu, o dabar savo pyktį, kurį jauti pats sau, nukreipi ant manęs. |
| | | |
| | 2016-12-04, 23:51 | |
| Antausis atsipeikėti nė kiek nepadėjo. Claudius tik dar labiau užsidegė ir stipriai sugniaužė kumščius. Stingdantį žvilgsnį nukreipęs į Reinos akis, vyras giliau įkvėpė oro, staiga tapusio tankiu ir karštu. Vos virpantys vyro pirštai grubiai suimė tamsiaplaukės riešą ir jis šiurkščiai truktelėjo ją į save.
- Puiku, Reina, jeigu nori, gali iš čia dingti, kad ir tuojau pat, - Jaeger balsas buvo toks... svetimas. Beprotiškai atšiaurus, tarsi mergina jam nė trupučio nieko nereikštų. Bėda ta, kad reiškė. Gal net kiek per daug nei turėtų. Būtent dėl to Claudius čia ir siautėjo. Pavydas, nepakeliamas pyktis, sunkus išdavystės jausmas, staiga apraizgęs visą kūną, jam dabar nedavė ramybės. - O jei ir pavydžiu? Ką tai keičia? - vis stipriau spaudė smulkų merginos riešą ir ėmė tankiau kvėpuoti. - Kaip jaustumeisi tu, jei parsivesčiau į namus kitą moterį? Ar tau būtų nusispjaut? - vyras kalbėjo užsivedęs, menkai apsvarstydamas savo žodžius. Galiausiai jis paleido Reinos ranką ir pasitraukė kelis žingsnius atbulas. Delnais perbraukė sau per veidą. Dievaži, toks įskaudintas jis nesijautė jau begalę laiko. Net negalėjo pasakyti, kada paskutinįkart šitokia audra siautėjo jo viduje. - Nenoriu, kad čia vestumeis vyrus. Tai vienintelis mano prašymas, - tvirtai, šaltai pasakė ir viena ranka pasirėmė į kažkokią spintelę, su gėlių vazonu ant jos. |
| | | |
| | 2016-12-04, 23:58 | |
| Reina, žiūrėdama į Klaudijų, pajautė tai, ko nejautė dar niekada. Ji jautėsi siaubingai, nes įskaudino kitą žmogų. Tai buvo toks svetimas jausmas, kad Reina išsigando pati savęs. Suprasdama, kad šį kartą peržengė ribą su savo planais ir savo skaičiavimais į priekį bei bandymu numatyti kas bus, moteris nusibraukė plaukus nuo akių. Jau gailėjosi, kad parsivedė čia Theo, gailėjosi, kad visa tai įvyko.
- Tai keičia viską, negi nesupranti? - pakėlė balsą, jausdamasi taip, lyg reikėtų rautis plaukus. Negi Klaudijus šitoks nesupratingas, negi jis nesuvokia kas čia vyksta. - Jeigu tu pavydi, jeigu nenori manęs matyti su kitais vyrais, jeigu nori, kad eičiau miegoti tik su tavimi, o ne su kuo nors kitu, tu turi taip man ir pasakyti, o ne laukti ir tikėtis, kad viskas gausis savaime. - suriko, akivaizdžiai visiškai praradusi kantrybę ir savitvardą. Va ką jausmai žmogui padaro. Priėjusi prie Klaudijaus, nors jis ir atitraukė, Reina galiausiai šiek tiek apsiramino, giliai įkvėpė ir linktelėjo.
