| | |
| Author | Message |
|---|
 |  2016-12-29, 22:51 | |
|  |
| | | |
| | 2016-12-29, 22:51 | |
| | Kiekviena diena ligoninėje tapdavo kažkuo.. ypatingu, nenuspėjamu. Jau bene dešimt metų dirbdamas chirurgu, Marcus nustebdavo kiekvieną mielą dieną, juk priimamasis kasdien pasitikdavo žmones, galinčius pasigirti pačiomis keisčiausiomis istorijomis, ypač, jei pro duris įžengdavo išgėrę ar apsvaigę žmonės. Taip ir dabar, vos palikęs operacinę, kurioje, matyt, išgelbėjo dar vieno idioto gyvybę, Bergman patraukė savo kabineto link, kur, susierzinęs ir dar kartą nusivalęs šiek tiek išteptas rankas į baltą chalatą, it siekdamas išsaugoti savo darbinį orumą, skandinavas užsikaitė vandens arbatinuką ir, atsisėdęs į vieną iš kelių kėdžių, paėmė vieną iš medicininių knygų, kurią, netrukus atsivertės, ėmė pamažu skaityti. |
| | | |
| | 2016-12-29, 22:57 | |
| Frėja pasirodė ligoninėje. Tikrai nebuvo čia "vietinė", todėl tokiame dideliame pastate greit pasiklysdavo, o ir mintinai dar nemokėjo rasti Marcus kabineto. Kurį laiką paklaidžiojusi po ligoninės aukštus, moteris galiausiai pasiekė reikalingą skyrių ir reikalingą kabinetą. Švelniai pabeldusi į duris, išgirdo pažįstamo balso ištariamą "Užeikite" ir lėtai pravėrė duris. Nusišypsojusi, Lindemann užėjo į vidų ir duris paskui save užvėrė. Turėjo pripažinti - nors su Marcus matėsi dar vakar, šiandien jau jautė kažką, ką galėjo pavadinti ilgesiu. Pamačius šviesiaplaukį, visą pasitempusį ir rimtą sėdintį prie stalo, moteris nejučiomis išsišiepė ir kilstelėjo rankoje laikomą kompiuterio dėklą.
- Labas. Atsiprašau, kad trukdau, bet vakar kai buvai pas mane, palikai savo kompiuterį. - pranešė ramiai ir priėjo arčiau stalo, prie kurio sėdėjo Bergman. Padėjo dėklą ant stalo, ji nežymiai šyptelėjo. - Neužlaikysiu tavęs ilgai. Tik nenorėjau, kad rūpintumeis, kad kažkur jį praganei. |
| | | |
| | 2016-12-29, 23:13 | |
| Keista, kad nors darbas ligoninėje ganėtinau jaudino, tikrasis džiaugsmas vyro viduje sukilo tik tuomet, kai prasivėrus tamsioms durims tarpduryje pasirodė toji smulki, tačiau nepaprastai daili moteriška figūra. Staigiu judesiu užvertęs storą knygą, pasidėjęs šia ant gretimo stalo ir greitai pakilęs nuo nepatogios kėdės, vyras žengė kelis žingsnius moters link ir lūpomis gana švelniai, galbūt net meiliai prigludo prie šios kaktos. Kiek keista, tačiau iš tiesų džiaugėsi ją matydamas - nenustebtų, net jei koridoriuje besisukiojančios seselės nesugebėtų išlaikyti paslapties - juk vis dėlto, retai kada Bergman kabineto duris praverdavo tokios dailios ir, regis, visai nesužalotos moterys. Jau kelerius metus ligoninėje skalndė gandai, kad šio pakraipa nėra standartinė, o to juk ir pats gydytojas nesistengė paneigti.
