Vampyrai

Viena iš seniausių vampyrių vaikščiojanti ant šios žemės. Tyli, rami, primena tikrą damą. Nors iš tiesų reiktų sakyti, jog būtent tokia ir yra. Kai ji praeis gatve, visi atsisuks į ją pasižiūrėti. Moteris per savo egzistencija patyrė labai daug, ne kartą laidojo savo mylimuosius, ne kartą buvo kankinama, bet niekas šios nesugebėjo palaužti. Kas keisčiausia, Nefrata netapo žiauria, atvirkščiai, ji propaguoja maitinimasi iš donorų kraujo ar gyvūnų.

Buvo paversta vampyre vos šešiolikos, prieš keletą mėnesių. Jos kūrėjas pasišalino iš įvykio vietos, todėl ji taip ir nebuvo supažindinta su nemirtingojo gyvenimu. Paplūdusią kraujuose Sarah rado Dominick, jis jai suteikė pastogę, paaiškino apie jos rasę ir mitybos ypatumus. Mergina taip ir nesužinojo, kad Dominick yra vilkolakis ir būtent todėl jo kvapas nepanašus į žmogaus. Vampyrė pamilo savo gelbėtoją, manė, kad šis irgi iš meilės ja rūpinasi, tačiau tiesa yra kitokia - ši tik įrankis suerzinti Cul de Louf gaujos vadą. Naivi vampyrė vis dar mokosi susigyventi su savo nauja prigimtimi ir kasdien atranda vis naujų dalykų. Tik laiko klausimas, kada ji išsiaiškins apie kitas rases ir sužinos tikruosius Dominick motyvus.

Vienas iš bjauriausių vampyrų vaikščiojantis ant šios žemės. Jis tik ir ieško prie ko prisikabinti, ką paskersti ar kuo pasimaitinti. Vaikinas sau leidžia daugiau nei galima. Kas jį pažysta, greit nusuka jam nugarą ir stengiasi su juo neturėti jokių reikalų. Dažnai prisiverda košės, tačiau sugeba apgauti bet ką, sudaryti sandorius ir vis vien pasprukti iš bet kokių mirties gniaužtų. Laksto po pasaulį, linksminasi ir vargo nemato, tiksliau, nematė. Jau kurį laiką apsistojo Sietle, nes pamilo sireną vardu Violeta Bishop ir bet kokiais būdais ją pasisavins sau.

Vampyre virto ne per seniausiai, pirmuosius metus tiesiog kankinosi, mat nužudė visą savo šeimą. Vėliau sutiko Thomas Harrison, kuris šiai padėjo atstoti ant kojų. Dabar mergina gyvena atokiau nuo miesto, vis dar mokosi susivaldyti. Ji ir Thomas kartu jau tris metus, iš pradžių viskas atrodė idealu, o dabar santykiai pašlijo ir mergina radusi laisvo laiko, keliauja į miesta bei pasigavusi pirmą vyrą, su juo išduoda Thoma.

Ne seniausias, bet ko gero vienas iš stipriausių vampyrų, mat šitas, neeilinis šunsnukis, prieš tampant vampyru, jau buvo pardavęs sielą velniui. Tiesa, magijos beveik nepraktikuoja, tačiau šį bei tą išmano. Šaltas, žiaurus, pilnas angliško sarkazmo asmuo. Jis mieste savivaldybėje atstovauja vampyrams, įsikūręs ganėtinai šiltai, bet pareigas atlieka ne per geriausiai. Nieko nelaiko sau lygiu, gerbia tik vieną žmogų, dukrą Arabella, kurią taip pat pervertė vampyre. Kitus savo vaikus ir žmoną paliko lėtai mirčiai, o šią dukrą nuo to išgelbėjo. Jai yra itin griežtas, tačiau leidžia mėgautis kuo ji tik panorės. Žudo savo malonumui, prievartauja moteris, neša kančią ir skausmą vien dėl savo pramogos. Despotas, narcizas, perfekcionistas, pedantas, puikus rinkinys apibūdinant psichopatą.

