| | | Author | Message |
|---|
 |  2016-12-12, 16:53 | |
| | Natalija nerimavo. Nežinia, ar tą išdavė jau kelias minutes tarp ilgų pirštų smilkstanti cigaretė bei suspaustos, raudona spalva nudažytos lūpas, ar jau net erzinti pradėjęs ritmingas šios aukštakulnių kaukšėjimas jiems atsitrenkiant į šaltas grindis. Kadaise erdvūs, brangių baldų kupini namai šią jaudino, tačiau laikui bėgant, Montgomeriui ir jo pinigams tolstant sulig kiekviena diena, tie puošnūs, kruopščiai prižiūrėti namai prarado savo vertę. Ne paslaptis ir ne naujiena, kad šviesiaplaukė mėgo girtis, tiesiog dievino, kai šios draugės pavydžiai nužiūrėdavo naujus jos drabužius, nuostabius namus ir ne ką prastesnį vyrą, tačiau santykiams atšalus, jiems visai nutolus, apsimetinėti, kad su juo nėra vien dėl jo turtų tapo pakankamai.. sunku. Dar sunkiau tapo tuomet, kai šios partneris akivaizdžiai parodė, kad judviejų santuoka nesustabdomai artėjo išsiskyrimo link. Natalija to nekentė, negalėjo pakęsti tos prakeiktos minties, kad visai netrukus visa tai, ko ši tiek metų siekė savo kūnu ir skaidriu protu, nueis veltui. Galbūt dėl to, tą akimirką, kai cigaretė galiausiai susmilko, Fox lūpas paliko tylus atodūsis, o liežuvis vos po kelių sekundžių sudrėkino kelias nedideles, baltas tabletes. Virpančiais pirštais užkaitusi vandens pripildytą arbatinuką, mergina į puodelį įsidėjo žalios arbatos ir, atsisėdusi ant vienos iš aukštų kėdžių, raudonais lūpų dažais dar kartą perbraukė per lūpas. Gal judviejų santykiai ir pašlijo, tačiau tai taip ir nesuteikė Natalijai galimybės prarasti grožį. Juk joks vyras ir jokie nervai nesugadins to, kuo šią taip gausiai apdovanojo gamta. |
| | | |
| | 2016-12-12, 17:12 | |
| Kai meilė užsiliepsnoja, atrodo, kad matai tik tą žmogų, kuris ją privertė širdį sustoti, o rankas drebėti. Atrodo, kad tas nepakartojamas jausmas niekada nesibaigs, kad mylėsi taip, kaip prisiekei prieš Dievą - amžinai, ir skausme, ir varge. Tačiau tiesa ta, kad metams bėgant tam tikrų dalykų nebegali toleruoti, partnerio įpročiai ima varginti, o kai kurie net ir skaudina. Imi vienas kitam atsibosti, o seksas, kuris kažkada buvo toks ugningas, jog varė iš proto, ima darytis monotoniškas ir nuobodus. Ir būtent visi šie dalykai ir ėmė stoti tarp kažkada vienas kitą mylėjusių Natalijos ir Montgomerio. Todėl nieko keisto, kad vyras vis dažniau naktis leido atskirai, o prieš keliones nebeliūdėdavo palikdamas žmoną. Neketino to slėpti, buvo akivaizdu, kad ši santuoka pasmerkta pabaigai. Tačiau apsilankyti vis tiek kartais reikėjo.
Įsukęs į prabangaus namo kiemą, Montis išlipo iš automobilio ir nuėjo prie durų. Pažvelgęs į savo atvaizdą stikle, ranka persibraukė per plaukus ir įėjo į vidų neskambindamas ir nesibelsdamas. Kodėl turėtų? Tai jo namai. Užtrenkęs paskui save duris, neketindamas žmonos po visus kambarius ieškoti, Montis kiek garsiau užklausė.
