įėjimas/išėjimas

Bartholomew sėdęs į vieną iš keletos jam priklausančių automobilių tarė žodį jau dešimtis metų jam dirbančiui vairuotojui ir šis kaip visuomet nieko netardamas, kaip ir įprasta atsakė linktelėjimu ir pradėjo kelionę. Su savo personalu šnekučiuotis kelionės metu Bartas niekuomet nesiteikė, ar tai buvo pernelyg didelis ego, ar jo kaip lyderio pareiga, nebuvo itin svarbu. Laikydamas valdžią savose rankose puikiai mokėjo paskirstyti laiką visur ir visada. Po dešimties minučių juodas automobilis sustojo prie vieno lankomiausių miesto prekybos centrų. Kol jį pralenkdami žmonės vis dirsčiojo siekdami numalšinti savo smalsumą, už vairo sėdėjęs Turow vairuotojas Čarlis išlipo ir merginos pirkinius sukrovė į bagažinę, kai Bartas ramiai laukė ant galinės sėdynės atidaręs duris pakankamai plačiai, kad būtų pastebėta jos. O jis nemėgo laukti, dėl to neretai sugalvodavo kokį būdą kaip paerzinti Hadrielę, kad tokie dalykai nepasikartotų, nors tai niekada nesuveikia Bartui smagu bandyti kaip ir abiems iš to pasijuokti.

Bartas sekdamas kaip darbuojasi Čarlis neliko nepatenkintas. Šis buvo vienas jo mėgstamiausių darbuotojų, mat niekuomet nieko neklausinėdamas ir savo darbą atlikdavo kaip tikras profesionalas. Aišku, geras atlyginimas bet ką tokiu paverstu, tačiau šis turėjo savitą būdą. Kiek spėjo pastebėti Bartalomėjus, Čarlis su niekuo jo valdose nekonfliktuodavo. Kol šis dar užimtomis rankomis lakstė ta pačia trąsa jau kokį dešimtą kartą, Turow pasitiko dukrą kaip žaibas smigusią ant odinės sėdynės šalimais. Stipriai, be tuo pačiu švelniai suspaudęs savo nedorėlę glėbyje, pabučiavo šiai į plaukus ir netrukus atleido. Plati šypsena ir lengvas skambus jo juokas vis tik nulydėjo jos pasirodymą.
- Man prireiks nemažai laiko, kol visus gerbėjus nuo šitos gražuolės atmušiu, labas, Hadriele,- tarė galiausiai įsitaisydamas savo vietoje patogiau. Čarliui grįžus šis nė neklausė maršruto, iš karto užvedęs tyliai veikiantį automobilio variklį pajudėjo namų kryptimi. - Prasinešei per visas parduotuves?,- kandžiai šovė žiūrėdamas pro šoninį jos pusėje įtaisytą užtamsintą stiklą. Čia paveldima savybė - go big or go home. Niekaip kitaip.

Nors ir užvedė kalbą apie juos, čia nėra net abejonės, kad kiekvieną atsiradusį bent per penkiasdešimt metrų ir pastebėtą bent du kartus besisukinėjusį prie Turow, Bartalomėjus patikrins padarą visose duomenų bazėse.
- Kas ir jeigu žiūrės geriau tegu rimtai, nes kažkokių hipsterių su smartfonais ir nuplyšusiom vos subinę dengiančiom kelnėm nei man nei tau nereikia,- šyptelėjo. Nuo pat vaikystės auginęs, dėmesio gal ir skurdžiai suteikęs tačiau puikiai žinodamas savo mergaitės skonį ir požiūrį visame kame, buvo susidaręs maždaug įsivaizduojamą jaunikio portretą. - Jei bent šitame centre yra kažkas vertas dėmesio..,- burbtelėjo abejodamas, kad atrastų čia kažką jam patinkančio ir tinkamo Hadrielei padovanoti. Nemėgo jis švaistytis pinigais, tačiau H' jų niekad negailėjo, o kai kalba prasidėdavo apie šventes, tai jas planuodavo pats. Nesiimdavo nei kitų pagalbos nei tai patykėdavo savo parankiniams.

Išgirdęs žodžius kuriuos ir norėjo girdėti vos pastebimai linktelėjo. Smagu būdavo prisiminti buvusius Hadrielės kadrus kurių profilius stebėdamas Bartas juokėsi išsijuosęs ir tikrai atmetęs juos kaip galimus, buvo ramus, nes tokio normalaus dar neregėjo džino akys. Nors jau keletą savaičių Turow mintyse kirbėjo idėja, kad būtų visai nieko dukrą supažindinti su vienu jo kompanijos partnerių sūnumi, kuris per kažkada vykusias amerikietiško futbolo rungtynes nepasirodė toks kaimo japis koks buvo jo tėvas, pinigais aptekęs, bet bukas ir tuščiaviduris kaip supuvusio medžio kamienas. Tačiau reikės viską dar apsvarstyti. Niekur neskubėdamas, pirmiausia nusprendė apkartinti Hadrielės gyvenimą savo nuostabiaisiais jai sukurtais planais. Eilinį kartą išgirdęs pasiūlymą kažką susirasti, Bartalomėjus šyptelėjo jau žvilgsniu su dukra susitikdamas.
- O kas ką sakė, kad nesusitinku? Tačiau tai nenagrinėtina tema.. Geriau pakalbėkime apie tave. Juk žinai kaip mėgstu viską žinoti, taigi, pasakok. Pasakok viską - kas vyksta tavo gyvenime, noriu žinoti,- paslėpęs šypseną kažkur labai toli, ramiu, švelniai įsakmiu balsu pareiškė, temą apie savo rikiuotę meilužių palaidodamas giliai po dešimt sluoksnių žemės ir dvylikos sluoksnių nuodėmės.