Rafinuota , išsilavinusi moteris turėjusi sunkią ir žiaurią vaikystę . Į vampyrę paversta nesavo noru , perklaidą pasipainiojusi netuo laiku ir netoje vietoje. Po ilgų amžių nesivaldymo ir žiaurumų galiausiai atradusi stabilumą stengiasi vengti žudymų . Labiau pasineria į mėgiamas veiklas , tačiau jos kantrybės siūlas yra gana mažas . Šiuo metu atsikėlė iš New Yorko į Sietlą savo seniai matyto tėvo prašymu bei įkurė savo psihiatrijos kliniką kurioje sėkmingai dirba .

Nuoširdus, gražus, kartais nesusivaldantis, bet vis vien iš koto verčiantis vampyras. Po savo kojomis visą laiką patiesdavo tiek vyrus tiek moteris. Bet niekados neapsistodavo ties vienu asmeniu. Iki tol kol nesutiko pasimetusios vampyrės Cordelia's. Su ja gyveno nuostabų gyvenimą tris metus, bet pastaruoju metu pastebi jos keistą elgesį ir šie ima vis dažniau rietis. Thomas po truputį slenka į tamsiąją pusę, žudo, smurtauja, išdavinėja.

Vaikinas gimė visai neseniai, palyginus su tūkstantmečiais egzistuojančiais vampyrais, raganom ar kitom rasėm. Šiuolaikiškame, tolerancijos siekiančiame pasaulyje, kur kol kas nėra karo ir nesipainioja po kojom jokios šio baisaus dalyko pasekmės. Vienturtis vaikas, grynų gryniausias žmogus, gyvenęs normalų gyvenimą. Mokykla, draugai, vakarėliai, išgertuvės, bėgimai iš namų nuo to laiko, kai įžengė į vidurinę mokyklą. Tačiau aštuoniolikto gimtadienio metu nutiko tai, ko nesitikėjo niekas. Jo kaklo odą sudarkė vampyrės įkandimos. Merginos, į kurią jis žiūrėjo kaip į tikrų tikriausią deivę, patį gražiausią, nuostabiausią pasaulio kūrinį ir Aaron negalėjo teigt, jog jos nemylėjo. Mylėjo, dar ir kaip, ir štai, kur jo naivumas nuvedė. Kūną drąskantys skausmai, vedantys jį iš proto.. Vaikinas nuoširdžiai manė, kad mirs. Niekada nesigyrė kantrybe ar gebėjimu lenvai atlaikyt skausmą. Protą užtemdė kraujo troškimas ir vos šis sugebėjo atsigaut, nė pats nesuvokė ir nežinojo, kiek žmonių mirė. Vėliau sužinojo tik tiek, kad moteris, kurią taip mylėjo, padėjo jam pasprukt iš tos baisios nusikaltimo vietos, užglaistyt jo pačio rankomis nužudytų tėvų mirtis.. Po to jis jos daugiau nebematė. Skaudėjo ir dėl tėvų ir dėl mylimo žmogaus, kuris nusprendė nebesirodyt akyse dėl Aaron nesuvokiamos priežasties.
Praėjo trys metai. Vyras visapusiškai pasikeitė. Išmoko tvardytis, išmoko valdyt save, savo protą, tačiau trys metai buvo per trumpas laiko tarpas sužinot ir išmokt viską, ką privalėjo žinot ir mokėt vampyras. Tačiau vargu, ar Aaron bus tas pats naivus, nerūpestingas, vėjavaikiškas paauglys, kuriam rūpėjo tik linksmybės. Jis prievarta suaugo, yra uždaras ir vengia žmonių, nors galvoje vis dar nešiojasi mylimosios atvaizdą, kuris su metais pamažu vis blėsta, kaip ir viltys ją surast ir susigrąžint.