-Netrukdai, tiesą sakant, labai džiaugiuosi tave matydamas.-Vos moteriai padėjus kompiuterį, vyras delnu apglėbė šios skruostą ir švelniai, tačiau kiek reikmiai pabučiavo. Rodos, suvokdamas, kad bent ateinančią valandą šio kabineto durys neatsidarys, Marcus nusprendė pagyvinti tą nuobodų ligoninės gyvenimą. |
| | | |
| | 2016-12-29, 23:17 | |
| Tiesą sakant, pirmą kartą pamačiusi Marcus, Frėja pabuvo gana kritiška ir stereotipiškai nuspėjo, kad dailus šviesiaplaukis, itin stilingas gydytojas yra netradicinės orientacijos. Jis atrodė per daug manieringas ir tiesiog per daug gražus, kad kreiptų dėmesį į moteris. Vis dėlto, tai ką jis išdarinėjo su jos kūnu lovoje, Frėją galutinai įtikino, kad jam moterys patinka. Net labai. O ir šiaip moteriai skandinavas patiko. Labai labai. Plačiai nusišypsojusi, šviesiaplaukė atsakė į jo bučinį, tačiau nenorėdama nei pati įsijausti, nei jo įaudrinti, moteris švelniai atsitraukė ir žengė žingsnį atgal. Kreivai šyptelėjusi, papurtė galvą, kad ir kaip nenoriai.
- Mažyti, neįsijausk. Tačiau jei nori, gali man paieškoti vaistų nuo skausmo. - mirktelėjo, tokia nežymia užuomina pasakydama, kad tam, jog jie pasimylėtų, teks kelias dienas palūkėti. |
| | | |
| | 2016-12-29, 23:30 | |
| Na, ne ši pirma, ne ji ir paskutinė mananti, kad plaukus dažantis, pernelyg mandagus ir aukšas vyras - gėjus. Prie žodžio Marcus priprato dar armijoje, išgyveno ir studijose, tad jis jo nebejaudino, nebepykdė taip, kaip kadaise. Štai Frėjos artumas, kita vertus, kėlė kur kas daugiau jausmų nei bet kuris kitas, nejučia ar neapgalvotai ištartas žodis.
-Nagi..-Nutraukęs neilgą judviejų bučinį, nuo elfiško veidelio nubraukęs vieną plaukų sruogą ir švelniai nusišypsojęs, gydytojas tyliai atsiduso.-Galiu pabūti bet kokiu vaistu, kokio tau gali prireikti.. Plius, galiu garantuoti, kad mano metodai suveiks kur kas geriau.-Delnu apglėbęs šios liemenį, vyras nežymiai pakreipė galvą, rodos, nelabai suprato, kodėl turėtų laukti, juk vis dėlto, kraujam jam - ne tabu. |
| | | |
| | 2016-12-29, 23:36 | |
| Apsimesdama, kad nesupranta, kur link Marcus suka, Frėja šiek tiek atsitraukė ir kreivai šyptelėjo. Nemėgo atsikalbinėti - kur kas mieliau paprasčiausiai imdavo ir pakeisdavo temą. Apsidairiusi šviesiame, nereikalingų daiktų neperkrautame kabinete, moteris nuėjo prie krėslo, kuriame paprastai sėdėdavo pats gydytojas ir patogiai įsitaisė, susikeldama sukryžiuotas rankas ant stalo. Nusišypsojusi, Lindemann mirktelėjo priešais ją stovinčiam skandinavui.
- Nagi, kaip manai? Man tiktų būti gydytoja? - tyliai nusijuokė, nuo kėdės atlošo nusikabindama Marcus darbinį chalatą. Keliais lengvais judesiais jį apsirengusi, moteris tyliai sukikeno pastebėjusi, koks jis stipriai jai per didelis. Net rankovės buvo per ilgos - pilnai dengė nedideles ir grakščias moters rankas, delnus. - Žinai, jeigu ne tas chalatas, veikiausiai nebūčiau sutikusi su tavimi nueiti į pasimatymą. Vyrai ir uniformos, kad ir kokios jos bebūtų... Nepaprastai seksualu. - caktelėjo liežuviu. Nužvelgusi chalatą, atsiduso. - Turiu pripažinti - jis tau tinka kur kas labiau nei man. |
| | | |
| | 2016-12-29, 23:47 | |
| Marcus pažinojo begales vyrų, bijančių kraujo. Vyrų, kurie dienų dienas praleisdavo uždaroje operacinėje, krauju suteptais chalatais ir rankomis, nuo kurių dar ilgai sklisdavo savotiškas dezinfekcijos dvokas, tačiau būtent tuo skandinavas taip stipriai išsiskyrė iš kitų. Kraujas jo netrikdė, tamsus skystis, sutepęs pablyškusias rankas, netgi savotiškai jaudino, versdavo šio širdį plakti vis stipriau ir stipriau, net jei dauguma tą būtų sulyginę su paprasčiausiu iškrypimu.