- Tu teisus. Jeigu parsivestum moterį, o aš girdėčiau, kaip ją dulkini, ištempčiau tą kalę iš lovos už plaukų. - pati baisėdamasi tuo, ką sako, nesuvokdama, kaip gali pripažinti tokius dalykus, Reina giliai įkvėpė, tačiau tai nepadėjo. Žodžiai liejosi it krioklys. |
| | | |
| | 2016-12-05, 00:14 | |
| Jaeger įskaudinti buvo sunku. Jis - tarsi nepajudinama uola, niekad neatskleidžianti savo jausmų, savo silpnųjų vietų, kurias galėtum paversti idealiu taikiniu. Tačiau net pats to deramai nesuvokdamas vyras Reinai atidavė per daug. Atidengė save pernelyg stipriai, šitaip suteikdamas merginai galią jį kankinti. Šįkart Claudius prisiminė, kodėl kartais vengdavo savo paties jausmų. Kodėl ryšiai su žmonėmis jam visad būdavo paskutinėje vietoje arba išvis į dienotvarkę nepatekdavo. Kylantis tamsiaplaukės balsas jį kažkodėl menkai bejaudino. Dalinai išsiliejęs vyras tapo apatiškas, tarsi apsvaigęs ir nebegalintis aplinkoje susigaudyti. Jo paties namų aplinka tapo tokia svetima, tokia dusinanti, kad Claudius nebegalėjo nieko girdėti ar suprasti. Todėl garsiai ištarti Reinos žodžiai net nebuvo suvirškinti, tiesiog ištirpo įtampos prisipildžiusiame ore. Jaeger atsipeikėjo tik tada, kai ji priėjo arčiau. Atšiauriai pažvelgęs į Reiną, jis nustebęs papurtė galvą. Nenorėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Pavydi ir ji? Dabar jau tikrai nieko nebesuprato.
- Bet vis tiek jį atsivedei čia, Reina, - vyras pamosikavo rankomis ir atsiduso. - Ir viskas, ką pasakysi, šio fakto nekeičia, - Claudius dar kartelį papurtė galvą bei išsitiesė. Šiek tiek pasukiojo pečius, tarsi tikrindamas, ar tebegali judėti, mat jausmas, jog kūnas sustingęs ir nutirpęs, neapleido. - Bet nesvarbu, tiesa? Mes esame niekas. Tu nesi mano mergina ar žmona ir aš negaliu tau nurodinėti, ką daryti su gyvenimu, - Claudius kažkaip patempė lūpas, lyg bandytų sudėlioti jas į šypsnį, tačiau tai padarė jo veidą tik dar liūdnesnį ir niūresnį. - Neturėjau kelti šito šurmulio. Tiesiog nesusitvardžiau, - gūžtelėjo pečiais, pajusdamas, kaip įtūžį pakeičia anksčiau nepatirtas, kažkoks naujas skausmas. |
| | | |
| | 2016-12-05, 00:23 | |
| Išgirdus tai, kad jie yra niekas, Reina pasijautė taip, tarsi širdis plyštų pusiau. Jis teisus. Jie iš tiesų yra niekas. Ir nepriversi žmogaus, kuriam pinigai ir verslas yra svarbiau už kitą žmogų, galvoti kažkaip kitaip. Toks jau Klaudijus buvo, ką ji bandė pakeisti? Ką bandė įrodyti? Šią akimirką atrodė, kad jokie planai, jokie pavogti dokumentai, joks darbas, kuriam ji iššvaistė šitiek laiko ir jėgų - niekas nebėra svarbu.
Moters rankos nusviro, delnai atsipalaidavo. Moters veidas buvo neįskaitomas, kol galiausiai nutiko tai, ko Reina nebegalėjo kontroliuoti. Jos akys pritvinko ašarų. Ji niekada neverkdavo, niekada nepalūždavo, niekada neleisdavo kitam žmogui pastebėti jos silpnumo, tačiau dabar visko buvo paprasčiausiai per daug. Ką ji sau galvojo? Kad žmogui, valdančiam milijoninę imperiją, rūpi jo sekretorė iš Puerto Riko? Kad ji jam kažkas daugiau nei tiesiog gražus kūnas ir maloni draugija tada, kai tingisi ieškoti geresnės, gražesnės, intelektualesnės ar labiau atitinkančios jo pačio statusą? Jie buvo niekas, tačiau tiesa ta, kad ir pati Reina buvo niekas. Persibraukusi rankomis per suveltus plaukus, jausdama, kaip skruostais rieda ašaros, moteris linktelėjo ir pakėlė akis, kad ir kaip gėda buvo.