- Natalija? Tu namie? |
| | | |
| | 2016-12-12, 17:26 | |
| Vos išgirdus šio balsą, liaunas moters kūnas sustingo, rodos, kiek pakeltas šio balso tonas atėmė visus deguonies likučius. Tiesa, meilė blėso, seksas ir šeimyninis gyvenimas prarasdavo savo grožį, tačiau kiekvieną prakeiktą kartą, kai didelių namų aidas pasigaudavo Montgomerio balsą, Natalijos širdis stabtelėdavo. Neilgam, vos kelioms sekundėms, tarsi siektų priminti visas kartu praleistas akimirkas, judviejų santykių pradžią ir aistrą, kadaise visiškai valdžiusią blondinės kūną. Bėgant metams vyras neprarado savo grožio, veikiau atvirkščiai, iš naujo pražysdavo kiekvieną dieną, tiesiog kelyje pasitaikė gyvenimas, vaikų auginimas, pačios šviesiaplaukės apsileidimas. Tik visai neseniai, vaikams suaugus ir ėmus kurti savus gyvenimus, Fox leido sau dar kartą pažvelgti į veidrodį, savyje atrado tą moterį, kuria buvo kadaise, kai šios protą vis dar valdė pinigai ir grožis. Moteris ir vėl sužibo, netgi kiek atjaunėjo, tačiau viskam buvo per vėlu. Atšalę santykiai, rodos, nebegalėjo grįžti į savas vėžes, dingo geismas, aistra, o ir šios partnerio kelyje, matyt, pasitaikė ne viena gražesnė bei gyvybingesnė dama. Natalija nepyko, veikiau atvirkščiai, visai jį suprato, tačiau moteriška šios savigarba vis tiek buvo paminta, o ir jos pačios žvilgsnis ne kartą nukrypo kairėn.. Visgi, pykčiams vis dažnėjant ir nesantaikai vis augant, moteris sunerimo. Buvo įpratusi prie gero gyvenimo, nežinojo, ką darytų, jei jo netektų. Mylėjo vaikus, galbūt vis dar juto savotiškus jausmus ir Montgomeriui, tačiau vertino ir pinigus. Po galais, blondinė tiesiog dievino pinigus, dievino turtą ir galią, kurią jai šie suteikdavo.
-Virtuvėje!-Galiausiai pasiryžusi pakilti nuo kėdės ir atsakyti, Natalija giliai įkvėpė, vos kelioms trumpoms, nereikšmingoms akimirkoms užmerkė akis, it siekdama nusiraminti, lengviau atsikvėpti. Išspaudusi, regis, ganėtinai nuoširdžią šypseną, Fox užsipylė arbatą ir, nugara pasirėmusi į spintelę, pamažu ėmė šią maišyti, akimis sekdama lėtus šaukštelio judesius. Bijojo pakelti akis, bijojo to, ką išgirs ar pajus jį pamačiusi, tad nedidelis arbatoje atsiradęs sūkurys net kiek ramino, sugebėjo atitraukti šios mintis nuo viso to, kas laukė ateityje. |
| | | |
| | 2016-12-12, 17:37 | |
| Montgomeris mylėjo Nataliją. Tikrai, dievaži, tam tikru savo gyvenimo tarpsniu jis ją netgi dievino. Dievino jos šviesias, bene baltas garbanas, dievino jos kūno kvapą, jos juoką, švelnius prisilietimus, dievino tai, kaip ji jį palaikė, kaip vertė jaustis vyrišku ir pačiu svarbiausiu. Tačiau vos Montis pamatė, kad tikroji Natalijos meilė yra pinigai, jo paties jausmai išblėso. Jis negalėjo būti su moterimi, kuri žiūrėdama į jį mato jo čekių knygelę, o išgirdusi, kad jis parašė naują knygą, džiaugiasi ne vyro sėkme, o skaičiuoja ką bus galima už gautą honorarą nusipirkti. Natalijai ėmė rūpėti tik geriausi drabužiai, prabangiausi batai, vienetinės, pagal užsakymą pasiūtos rankinės ir meno dirbiniai. Montgomeris suprato josios tuštybę, nes ir pats nevengė naudotis pinigų teikiamais malonumais, tačiau jam netiko būti nustumtam į kitą planą. Todėl meilės, dėmesio, palaikymo ir susižavėjimo ėmė ieškoti kitų damų glėbiuose.