Kai klausimas buvo pakartotas, Bartalomėjus jau neturėjo preteksto išsisukinėti, o ir slėpti kažką nuo Hadrielės apie tuos kraujasiurbius tikrai neketino. - Jei nuoširdžiai, man jie nepatinka. Kiek spėjau jų pastebėti savo kelyje visi savotiškai nekontroliuojami. Nenorėčiau, kad jie sukinėtųsi aplink mane, ar tave.,- ramiai kalbėjo jau suuosdamas, kad klausimas aikštėn dar kartą buvo iškeltas ne šiaip sau. - Kodėl klausi?,- atsisukęs pervėrė žvilgsniu mergaitę kažką tikrai slepiančią. Dukters smalsumas apie Barto meilužes buvo nediskutuotinas dalykas ir prieš tai davęs suprasti, kad šia tema nekalbės, nesunkiai galėjo tai ir pakartoti. - Tai nėra mano prioritetų sąraše numeris vienas dalykas kurį turėčiau padaryti ir tai paskutiniai žodžiai šia tema, kaip jau minėjau,- kalbėdamas padarė nedidelę pauzę ir netrukus nesumažindamas įtampos ėmė šaudyti klausimais kurių atsakymus privalėjo žinoti. - Man nepatinka tavo toks itin laisvas gyvenimo būdas, todėl nuo kitos savaitės noriu, kad ateitum ir pabandytum dirbti mano kompanijoje. Nieko nereikalauju tačiau noriu pamatyti, kad galiu tavimi visapusiškai pasitikėti ir ramiai gyventi žinodamas, kad bet kada galiu tavimi pasikliauti bet kokioje situacijoje, taip pat ir darbinėje aplinkoje.,- išdėstė aiškiai savo ketinimus, bet kai pro plonas dukters lūpas iššoko tas bjaurastį keliantis žodis, Turow čiut nepaspringo. - Tėtuši? Ar aš tau panašus į tėtušį? Hadriele, malonėk šį išsireiškimą išbraukt iš žodyno, bet kad mano ausys jo nebegirdėtų,- nutiesė žvilgsnį pro savo langą baigdamas savo šios minutės paskaitą ir tikėdamasis, kad jo vaikas visą tai įsisavins kaip įmanoma greičiau.

Ne pats dukters melas privertė Bartą grįžus namo imtis veiksmų, bet tai, kad ji iš viso sumastė domėtis apie tuos negyvėlius kraujo narkomanus. Pastarieji Turow buvo dar švelniai pasakyta 'nepatinka' šiam jie buvo pasišlykštėtini šliužai kuriuos jei tik kas, pati mažiausia smulkmena jam nepatikdavo jis nesibodėjo lengvu judesiuku apsukt jų galvyčių trijų šimtų šešiasdešimt laipsnių kampu. - Tokiu atveju turi labai daug laisvo laiko, kurį naudoji neteisingai. Nėra tikslo jais domėtis, kai visas viltis dedu į tave, kaip itin talentingą vadovę ir protingą asmenybę taip nesidominčią vaikštančiais lavonais,- laisvai kalbėjo sekdamas žvilgsniu lekiantį pro šalį pasaulį. Vyro žodžiuose buvo ir informacijos ir atskleistas požiūris kuris jei pas tamsiaplaukę būtų kitoks, tai iki galo atvertų kelią Bartui pasimankštinti laikant delne savo mėgiamiausią kataną. - Matau tavęs nepradžiugino mano pasiūlymas.. Kodėl nenori pabandyti?,- atsisuko žvelgdamas į savo brangiąją dukrą kurią mylėjo labiau už viską ir saugojo labiau nei bet ką pasaulyje.

Nors Hadrielės reakcija buvo būtent tokia kokios tikėjosi, jis tikrai savo plano atidėti į šalį nesiims. Kritiškas jos požiūris į nors ir neįdomų, bet šiokių tokių dalykų išmokantį darbą buvo lengvai pakeičiamas, ir kaip tai padaryti Bartalomėjus tikrai žinojo.
- Visų pirmiausia, Hadriele. Tau niekas neduos vadovės darbo, kai nieko apie tai neišmanai. Visų antrą niekas tarp kalno popierių taip pat nesodins. Paskirsiu tau tokį įvairiapusį darbą, kuris subrandins tave kaip dar ne vienos srities specialistę. Neliepiu ir net neleisiu tau ten kirmyti visą gyvenimą, bet noriu ir laukiu tokio pat sprendimo iš tavęs, kad to be kitų atsikalbinėjimų imtumeisi. Kelionės yra puikus pomėgis, bet tik tada kai turi pagrindą po kojomis.,- Hadri jau turėjo suprasti, kad su tėvu dėrėtis šia tema jai buvo beprasmiška. Kol mergaitė virškino pateiktą informaciją, Bartas paėmė vieną iš savo mobiliųjų ir perskaitė gautą elektroninį laišką. Valdydamas ne tik nuosavą kompaniją kuri jam ne tiek daug ir rūpi kiek jo įkurta ir miestą valdanti grupuotė ir jos veikla, Turow turėjo labai daug įtakos visoje kosmopolitinėje šalyje. Išsiuntęs atsakymą, vėl sutelkė dėmesį į Hadrielę. - Patirties iš jos neturinčių pasaulyje besimėtančių bedarbių neįgysi,- pridėjo ramiai nuleisdamas ant žemės, be kita ko, Bartas laukė tinkamos akimirkos kuomet galės išmokyti mergaitę savo paties atrastų naujų būdų kaip peržengti džino įprastinės galios galimybes.