- Tu teisus. - kimiai ištarė, bandydama užgniaužti tą gumulą gerklėje, stengdamasi galutinai nepalūžti. Jos rankos drebėjo, visas kūnas ėmė virpėti. - Tu teisus. Mes esame niekas.
Apsisukusi, nebegalėdama pačios savęs pakęsti, norėdama prasmegti skradžiai, dingti, išnykti, moteris nuėjo į savo kambarį ir pasistiebusi nuo aukščiausios spintos lentynos nusikėlė lagaminą. Širdis baladojosi, rankos drebėjo, tačiau susikaupusi, vis braukdama nuo veido ašaras, Reina ėmė krautis daiktus. |
| | | |
| | 2016-12-05, 19:26 | |
| Claudius niekada nebuvo emocionalus, net vaikystėje. Jo galva veikdavo tarsi nepailstanti mašina, mintys sukosi labai tvarkingu srautu, neužleisdamos vietos jokiems jo sprendimus galintiems lemti jausmams. Tačiau dabar vyras negalėjo mąstyti racionaliai. Negalėjo žvelgti į visą šitą, pripažinkim, absurdišką situaciją logišku mąstymo kampu. Jaeger niekada netikėjo dramatiškuose filmuose vaizduojamu nepakeliamu skausmu, tačiau, kai pastarasis užplūdo jį, vyras suprato, koks išties yra idiotas. Koks yra nepatyręs, kokia siaura jo mąstymo prizmė, kaip jam dar trūksta išminties ir elementaraus suvokimo apie save patį. O kai imi abejoti pats savimi ir savo galimybėmis, viskas pradeda neišvengiamai slysti iš po kojų. Claudius šią akimirką nebejautė žemės. Nebejautė, jog stovi ant šaltų parketlentėmis išklotų grindų. Didžiulis namas tapo dusinančiomis keturiomis sienomis. Širdis lipo per burną. Jau geriau būtų apsivertęs ant kito šono ir toliau miegojęs.
Negyvu žvilgsniu jis žiūrėjo į verkiančią merginą bei pajuto kaip kažkokie šalti, geležiniai gniaužtai ima jį traikšyti. Tik nieko pasakyti nebegalėjo. Jokie žodžiai neatėjo, nenutūpė ant liežuvio galo ir neišsiveržė lauk. Claudius nulydėjo Reiną akimis, po sekundėlės ir pats atsipeikėdamas bei pasukdamas link jos kambario. Jeigu šią akimirką veiktų ne keisti bei nepažįstami jausmai, o principai, vyras būtų apsisukęs ir nukeliavęs į savo miegamąjį.
- Ką čia darai? - sukuždėjo ir išsigandęs papurtė galvą. - Reina, kur tu eisi...? - sunkiai nuryjo seilių gumulą bei priėjo arčiau merginos. Suspaudė šios kairiąją ranką, kad tamsiaplaukė nustotų grūsti daiktus į lagaminą. - Juk tu neišeini? Tu negali.. - Jaeger dar smarkiau papurtė galvą, sutrikusiu bei išgąsčio kupinu žvilgsniu ieškodamas jos akių. |
| | | |
| | 2016-12-05, 19:38 | |
| Reina viską matė tarsi per rūką, ji nieko nebegirdėjo, galvoje ūžė. Dar niekada šitaip nesijautė, niekada neatrodė pati sau tokia absurdiška, tokia beviltiška, tokia nusižeminusi. Jai skaudėjo, širdis, rodos, lipo iš krūtinės, vaizdas dvejinosi nuo akyse besikaupiančių ašarų. Reina pirmą kartą pasijautė tokia priklausoma nuo kito žmogaus, nuo to, ką jis apie ją galvoja, to, ką jai jaučia. Ji nebuvo pratusi rūpintis kas ką jai jaučia, tačiau mintis, kad Klaudijui ji niekas, įskaudino veikiausiai labiau, nei turėjo. Reina manė, kad visi pasimatymai, visi išgėrinėjimai, visi pokalbiai, bučiniai, prisilietimai, visa tai kažką reiškė ne jai vienai, tačiau Klaudijus visa tai nušlavė vienu mostu. Ir Reina privalėjo sau pripažinti, kad širdis plyšta, o oro trūksta ne dėl to, kad reikės ieškoti kito darbo, o dėl to, kad gyvenimas be Klaudijaus ėmė atrodyti kažkoks tuštokas.