Įėjęs į virtuvę, Montis nužvelgė žmoną. Turėjo pripažinti, ji atrodė gerai, tačiau vyrui vos ją pamačius kelnės nebeatrodydavo per ankštos. Galbūt tiesiog jis pagaliau suaugo, o gal tai, ką sakė protas, turėjo įtakos ir veiksmui kelnėse. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, vyras nužvelgė oranžinį tablečių buteliuką ant marmurinio paviršiaus ir vyptelėjo.
- Dar net ne pietų metas, Nati. - burbtelėjo ir nuėjo prie šaldytuvo. Išsitraukęs buteliuką gazuoto vandens, įsipylė jo į stiklinę ir įmetė griežinėlį laimo. - Ar ir į arbatą įsidėjai ko nors stipresnio? - pasišaipė, akivaizdžiai niekindamas žmonos poreikį vaistus vartoti lyg saldainius. |
| | | |
| | 2016-12-12, 17:50 | |
| O juk ir ji jį dievino kiekviena savo kūno dalele! Tikriausiai joks vyras nevertė merginos jaustis tokia silpna, tokia priklausoma ir palankia kaip jis. Juk kadaise vos pažvelgus į jį moters kūną išmušdavo karštis, širdis visai nejučia imdavo plakti stipriau, o veidą papuošdavo švelni, džiugesio ir švelnumo kupina šypsena. Juk kadaise ir jis buvo kitoks. Vyro artumas, švelnumas, rodos, nesibaigiantis dėmesys ir toji meilė, kurią šis spinduliavo šios nėštumu metu, ištirpdė visus ledus, leido bent kelioms akimirkoms pamiršti pinigus, pamiršti prabangius daiktus ir lengvą flirtą su kitais vyrais. Montgomeris buvo jai pirmas ir, matyt, vienintelis, tačiau meilei ir dėmesiui blėstant, šių vertybių vietą užėmė pinigai, vaistai ir kitų žmonių žvilgsniai. Natalija nebuvo kvaila, žinojo, koks jis užsiėmęs, suvokė, jog šis dirba vien tik dėl jų gerovės, tačiau nuolatinės šio kelionės, vis retėjantys skambučiai ir pinigais užpildoma banko sąskaita pakeitė viską. Ji buvo moteris, net senstant bei auginant vaikus, ji troško dėmesio, troško meilės, šiai susilpnėjus, viskas tiesiog pasikeitė. Natalija privalėjo rasti būdą ištverti visas nuotaikų kaitas ir pamažu šią valgantį vienišumą.
-Čia paprasčiausi vaistai nuo skausmo, neperdėk.-Giliai įkvėpusi ir galiausiai paleidusi šaukštelį, moteris pagaliau pasiryžo pakelti akis, pasiryžo pagaliau nužvelgti šio kiek senstelėjusį, tačiau vis dar nepaprastai gražų veidą. Buvo gera matyti jį namuose, juk laikui bėgant vyras grįždavo vis rečiau ir rečiau, tokie apsilankymai galiausiai tapo kažkuo.. kitokiu, kažkuo džiuginančiu.-O tu ką? Nori paragauti?-Nors vaistų ši ir neprisidėjo, veltui ginčytis tikrai neketino. Tik kilstelėjusi dailiai išpešiotus antakius skeptiškai nužvelgė vandens stiklinę vyro rankose. Neneigė. Juk iš tiesų, vaistai ir įvairūs antidepresantai buvo neišvengiama jos gyvenimo dalis, galbūt net savotiška priklausomybė, kuriai atsispirti Natalija negalėjo jau daugybę metų. |
| | | |
| | 2016-12-13, 09:44 | |
| Montgomeris nebegalėjo žiūrėti kaip Natalija pati save gydo, kaip nebeištempia dienos be saujos tablečių. Viskas prasidėjo dar tada, kai jie buvo kartu. Nati rytus pradėdavo vienomis tabletėmis, dieną gerdavo kitas, o vakare - trečias. Pirma ji sugebėjo tam rasti logišką paaiškinimą, o ir daktarai su kuriais bendravo sakė, kad tai geriausias sprendimas sunkiai miegančiai ir nuotaikų kaitų kamuojamai moteriai. Tačiau laikas bėgo, o jos būklė tik prastėjo, ji savo nuožiūra ėmė didinti vaistų dozes, o vėliau - mokėti gydytojams, kad jie išrašytų tokius receptus, kokių ji pati norėjo. Tada jos akys nustojo spindėti, žvilgsnis pasidarė tuščias ir neįskaitomas, ji arba miegodavo, arba slampinėdavo po namus be tikslo, rūkydavo kaip kaminas ir viską užgerdavo degtine ar kitu stipriu gėrimu. Ir nors Montis bandė slėpti tabletes, kalbėtis ar netgi siūlyti profesionalią pagalbą, niekas nepadėjo. Ir jis puikiai suprato, kad savo žmonos neišgelbės, jei ji pati nenorės būti išgelbėta. Ir vyrui pabodo laukti, kol mylimoji griebsis už to gelbėjimo rato, kurį jis prieš šitiek metų jai numetė.
