Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share
 

 koridoriai

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
avatar
The stories are real - the monsters are here
REPUTATIONS :
296

TTS #3
The stories are real -
the monsters are here

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-08-22, 13:38

:123:
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-01, 03:09

         Buvo vėlu. Žinodamas savo padėtį ir padėti miesto, kuriame šiuo metu yra įsikuręs, Sebastianas nemėgo tamsoje slampinėti, net ir miesto centre. Per daug siaubo istorijų girdėtų vaikystėje pamatė savo akimis. Tyliai krebždančių pakampėmis ir lakstančių neatrastose miško laukymėse. Turinčių gyvenimą, savo asmenybę ir žudančių instinktyviai, gyvenančių tik dėl kraujo. Neapykanta tom nežmogiškom būtybėm buvo tokia didelė, jog kartais net skaudėdavo. Skaudėdavo pagalvoti, jog jam nėra galimybės visus juos išžūdyti ir taip išgelbėti daugybę nekaltų gyvybių. Medžiojimas buvo taip giliai įstrigęs jo esybėje, jog kiekvieną rytą pabudus mintyse pats pirmas vaizdinys būdavo tai. Ta galia kurią Sebastianas jaučia kai nukerta kokiam vilkolakiui galvą, ar nudūria vampyrą. Tada jo venose pradeda tekėti adrenalinas, lyg narkotikas ir jo norisi vis daugiau ir daugiau.
           Tačiau toje vėlumoje, kai saulė jau senai pasislėpusi ir užleidusi vietą vienišam mėnuliui, slampinėjo Sebas, su savo auksinėm tapkėm ir keistom mintimis galvoje. Prieš akis išdygo gan nemažas, tačiau švaros pagailėtas namas. Iš pažiūros atrodo negyvenamas, kadangi languose matėsi didelis dulkių sluoksnis o aplink medžiai nulaužyti ir pradėję įsigerti į žemę, užgriuvę įėjimą. Bet žmogus nebūtu žmogus, jei kada jis nepasiduotu smalsumui, dėl kurio dažna siaubo istorija baigiasi labai nelaimingai. Juk kartais sėdi ir rėki ekrane šmežuojančiam veikėjui neiti pro tas duris, nežiūrėti į veidrodį ar į tą pusę kur kažkas krebžda. Bet smalsumas dažnai užvaldo mintis. Lygiai taip pat, kaip ir per siaubo filmukus buvo ir vaikinui. Tas smalsumas stūmė į priekį, nors namo viduje gali būti kažkas baisaus ar nepaaiškinamo. Seni ir apleisti namai dažnai pasižymi kažkuo neįtikėtinu. Tačiau medžiotojas nebūtu medžiotojas jeigu ant kūno nenešiotų ginklo ar pagaląsto peilio. Sebastianas turėjo abu. Puikiai pasitikėdamas savo kovos gabumais ir nuovokumu dažnai nebijo keistų dalykų ir pakelta galva žengia į pavojus.
            Sunkiai, tačiau sėkmingai atkėlęs pora šakų vaikinas atidarė suskilusias ir baisiai girgždančias duris ir įėjo į vidų. Marmuru padengtos grindys neleido medžiotojui eiti tyliai ir sustiprindavo kiekvieną Sebo sukeltą garsą. Tas kvailas pirmadienio vakaras, buvo skirtas pasivaikščiojimams, tačiau šiandieną jis bus skirtas atradimams. Tikėjosi vyriokas rasti kokių užsilikusių foto albumų ar netgi šiurpiai atrodančių porcelianinių lėlių nusukiotomis rankomis.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-01, 03:50