Klaudijaus prisilietimas Reiną tarsi pažadino iš transo. Krūptelėjusi, moteris pasuko galvą į savo vis dar viršininką, ji visa virpėjo, drebėjo ir jos ranka, kurią laikė Jaeger. Akys plūdo ašaromis, plovė skruostus ir kapsėjo ant jos kaklo, krūtų, ant daiktų, kuriuos ji grūdo į lagaminą bene nemačiomis, negalvodama apie susiglamžymą ar daiktų sutalpinimą.
- Kam man likti, Klaudijau? Tu ką tik pasakei - mes esam niekas. Ir tai mano kaltė, jei aš buvau įsitikinusi, kad aš tau esu kažkas daugiau nei lengvas grobis, nei kvaila sekretorė, teikianti papildomas seksualines paslaugas.
Sukūkčiojusi, Reina užsidengė veidą. Jautėsi apgailėtinai, o pripažinti, kad klydo, pripažinti, kad šį tą jautė buvo bene žeminantis procesas.
- Aš esu stereotipas, Klaudijau. Mergina iš blogo rajono, permiegojusi su savo viršininku ir sužinojusi, kad jam tai nieko nereiškė. Aš esu ta, iš kurios juokiasi žiniasklaida ir tavo kolegos darbe prie kavos puodelio. |
| | | |
| | 2016-12-05, 20:26 | |
| Siaubinga baimė gniaužė gerklę, beprotiškai dusino. Vyras drebančiais pirštais spaudė virpčiojantį merginos riešą ir karštligiškai purtė galvą. Ji negalėjo išeiti. Tik ne tada, kai apvertė Claudius gyvenimą aukštyn kojomis, viską apsuko kitu kampu. Ji negalėjo šitaip pasielgti ir tada išeiti. Jaeger buvo pasiryžęs viską užmiršti, šios dienos puslapį plėšti lauk. Kad tik Reina pasiliktų.
Tamsiaplaukės žodžiai trenkė tarsi žaibas. Vyras vos suverdėjo ir giliau įkvėpė oro, tačiau jo vis nepakako.
- Ne... - sušnibždėjo, chaotiškai akimis lakstydamas po visą kambarį. - Ne, ne, ne, Reina, ne, - jis pritūpė prie merginos, pastumdamas lagaminą į šalį. Claudius neleis jo susikrauti. Neleis išeiti. - Jeigu tu dabar dingsi, iš manęs nieko neliks, - vyras nusuko žvilgsnį. Negalėjo net pakelti tos minties, jog trūksta tiek nedaug, kad Reinos paprasčiausiai nebeliktų jo gyvenime. Vos keleto žingsnelių, vos poros netinkamų žodelių. Dabar kiekvienas netinkamas veiksmas galėjo viską sugriauti, sulyginti su žemėmis. Dievaži, jei Reina peržengs jo namų slenkstį, tai kartu išsineš ir Jaeger, iš jo palikdama tik tuščią indą, kiaurymę, kur kažkada buvo žmogus. - Aš neleisiu tau eiti, tu turi pasilikti. Tu nesi stereotipas, tik ne man, - Claudius palinko arčiau tamsiaplaukės ir patraukė jos rankas nuo ašaroto veido. Delnais suėmė šios skruostus ir dar pasilenkė, kad judviejų žvilgsniai neišvengiamai susitiktų. - Prašau, pasidėk tą lagaminą kur nors į tolimiausią spintos kampą, nes išprotėsiu, jei dar kartą jį pamatysiu, - sušnabždėjo, nykščiais nubraukdamas iš Reinos akių besisunkiančius smulkius, tyrus ašarų lašelius. - Tu man nesi niekas, Reina, daugiau niekada taip negalvok, - nuoširdi, visiškai nesuvaidinta, neperdėta baimė virpino tylų, skausmingą Claudius balsą. |
| | | |
| | 2016-12-05, 20:38 | |
| Reina drebėjo, ji niekada nejautė nieko panašaus. Ji atėjo į šiuos namus kaip priešas, kaip žmogus, ketinantis viską sugriauti, sugadinti, sunaikinti. Tačiau dabar ji stovėjo ir verkė dėl žmogaus, kuriam ėmė jausti kur kas daugiau nei pagarbą. Reina po truputį, per šiuos metus ėmė jį įsimylėti. Ji niekada nebuvo nieko pamilusi, niekada nežinojo kiek daug skausmo tai sukelia ir kaip labai viską apsunkina. Tačiau jausmas neabejotinai buvo ypatingas.