Žvelgdamas į žmoną, kuri nors ir graži, bet atrodė pasimetusi realybėje, Montis papurtė galvą. Iš vidinės švarko kišenės išsitraukęs pakelį cigarečių, vieną nuodingą pagaliuką prisidegė ir pustuštį pakelį ir žiebtuvėlį nutėškė ant marmurinio paviršiaus.
- Vaistai nuo skausmo? Taip, veikiausiai tau skauda galvą. Jau maždaug kokius dešimt metų. - nusišaipė ir braukdamas kėdę per grindis, ją atitraukė nuo stalo. Atsisėdęs, susikėlė koją ant kojos ir išpūtė dūmus per nosį. - Kad būčiau toks pat apsvaigęs kaip tu? Ne, dėkui, šį kartą atsisakysiu. - nusivaipė ir gurkštelėjo vandens, įgavusio saldžiarūgščio laimo skonio. Kelias akimirkas galvojęs, Montis persibraukė ranka per plaukus. - Atvažiavau čia ne tam, kad pasikalbėčiau apie tavo priklausomybes. Atvažiavau tam, kad pasikalbėčiau apie Melody, kuri po truputį ima virsti tavimi. Visus sprendimus priimčiau vienas, bet kol neužvertei kojų, tu vis dar jos motina. |
| | | |
| | 2016-12-13, 16:55 | |
| Bėgant ilgiems, kartais net varginantiems metams, keičiasi viskas. Kinta metų laikai, gamta, pamažu keičiasi ir kadaise puoselėti, kone garbinti jausmai. Nežinia, ar tai įtakoja nuovargis, ilgesys, ar besikeičiantys žmonių bruožai, nuolat išsiskiriančios nuomonės ir nesibaigiantys pykčiai. visgi, prabėgus daugybei metų nuo tos dienos, kai judviejų santykiai ėmė byrėti, Natalija suvokė savo klaidas. Galbūt ne balsu, tačiau galiausiai pripažino, jog būtent šios nepastovumas ir silpna valia pasėjo pirmuosius neapykantos ir pagiežos daigus judviejų santykiuose. Jie stengėsi, iš tiesų, pačioje pradžioje, stebėdama nusivylusius vyro žvilgsnius, girdėdama tylius atodūsius ir riksmus, Natalija visa savo širdimi troško pasikeisti, troško atsisakyti vaistų, atsisakyti visko, kas kėlė tą erzinančią priklausomybę, visko, kas slopino kadaise tokius stiprius, bene nesuvaldomus moters jausmus. Ir visgi, jai nepavyko. Galbūt norėjo per mažai, galbūt vaistų prislopintas protas neleido atidžiai įvertinti esamos situacijos.. Ji pyko, siautėjo, rodos, niekaip negalėjo susitaikyti su ta prakeikta mintimi, kad Montis, jos gyvenimo meilė, pasidavė, pavargo, o galiausiai ir visiškai nuleido rankas. Tik jam ir judviejų dukrai kiek atsiribojus, Natalija pamažu atgavo blaivų protą, netgi sumažino kasdien vartojamas vaistų dozes, nebemokėjo gydytojams, vartojo tik specialiai JAI išrašytus vaistus, tačiau visa tai atėjo per vėlai, kai kelio atgal nebebuvo. Montgomeris turėjo meilužių, prarado visus jausmus žmonai, o dukra suaugo, tapo neįtikėtinai išvaizdžia moterimi. Metai prabėgo, pati Fox, nors ir sumažino vartojamų vaistų kiekį, visiškai šių atsisakyti negalėjo, viskas prarado prasmę, o tam, kad Natali vėl suprastų, koks gražus pasaulis šią supa, prireikė kur kas daugiau laiko nei jos šeima galėjo jai suteikti.