Nakties vėlumoje pašmėžuoti iki kraujo pažįstamose apylinkėse buvo puikus pasirinkimas. Vilkolakė mėgo tai daryti, kai jokie kiti rūpesčiai nenusėsdavo galvoje ar problemos gaujoje nepasidarydavo tokios didelės, kad savo pomėgius reikėtų nustumti į šalį ir atsidėti būtent tam. Ingham nakties metu jautėsi ypatingai gyvybinga ir energinga, nežinia gal tai buvo mėnulio poveikis kartais taip stipriai įtakojantis jos elgseną ir pasirinkimus, o gal pats troškulys nuotykių kurie žengia koja kojon su nakties prieglobsčiu, o jame kaip žinia slepiasi patys pavojingiausi ir paslaptingiausi padarai. Juolab būti gryname ore ir gaujos namą supančioje gamtos, miško tankmėje neabejotinai geras pasirinkimas.
Išėjusi iš būstinės kažkaip ypatingai neapsirengusi - paprastai, kaip visuomet namuose ir vaikštinėdavo žengė cementiniu grindiniu ir traukė pavėjui. Rudeniniai lapai šokinėjo ore vėjo šokdinami buvo pastebimi net vėlyvą vakarą. Aplink moteriai lenkiant vieną namą po kito nebuvo matyti jokios gyvos dvasios. Kaip keista, dažniausiai šiame rajone žmonės nuguldavo ganėtinai anksti. Tačiau Anika tuo buvo patenkinta, nes susitikti kažką ir po to kurti kokią labai įdomią istoriją kodėl raudonplaukė ne namuose, klausytis kažkokių nevykusių susirūpinusių patarimų buvo ne jos ausims. Tai kėlė paprasčiausią juoką, žmonės buvo silpni ir naivūs padarai, dažnais atvejais nereiškiantys nieko vilkolakei mėgstančiai gyvastį su intelektu. Eidama tuščiu, gatvės žibintais minimaliai apšviestu keliu pakėlusi akis aukštyn pamatė kaip visuomet šalia ir labiausiai pastebimus didžiuosius grižulo ratus, o visai šalia jų ir šiaurinė žvaigždė. Šviesdama ryškiausiai, buvo nakties ledi talkindama mėnuliui, atvesdavo pasiklydusius ar pasimetusius į kelią. Pilnaties metu kai mėnulis būna ypatingai stiprus, jo skleidžiamos šviesos takas atsiveria dar platesnis ir naktis tampa neapibrėžiamai graži. Nors iki pilnaties dar buvo kelios dienos, kontroliuoti save Anika puikiai mokėjo, tačiau bendroje visumoje neretai atsiranda daug darbo, mat ant šios žemelės vaikšto dar daug individų, kurie vos išvydę magišką pilnaties šviesą virsta antgamtiniu siaubu. Ne vieną ir ne du sykius vilkolakė tai buvo mačiusi ir su tuo susidūrusi. Jaunikliai yra labai maištingi ir energingi, pasiduoda pirminiams instinktams ir nežiūri kas pasitaiko jų kelyje. Šių minčių vedama, Ingham nusprendė patikrinti vieną apleistą namą, kuriame jos žiniomis patalpos buvo didelės ir jų buvo daug. Patogi vieta, kai žmonės nė nepastebės pokyčių šiam ir apgriuvus, dar geriau, kad šis stovėjo atokiau nuo kitų namų, papuoštų žalsvumą prarandančiomis pievelėmis ir baltomis tvoromis. Lengvai kilstelėjo antakį, kažkas panašaus į nuostabą pasirodė šios veide, bet nebuvo būtent tai, todėl eidama pro pastato kieme besimėčiusius daiktus ir pamačiusi praviras vaiduoklių namo duris neapsigręžė ir netrukus įėjo vidun. Gyvenimas išmokęs kaip reikia būti atidžiam ir budriam visą laiką, to jau amžiams neišmuš iš Ingham mastymo, tai vienas švenčiausių įsitikinimų kuriuos ji primindavo vis kai kuriems žiopliems jai žinomiems vilkolakiams.


Last edited by Annika Celia Ingham on 2016-11-10, 03:34; edited 1 time in total
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-02, 00:41

          Visame name buvo mirtina tyla, tik karts nuo karto langų rėmai subraškėdavo nuo pernelyg smarkaus vėjo. Uoslę pasiekdavo šiek tiek netikėti , bet dažnai ir nesuprasti kvapai. Senatve, dulkės, tačiau buvo keistas supuvusio maisto kvapas tarsi kažkas čia būtu apsistojęs. Nieko keisto šmestelėjo Sebastiano galvoje, juk tai yra puiki vieta visiems vietiniams benamiais ir narkomanams. Atoku, nežinoma, o kas keltų koją į namą kuris bet kurią minutę gali sugriūti ir būti pamirštas amžiams. Tačiau vyrą vyliojo senovė. Vaikščiodamas purvu nusėtomis grindimis įsivaizdavo, jog kažkada galbūt renesanso metu čia vaikščiojo ponai su dideliais cilindrais ant galvų ir lakuotais batais. Galbūt kažkam tai buvo vaikystės namai, pilni nostalgijos ir atsiminimų, o kažkam prieglobstis nuo šaltų Amerikos žiemų. Nežinia. Ar jie galėjo įsivaizduoti, jog po daugybes šimtų metų namas bus apleistas ir vos stovės ant pamatų, o sienos iškabintos linksmais paveikslas pavirs senomis, apiplyšusiomis sienomis, kur vos galėsi įžvelgti tapetų tekstūrą.
        Apvaikščiojęs pirmo namo patalpas jis suprato, jog nieko gero neras, tačiau ir neatrodė jog kas čia būtu apsistoję. Galbūt benamiai įsikūrė antrame aukšte, kas žino, bet Sebastianas neplanavo taip rizikuoti ir lipti sugriūvusiais laiptais. Tačiau jau beišeinant iš paskutinio kambario už akių užkliuvo lentomis apkrauta dėžė. Bent jau taip manė medžiotojas, nes iš senų aplūžusių lentų kyšojo tamsiai mėlynas dežės kampas. Smalsumo apimtas jis pasistūmėjo prie tos dežės ir nukrovęs lentas pritupė jog apžiūrėtų. Vat apie tokiu radinius jis ir kalbėjo eidamas pro šio namo duris.  Delnu nubraukęs didelį dulkių sluoksnį bandė įžiūrėti kas užrašyta ant dežės. Bet viskas ką galėjai matyti tai tik tamsiai mėlyną spalvą. Sugriebęs dangtį jį nukėlė ir nuotykių išbadėjusiomis akimis pažvelgė kas buvo toje dežėje. Tačiau ten gulėjo tik keletas senų ir purvinų žaislų. Nesinorėjo Sebastianui liesti, nes velnias žino kas jiems buvo nutikę. Vienas buvo panašus lyg ir į meškiną be vienos ausies, ji kažkur dingusi. Kitas – grynų gryniausias katinas, su viena vis dar žibančia akimi. Galbūt kažkada šitie žaislai ir buvo svarbūs suteikdavo laimės, tačiau dabar jie atrodė lyg purvini skudurai, jau nunešioti ir atsidžiaugti. Nusivylęs naujausiu radiniu uždangė dėžę dangčiu ir atgal užmetė lentas.
        Atsistojęs ir vyriškai nusivalęs rankas į džinsus jis išgirdo tylų garsą. Žinoma jis nebuvo koks vampyras ar kita supernaturali būtybė ir negalėjo girdėti garsų  poros kilometrų atstumu, tačiau pas jį buvo išlavinti ausų bugneliai kiek daugiau nei pas įprastą žmogų, o name buvo visiška tyla, tad ir mažas krybžtelėjimas girdėdavosi gan sklandžiai. Pajutęs pavojų tyliai padėjo ranką prie galinės džinsų kišenės kurioje kabėjo ginklas. Nebuvo Sabastianas koks paranojikas ir nekruptelėdavo nuo menkiausio pavojaus, tačiau apsiginti jis privalėjo. Išsitraukęs ginklą atkišo į priekį ir priėjo prie kambario sienos. Nebėgs pats į spąstus, o lauks kol kažkas ateis. Jei ateis.  Būtų kiek kamikaziška iššokti į kolidorių ir mosikuotis ginklu. Galbūt ten tik pasiklydusi ir užuovėjos ieškanti katė, arba paprastas nuotykių ištroškęs žmogus. Nežinia. O ir jis nukentėtų , kadangi paprastai lakstyti apleistose vietose su ginklu kiek per daug ekstremališka ir teroristiška. Sebastianas stengėsi kuo mažiau būti pastebimas šiame mieste , kad teisėsauga ir kitos institucijos tiesiog leistu jam ramiai dirbti savo darbą.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-02, 02:04