Visiškas jėgos ir kontrolės maniakas.Mėgsta valdžią ir jos siekia bet kokiomis priemonėmis.Nevertina silpnųjų- jo nuomone visada išlieka stipriausieji.Jo nuomone tikslas pateisina priemones ir nėra niekuo svarbiau,kaip tik vadovautis stipriųjų išlikimo filosofija.Vampyras yra labai impulsyvus ir dažniausiai mėgsta veikti savo nuožiūra,neklausdamas kitų nuomonės.

Gimęs šeimoje,kur kitų žmonių valdymas buvo svarbiausia vertybė,vaikinas greit ir išaugo į žmogų psichopatą,kuriam nerūpėjo kitos gyvybės.Kai vieną dieną grįžęs iš medžioklės namo,Markas pamatė išžudytą šeimą ir žmogų kruvinais drabužiais,jam neliko nieko,kai tik pasiduoti viskam,kas vėliau ir nutiko su juo.Paėmė į nelaisvę merginą,su kuria išdarinėjo žiauriausius dalykus,žudė pačius auksinius žmogeliukus miestelyje.Bet štai,jo gyvūnėlis pabėgo iš narvo ir Salow liko vienas.Užsirakinęs dvare jis prasėdėjo kelis dešimtmečius.Vos prieš kelis metus jam kažkas įsijungė galvoje ir jis tapo visiškai kitu žmogumi.Nors jo tamsioji pusė kartais išlenda lauk.

Begalo sena vampyrė, gyvenimo mačiusi daug ir žiauraus, tačiau tuo nėra ypatinga, veikiau ji priprato gyventi netgi labai įprastą, žmogišką gyvenimą su kasdieniais rūpesčiais, bėdomis ir rutina. Pernelyg daug patyrusi nutrūktgalviško gyvenimo, o išeitis tam būtent dabar tapo Sietlas, čia knibždėtė knibžda mistinių būtybių, tačiau tik čia Marija gali bent trumpam rasti sielos ramybę.

buvusi mafijos galva, genialus samdomas žudikas, vardan naujo ir pelningo sandėrio su žmona pasiverčia vampyrais. Tačiau kraujo troškimai vedini išžudo juos pavertusius vampyrus, taip atsukdami visos šios rasės priešiškumą į save. Alfonsas su vampyriškąja prigimtimi nė nekovoja - veikiau ja mėgaujasi. Galimybė žudyti tuos, kuriuos tik užsinori jam kone aukso vertės. Toks gyvenimas tarsi Alfonsui sukurtas. Jis žudo ne tik vampyriško kraujo troškimo vedinas, tačiau ir dėl elementaraus smagumo bei malonaus adrenalino, kuris užplūsta proceso metu.

Dar visai jaunas, atsitiktinai pasirinktas ir užkrėstas, tuo metu baisiausiu virusu, kokį tik galėtum įsivaizduoti. Elvis buvo sugniuždytas, pametė tikrąjį save, dar tą akimirką, kai to vampyro kraujas susimaišė su jo paties. Ilgus metus klaidžiojo skersdamas kone kiekvieną pasitaikiusį savo kelyje - nerūpėjo tas padaras kvėpuoja ar ne, yra tik žmogus ar rimtesnių apkrovų priešininkas. Keista būsena vis padėdavo nugalėti net aršiausias kovas, tada tekdavo laižytis žaizdas ir judėti toliau. Po šio etapo jis pamažu atrado tuos asmenybės trupinius, kuriuos išbarstė tapęs kitoks. Žinoma, jis nebebus toks koks buvo būdamas žmogus, prieš tuos du šimtus septyniasdešimt septynis metus, tačiau jis susivaldė, nebežudė kaip pasitaiko.
Tuo gyvenimo etapu Elvis sutiko kitą vampyrą. Rafinuotas dženelmenas, jau tūkstančius metų klajojantis, kaip pabaisa, prisiėmė vaikiną jame kažką įžvelgęs. Iš jo jaunuolis išmoko daugybės triukų ir kitų paslapčių, ne tik žinias, bet ir skonį iš to vyro perėmė. Dabar Elvis rinkosi aukas kruopščiau, aiškiai pasverdavo kiekvieną, bet kokiu krauju neskiedžia uždžiūvusios gerklės. Jis tapo rafinuotu, pačiu padoriausiu jaunuoliu, kokį tik galėtum sutikti, vien todėl visi vos pažvelgę į jo pajuodusius puakius ir šviesias akis, mato ne grėsmę o mielą vaikiną, kurį galėtų laikyti savo draugu. Kaukė ar ne, tai jam padeda išlikti ir paslėpti savo tikrąją esybę geriau, nei galėtum pagalvoti.
Elvis turi gal šimtą skirtingų vardų, skirtingais, jo gyvenimo, istorijos ar elgesio eapais prilipusių ir užsilikusių. Taigi, vienam jis gali būti žinomas, kaip Elvis, kitam kaip Gabrielius, trečiam iš vis kaip Zacharijus. Dabartinis, Elvis, ir yra jo tikrasis. Jo nuomone, labiausiai tinkantis tai asmenybei, kokia jis pats patapo. Na, o senasis vampyras kažkur dingo, tačiau jo palikimo užtenka ir apie ano paieškas jaunasis vampyras, net nesvarsto.