-Na, tavęs jau ilgą laiką nebuvo namuose, nežinai, ką ir kada man skauda.-Kilstelėjusi antakius ir pastačiusi puodelį ant spintelės vien tam, kad nesugalvotų šio turinio užpilti ant vyro galvos, šviesiaplaukė giliai įkvėpė.-Na va, kaip apmaudu. Neįsivaizduoju, kiek daug prarandi.-Išspaudusi šykščią šypsenėlę, mergina rankomis pasirėmė į spintelės paviršių ir akimirksniu ant šios užšoko, tuo pat metu lėtai užsikeldama koją ant kojos bei pirštais vėl suimdama garuojančios arbatos puodelį.
-O kas jai? Kai paskutinį kartą mačiau Laurą, ši atrodė visai.. normali.-Matyt, pirmą kartą per judviejų pokalbį, Natalija ranka numojo į nemalonias vyro pastabas, moters veide sužibo rūpestis, rusvos lūpos visai nejučia susispaudė, o lieknas kūnas palinko pirmyn. Žinoma, su dukra ši nesutarė, pykosi kone kaskart ją pamačiusi, tačiau vis tiek šia rūpinosi, vis tiek siekė, kad jos brangiausiai dukteriai viskas būtų gerai. Na, bent geriau nei buvo jai. |
| | | |
| | 2016-12-13, 17:04 | |
| Stebėdamas kaip moteris įsitaisė ant spintelės, Montgomeris užgesino cigaretę į keramikinę peleninę ir nuo spintelės pasigriebė cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį, pasidėdamas ant stalo. Būdamas su Natalija iš nervų rūkydavo maždaug kas dvidešimt minučių.
- Jeigu tu manai, kad jai viskas gerai, tai akivaizdžiai buvai per daug apsvaigusi, kad ką nors pastebėtum. - sušnypštė ir pasipiktinęs papurtė galvą. Nekentė kai žmona, pataikaudama kvailiems dukros įgeidžiams, darydavo taip, kaip ji pasakydavo. Pirkdavo jai visokius absurdiškai brangius daiktus, lepino ją, o galiausiai dar ir ėmė ją vadinti jos pačios susigalvotu vardu. Tai Montgomerį siutino bene labiausiai. Jo dukra nešiojo jo mamos vardą, todėl bet kokie išsidirbinėjimai atrodė kaip išsidirbinėjimas iš jo mamos palikimo. O to Fox tikrai negalėjo leisti. - Ir po velnių, vadink ją jos tikruoju vardu. Jos vardas Melody. Ar manai, kad vadindama ją Laura, priversi ją tave pamilti? Tu tik parodai, kokia esi apgailėtina, kai pasiduodi menkiausiems jos norams. - mostelėjo ranka. Rankoje buvusi stiklinė su vandeniu sujudėjo kiek per stipriai ir Montis apsipylė kelius vandeniu. Nusikeikęs, nuo spintelės pagriebė rankšluostuką ir sugėrė skystį, tačiau vis tiek reikės palaukti, kol vanduo išdžius.
Susikaupęs, puikiai žinodamas, kad nors Natalija ir apsvaigusi, jai vis tiek bent šiek tiek rūpi, Montgomeris pakėlė akis į žmoną ir nutrenkė stiklinę su vandeniu ant stalo, kad daugiau nepridarytų problemų.
- Ji vartoja, negrįžta namo, geria, miega su neaišku kuo, o tada drįsta prašyti manęs pinigų. Aš iškėliau jai ultimatumą ir noriu, kad mane šioje situacijoje palaikytum ir jos neguostum. Ir tuo labiau jai nenusileistum. - pranešė, akylai žvelgdamas į žmonos akis. |
| | | |
| | 2016-12-13, 17:19 | |
| Vyrui gesinant cigaretę, moters akys atidžiai sekė kiekvieną šio judesį, kiekvieną veido išraišką ar akyse suspindusią emociją. Prabėgo daug laiko, tačiau galbūt atstumas jiems - tik į naudą, juk vis dėlto, buvo akivaizdu, kad bent kol kas Montgomeris visai nesimėgauja šios buvimu šalia.
