Sirenos

Daria savo motinos nepažinojo, neturi jokios nuotraukos, giminių ar kažko kas jai primintų motiną. Užaugo su tėvu. Tvarkingu, doru piliečiu. Na bent taip atrodė iš išorės. Darijos per daug nelepino, tik tiek, kad aplinkiniai pastebėtų. Viskas buvo grindžiama smurtu, ko nors nepadarė, muša, ką nors padarė, muša, verkia, irgi muša. Jos pačios tėvas jai ir suplėšė nekaltybės plėvę, kai šiai buvo šeši. Grįždavo iš mokyklos ir patarnaudavo keturiasdešimt penkių metų vyrui. Apie šešioliktus gyvenimo metus pradėjo purtytis tėvo, norėjo nuo jo atitrūkti, tačiau šis sugalvojo, kaip ją pririšti prie savęs. Narkotikais. Metė mokyklą, tapo kone narkomane, po poros mėnesių pastojo nuo savo tėvo. Sirenos prigimtis neleido mąstyti apie vaiką, todėl nesirūpinant organizmu įvyko persileidimas. Po dar dviejų metų gyvenimo su tėvu, atitrūko, kai susidėjo su Noel Godfrey metai su juo, na tiksliau su jais, nes beveik nesimylėdavo tik dviese. Vėliau papuolė ant kito vyriškio šis iš pastarųjų buvo net žiauresnis už tėvą. Šis ją visiškai kontroliavo ir bandė paversti tuo, kuo ji niekados netaps. Po trijų metų visiško priklausymo jam, papustė padus ir dabar jau gyvena viena. Vieniša nesijaučia nes kiekvieną vakarą jos šoną šildo vienas ar keli žmonės. Net susitvarkė statusą visuomenėje ir dabar iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, jog ji tokios pažeistos psichikos asmuo.

Iš pirmo žvilgsnio jis neatrodo tipine sirena. Taip, neapsakyto grožio, it pats Mikelandželas būtų sukūręs. Bet jo charakteris nepanašus į sirenos. Vaikinas ramus, nemėgsta flirto ar saldžių žodelių. Nuėjęs į vakarėlį išsirinks vieną auką, ją suvilios ir mėgausis parą ar dvi, o tik tada nužudys. Jonathan atkaklus, sau išsikelia aukštus standartus ir jų laikosi.

Mergina užaugo su džinų porele, tad nereikia stebėtis, jog viską žino apie kitas būtybes. Ji tyli, rami, niekam nelenda į akis. Nemėgsta didelių būrių žmonių, geriau renkasi bibliotekas. Iš esmės, Violeta yra ta ideali svajonė, ideali mergina. Savo grožiu apsuks galvą ne tik žmonėms, šnekės ne apie orą, o apie visatą. Galbūt todėl ir pakliuvo į Joshua Winthorp akiratį, bei nuo pirmo jų susitikimo, vaikinas įkyriai prie šios kabinėjasi ir Violeta dar nenusprendė ar po truputį jį įsimyli ar ima nekęsti.  

Antonis - mergišius, be sąžinės graužaties besimėgaujantis jaunų, geriausia nekaltų, merginų širdimis. Nuo pat rožių karų, prieš pat kuriuos jis ir gimė, vaikinas beveik kasnakt maitinasi, ieško naujų aukų. Džimas - beveik visiška pirmojo priešingybė. Jis šlykštisi savo kaip sirenos prigimtimi, nemedžioja. Net stengiasi suvaldyti Anthony. Ir svarbiausia, jog niekas nežino, kad abi šios asmenybės tūno viename kūne. O tuo labiau neįmanoma nutuokti Džimas ar Anthonis dabar mėgaujasi dienos šviesa.  Ir visa tai, tik dėl vienos demonės, kuri naudojosi gražuoliu sireniuku ir pavertė jo kūną kelėjimu.

Iveta - viena iš tų sirenų, kurios dievina savo prigimtį. Ideali manipuliatorė, šaltakraujiška žudikė, visiškai jokių skrupulų neturinti moteris. Auką nudobs su šypsena veide, net nemirktelėdama. Ji save įsivaizduoja aukščiau visų, mano esanti geriausia, todėl niekada neleidžia kitiems, kad liptų jai per galvą. Niekuomet nepasiduoda, savo užsibrėžtą tikslą bet kokia kaina pasiekia. Egoistė, savarankiška, nenusakomai žiauri. Iveta nėra ta, kurią norėtum sutikti savo gyvenime.

Beveik visą savo vaikystę praleidęs sirenų apsuptyje, Luciano nė nenumanė, kad kada nors iš tiesų įsimylės. Kadaise žiaurus, žudyti mėgęs vyras meilės spąstuose suminkštėjo, pamiršo savo prigimtį ir žudė tik tam, kad išgyventų. Sirenos žiaurumas ir negailestingumas liko kažkur užnugaryje, o dėl mylimos moters ir jos dukters gerovės, Sorrentino būtų padaręs absoliučiai viską. Deja, nepaslaptis, kad sirenų laimė nėra amžina. Kadaise nužudęs vieną merginą, vyras susilaukė keršto, vienintelė kada nors mylėta moteris buvo žiauriai išmėsinėta jos dukters akyse, Luciano liko vienas su ką tik traumą patyrusiu vaiku. Vėl surimtėjęs bei prisiminęs įgimtą žiaurumą ir sadistiškumą, sirena drauge su podukra išvyko į Sietlą tikėdamasis, kad nauja aplinka padės šiai pamiršti pačias žiauriausias gyvenimo akimirkas.