Tristanas visuomet buvo kitoks. Dar vaikystėje, kai vos sulaukęs penkerių buvo įvaikintas vienos katalikų šeimos, bet kas galėjo pasakyti, jog jis nepritaps vietoje, kurioje garbinamas kažkoks niekuomet nematytas, negirdėtas padaras. Žinoma, nesuvokdamas pasaulio blogybių vaikinas stengėsi, visą savo paauglystę praleido katalikiškoje berniukų mokykloje, kur pirmą kartą įsimylėjo, kur pirmą kartą buvo pagautas su savo lūpomis ant kito, kiek vyresnio vaikino kaklo, kas lėmė, jog dėl pernelyg tikinčių tėvų " pagalbos " vaikinas negalėjo be skausmo sėdėti kiek daugiau nei dvi savaites. Suvokęs, jog buvimas kitokiu - negerai, Tristanas užsidarė savyje, mokyklą baigė ne tik pačiais geriausiais pažymiais, bet ir su Dievo avinėliui prilygstančia nekaltybe. Tik tuomet, kai sulaukus dvidešimt penkerių susižavėjo kažkokia mergina ir jos dėka virto vampyru, vaikinas atsileido, pagaliau suteikė sau galimybę pažinti pasaulio, nors dėl paauglystėje patirtų išgyvenimų vis dar bijo fiziško artumo tiek su vyrais, tiek su moterimis.

Kevinas - margaspalvė asmenybė, gyvenanti jau bala žino kiek tūkstantmečių. Be jokios abejonės tai vienas seniausių vampyrų. Nors yra garbingo amžiaus, tačiau vampyro charakteris tai nei kiek neatspindi. Jis yra nerūpestingas, dažnai būna vaikiškas, egoistas ir savimyla. Dar galima pridurti, jog Kevinas yra užkietėjęs viengungis, tačiau tuo pačiu ir mergišius. Nepriskiria savęs nei prie blogiečių, nei geriečių, dažnai pasirenka tą pusę, kurią yra naudingiausia tuo metu palaikyti. Mėgsta save tituluoti vampyrų karaliumi, tad šiam vaikinui pasitikėjimo savimi tikrai netrūksta. Išties, tai yra labai stiprus vampyras, per tūkstantmečius sukaupęs milžinišką patirties bagažą. Visgi jis yra pasyvus pacifistas, nes Kevinas itin senas vampyras, tad ilgas gyvenimas išmokė, jog kartais konfliktus geriau spręsti diplomatinėmis priemonėmis. Kita vertus, jis įsiplieskia kaip degtukas. Fizine jėga prilygsta vidutiniokui vampyrui, tačiau didžiausias jo pranašumas - stulbinantis vikrumas ir greitis. Kevinas dvipolė asmenybė: gali būti pats aršiausias priešas, bet tuo pačiu ir pats nuolankiausias draugas.