-Buvau blaivi.-Skambus blondinės balsas visai netrukus nutraukė rimtus vyro žodžius. Egzistavo daugybė Natalijai visai neaktualių temų, temų, kurias ji ignoruodavo, dėl kurių ginčydamasi negalėdavo neigti savo tiesios, tačiau kalbai pasisukus apie vienintelę dukterį, viskas, rodos, pasikeisdavo. Paprastai kiek apdujęs, padangėse klaidžiojantis motinos žvilgsnis surimtėdavo, susikoncentruodavo, Fox, rodos, tapdavo visai kitokiu žmogumi.-Ji buvo pavalgiusi, apsirengusi, laiminga. Na, bent jau tokia laiminga, kokia būna šalia manęs.-Ir vėlgi, nors kartais tokia ir pasirodydavo, Natali nebuvo kvaila. Žinojo, jog Laura visai nesimėgauja jos kompanija, į ją kreipiasi tik tuomet, kai tėvas kažko neleidžia ir žino, jog motina padarys bet ką, kas patektų į šios geresnę, mylinčiąją pusę.-Jai patinka vardas Laura, kai nustos maldavusi, kad ją taip vadintume, tuomet ir imsiu vadinti tikruoju vardu. Ji suaugusi moteris, Montgomeri, kuri, tarp kitko, turi visišką teisę pasirinkti vardą.-Tyliai atsidususi ir žvilgsniu nužvelgusi nedidelę išlieto vandens balutę, Natalija kreivai vyptelėjo.-Be to, turėtum nusiraminti. Juk nenorėtum, kad tau išrašytų tokius pat vaistus, kokius išrašo man.-It siekdama specialiai suerzinti vyrą, Fox išsišiepė. Ne ta džiugia, svajinga šypsena, kokia šypsodavosi būdama apsvaigusi, veikiau atvirkščiai, šios šypsena buvo arši, pašiepianti, tarsi Natalija savotiškai mėgautųsi vyro įsiūčiu.
-Kokį dar ultimatumą? Ką tu čia kalbi?-Kilstelėjusi antakius, moteris sutrikusiu žvilgsniu nudelbė netoliese sėdintį vyrą. Nagi, juk ši net apsvaigusi ar girta nebūtų pritarusi kažkam, ko nežinojo. Nebuvo tokia kvaila, kad taip aklai sutiktų su kitų dėstomomis mintimis.-Nori, kad su ja pasikalbėčiau? Galbūt mudviejų santykiai ir nėra geri, tačiau ji man rūpi. Be to, kad ir kaip ji manęs nekęstų, aš vis dar jos motina.-Pirštais perbraukusi per plaukus, mergina galiausiai gurkštelėjo arbatos bei vėl pakėlė akis į Montį. |
| | | |
| | 2016-12-13, 17:31 | |
| Montis papurtė galvą, netikėdamas žmonos žodžiais. Ji? Blaiva? Kiek kartų jis turėjo važiuoti jos pasiimti iš kokio nors vakarėlio ar restorano, nes ji prisigerdavo tiek, kad negalėdavo vairuoti pati? Kiek kartų padavėjas restorane turėjo atimti jos mašinos raktelius, kad ji nesėstų prie vairo išgėrusi? Po viso to, ką jiems teko patirti, Fox buvo ganėtinai sunku patikėti, kad jo žmona galėjo su dukra susitikti blaiva. Net jam būdavo sunku tai daryti neišgėrus - susitikimai su Melody kainuodavo labai daug nervų. Ir nemažai pinigų, turint omenyje tai, kad beveik visada ji pareikalaudavo čekio, sugalvojusi kokią nors absurdišką dingstį, kodėl pinigų nebeturi.
- Sunku patikėti, turint omenyje tai, kad ji pastaruoju metu atrodo taip baisiai, kad to nematyti beveik neįmanoma. Ji turi problemų, Nati, ir jeigu mes nieko nepadarysim, gali būti per vėlu. - Mončio akyse matėsi baimė. Tai nebuvo dažna šio vyro palydovė, todėl moteris turėjo suprasti, kad jis labai susirūpinęs. O ir "Nati" Montis ją vadindavo tik užsimiršdamas, pamiršęs, kad jie nebėra tie įsimylėję paaugliai, kokiais buvo kadaise.