Žiūrėdama tiesiai Klaudijui į akis, moteris tylėjo. Jos žvilgsnis buvo neįskaitomas, nesuprantamas, nebuvo aišku ką ji galvoja. Kramtydama lūpą, Reina kelias akimirkas galvojo. Nežinojo kaip pasielgti buvo teisingiausia, tačiau norėjosi spjauti į sveiką protą, spjauti į tai, kas teisinga, kas tinkama, kas logiška. Ji tiesiog norėjo būti su Klaudijumi, norėjo, kad jis priklausytų jai, o ji - jam. Nenorėjo miegoti su kitais vyrais, negalėjo net pagalvoti apie jį su kitomis moterimis. Reina nebenorėjo būti niekas, ji norėjo reikšti kur kas daugiau.
Giliai įkvėpusi, vis dar virpėdama, moteris pažvelgė į lagaminą, o tada atgal į Klaudijų. Galiausiai tik lėtai linktelėjo.
- Gerai. Bet aš nebenoriu nežinoti, nebenoriu būti kažkas, kas retkarčiais šildo tavo lovą. Nebenoriu, kad kolegoms mane priatatytum tik kaip sekretorę. Noriu, kad viskas būtų kitaip, Klaudijau. - nurijusi seiles ir tą gumulą gerklėje, moteris nuleido akis. Toks atvirumas reikalavo nemažai jėgų ir susikaupimo, pastangų.
- Jeigu aš ne niekas, Klaudijau, tai kas aš tau? |
| | | |
| | 2016-12-05, 21:56 | |
| Įsimylėti - šis žodis vyrui skambėjo baugiai, neįmanomai. Jis niekad neįsivaizdavo savęs pametusio galvą, pasišventusio kitam žmogui. Claudius visuomet atsižvelgdavo tik į save, į savo įgeidžius bei norus. Vien mintis, kad jį patį gali išstumti kažkas kitas, skambėjo juokingai. Tačiau viską vyras suprato per vėlai. Jausmai, jau kurį laiką rusenę pačiame tolimiausiame sielos kamputyje, buvo pripažinti bei atrasti kur kas vėliau negu reikėjo. Tik supratęs, kad Reiną gali taip lengvai prarasti, kad gali taip paprastai jos netekti, Jaeger suvokė, jog tai negali būti tik kažkokia darbinė draugystė ar žvėriškos aistros bangos. Jeigu vien skauda nuo minties, kad tamsiaplaukė gali dingti, tai privalėjo būti kažkas daugiau. Ne kitaip. Tačiau paklaustas, kas tai yra, vyras sutriko. Claudius žvelgė į merginos akis ir... negalėjo, ne, galbūt bijojo atsakyti. Vienas jo delnas nuslydo Reinos petimi ir jis atsiduso. Kada gi dar, jei ne dabar?