Bene pats seniausias vampyras, šaltakraujiškai nužudęs savo kūrėją. Euclid yra labai tikslus, viską apskaičiuojantis ir pasveriantis prieš ko nors imdamasis. Per ilgą savo gyvenimą išmoko, kad pulti stačia galva į įvykių sūkurį yra neprotinga ir gali kainuoti gyvybę, o šią jis itin vertina. Visada prisitaiko prie esamos situacijos, todėl ir keičiantis amžiams Francis taip pat tobulėjo. Moka žodžiais apsukti galvą ne tik žmonėms, tačiau ir kitoms būtybėms ir jam net nereikia pasitelkti jokių galių, nes iškalba jo didžiausias talentas. Yra be galo ištikimas, tad niekad neišduoda ir nekeičia barikadų pusių, nors ir grėstų pavojus, nes taip elgiasi tik bailiai. Su nepažįstamais yra šaltas ir nepalenkiamas, o su tais kurie jam brangūs - rūpestingas, malonus ir atsidavęs.

Paprastai jaunesnieji vaikai ima pavyzdį iš vyresnių sesių ar brolių ir tėvų. Tik nešįkart. Arija prie tėvų visad elgdavosi kaip angelėlis, su sesėm ir broliu nesielgė kaip su šiukšlėm, bet ir batų nebučiavo. Užtat su kitais žmonėmis ji elgdavosi kaip norėdavo. Neretai daug kas nepykdavo ant mergaitės, nes mažai kas sugebėdavo atsispirti tom gražiom akelėm. Greičiausiai dėl to Magdalena užaugo tikrai ne pati geriausia persona. Nieko niekad per daig nevertina, siekia tik sau naudos ir nė nemirktelėjusi gali suvaryti tau peilį į nugarą. Bet pažvelgus į ją tikrai taip neatrodo... Visgi, po kiek laiko šis tas pasikeitė. Merginą vieną dieną gatvėje užpuolė vampyras, o po to ją paliko. Manė, kad žavioji tamsiaplaukė nukraujuos ir mirs. Deja, viskas pasisuko kita linkme ir štai Arija jau puikuojasi savo nauju būviu.

Dar jaunas, Jamisonas užsikrėtė. Tarp tų metų žmonių, tai buvo visiška nenormalybė. Jamisonas žudė viską, kas tik papuola. Nesvarbu, ar tai bus senas ar jaunas žmogus. Tų laikų žmonės, arba tingėjo, arba paprasčiausiai bijojo ištarti Jamisono vardą, tad labai greitai Jamisono Tomo vardą tiesiog pakeitė į paprasčiausią Jamį. Kas bus toliau, parodys likimas.