- Su ja kalbėtis nereikia, nes aš jau pasikalbėjau. Iškėliau jai labai paprastą ultimatumą - per mėnesį ji turi susirasti darbą. Nesvarbu kokį, gali ir indus plauti, todėl nenoriu, kad per pažintis ją kur nors įkištum. Ji turi tai padaryti pati. - linktelėjo. Prisidegęs cigaretę, išpūtęs dūmus pratęsė. - Sekantis punktas - mokslai. Vasarą ji turi iš naujo išsilaikyti egzaminus ir įstoti universitetą. Be to, turi sugrįžti gyventi į namus, kad pagaliau pasibaigtų visi tie vakarėliai. Jeigu viso to nepadarys, aš ją išbrauksiu iš testamento ir uždarysiu fondą, kuris turėjo būti atidarytas kai jai sueis dvidešimt penkeri. |
| | | |
| | 2016-12-13, 17:50 | |
| Dar prieš kelerius metus nuolatiniai nervai buvo vieninteliai Natalijos palydovai gyvenime, galbūt dėl to, prislopinusi vaistus, ši išmoko juos valdyti, suvokė, kaip turėtų elgtis su kitais, ją erzinti mėgstančiais žmonėmis. Žinoma, moteris vis dar nervinosi, vis dar kone kasdien vartojo vaistus, tačiau net ir ji mokėjo ištverti. Susitikimai su Laura buvo sunkūs, pernelyg varginantys ir kupini pykčio, tačiau visa širdimi mylėdama savo atžalą, Natalija privalėjo susitaikyti, net jei tai reiškia kone kaskart po judviejų susitikimo didinamas vaistų nuo skausmo dozes.
-Mačiau ją prieš kelias savaites, galbūt dešimt minučių. Negali manęs kaltinti dėl to, kad siekiau su ja pasikalbėti, o ne stebėti šios išvaizdą.-Giliai įkvėpusi moteris ketino vėl prabilti, galbūt aptarti visą tolimesnį veiksmų planą - nors ir buvo apdujusi, vis tiek sugebėjo organizuoti -, tačiau vyro lūpas palikęs kreipinys, toks trumpas, rodos, nereikšmingas, privertė moterį sustingti, liekni šios pirštai tik dar stipriau suspaudė puodelį. Nati. Po galais, šio vardo negirdėjo pernelyg ilgai, o tas ramus, liūdesio kupinas vyro veidas, rodos, dar labiau suspaudė šviesiaplaukės širdį.-Montgomeri, mes jos tėvai. Mes ir esam čia tam, kad jai padėtume.-Piršto galiuku brūkštelėjusi per sudrėkusią puodelio atbrailą, Natalija nušoko nuo spintelės, dantimis nejučia sukando apatinę lūpą ir išsitiesė, žvilgsniu įsispoksodama kažkur tolį, lyg bandydama suprasti, kaip turėtų elgtis.