Pirmas dalykas pradėjęs kutenti nosį vos įėjus buvo senienų kvapas. Ne tik baldų, kurių čia buvo labai minimaliai, bet ir tų pačių balkių vos išlaikančių antro aukšto svorį. Pavojinga čia buvo vaikštinėti, tačiau kam tai rūpėjo. Pakėlusi akis, kampuose, ant lubų, prie langinių, visur - buvo galima pastebėti voratinklių, kurie rodos čia jau visą amžių suregzti ir savaip puošiantys pastatą. Prisitaikantys ir tinkantys prie laiko nutapyto interjero. Žengusi kelis žingsnius arčiau laiptų, kurie įėjus į vidų pasirodė kaip didžiausias statinys kartu pažvelgė ir į šoną, kur matėsi erdvė labai primenantį kažkada čia įrengtą svetainę. Telieka atverti kelią fantazijai ir bandyti įsivaizduoti kokie dalykai čia galėjo dėtis, tačiau Annika žengė toliau. Nesidomėdama smulkmenomis ėjo iš karto prie esmės siekdama apeiti visą teritoriją ir pažinti kiekvieną kampą, kuriuos ketino panaudoti savo reikmėms. Nes na, jei jau užimti - tai viską. Niekada nežinai kas gali nutikti ir prieš tai kai įleisi priešą į savo teritoriją turi mokėti naudotis privalumu - namu, kuris pasitarnaus kaip nebloga išbandymų vieta, nes tai ką turi ar puikiai pažįsti, taip pat priemonė valdyti.  Vilkolakės mintis nutraukė lengvas garsas, šiugždesys, primenantis tokį tipinį garsą 'lyg kažkas būtų namuose', todėl pakilusi iš vietos nužengė girdėto garso link. Besišluojančios namų šeimininkės šmėkla kažin ar būtų čia apsigyvenusi. Kas galėjo čia tokiu paros metu vaidentis ir buvo toks bebaimis? Nors pastatas ir apleistas, savaime suprantama jis traukė įvairiausio plauko iškrypėlius ir valkatas taip pat manančius, jog teritorija pasitarnaus jų juodiems darbeliams. Pagalvojusi apie tai, išsyk atsikratė šios teorijos. Jei būtų namų neturintys asmenys kuriame iš šių kambarių, būtų triukšmo ir alkoholio tvaiko pasklidusio po visą namą, nes kaip žinia vienos dienos gėrimui jie neturi. Švenčia kiekvieną dieną ir kelia taurę už mūsų visagalį Viešpatį iš širdies, negailėdami nei pigių svaiginančių išteklių, nei savo kepenų. Lengvai susidomėjusi ėjo tyliai, tykojo užklupti besiblaškančią sielą netikėtai, kažin ką darančią tokiu metu. Kelios akimirkos ir vilkolakė buvo prie to kambario iš kurio girdėjo sklindant garsus. Nesiruošdama kovinei parengčiai, mat pavojaus kaip spėjo pajusti čia tikrai nebuvo, toliau laukė kol gyvastis pasirodys prieš akis ir bent tars vieną kitą žodį.
- Gerą vakarą, o gal reikėtų sakyti geros nakties,- pradėjo parimdama į staktą ir išlikdama toje pačioje pozicijoje,- Ką toks akivaizdžiai čia nepritinkantis vaikinas čia veikia? Nebijai būti užpultas? Kaip žinia tokios vietos kaip magnetas traukia visokias padugnes,- ramiai atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į jį patį stovintį prisišlijusį prie sienos kaip kokia spinta. Užmačiusi jog šis ginkluotas, šyptelėjo ir pakėlė abu delnus į priekį.
- Ne priešas, ramiai!,- lengvu pustoniu pakėlė natą garbaniui tebespoksant išsprogdintomis akimis. Sukikenusi, nes dabar galėjo pasijust kaip kokiam veiksmo filme, pagrindiniam blogiečiui Ingham, įžengus į kokią uždraustą teritoriją ar aukos namus. Annika nė kiek nesigailėjo, jog šiandien čia atėjusi susitiko su kažkuo ginkluotu, naujas nuotykis ir kaip dabar jau buvo aišku, naujas žmogus apylinkėse. Gyvendama čia jau ganėtinai ilgą laiką spėjo puikiai pažinti, dalinai ar bent iš matymo daug gyventojų, o šis buvo naujas paukštelis emigravęs iš kažkur į mistinių būtybių prikimštą miestą. Atsistojusi vėl ant kojų įėjo į kambarį ir užmetė sekundei akį į atvertą 'lobių' skrynią. - Neradai ko ieškojai?,- toliau ramią šypseną išlaikydama ir jau žvelgdama akis į akį į nepažįstamajį tarė vis dar kiek nusistebėdama, laikomas ginklas nebuvo nuleistas net ir išsiaiškinus, kad čia nebuvo niekas gyvybei pavojaus keliančio. Nors kas ten žino, mielai Annika paplaktų su beržine šakele perdėtai grąsinantį berniuką kuris žaidžia veiksmo filmus. Ne paslaptis, kad su per dideliais ego moteris buvo susidūrusi ne kartą ir ne du, todėl jau ėmė įkyrėti, kai negali pamatyti bent šiek tiek kultūros.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-09, 02:00