-Tokiai moteriai kaip tu tinka absoliučiai viskas. Netgi gerokai per dideli balti chalatai.-Nusijuokęs vyras vėl žengė žingsnį jos link, delnais švelniai suspaudė ir ėmė masažuoti šios pečius, kone skęstančius baltoje šio uniformos medžiagoje.-Tuomet džiaugiuosi, jog tą dieną pakliuvai pas mane. Žinai, nesu vienintelis chirurgas šioje ligoninėje.-Palinkęs dantimis švelniai sukando moters ausies spenelį ir išleido tylų, malonumo kupiną atodusį.-Drįsčiau ginčytis. Kur kas geriau atrodai su juo, o dar geriau atrodytum, jei po juo būtum nuoga.-Vis dar stovėdas šiai už nugaros, lūpomis švelniai glamonėdamas žaindukaulio liniją ir sunkiai pasiekiamą kaklą, dideliais delnais šis lėtai apglėbė moters krūtis ir ganėtinai stipriai šias spūstelėjo, visai ignoruodamas, kad kabineto durys vis dar buvo atrakintos ir bet kas, iš tiesų, bet kas, galėjo pro šias įžengti. |
| | | |
| | 2016-12-29, 23:54 | |
| Frėjos kraujas nejaudino. Ne seksualine prasme, šiek tiek kraujo per seksą tikrai galėjo būti gana seksualu, tačiau kraujas nevertė jos jaustis blogai, nevertė vemti, apalpti, nuo jo jai neaptemdavo akyse. Kai buvo maža, Lindemann bėgdavo ir griūdavo, karstydavosi po medžius, šokinėdavo nuo ženkliai per didelių akmenų ir visaip kaip save žalodavo. Jos keliai ir alkūnės visuomet buvo nubalnoti, o kiek kartų ji prasiskėlė smakrą - nebūtų galėjusi suskaičiuoti. Būtent dėl to ten buvo likęs vienas didelis, bet nelabai matomas randas, susidedantis iš maždaug vienuolikos mažesnių randelių, kai teko smakrą siūti. Turbūt dėl savo pašėlusios vaikystės Frėja net nemirktelėdavo pamačiusi kraują.
Marcus priėjus arčiau, moteris palaimingai užmerkė akis, jausdama jo tvirtas, vyriškas ir raumeningas rankas sau ant kūno. Tyliai atsidususi, jausdama kaip po truputį susijaudina, moteris, vis dar neatsimerkdama, nežymiai pravėrė lūpas.
- Kad tau pasisekė vieną kartą, Bergman, dar nereiškia, kad kiekvieną kartą pasirodžiusi pas tave būsiu nuoga. Aš labai padori moteris. - tyliai nusijuokė, tarsi pati netikėdama tuo, ką sako. Išleidusi garsą, primenantį murkimą, Frėja sušnarėjo. - Turi kai ką apie mane žinoti... Mintis apie tai, kad galime būti užtikti, mane veda iš proto. Tačiau šiandien netinkama diena eiti iš proto. - atsiduso. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:48 | |
| Iš tiesų, Frėja išsiskyrė iš kitų Marcus moterų. Jeigu su kitomis seksą vargiai buvo galima pavadinti seksu, būtent ši moteris į jo gyvenimą atnešė kažko naujo, sujaukė tą seną, pabosti spėjusią tvarką. Keistoka, juk tą dieną, kai pirmą kartą šia pamatė - vis dar plačiai besišypsančią, nors iš žaizdos plūste plūdo kraujas - vyras nė nenumanė, kad ji bus tokia.. nepaprasta, išskirtinė. Žinoma, intelektualūs judviejų pokalbiai ar kiek išskirtinis pasaulio suvokimas jau pačioje pradžioje tapo nuostabių santykių ženklu, tačiau visa tai, kas nutiko vėliau, iš tiesų sudrebino gydytojo pasaulį ir jis už tai buvo be galo dėkingas.