-Puiku.-Išklausiusi pakankamai lėtos vyro kalbos, Fox tik linktelėjo galva.-Nepadėsiu jai. Kad ir kaip keista bebūtų, visiškai su tavimi sutinku.-Nuo sienos moters žvilgsnis galiausiai nukrypo link Montgomerio, balti dantys atleido šios lūpą, o pati Natali netrukus giliai įkvėpė.-Sutinku tiek dėl darbo, tiek dėl mokslo, ji protinga mergina.-Trumpam nutilusi, mergina liežuvio galiuku sudrėkino lūpas ir atsiduso.-Sutinku ir dėl to, kad ji turėtų sugrįžti namo. Ir vis dėlto, negi ji sutiko?-Suvokdama, kaip retai Melodė leidžia laiką namuose, blondinė tik kilstelėjo antakius. Nors dukra, visai kaip ir motina, mylėjo prabangą, namai jos nedomino. Pati Natalija vargiai pamena paskutinį kartą, kai matė dukrą namuose, o jeigu ir prisimintų, prieš akis greičiausiai iškiltų tik pinigų maldaujantis veidas. |
| | | |
| | 2016-12-13, 18:19 | |
| Jeigu Montgomeris ką nors užtikrintai ir žinojo, tai nebent tai, kad pagrindinis šios šeimos moterų variklis yra pinigai. Jeigu jis norėdavo, kad Natalija su juo eitų į kokį nors pristatymą, padovanodavo jai prabangų deimantinį vėrinį ir ji susileisdavo, negalėdama atsisakyti. Ir dar gerokai atsilygindavo lovoje, kas, žinoma, buvo nemažas pliusas. Su Melody taip pat buvo lengva. Norėdamas, kad ji elgtųsi bent šiek tiek normaliau nei įprastas, Montis nupirkdavo jai naują telefoną, kompiuterį ar dar kokį dalyką, dėl kurio ji tuo metu zyzdavo ir mainais gaudavo gerą pažymį ar bent jau pusėtinai išlaikytą egzaminą. Tai nebuvo pats geriausias auklėjimo būdas, tačiau Montis nebuvo tėvystės specialistas. Tačiau jis savo dukrą pažinojo ir puikiai suprato, kad pinigai yra puiki motyvacinė priemonė, bandant išauklėti tokią merginą kaip jų dukra Melody.
- Tu tikrai klausi ar ji sutiko? Tu? Žmogus, kuris sutikdavo su bet kuo, jei prieš akis pamojuodavai nauja rankine ar brangesne suknele? Žinoma, kad ji sutiko. Būtų kvailė, jei nesutiktų ir prarastų visus tuos milijonus. - vyptelėjo. Apsidairęs, mostelėjo ranka. - Todėl noriu, kad tu šitą vietą ir vėl paverstum namais. Kad rodytum pavyzdį. Pusryčiai, pietūs, vakarienė. Jokio alkoholio dešimtą ryto, jokių bet kur besimėtančių tablečių. Jai reikia tvarkos, reikia tvirtos rankos. Aš taip pat sugrįšiu. Bent jau kuriam laikui. |
| | | |
| | 2016-12-13, 19:33 | |
| Tiesa ta, kad būtent pinigai atveria duris į pasaulį, leidžia pasimėgauti visomis jo teikiamomis galimybėmis, leidžia suprasti, ką reiškia tie paslaptingi, tačiau nepaprastai gundantys dalykai. Visai nenuostabu, jog Fox šeimos moterys taip vertina prabangą ir galimybes, atsirandančias tik tuomet, kai nestokoji pinigų ar kitų materialinių turtų. Pagalvojus, žiauru, galbūt net kiek juokinga, kad taip nepaprastai lengva manipuliuoti šios šeimos moterimis, tačiau tai nebestebina, nešokiruoja taip, kaip anksčiau. Pinigai daro suteikia galią, o Fox šeimos atstovės mėgdavo jaustis galingomis ir nepalaužiamomis, nors tiesa ir buvo ta, jog šias palaužti buvo kur kas lengviau nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juokai juokais, tačiau jokie pinigai, jokie turtai ir jokia sėkmė negalėjo sustabdyti to, kas laukė judviejų ateityje, kaip kadaise nesustabdė ir Natalijos nervų protrūkio, privedusio prie tokios keistos, vargiai pirmyn judančios šeimyninės situacijos.
-Laura - tai ne aš. Jos gyvenimiški įsitikinai gali būti kitokie.-Atsidususi, blondinė sunėrė rankas ant krūtinės.-Galbūt linksmybės ir toks... Palaidūniškas gyvenimas jai patogesnis.-Visgi, moteris nenustebo. Iš tiesų, Melodė pernelyg supanašėjo su ja, į gyvenimą žvelgė kone tuo pačiu kampu kaip ir ji kadaise, buvo tokia pat naivi, vėjavaikiška, mąstanti tik apie pinigus ir linksmybes.-Kada sugrįžtat?-Vos sulaikiusi viduje kylantį džiaugsmą, Natali apsižvalgė aplinkui. Tvarkydavosi kone kiekvieną dieną, ne tiek iš poreikio, kiek iš neturėjimo ką veikti, tad žinia, jog galbūt visai netrukus namas vėl atgis, savotiškai ramino, džiugino. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