- Tu... tu esi priežastis, kodėl aš dar noriu čia būti, - Jaeger prabilo kiek garsiau. Nebe tuo tyliu kuždesiu, tačiau kur kas tvirtesniu balsu. Jis tikėjo tuo, ką sakė. - Nežinau, kas gali dėl to nutikti.., bet man atrodo, jog pradedu tave įsimylėti, Reina, - vos pakreipęs galvą į dešinę pusę, Claudius apkabino merginą, prisitraukdamas jos smulkų, šiek tiek suglebusi kūnelį sau prie krūtinės. Tai, ką jis pasakė, pernelyg apnuogino paprastai dienos šviesos bijojusią vyro sielą. Jaeger nebegalėjo žvelgti Reinai į akis, šis bijojo jos reakcijos, bijojo likti nustumtas, bijojo, kad šitas jam nepažįstamas jausmas bus sutryptas, sumaišytas su žemėmis ir sunaikintas. Juk Claudius niekad nebuvo sentimentalus, juk niekad nekreipė dėmesio į dažnėjantį širdies ritmą ar trūkčiojantį kvėpavimą. Tačiau kodėl tai buvo taip svarbu dabar? |
| | | |
| | 2016-12-05, 22:32 | |
| Klaudijui ištarus žodžius, nuo kurių suvirpėtų bet kuri mergina, Reina nejučiomis išplėtė akis. Nesitikėjo to išgirsti, ne dabar, ne šiandien. Labiau tikėjosi kažko panašaus į "tu man labai patinki" arba "tu man svarbesnė nei mano valytoja, virėja ir apsauginis kartu sudėjus", o gal net kažko panašaus į "kartais tu man patinki labiau nei mano darbas", tačiau išgirdo šį tą daug rimtesnio. Tai, ko niekada anksčiau iš nieko kito girdėjusi nebuvo. Pasimetusi ir akivaizdžiai susinepatoginusi, Reina krenkštelėjo ir galiausiai teikėsi praverti lūpas.
- Man... Man niekada niekas nėra to sakęs. - galiausiai pripažino, akivaizdžiai jausdamasi nejaukiai ir nesmagiai. Šitas žmogus jai atveria širdį, o ji kada nors jam ją sutryps. Atrodė tiesiog nepakeliamai žiauru. Tačiau tylėti Reina negalėjo, negalėjo daugiau meluoti, slėpti, pasilaikyti savyje. Ji privalėjo tai pasakyti.
- Aš niekada nieko nesu mylėjusi, tačiau manau, šiuo metu esu arčiausiai meilės kiek esu buvusi. - sušnarėjo, vis dar drėgnomis akimis žiūrėdama į Klaudijų. Apsikabinusi jį, Reina padėjo galvą vyrui ant krūtinės ir atsipalaidavo, tyliai atsidusdama. - Atsiprašau, kad šitaip tave įskaudinau. Atsiprašau, kad jį čia parsivedžiau, kad buvau tokia kalė... Atsiprašau. |
| | | |
| | 2016-12-05, 22:54 | |
| Neapsakomai geras jausmas užliejo vyrą nuo galvos iki kojų, kai pajuto Reiną jo glėbyje atsipalaiduojant. Jam nebebuvo svarbi merginos reakcija, nebebuvo svarbu, ką ši pasakys. Tai, kad savo prisilietimu Claudius gali išsklaidyti įtampą ar susikaustymą, pasakė daug daugiau nei bet kokie žodžiai. Vyras patogiau įsirangė ant kilimo, stipriai suspausdamas merginą savo rankose ir atsiduso. Nosį įbedė jai į plaukus, giliai į plaučius įtraukdamas puikiai pažįstamo Reinos kvapo. Nors sakyti, kad žmogus gali jaustis toks pažeidžiamas ir toks be galo stiprus vienu metu, yra šiek tiek absurdiška, būtent taip dabar jautėsi Claudius. Patikėjęs tamsiaplaukei dalelę savęs, jis savotiškai bijojo, tačiau kartu ir džiaugėsi tą padaręs.