Aleera užaugo pasiturinčioje šeimoje kartu su dviem seserim. Visą vaikystę mergina atsimena tik kaip geraisuią laikotarpį savo gyvenime. Mergaitės šeimoje gaudavo visko, ko tik užsigeisdavo. Jau nuo mažų dienų Aleera pajuto meilę muzikai ir baletui. Sulaukus dešimties metų, gavo iš tėvo fortepijoną, kurį skambindavo vos ne kiekvieną vakarą. Vėliau pradėjo lankyti baleto pamokas. Taip prasidėjo ir pirmi vaidinimai, pasirodymai. Mergina buvo labai  aistringa ir atsidavusi muzikai ir baletui. Būdama 24 metų, sutiko savo gyvenimo meilę - teatro savininką. Nieko nelaukus, po metų jie susituokė ir išsikraustė gyventi į Paryžių. Visas santuokinis gyvenimas Aleerai buvo lyg sapnas, iš kurio niekad nenorėtų pabusti. Tačiau vieną žiemos vakarą ji sužinojo apie vyro neištikimybę. Po šios žinios Aleeros elgesys pasikeitė kardinaliai. Nieko nesakiusi, po savaitės iš neapykantos ir pykčio, ji nužudė savo vyrą peiliu durdama į širdį, nes negalėjo jo apkęsti už tokį jo poelgį. Ši išdavystė sudrąskė Aleeros širdį į gabalėlius ir mergina daugiau nebegalėjo pasitikėti vyrais. Todėl šimtmečius ji keliavo iš vienos vietos į kitą, viliodama įtakingus vyrus, juos nužudydama ir taip paveldėdama jų turtus.

Sirenų pora didžiavosi savo grynakraujiškumu. Tokį požiūrį mėgino perduoti ir savo vaikams, nuo pat mažumės stengdamiesi išryškinti geriausius sirenų bruožus, kartais protu nesuvokiamais būdais. Šešiolikmetė Aoife privalėjo stebėti tėvų sueiti, tačiau jaunesniojo brolio pradžia sumenkino šios rūšies įvaizdį ir pilnametystės nesulaukusi mergina pabėgo iš gimtosios Naujosios Kaledonijos salos. Suglumusi ir pasimetusi, tačiau visus žavinti ir traukianti, tamsaus gymio mergina blaškėsi įvairiose Europos šalyse, tačiau sugebėjo atrasti gyvenimo balansą ir po poros dešimtmečių išvyko į Amerikos žemyną tęsti savo nesibaigiančių kelionių. Beveik du amžius pragyvenusi mergina, pastaruosius penkerius metus praleido Sietle. Susigrąžindama savo tikrąjį vardą bei pavardę, pati to nežinodama, suteikė akivaizdų signalą broliams, kurie apie savo seserį žino vos menką dalį.

one.she smiles too beautifully, you can't remember thinking death can be so majestic. two. she reaches for your hand and you let her take you anywhere. three. you struggle to remember how she looked in your hands, you want another taste of her yet you get nothing. four. she's near only then she wants you, but you still let her in because you never knew that death could have such a beautiful smile. tamsaus rašalo nutapytos akys spinduliuoja jėga kurios neatpažinsi niekur kitur; ji primena vasarą - šilti saulės spinduliai paliečia tavo odą tik tuomet kai ji nusišypso; tamsios audros aplanko kai jos nėra šalia, tačiau taip pat kaip vidurvasario nakties žvaigždėtas dangus ji laisva ir nepažabota. Savanaudiškumas švelniai pinasi žodžiuose plasdenančiuose iš merginos lūpų tačiau šypsena niekada nežada nieko mainais. Otilė skęsta savo sirenos apibūdinimą skurpulingai atitinkančioje asmenybėje ir mėgaujasi tuo kiekvieną akimirką.

Sirena, apsukdavusi galvas žymiausiems to meto didikams. Neišpasakytas grožis, charizma.. Pavojus. Juodoji našlė, pražudžiusi daugiau vyrų nei bet kuri kita dama tam, jog patenkintų savus vidinius troškimus. Lydia - tai moteris su skaudžia praeitimi. Gyvenimas ją pavertė nuožmia, negailestinga gyvate.. Jis žaidė su ja tol, kol blondinė pajautė malonumą gyventi bei griauti. Šalta, analitiška, tačiau žavi it pati mirtis. Drama ir tragedija jai - it menas. Svetimos gyvybės -tai žaislai, tuose aštriuose, ilguose nagučiuose. Sadistiška, žaisminga, sarkastiška... Be kūniškų malonumų, alkoholio ir vyšnių gyventi negalinti būtybė.