Bartholomew gimė Londone, karininko ir namų šeimininkės šeimoje. Todėl nieko keisto, jog prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, Bart, sulaukęs 21-erių, išėjo į frontą, negailėdamas nei savęs, nei savo gyvybės. Jis buvo pasiruošęs kovoti ir mirti už savo šalį, tačiau viskas nutiko kur kas kitaip nei jis galvojo ar planavo. Per karą Hawke buvo sunkiai sužeistas ir jo gyvybė kabojo ant plauko. Stipraus ir galingo vyro gyvenimo siūlas turėjo nutrūkti tada, tą šaltą gruodžio naktį, tačiau viskas pasisuko kiek kita linkme. Atsibudo jis vienos iš karo lauko gydytojų namuose. Manė, kad moteris juo pasirūpino ir jis tiesiog atgavinėja jėgas, Bart teko suprasti, kaip vis dėlto suklydo. Josephine tikrai jį išgydė, tačiau vedama ne altruistiškų, o egoistiškų paskatų. Ji pavertė jį vampyru ir nusprendė uždaryti pas save namuose. Viską argumentavo tuo, jog jai tiesiog pabodo stebėti kaip visi jos vyrai galiausiai miršta ir ji norėjo tokio, kurio "galiojimo laikas" taip greit nesibaigtų. Gyvendamas pas tuomet už jį kur kas stipresnę moterį, Bartholomew žinojo, kad turi įgyti jėgų, kad sugebėtų jai pasipriešinti. Jis kaupė jėgas, atiminėjo vieną gyvybę po kitos, taip darydamasis vis stipresnis ir galingesnis. Josephine toks atsidavimas savo naujajai prigimčiai ypatingai jaudino, todėl neilgai trukus moteris nuleido visas savo gynybines sienas. O čia ir buvo jos klaida. Vos pasitaikius progai Bart suvarė kuolą jai į širdį, o ją ir visus jos namus padegė velniop, prieš tai susirinkęs visus moteriškės per tiek metų užgyventus turtus. Turėdamas galimybę nedirbti ir daryti tai, ką daryti visuomet norėjo, Bartholomew ėmė keliauti po pasaulį ir... mokytis. Jį visuomet žavėjo intelektas, todėl turėdamas visą pasaulio laiką Hawke nusprendė jį išnaudoti naudingai. Vis dėlto, jokios studijos negalėjo numalšinti pykčio viduje. Metai bėgo, o vyras darėsi vis labiau užsisklendęs, vis žiauresnis. Hawke negalėjo susitaikyti su mintimi, kad pasaulyje, kurį taip gerai per tiek metų suprato, jis yra įkalintas amžinai. Koks jis dabar? Velniškai protingas, charizmatiškas, žodžio kišenėje neieškantis ir turintis vieną didelį tikslą - tapti JAV prezidentu.

Gimęs medžiotojų šeimoje jis pagrinde tuo ir užsiėmė, tačiau tada medžioklė buvo sukoncentruota tik į laukinius žvėris. Linksmas, draugiškas ir mielas vaikinukas visada džiaugėsi savo gyvenimu. Dėjo visas pastangas tampant geru vyru ir tėvu savo vaikams, tačiau aukštesnės jėgos jam pakišo ne tik koją, bet ir visas rankas. Šeimą vieną dieną buvo tiesiog nušluota nuo šio žemės paviršiaus, o jis visas pastangas sudėjo tik į keršto siekimą, ko pasekoje jo medžioklė įgavo kitą pakraipą. Susipažinęs su mistinėmis būtybėmis, jis panoro jas visas nušluoti nuo žemės paviršiaus, tačiau tai paprastam žmogui buvo neįmanoma. Susiradęs malonią raganaitę, šis išprašė jos, kad pastaroji jam suteiktų daugiau jėgų. Už tai šis turėjo paaukoti savo penkerius metus "laisvės" vien jos nekenčiamų personų naikinimui.  Vis dėl to, jis gavo ne tik daugiau jėgų, jis tapo suknista karo mašina, kuri žudė neatsižvelgdama ar būtybė yra gera ar bloga. Po kurio laiko jam tai pabodo, jis užsimanė kažko daugiau, tad sumedžiojęs vampyrą išgėrė jo kraują ir nusižudė taip tapdamas vampyru.