- Shh, pamiršk. Tiesiog pamiršk tai, - sukuždėjo, nebenorėdamas girdėti daugiau anei vieno atsiprašymo. Jis nenorėjo prisiminti, kas įvyko ir nuo ko viskas prasidėjo. - Tau reikia pailsėti, taip? Tu visa virpi... - šiek tiek susirūpinęs šnekėjo bei vos atsitraukęs, kad galėtų matyti Reinos veidą, drąsinančiai šyptelėjo. Kažin kur Claudius rado tiek stiprybės tam padaryti. - Ar eisi su manim į kambarį..? - nebe taip ryžtingai paklausė, ranka brūkštelėdamas per merginos nugarą. Įspūdinga, kaip viskas greit apsiverčia per vieną vienintelę naktį. |
| | | |
| | 2016-12-05, 22:59 | |
| Reina senokai nesijautė tokia saugi, tokia užtikrinta. O jei atvirai, ji veikiausiai niekada šitaip nesijautė. Vaikystėje niekam nebuvo laiko ją apkabinti ir užtikrinti, kad viskas bus gerai. Jos draugai tuo neužsiėmė, o vaikinai turėjo kitos veiklos, nei laikyti Reiną glėbyje ir užtikrinti, kad ji jaustųsi gerai. Tačiau Klaudijus sugebėjo ją nuraminti, sugebėjo priversti ją jaustis svarbia, mylima, ypatinga. O tai buvo visiškai naujas ir nepatirtas pojūtis.
Pažvelgusi į Klaudijaus akis, kurios buvo tokios pavargusios, ji mintyse save iškeikė, kad vyrui kainavo šitiek nervų ir skausmo. Gi galėjo viso to pasiekti ir neskaudindama jo, nekeldama šitos scenos. Na, bet viskas vis tiek labai gerai išsisprendė. Nenorėdama pasirodyti per daug įžūli, tačiau tuo pačiu žinodama, kad turi tai pasakyti, Reina prikando lūpą, tarsi svarstytų. Galiausiai nelabai drąsiai pravėrė lūpas ir krenkštelėjo.
- Aš nebenoriu čia miegoti. Nuo šiol norėčiau, kad miegotume viename kambaryje, kartu. Nebenoriu būti kviečiama į tavo lovą ir vėliau iš jos išeiti. |
| | | |
| | 2016-12-05, 23:14 | |
| Claudius pakilo iš savo vietos, kartu padėdamas atsistoti ir merginai. Jis apžvelgė sujauktą kambarį, aplink išmėtytus drabužius ir atsiduso. Net nenorėjo, kas dabar būtų, jei jis nebūtų Reinos sustabdęs. Švelniai paėmęs tamsiaplaukės ranką, Jaeger sunėrė judviejų pirštus.
- Taip, žinoma, - nežymiai šyptelėjo ir pritariamai linktelėjo. - Galėsi persikraustyti į mano kambarį jau rytoj, - sumurmėjo, išsivesdamas Reiną iš jos dabar jau buvusio miegamojo. Praleido tamsiaplaukę pirmą lipti laiptais, pats sekdamas iš paskos lėtais žingsniais. Claudius jautėsi pavargęs, tačiau ne dėl to, jog per trumpai miegojo. Jį išsekino emociniai uraganai, dar visai neseniai aktyviai siautėję jame. Todėl šis atoslūgis buvo be galo malonus. Pagaliau pasiekus Jaeger miegamąjį, vyras išsilipo iš pilkų treninginių kelnių bei nusviedė jas ant kušetės. Nepaisant to, kad dar tebebuvo daugybė klaustukų bei neaiškumų, Claudius pagaliau jautėsi nusiraminęs. Visiškai. - Na... štai, - sušnabždėjo ir paleido Reinos ranką. Tą padarė kažkaip nenoriai, tarsi tas prisilietimas reikštų gyvybę. - Ar jautiesi gerai? Nieko nereikia? - kryptelėjęs galvą pasiteiravo ir išspaudė šypsnį. Dar buvo šiek tiek nuo visko apdujęs. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