Iš tiesų Sebastianas buvo lyg besiblaškanti ir pasimetusi siela, gan jaukumu nepasižyminčiame name ieškodamas problemos. Tamsoje žmogaus akys nebuvo prisitaikiusios įželgti kažką daugiau apart siluetus. Bet jis nebūtų jis jei ramiai praleistų bent dieną. Kraujas buvo pripratęs prie adrenalino lyg prie amfetamino. Jam reikėdavo vis daugiau ir daugiau. O kur kitur ieškoti adrenalino jei ne apleistame name, miške ar dar kokioje pakampėje nakties metu. Kuo naktis vaikinui patiko, tai tuo, jog šiuo paros metu įsijungia kiek kiti refleksai. Tenka pamiršti matymą ir pradėti jausti lytėjimu, uosle. Taip pat paaštrėja klausa. Visai kaip video žaidimas, tik jį žaidi pats. Jauti skausmą ir baimę. Laikydamas pistoletą žmoguje taip pat įsijungia visai kiti faktoriai. Taip, kai kurie jaučiasi kaip per filmą , tačiau iš tiesų laikyti tą metalinį šaltą šaunamajį ginklą prireikia stipriu kiaušinių kelnėse. Bet kuris netinkamas judesys arba išsiblaškymas gali kainuoti gyvybę, savo paties arba nevietoje ir nelaiku atsidurusio žmogaus. O su tokiomis pasekmėmis tenka gyventi visą gyvenimą, arba aišku negyventi. Bet palaipsniui su tuo yra susigyvenama. Pas Sabastianą jau yra išjungtos kai kurios emocijos, kurios trukdo blaiviai mąstyti. Kiti tai vadina tiesiog šaltakraujiškumu. Aišku jei jam reikėtu nušauti paprastą, niekuo dėtą jauną žmogų, kiltu šiokių tokių sunkumų. Bet apart to, žudymas vyriokui tapo jau kasdieniška ir niekuo ypatinga. Vienas piršto judesys belaikant ginklą ir darbas atliktas. Jokių galvojimų kas būtu jei būtų ir panašiai.
Kiek begalvojant jis stovėjo už sienos su sustingusiais pirštais šautuve, kol prieš akis išdygo gan smulkaus sudėjimo raudonplaukė. Visiškai ne to jis tikėjosi. Išgirdęs melodingą jos balsą vaikinas kiek nusiramino ir nuleidęs galvą įsidėjo ginklą į užpakalinę kišenę (tikėkimes jog netyčia neiššaus ir nesudergs gražaus jo subinuko..). Pakėlęs galvą nedrąsiai ir tikėjosi jog nepastebimai nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų. Nuostabaus grožio ji buvo, bet kažkas tikrai turėjo būt negerai su ja. Nekiekviena moteris eina naktimis pasibastyti po nežinomus namus, ir dar taip drąsiai šnekasi su nepažįstamu vyru kurio rankose gražiai gulintis ginklas.
- Ar nebijau būt užpultas? – pakartojo klausimą pakėlęs antakius ir negalintis patikėti, jog ji to klausia. – kuris iš mūsų stovi su ginklu rankose ? – kiek švelniai nusijuokė. Turėjo jis dalyką drąsios merginoms , ir nežinia kas jį taip traukė prie jų. Ar nesibaigianti charizma ar tas jausmas, kai nežinai ką ji gali padaryti ir visada lieki nustebintas. Lygiai taip pat, kaip merginas traukia blogi vaikinai , taip buvo ir Sebastianui. Nežmoniškai traukdavo merginos turinčios emocinių problemų, nutrūkgalviškos ir panašiai. Ar jis sugebėdavo su jomis susidoroti? Ne. Todėl visos draugystės baigdavosi su sudaužytu nuo močiutės laikų likusiu servizu iki išlaužtų durų staktų. Tačiau kad ir kaip toli bėgtu nuo tokių panų, visada atbėgdavo iki dar labiau pakvaišusių. Tad štai jis stovi prieš drąsią raudonplaukę apleistame name naktį. Kuo tai baigsis velnias tik težino. Ji suteikia visam kambariui gan ramią aurą, tarsi viskas taip ir turėtų būti. Pasekęs jos žvilgsniu iki dežės kurią neperseniausiai kraustė jis sukryžiavo rankas sau ant krūtinės ir gan įtariai pažvelgė į ją.
- Tiesa pasakius radau būtent tai ko man ir reikia. – rūstumas ir alfapatiniškumas pasigirdo jo balse. – Tu nesi paprasta mergina , tiesa? – buvo keista, jog ji taip ramiai jaučiasi su ginkluotu biču. Aišku jam net netoptelėjo į galvą jog ji galėjo būti mistinė būtybė. Kokia vampyrė prijaučianti šekspyrui ir ateinanti pasimelsti prie jo homemade altoriaus apleistame name arba vilkolakė rezgianti sąmokslus prieš tylerį lautnerį. Dažniausiai medžiotojo aukos būdavo vyrai. Ne dėl to, jog neturėtų drąsos nukirsti galvą merginai, tačiau jas būdavo sunkiau pagauti. Apsukrios , greitos ir ne taip kaip vyrai krentančios į pavojų. Bet pas Sabastianą virė labai didelis pyktis antgamtinėms būtybėms, todėl džentelmeniškumas turėtų palaukti tokiame atvejyje. Kaip ir dabar. Galbūt pas jį buvo jau sulaužytos smegenys. Žvelgdamas į kolkas nekaltą raudonplaukę pas jį jau virė mintyse įvairiausios teoremos kas ji galėtų būti ir kuo pavojinga žmonijai. Sebastianas tapo šioks toks paranojikas ir kiekvienas netinkamas judesys ar žodis jį iš kart išmušdavo iš vėžių ir jis pradėdavo galvoti kokia antgamtiška būtybė prieš jį stovi. Greičiausiai net ir į kunigus normaliai kaip į žmones nežiūrėtų. Žinojo jog antgamtiniame pasaulyje nėra vien tik vampyrai, vilkolakiai ir raganos. Slapstosi daugybe įvairiausių būtybių kaip nimfu, džinu ir dar velnias kaip vadinamų demonų. Visas pasakos rinkinys susirinkęs į vieną miestą. Ir dažnai būna sunku juos pastebėti.

Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-10, 04:48

Annika turėjo nemažai pomėgių. Vieni žmonių ausims itin įprasti ir lauktini, apie kitus jei kas išgirstų pakraipytų galva, gūžtelėtų pečiais ir pasitrauktų šalin. Yra tam tikri tipai žmonių, kurie į keistus ir jiems nesuvokiamus dalykus reaguoja labai skirtingai. Nežinantys apie antgamtinį pasaulį ramiai gyvena ir mato tik rutiną, kuri šiems atrodo kaip didžiausias vargas. Pirmasis tipas tai tie, kurie vengia bet kokių požymių kuriuos pateikė jų receptoriai į pagalbą pasikvietę ir itin įprastus dalykus, tokius kaip alkoholis, kava, medicininė marichuana ar tabletės sukeliančios įvairias haliucinacijas.. Taip save saugodamiesi jie ignoruoja faktą, tačiau yra ir tie, kurie palieka darytą darbą ar veiklą ir nusprendžia kelt užpakalį ir pasidomėti. Treti, lenda pavojams į akis ir užsiiminėja pačiais įvairiausiais, kvailiausiais dalykais tokiais kaip apgriuvusių/apleistų pastatų lankymas, vėlų vakarą draugams namuose susirinkus įvairių spiritizmo seansų kurimas.. Ko tik pastarieji įprastų rūpesčių nukankinti žmonės nesugalvoja. Vėlyvą, jau dangų aptempusį nakties šydu vakarą vilkolakė nepasidavė panašiems dalykams, ir ramiai vaikštinėdama po atviru dangumi mėgavosi tuo retu jausmu, kai aplink tuščia ir ramu. Visiška ramybė, kai tik šaltas įsižiemojantis vėjas pakedena plaukus ir leidžia nepamiršti kur esi. Vaikštinėdama apleisto pastato viduje ir savo nuostabai sutikusi kažką nemiegantį ir su ginklu rankoje prisišaukė naują likimą, kuris raudonplaukės gyvenime keitėsi visuomet netikėtai ir nenuspėjamai. Kur buvęs kur nebuvęs garbanius paslėpė savo patranką galinėje kelnių kišenėje apsispręsdamas nevaidinti visagalio, savo rankose turinčio tik ginklą. Tai jau savaime aišku reiškia, kad Ingham tikras vyras tas, kuris moka įrodyti savo vertę ir išdėstyti požiūrį ne tik, kad nekeldamas jokių strėlių ar iečių, bet ir balso. Šaltakraujiškai valdant situaciją, dažniausiai viskas susiklosto taip kaip ir turėtų, nebent fizinė jėga tampa būtinybe, numalšinti savo vietos nerandančiam priešui. Ingham vadovaudamasi tokiu nusiteikimu ir išbuvo visą laiką rami, žvilgsniu tyrinėdama, aiškindamasi tikruosius jo ketinimus. - Visų pirma ką tau reiškia ginklas, ar tu juo laikai savo šitą šautuvėlį, ar nebijai susitepti rankų, o gal mėgsti apsižodžiuoti?,- vis erzindama ir tampydama nepažįstamąjį už nosies nesileido į kalbas, nes atsisakinėti kažkam netikėtai sutiktam, o jei tai ir būtų Annikai matytas asmuo, ji neprivalėjo. Niekam niekuomet nerašydama ataskaitos apie savo veiksmus jautėsi daranti teisingą darbą, net ir tam pačiam gaujos vadui kuriai priklausė ir Ingham nereikėjo visko žinoti. Kuomet žmonių rasės atstovas vienas iš begalybės atsakė vis dėl to į jos užduotą klausimą, Ingham ėmė svarstyti galimybę atskleisti šiek tiek informacijos ir iš savo pusės. Bet ne dėl to, kad būtų žaidžiama lygiosiomis, bet dėl to, kad jo reakciją sužinojus apie vilkolakę būtų visai smagu išvysti. Atrodo žinai, kad šiame mieste jų knibždėte knibžda, tikiesi, bet kartu ir nesitiki sutikti nes bijai, tačiau kai atsiranda įtarimas kūnas pradeda drebėti, o protas atsisako tuo tikėti ar blokuoja. Taip paprastai priklausomai nuo kiekvieno individualaus charakterio veikė žmogaus smegenys. Suprantant jų principą galėjai labai paprastai manipuliuoti žmonių protais, kelti karus, priimti įstatymus.. - Kas toks būsi ir ką galėjai pamesti šitoje Dievo ir paties velnio pamirštoje žemėje?,- abejingai uždavusi retorinį klausimą kuris veikiau buvo kaip testas siekiant išsiaiškinti kaip labai jam svarbu buvo nubrėžti aiškią liniją ir pateikti savo poziciją. Žengtelėdama prie lango, negalėjo atplėšti akių jau visą vakarą nuo tokią magiją skleidžiančio mėnulio. - Tai žinoma, kad nesu. Nei paprasta nei mergina, genijau.,- pavartė akis sekdama žvilgsniu vieną po kito greit danguje ir po namų stogais praskrendančius šikšnosparnius, kurie buvo tikrai įstabūs padarai. Annikai jie atrodė įdomūs ir paslaptingi, antgamtiško pasaulio dar viena išraiška pasireiškianti per tokias įdomias gyvūnų rūšis. Kiek jų pasaulyje pačių netikėčiausių, net gyvenimo neužteks jiems įvardyti. Prisimindama tartus žodžius, Ingham pašaipiai šyptelėjo. Kur jis, tokiame moteriškame ir įspūdingų formų pasižyminčiame moters kūne matė paprastą merginą? Matyt turėsiantis labai prastą skonį ir dėl to akys leidusios jam matyti tai ko nėra. Nebijantis mėtytis drąsiomis frazėmis akivaizdu, domėjosi per daug. Ir vis dėl to, kas jis toks? Laisvai galėjo būti medžiotojas, nes tik pastarieji tokius kvailus klausimus kartais pamėto. Vampyrus, tas vaikštančias erozijas Annika jaustų jau iš tolo. Šie iššauktų tokiose situacijose vis pasikartojantį įniršį ir būtų kaip mat pašalinti. Vilkolakiai jokiais laikais nesitaikstė su vampyrų egzistencija ir nors keičiasi laikai, atsiranda daugiau mistinių būtybių ir prisiveisia naujų, tie patys kraujasiurbiai, kai turi galimybę išgyventi vien gyvūnų dėka, maišo kortas Ingham rasės atstovams ir neleidžia sėdėti rankas sudėjus. Apie kitus padarus minančius žemėje savo pėdsakus Annika nesidomi iki kol netenka su jais susidurti. Dar syk mestelėjo žvilgsnį į ginklą besinešiojančio pakeleivio pusę. - Įtariu, būsi medžiotojas. Ir galiu pasakyti tiek, kad čia nieko nerasi. Siūlau užmesti akį į prastesnius, skandalingiau pagarsėjusius rajonus ir gatves. Ten kur pilna lengvų taikinių, knibždėte knibžda ir visokio plauko būtybių. Sutaupysi laiko ir paties nervų,- paskutiniu atodūsiu šiame kambaryje tarė. Perėjusi per kambarį stabtelėjo dar prie durų įsirašydama šį kaip dar vieną kliūtį savo atmintyje, nusprendė traukti savais keliais. Oi tie medžiotojai.. seka iš paskos kaip mamos, iki kol nepagauna ir neapdovanoja savo nesibaigiančiu dėmesiu kuris nežada nieko gero.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-13, 04:33

