takeliai

Po kelių minučių kai išsukus iš pagrindinio kelio nei pastatų jokių nei automobilių nesimatė, Isabelle pasistatė savąjį kiek atokiau nuo kelkraščio. Išlipusi užrakino, juk niekada nežinai koks grybautojas ar dar kokia būtybė kurių Sietle buvo tikrai nemažai atklys. Ratai buvo pakankamai nauji, tamsintais stiklais ir erdvia bagažine. Viskas buvo apgalvota net įsigyjant tokį įprastą žmonėms dalyką kaip šis. Kažkokios per didelės prabangos vampyrė nemėgo, tai kas optimalu visais atžvilgiais visuomet bus jos prioritetų viršūnėje. Eidama miško taku dar tuo plačiu, pajuto kaip vėjas atnešė kažkur toliau esančių žmonių kvapą. Tai sudirgino itin jautrius jos receptorius ir tik priminė kokia ištroškusi ji buvo. Artėdama po truputį kiek daugiau apželdinto ploto kur medžių atstumas vienas nuo kito buvo dar mažesnis nei ten kur įvažiuojant galėjai pastebėti, Isabelle ėmė dairytis. Kvapai vienas po kito sklendė ore leisdami ramiai tykoti ir laukti tos akimirkos kai pusryčiai patys pajudės jos kryptimi. Capone mėgo kievieną smulkmeną apie buvimą kraugere. Ir tas laukimas polaimingosios akimirkos, ir riksmai, baimės iškraipyti aukų veidai ir aišku kraujas. Toks šiltas ir šviežias buvo pats skaniausias.

Toliau dėliodama žingsnius ir išlikdama atidi medžiotoja, moteris spėjo pamatyti siluetą ramiai praslinkusį pro platų jos akiratį. Ir kvapas jo, buvo iki skausmo pažįstamas. Instinktyviai įkvėpusi pajuto kaip stipriai jis vis dar įsirėžęs jos atmintyje. Prie tos dalies prisiminimų kurie yra neliečiami, kurių ji niekada ir niekam nepasakos. Dabar matydama Maksimilijaną gyvą ir tokį patį, nepasikeitusį, kai šviesiaplaukė tapo liudininke to ką jis padarė susitikimas bei akistata buvo neišvengiami. Jei ankščiau būtų pasivijusi jį ir išliejusi visas susikaupusias bei graudžias emocijas, dabar Izabelė ramiai žengė jo pusėn nenuleisdama žvilgsnio niekur kitur. Ledinis žvilgsnis negailestingai skrodė jo akiduobes nepalidkamas kitos išeities kaip tik jį pasitikti.
- Maksai.. Kad mane kur.. atrodo sėkmė man šiandien šypsosi..,- vos pastebimai kilstelėjo antakį žvilgsniu jį subadydama dar kelis kartus. Dabar kai jau gyvenimas aplink ją sukasi visai kitoks ir jėga moteris neprilygsta nei jam nei daugybei kitų vyrų ar moterų, ir nuotaika buvo geresnė.
- Deja negalėčiau pasakyti to paties, malonumo nėra visai,- nusijuokė lengvai pamėtėdama labai aiškų supratimą apie taip kaip buvo iš tikrųjų. O gal jo susitikimas bus į naudą? Gal Izabelė, kad jau buvo priminta ateitis, pagaliau turės progą visoje šitoje istorijoje pagaliau padėti tašką? Taip. Dabar jau kad ir kas benutiktų, tokio pat sveiko ir laimingo jau nepaleis. Kiekvienam nusidėjeliui ankščiau ar vėliau išaušta bausmės diena, kai kelio atgal jau nebėra ir nuosprendis toks pat aiškus kaip ir tiesus kelias vidurdienio metu.