-Jeigu tik visos padorios moteris būtų tokios, kaip tu, pasaulis taptų kur kas geresne vieta.-Vis dar šnabždėdamas tiesiai Frėjai į ausį, Bergman nesustojo. Ilgi šio pirštai, rodos, visai nejučia glamonėjo moters krūtis, lūpomis jau kiek atkakliau slydo šios kaklu.-Frėja..-Lūpomis dar kartelį brūkštelėjęs per šios kaklą, o kėdę apėjęs ratu, gydytojas pritūpė tiesiai prieš moterį.-Kas negerai? Kodėl šiandien negera diena? Kažkas atsitiko?-Rodos, iš ties sūsirūpinęs Frėjos sveikata, vyras suraukė antakius ir pažvelgė tiesiai šiai į akis. Iš tiesų nesuprato, kame problema. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:55 | |
| Marcus rankai nuslydus jos krūtimi, Frėja tyliai suaimanavo, jausdama kaip speneliai sustandėja, o pirštai nejučiomis sugniaužia kėdės kraštą. Vien mintis, kad kas nors gali įeiti ir rasti juos tokius, varė Lindemann iš proto. Vis dėlto, ji dar sugebėjo kalbėti.
- Jeigu visos moterys būtų tokios kaip aš, man atrodo nebūtų labai įdomu, tiesa? - sušnarėjo, bene sumurkė, jausdama jo lūpas ant savo kaklo. Tai buvo ta užtikrinta vieta, kurią teisingai prilietus Frėja galėjo pradėti eiti iš proto vyrui dar net neprisilietus niekur žemiau juostos. Suvirpėjusi, moteris atsigavo tik Marcus atsitraukus ir ją apėjus. Matydama nesuvaidintą nerimą ir rūpestį jo veide, Frėja nejučiomis nusijuokė. Pasijautė taip, tarsi būtų jam pasakiusi, kad šįryt krūtyje rado guziuką. Bet buvo malonu matyti, kad jis rūpinasi. Suprasdama, kad prieš gydytoją nėra reikalo kalbėti tokiais vaikiškais terminais kaip "teta iš Raudondvario" arba "tos dienos", moteris numojo ranka ir vėl išsišiepė. - Nereikia iš karto šitaip sunerimti. Tai tik mėnesinės. Dar kelios dienos ir aš - visa tavo. - plačiai nusišypsojo. Santykių pradžioje kalbėti apie ciklą nebūdavo labai malonu, tačiau Frėja nematė priežasties ką nors slėpti. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:20 | |
| Kiekviena, net ir pati tyliausia aimana, paliekanti rusvas moters lūpas, vis labiau ir labiau jį jaudino . Taip, galbūt tą jaudulį sukėlė faktas, kad jiedu ganėtinai viešoje vietoje, galbūt tai, jog Frėjos pasitenkinimas kėlė savotišką malonumą ir jam. Vargu, ar dar kada nors į jo gyvenimą įžengs tokia laisva, atsipalaidavusi moteris, leidžianti jam pasijusti bene normaliu. Juk vis dėlto, per ilgas naktis ir kaskart vis labiau užsitęsiančius judviejų pokalbius, Marcus spėjo suprasto, kad toji smulki, fėją primenanti šviesiaplaukė iš tiesų yra atvira viskam.
-Tavo tiesa. Be to, tikiu, kad tu nepakartojama.-Prikandęs apatinę lūpą, kad neleptelėtų dar ko nors kvailo, Bergman pamažu ėmė glostyti šios šlaunis - galbūt siekdamas nuraminti, galbūt trokšdamas šią padrąsinti prabilti, o galbūt visa siela tikėdamas, kad dar ne per vėlu ir ji jį įsileis.
-Rimtai, Frėja? Mėnėsinės?-Tik kilstelėjęs dar visai neseniai iš rūpesčio suraktus antakius, gydytojas tyliai atsiduso. Juk dar visai neseniai nerimavo, kad kažkas negerai, o jai tik.. mėnėsinės.-Aš chirurgas, kodėl manai, kad kraujas man sukliudys?-Tyliai nusijuokęs, vyras netrukus palinko į priekį, lūpomis vėl prigludo prie šios kaklo ir išleido tylią, neįtikėtinai duslią aimaną. Pasisekė, juk tiesa ta, kad kraujas jį jaudino kur kas labiau nei visi kiti, rodos, nereikalingi sekso žaidimai. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:28 | |
| Kiekvienas vyro prisilietimas nusiųsdavo pasitenkinimo ir virpulių bangą Frėjos kūnu. Suėmusi save į rankas, moteris nežymiai papurtė galvą.