CHAPTER 1 (:DDD )

Beklausydamas raudonplaukės retorinių ir paprastų klausimų jis kiek patreškino rankų pirštus ir įbedė savo rudas akis į ją. Ji šiek tiek priminė vieną tokią merginą , kuri kažkada jam reiškė visą pasaulį. Žaliomis akimis ir saule nušviestais raudonais plaukais ji stebėdavo kaip Sebastianas būdamas dar 14 ar 15 metų droždavo skulptūrėles iš medžio plokščių ir šakų. Tai būdavo visokio plauko gyvūnai. Kartais, kai nebežinodavo kaip žodžiais išreikšti savo jausmus, jis nudroždavo jai visą pasaulį. Saulę, medžius ir paukščius. Kartą kiek drebančiomis rankomis bandė iš medžio išgauti žolę, tačiau ji nekvepėjo vasara, nebuvo minkšta ir nusėta mažais rasos lašeliais. Šie rankomis išgauti kūriniai pritraukdavo berniuko dėmesį mažų mažiausiai pusei dienos.Šalia sedėjusi mergaitė, kuri buvo viso ko mūza, tiesiog stebėdavo grubius Sebastiano rankų judesius ir grožėdavosi nedrąsiomis rudomis akimis ir iš pilkų rėmų iškritusiomis juodomis lyg varno garbanomis. Kartais , kai pasidarydavo kiek nejauku ji pradėdavo pasakoti istorijas. Aišku išgalvotos ir kiek herojiškos. Tačiau kiekvienoje istorijoje ji paslėpdavo dalelę savęs. Ar tai katinas vaikščiojantis princesės pilyje ir galvojantis apie ledus ar tai senoje medinėje trobelėje pasislėpusi žibutė, kuri nutrūkgalviškai troško nuotykių. Taip ji stengdavosi įkvėpti vaikiną darbui. Visai kaip močiutė vakarais įkvepia vaikus svajonėms beskaitydama pasakas. Kai jai pavykdavo pilnai atitraukti Sebastianą nuo darbo, jie lakstydavo po miškus ir visus miestelio takus. Krėsdavo visokias šūnybes: maudydavosi nuogi kilančios saulės nušviestoje upės pakrantėje, šokinėdavo beproto didelėje šieno kupetoje kol kažkuriam pradėdavo trūkti oro įstrigus kažkur viduje kupetos ir pasidarydavo visai nebejuokinga, nešiodavo padirbtą laikraščius su neįtikėtinomis naujienomis bei svajodavo atsigulę ant apgriuvusio ir samanomis nusėto stogo plokštės. Jų draugystė buvo tyra ir tuo metu atrodė nepakeičiama, nesibaigianti, amžina. Ši mergina darė stebuklus. Bet tuo pačiu metu ji buvo ir nutrūkgalviška. Juokdavosi visai nemergaitišku juoku, naktimis kartais šnekėdavo o muštis išmoko greičiausiai ankščiau nei pats Sabastianas. Kai ji norėdavo ką nors paerzinti , pribėgdavo prie žmogaus pakeldavo savo sijoną ir kikenant nubėgdavo tolyn. Ji neturėjo jokių ribų, buvo nenuspėjama, kartais labai kandi , bet visuomet mylėdavo ir rūpindavosi besąlygiškai. Kiekvienas miško paukštelis turėdavo šiltus namus žiemos nusėtame mieste, kiekvienas keturkojis gyvūnas gaudavo neaprėpiamą kiekį meilės, kurį ji perduodavo savo šiltais apkabinimais. Iš jų būdavo sunku ištrūkti, bet tik kvailas to ir norėtų. Vaikinui ji buvo rinkinys visko, kas gera gali būti žmoguje. Aišku jeigu istorija pasibaigia su gera pabaiga , reiškias tai nėra dar pabaiga. Tarp jų santykių buvo vienintelė spraga, kuri visam laikui sužlugdė dvi dėl meiles pamišusias sielas. Paslaptys. Kaip ir kiekvienoje pasakoje, jeigu tarp dviejų mylinčių žmonių buvo kokios paslaptys, niekuomet nieko gero neišeidavo. Ne veltui yra sukurtas posakis „yla iš maišo visuomet išlenda“. Sebastiano šeima nebuvo įprasta, rytais atsikėlę jie nekalbėdavo maldų prašydami geros ir sėkmingos dienos, išeinant pažaisti į kiemą vaikinas niekada nesulaukdavo pakštelėjimo į žandą, o tik gaudavo įspėjimą būti atsargiam ir nežengti į mišką, kai susimušdavo koją ar iš kelio bėgdavo kraujas jam niekada niekas nenušluostydavo kiek apdžiuvusių ašarų nuo skruosto ir neklausdavo ar jam labai skauda, nepūsdavo kojos tarsi ji sugytų. Tik patapšnodavo per petį ir sumurmėdavo „laikykis“. Nuo pat to laiko kai pirmą kartą žengė savo pirmus žingsnius šis vaikinas buvo mokomas kaip laikyti peilį, pagalį ar kitą ginklą. Kaip apsiginti save ir kitus. Kai šis paaugo, prasidėjo dar rimtesnės treniruotės ir kartais net sumūšimai. „Būk viskam pasiruošęs, net ir artimiausio žmogaus išdavimui“, tai buvo kalama jam į galvą. Bet kas skaudžiausia, tai tas, jog jis su niekuo negalėjo pasidalinti savo tamsia ir purvina paslaptimi.   