Laeticia gimė viename iš nedidelių Italijos miestelių gerai žinomo daktaro šeimoje. Ją auklėjo itin griežtai, tad ji išaugo dora, drovi bei mandagi mergina. Jos nepaprastą grožį pastebėjo vietiniai vyrai, moterys nekentė dailios merginos, apkalbinėjo ją ir vadino nedorėle, kekše, vyrų viliotoja, mat ne vienas vyras pasiduodavo merginos kerams. Deja Laeticia nebuvo iš tų pasileidusių moterų, ją sužavėjo tik vienintelis vyras - Lorenzo Grimaldi, kurio širdies moteris ir siekė. Net ir pamilusi iš pirmo žvilgsnio, moteris neparodė savo karštų jausmų, kantriai laukė kol ją Lorenzo  pats pastebės ir priartėjęs prie jos paprašys jos rankos. Vestuvės buvo gražios, Leaticia jautėsi laiminga, po metų net pagimdė savo naujam vyrui sūnų, dar po kelių - žavią dukrytę. Sekantis Lorenzo  versle, santuoka pamažu ėmė byrėti, meilę iškeitė pinigai ir Laeticia su tuo negalėjusi susitaikyti išsiskyrė su savo vyru. Žinoma, ji karštai kovojo dėl vaikų globos, tačiau papirkti advokatai bei teisėjai neleido moteriai laimėti bylos ir ji prarado savo vaikus. Likusi viena ji iškeliavo iš Europos į Sietlą, ten ieškoti laimės. Moters guolį šildė ne vienas vyras, tačiau nei vienas nesugebėjo užpildyti tos širdgėlos ir vienatvės jausmo. Pasidavusi savo vienam meilužiui ji sutiko būti paverčiama vampyre ir pamėginti gyventi kitokį gyvenimą, kuriame žmogiškiems jausmams nebėra vietos.

Duval- jau nuo senovės buvo žinoma, kaip labai įtakingų žmonių pavardė. Duval'ų atstovai - visi labai kilmingi, grynakraujai prancūzai. Todėl nenuostabu, kad Serena irgi vargo niekada nepažinojo. Ir visą savo oficialų gyvenimą buvo pavyzdinga, paklusni mergaitė - iki to laiko, kai įsimylėjo vampyrą, kuris tik suvedžiojo merginą, pasinaudojo ja, o paskui pats pavertė vampyre, dingdamas iš jos gyvenimo. Per pirmą savo šimtmetį mergina matė visko - daugiausiai skausmo, ir tūkstantį kartų kentėjo dėl savo gerumo, kol galiausiai pati pasirinko kitą pusę - nes kam būti gerai, jeigu to niekas neįvertina? Serena - tikra karštakošė, manipuliatorė, savanaudė. Žodis ne - dažniausiai jai negalioja. Mėgsta naudotis kitais, savai pramogai ar reikalams. Pliusas tik tas - kad joje kažkur slypi tas pats gerumas, bet problema tame, kad ne visiems pavyksta iki jo prisikasti.

Mark gimė šalyje, kuri jam visada atrodė tik vienas didelis dirvonas su labai raiškiai šnekančiais žmonėmis, kurie lyg šmėklos plavinėjosi po tuo pačius drėgnus laukus, tačiau čia ir dabar ją vadintume tiesiog sena gera Eyre. Bet ne apie bulves ir ne apie viskį, kuris it vanduo vilgo nė vieno lūpas, ši istorija: Marcellus gyveno gyvenima kaip ir visi, susirado, kaip ir visi, moterį, kuri buvo kaip ir visos kitos moterys, susituokė ir per porą ramių santuokos metų užderėjo porą vaikiščių, tačiau per nelemtą atsitiktinumą pakliuvo ten, kur nereikėjo ir tapo tuo, kuo dabar yra - vampyry. Teko viską mest ir bėgt, bet, Dievaži, jam tai patiko ir nereikėjo būt kaip visi. Išmetus tipinius vampyrų figlius ir pramogas, nieko nėra verto išskirti, tad eikime prie esmės - einant bene savo 400-uosius metelius jis persikėlė į kitą vandenyno pusę, ten susimetė su ragana, tada ją metė ir, kaip bebūtų juokinga, raganos būta stiprios ir užsibaigė kažkur uoloje pakitam karste dykumos kampe ir ten praleido daug daug meteliu miegodamas, arba tiesiog būdamas apvaizdos apleistu kaulų rinkiniu, nors ką ten apleistu, po TIK gerų trijų šimtelių metų viena ragana prisižaidė su tom pačiom pindom dvasiom ir Ronson, vidury nakties, su diržu ir skuteliais virtusiai tuo metu gerai rūbis išlindo iš to karsto ir smėlio ir akmenų, velnias žino kaip, bet Marcellus, pakilęs iš ilgo pietų miego, jei ta pati apvaizda leis, nusprendė paimt ir tiesiog pagyvent.