- Marcus, aš žinau, kad kraujas tavęs negąsdina, nes tu su juo susiduri kasdieną. Tačiau dažniausiai vyrai yra linkę per tas dienas tiesiog palaukti. Na, arba tikėtis, kad jie patys gaus orgazmą, kol moteris kęs menstruacinius skausmus. - tyliai nusijuokė. Ji ir pati ne kartą darė oralinį ar tenkino vyrą ranka tik dėl to, kad mėnesinės sukeldavo velnišką poreikį mylėtis, tačiau tuo užsiimti atrodė nemalonu. Dažnai nemaloniau vyrui, nei jai pačiai. Nusišypsojusi, moteris nužvelgė mąslų skandinavo veidą. - Mums nėra kur skubėti, o tau nereikia apsimesti, kad kraujas nejaudina tavęs vien dėl to, kad esi chirurgas. Šiaip ar taip, mums nebūtina mylėtis, kad būtų malonu. - sušnarėjo, nežymiai pasilenkdama link šalia esančiao šviesiaplaukio. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:45 | |
| Taip, Frėja buvo teisi. Jiems iš tiesų nereikėjo sekso, kad maloniai praleistų laiką, juk ir pats Marcus mėgaudavosi ne tik šios prisilietimais, bet ir balsu, tokiu raminančiu, šiltu, tačiau seksas, be jokios abejonės, buvo vienas didelis privalumas.
-Aš tik noriu, kad tau būtų gera.-Nutylėdamas faktą, kad vien mintys apie tai privertė šio lytį sukietėti, Bergman užkišo pirštus už moters kelnių juosmens ir vos kelioms sekundėm prigludo prie jos lūpų.-O dabar, stebėk.-Nejučia pats susijuokęs, vyras nuavė šios aukštakulnius, pirštų galiukais paskubomis numovė kostiumines kelnes, o tuomet, regis, visai neapgalvodamas savo veiksmų, nutraukė ir apatinius. Nė nebandydamas nuslėpti kreivo šypsnio, vieną šios koją užsikėlęs ant peties, trumpais, drėgnais bučiniais nusėjo bene visą vidinę šlaunies pusę, o tuomet tą patį pakartojo ir su kita moters koja. Tik įsitikinęs, kad blyškią bei neįtikėtinai švelnią jos odą papuošė bent keliomis bučinių žymėmis, delnais suėmė blondinės klubus bei prisitraukęs šiuos artyn, iš pradžių tik lūpomis ėmė glamonėti šios genitalijas, o liežuvį į savo veiksmus įtraukė tik tuomet, kai tvirtai įsitikino, jog moteris nepriekaištauja ir yra, na, bent šiek tiek patenkinta. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:57 | |
| Frėja buvo išbandžiusi daug įvairiausių pozų, daug būdų mylėtis, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai vyras ketino daryti jai oralinį, kol ji sirgo mėnesinėmis. Pirma mintis, Marcus nutraukus jos kelnes ir apatinius, buvo viena - ar jis nenormalus? Koks normalus žmogus norėtų kišti liežuvį ten, iš kur bėga kraujas? Tačiau tuojau pat tolerantiškoji ir protingoji Lindemann pusė nuramino visas savo abejones. Kas ji tokia, kad spręstų, kas yra normalu, o kas ne? Ji nesugebėdavo nueiti į kiną ir tenai neišdulkinti savo palydovo. Ar tai darė ją nenormalia? Kur mes brėžiame ribą, kas priimtina, o kas nebe?
Neprieštaraudama, tiesiog pasistengusi atsipalaiduoti, Frėja jautė, kaip jo bučiniai priverčia užsimiršti. Jis mokėjo taip ją liesti, kad Lindemann tiesiog išsilydė, susileido kėdėje, užmerkdama virpančius akių vokus ir rankomis suspausdama kėdės kraštą. Nejučiomis suaimanavusi, gal kiek per garsiai, nei padoru ligoninėje, moteris prikando lūpą, suspausdama ją dantimis taip stipriai, kad dar kelios akimirkos ir būtų ją praplėšusi. |
| | | |
| | 2016-12-30, 11:45 | |
| Marcus dažnai išsiskyrė iš kitų. Ne tiek savo išvaizda, kiek pakankamai įstabiu, viskam atviru protu. Jis nevengė kalbų apie temas, kurios kitus priversdavo pasijusti nejaukiai, nesišlykštėjo beveik niekuo, jo nuostatais beveik viskas, kas nenusižengė įprastoms moralėms nuostatoms, atrodė kone.. normalu. Deja, net ir dabar, lūpomis švelniai glamonėjant pačias jautriausias Frėjos kūno vietas, kažkur giliai gydytojo galvoje prabudo savotiškas nerimas. Žinoma, ji suvokė, kad jis - nesigėdyja to, kas vyksta, tačiau tuo pat metu vyras bijojo, kad gan patogiai ant kėdės įsitaisiusi moteris sutriks, išsigąs, juk vis dėlto, ne kiekvienas vyras su tokiu malonumu tenkina, kad ir labai mylima, gerbiamą moterį, mėnesinių metu.