Buvo begalo sunku meluoti ir kurpti visas neįtikėtinas istorijas, jog jis su tėvu miške stato namą ir panašiai, jog visi žinotų, ką jis veikia pradingdamas tarp tankių medžių. Lygiai taip pat vaikinas turėjo slėpti šią savo mažą paslaptėlę ir nuo merginos, kuri jam patikėdavo savo pačias tamsiausias mintis ir tikėdavosi to pačio ir iš jo. Žinojo, jog jei bent žodeliu prasitartų, tai jam nebūtu atleista šeimoje. Būdavo net baisu pagalvoti, ką jis darytų , jeigu šeima juo nebepasitikėtų arba net išsižadėtų. Berniukas nebuvo kvailas, kad ir kaip širdis buvo apakinta meilės, bet protas vis išrėždavo jam į ausį, jog šeima yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime, ir taip lengvai jos pavesti negalima. Taip jie ir išsiskyrė, kai ji pradėjo įtarti, jog kažkas ne taip, o šniukštinėjimas tapo nelabai parankus jo šeimai. Šis praradimas paliko labai ryškią ir gilią žaizdą jo širdyje, kas greičiausiai labai atsiliepė jo charakteriui beaugant.
   Taigi prieš jį stovėjo raudonplaukė , tobulos figūros moteris. Su kiek panašiais veido bruožais ir valiūkišku žvilgsniu. Jos ištarti žodžiai lygiai taip pat kaip kadaise pažintos merginos, buvo aštrūs ir neperlabiausiai malonūs. Bet tuo jį ir žavėjo. Moteris kuri gali pastovėti už save.
- Ginklas nieko nereiškia. Bet žinai kas reiškia? Ką aš su juo galiu padaryti.- veidą papuošė kiek išprotėjusio žmogaus šypsena. Žinojo vaikinas, jog šitokiais klausimai ji tik bando jo kantrybę, o gal ir bando jį išmušti iš vėžių. Tačiau lygiai taip pat kaip ji, jis žinojo žmogaus psichologiją kaip nuluptą ir mokėjo atsilaikyt visokiom psichologinėm atakom. Kiekviena antgamtinė būtybė pamačius Sebastiano ginklą nusijuokia ir pasišaipo. Bet toks ir buvo medžiotojo planas. Vampyras ar vilkolakis dažniausiai atsipalaiduoja ir palaiko medžiotoją nerimtu. Todėl neperlabiausiai stengiasi puldami, kartais dar pažaidžia. Tuo jis ir pasinaudoja, kadangi visą gyvenimą žaidęs su pistoletu mokėjo tokių triukų, apie kuriuos niekas net nėra girdėjęs.
- Kas toks būsiu?- nelabai supratęs klausimo pakartojį jį garsiai ir tyliai nusijuokė – tarsi tau labai tai rūpi. – Sebastianas negalėjo išsiduoti jog yra kažkas daugiau nei žmogus. Jis tuo tikėjo . Jog yra kažkas daugiau nei paprastas žmogus, mokantis valstybei mokesčius ir burbantis dėl padidėjusių maisto kainų. Medžiotojas šventai tikėjo savo darbu ir manė, jog žudydamas visokio plauko būtybes daro tik gerą. Iš pradžių buvo toks emocinis susikirtimas, kai mintyse šmesteldavo abejonė. Jog galbūt tas vampyras ar vilkolakis nepasirinko savo tokio gyvenimo ir iš tiesų yra geras žmogus viduje. Tačiau su tokia abejone jis negalėjo kokybiškai atlikti savo darbo, tad ilgai netrukus išvarė ją iš savo minčių visam laikui. Staiga šiek tiek pastovėjus tylomis jis išgirdo žodį ‚medžiotojas‘ išsprūdusį iš moters putlių lupų. Nustebimo emocija tuoj pat norėjo išlysti į dienos šviesą ir atsigulti ant bejausmio Sebastiano veido. Jis negalėjo išsiduoti jog yra medžiotojas, o ji neturėjo jokių galimybių to įrodyti , tad nustatė savo kasdieninę veido išraišką.
- Įtariu, kad blogai įtari.- tylią ir kiek įtampos persisunkusią aplinką nutraukė tylus Sebastiano juokas. – ką medžiotojas veiktų apleistame name?- suraukė antakius ir apsimetė galvojantis. Kas patraukė jo dėmesį, tai jog raudonplaukė žinojo kas yra medžiotojas ir panaudojo žodį ‚būtybės‘. Tai reiškė jog arba ji pati yra ta būtybė arba tik žmogus žinantis per daug. Akis beklaidžiojančias po pilkas ir apiplyšusias kambario sienas užkliudė praeinantis siluetas. Pakreipęs galvą pastebėjo jog moteris jau traukia savais keliais. Na Sebas taip lengvai savo taikinių arba geriausiu atveju gražių moterų nepaleidžia. Žengęs pora žingsių jis švelniai sugriebė merginai už rankos stengdamasis ją sulaikyti.
- Palauk. – testosteroniškai murmtelėjo nežinodamas ką sakyti toliau. Moterys nebuvo jo geriausia sfera. Greičiau susikautų su gauja pamišusių vilkolakių nei pakabintų merginą. Bet ties tuo Sebastianas dirba. Nenorėjo medžiotojas turėt jokių silpnybių.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-20, 03:06