Konstantin augo Berlyne, auginamas vienišos mamos. Turėjo dar keturis netikrus brolius ir seseris, kuriuos motina užsistatė nuo skirtingų vyrų. Pastaroji nebuvo labai pavyzdinga ir daugiausiai gyveno iš pašalpų, todėl per daug nesirūpino ir savo vaikais. Vien tai, kad Weitz sugebėjo baigti mokyklą buvo tikras stebuklas, nes mažai kas to iš jo tikėjosi. Nors galvą ant pečių šis turėjo neblogą, vis dėlto mieliau trindavosi gatvėse, o ne mokykloje. Būtent gatvėse Konstantin išmoko apsieiti su mašinomis ir motociklais, būtent ten ėmė muštis ir dalyvauti įvairiausiose gatvių kovose. Todėl nieko keisto, kad jo paauglystėje buvo ir pasisėdėjimų policijos nuovadoje, ir visokių nešvarių darbelių. Nusprendęs, kad Berlynas jam per mažas, užsidirbęs pakankamai pinigų dirbdamas autoservise, Konstantin sugalvojo išvykti laimės ieškoti į Ameriką. Būtų taip ir iškeliavęs, tačiau širdis neleido be priežiūros palikti savo mažosios dvylikametės sesutės. Motina pastoviai gerdavo ir į namus vesdavosi vyrus, o Konstantin buvo vienintelis, kuriam mažoji bent šiek tiek rūpėjo. Todėl jis šiek tiek pakeitė savo planus ir kartu su ja dingo. Persikraustęs į Los Andželą, išsinuomojo nedidelį butuką, sutvarkė dokumentus taip, kad būtų legalus mergaitės globėjas ir pradėjo ieškotis darbo. Ir vėl įsidarbino autoservise, laisvalaikiu piešdavo, todėl kartais imdavosi ir tatuiravimo savo draugo salone. Tačiau tikrasis persilaužimas įvyko po keturių metų gyvenimo LA, kai jis, sutaisęs vieną motociklą, nusprendė kolegoms pademonstruoti triuką iš savo jaunystės. Sakoma, kad Los Andžele ant kiekvieno kampo galima sutikti aktorių ir agentą, todėl Konstantin pasisekė ir jį pamatė agentas. Po kelių mėnesių Konstantin jau buvo nusifilmavęs dvidešimtyje filmų kaip kaskadininkas, kur atlikinėdavo įvairiausius triukus su mašinomis, motociklais, filmuodavosi muštynių ir kitose ekstremaliose scenose. Vis dėlto laimė tęsėsi tik dvylika metų. Vieno iš triukų metu, Konstantin krito ir buvo stipriai sužalotas jį prispaudusio motociklo. Lūžo abi kojos, viena pėda buvo sutraiškyta, sunkiai sužalota nugara, kelios galvos traumos, pažeisti nervai rankose. Tik stebuklo dėka Konstantin pavyko pagyti, o gydytojai, jam sakę, kad jis nebevaikščios, turėjo prikąsti liežuvius. Vis dėlto, po tokios traumos pilnas atsistatymas nebuvo įmanomas. Konstantin šiek tiek šlubuoja, jam sunku susikaupti, jis kenčia nuo nemigos, pykčio priepuolių, šiokių tokių atminties sutrikimų. Taip pat sutrikusi ir rankų veikla - jos pastoviai dreba. Būtent dėl šių priežasčių, nebežinodamas kaip su savimi gyventi ir ko griebtis, kad galėtų būti toks kaip ir anksčiau, vyras nusprendė imtis kiek drastiškų priemonių. Sužinojęs, kad net invalidai sugebėjo pagyti tapę vampyrais, Konstantin nusprendė rizikuoti ir įkalbino vieną iš kraujasiurbių jį paversti. Tačiau taip jo gyvenime atsirado viena problema daugiau.