Vis dėlto, pasistengęs į antrą planą nustumti visas dvejones, vyras giliai įkvėpė ir toliau tęsė pradėtą darbą. Liežuviu stimuliuodamas šios klitorį, pirštais vis stipriau ir stipriau spausdamas šios šlaunų odą, vyras stengėsi ignoruoti faktą, kad nuo pernelyg garsių šios aimanų, nuo kraujo skonio bei kvapo ir minties, kad juodu bet kurią akimirką gali būti užtikti, pats susijaudino, matyt, gerokai stipriau ir greičiau nei kada nors anksčiau. |
| | | |
| | 2016-12-30, 11:52 | |
| Ir iš tiesų, kur mes brėžiame tą normalumo ribą? Kas diktuoja kurioje vietoje ji turėtų būti? Visuomenė? Žmonės šalia? Išsilavinimas? Frėjos žmogiška, paprastoji pusė dažnai mėgdavo žodį "nenormalu", tačiau kiekvieną kartą už tai ji sau mintyse gerokai trenkdavo. Ar šiais laikais vis dar galime naudoti šį žodį apibūdinti tiems, kurie daro tai, kas jiems patinka, neskriausdami nieko kito? Ir nors oralinio pradžioje Lindemann buvo įsitempusi ir akivaizdžiai sunerimusi dėl paprasčiausių žmogiškų faktorių - skonio, kvapo, galiausiai ji tiesiog ėmė ir atsipalaidavo, įtikinusi save dėl vieno - Marcus tai daro, nes nori daryti. Jam nieko nereikia įrodyti. Ir jeigu tai nesukelia didelio diskomforto jai pačiai, tai kodėl gi ne? Be to, tai tiesiog viena iš daugelio naujų patirčių.
Koją užsikėlusi ant Marcus peties, o kitą laikydama padėtą ant žemės, Frėja dar labiau išsiskėtė, suteikdama gydytojui geresnį priėjimą. Nejučiomis pirštus įpynusi į vyro plaukus, timptelėjo juos į save, pati nejausdama jėgos, kurią naudoja. Kvėpuodama vis tankiau ir tankiau, moteris užvertė galvą ir sudejavo, jausdama kaip visas kūnas ima virpėti iš pasitenkinimo.
- Marcus... Nesustok. - bene suinkštė, išriesdama nugarą ir laukdama orgazmo, kuris turėjo ją užplūsti bet kurią sekundę. |
| | | |
| | 2016-12-30, 12:00 | |
| Žmonės mėgo ribas. Mėgo viską, kas suteikdavo savotiško stabilumo jausmą, tarsi kiekvienas, drįsęs nusižengti, tapdavo atstumtuoju, tapdavo kažkuo, apie ką kalbėdavo pašnibždomis. Juk stabilus gyvenimas - ramus, malonus, šio nesukrečia nebūti, netikėti įvykiai, o seksas tampa tik bendra, rodos, būtina santykiu dalimi, ne malonumu, ne kažkuo, ką darai dėl savęs, tarsi visi malonumai taptų paprasčiausia, neišvengiama būtinybe, kurios išvengti tiesiog neįmanoma.
O Bergman iš tiesų tuo mėgavosi. Mėgavosi tuo, jog savomis lūpomis ir savais prisilietimais sugeba pavergti net tokią savarankišką moterį, kokia buvo Frėja. Mėgo ir tai, jog šios džiaugsmas sukelia palaimą ir jam, tarsi judviejų santykiai būtų atradę tą tobulą, aukso viduriuką, neleidžiantį nei vienam iš jų nusivilti. Nei akimirkai nesustodamas, gal atvirkščiai, nuo šios žodžių užsivedęs dar labiau pasistengti, vyras į darbą pasitelkė ir pirštus. Lūpomis bei liežuvius vis dar atkakliai stimuliuodamas šios klitorį, netrukus į moterį įvėdė ir du pirštus, bene po kelių sekundžių imdamas šiuos judinti tuo pačiu ritmu, kuriuo judėjo ir jo liežuvis.. |
| | | |
| | 2016-12-30, 12:07 | |
| Ir iš tiesų, negi visuomenės reikalas, kas vyksta žmonių miegamuosiuose? Dažnai daugelis mėgsta diktuoti taisykles, juoktis iš tų, kuriuos jaudina botagėliai, antrankiai ar net kas nors dar keistesnio, pavyzdžiui, šlapinimasis ant veido. Bet ar nereikėtų tokiais žmonėmis džiaugtis ir didžiuotis? Pripažinti, kad tau patinka kažkas už nubrėžtų ribų, reikalauja nemažai drąsos ir gero santykio su pačiu savimi. Ir vien tai, kad Marcus pripažino savo fetišus, o Frėja pripažino savuosius, darė juos ne iškrypėliais, ne nenormaliais maniakais, o tiesiog dviem žmonėmis, kurie galėjo išmokti susigyventi su vienas kito pomėgiais.
Marcus nusprendus į veiksmą įtraukti ir du ilgus savo pirštus, moteris pasilenkė ir priekį ir užsimerkusi bene suklykė iš malonumo, net nebeketindama savęs valdyti. Jos krūtinė tankiai kilnojosi, pirštai trūkčiojo, o veidas rodė visišką, nesuvaidintą ir nesuklastotą malonumą. Jausdama kaip kūną užplūsta orgazmo banga, moteris giliai, trūkčiojančiai įkvėpė ir vėl atsirėmė į kėdės atkaltę.
- Tai buvo... Aš... - nusibraukusi išsidraikiusius plaukus nuo šlapios kaktos, moteris papurtė galvą. - Aš be žodžių. - pripažino. |
| | | |
| | 2016-12-30, 12:39 | |
| Žmonės bijojo to, ko nesuprato. Bijojo visko, kas atrodė neįprasta, nemalonu, gyveno uždaruose, auksiniuose narveliuose, nė neketindami ištrūkti, prisitaikantys prie absoliučiai visko. Tik tie keli, drįstantys išskleisti sparnus, pasikeisdavo, tapdavo kažkuo didingesniu, malonesniu, galbūt būtent dėl to Marcus ir nebijojo savo pomėgių, mėgavosi tuo, ką šiam padovanojo gyvenimas. Be jokios abejonės, jis niekuomet apie tai nebūtų prabilęs balsu, nebūtų garsiai pasakęs, kad kraujas jį užveda, sujaudina, juk nenorėjo prarasti savo, kaip gydytojo, darbo vietos, nenorėjo prarasti ir moterų, bijančių prisileisti tuos keistus, ne visiems suprantamus fetišus ir vyrus, dėl jų jaučiančius malonumą.
Ligoninė įprastai buvo pakankamai tyli vieta. Žmonės šia šnabždėdavosi, tylą vargiai pertraukdavo ir sunkesni žingsniai, tad moters klyksmui pamažu pasklidus po visą patalpą, Bergman sustingo, nesulaikė tos kreivos, džiaugsmą skelbiančios šypsenos. Dar kelias sekundes lūpomis glamonėjęs moterį, Marcus nejučia kilstelėjo galvą jusdamas, kaip moters kraujas sužimba ant šio smakro, o tuo pat metu su trenksmu atsiveria kabineto durys - išsigandusios praktikantės supuolė pažiūrėti, kodėl, po galais, gydytojo kabinete kilo toks šiurpus triukšmas. Netrukus stojusią tylą pertraukė nejaukūs, gėdos kupini atsiprašymai, o sunkios durys vėl užsitrenkė. Kelias akimirkas sustingęs gydytojo kūnas sudrebėjo, iškruvintas lūpas paliko tylus juokas ir šis, pažvelgęs tiesiai į ką tik orgazmą patyrusios moters veidą, tik nežymiai papurtė galvą. Na, ir ko gi daugiau jie galėjo tikėtis? |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