Annika jau ruošėsi keliauti savais keliais, kai Sebastiano delnas sugriebė jos riešą ir šią kelionę atidėjo. Vieną sekundės dalį žvilgsniu dar ieškojo išėjimo, kitą jau pakeitė jo trajektoriją ir nutiesė/sugrąžino atgal jam pačiam. Jei jau taip neturėjo su kuo pasikalbėti ir savo kalbomis nusprendė Anniką paerzinti, ji žinoma, kirs tuo pačiu.
- Dažnai taip puikuojiesi savo žaislais ir tuo kaip gali jais naudotis, čia tavo gyvenimo siekis?,- padavė klausimą įžengdama į patalpą kuriame stovėjo jis pats ir toji minėtoji skrynia. Nepaisant moters įtarimų jį esant medžiotoju, ar visi vyrai vos tik paėmę į rankas savo šaunamuosius ginklus jautėsi tokiais bukagalviais visagaliais tik ir ieškodami moterų kurioms tai galėtų įrodyti? Tokius raudonplaukė labai greitai nurašydavo ir per tokį pat laiko tarpą jais apskritai prarasdama susidomėjimą.
- O ką, norėtum, kad rūpėtų?,- lengvai palenkė galvą vos neimdama juoktis. Kas jis iš viso manėsi esąs.. Tik Annikos supratimo kaip turėtų elgtis moteris, kaip kartais svarbu laikytis etiketo, dėka ji vis dar buvo čia ir su kiekviena jo ne itin protinga fraze ėmė to galėtis.
- Jei paklausiau, vadinasi turėtum suprasti, kad laukiu atsakymo, nešaudau tuščiais šoviniais,- tarė netrukus atsukdama jam nugarą ir pakeldama akis į mėnulį. Žemės palydovas pilnaties metu pilnai užstodamas saulę į žemę nukreipdavo tam tikrą energiją, kuri daugumai į šią fazę jautriai reaguojančių buvo kaip kriptono planeta supermenui - turėdamas minimalų sąlytį galėjo jaustis tik lengvai pažeidžiamas, tačiau visiškai pasidavus galimos dar rimtesnės pasekmės, ne visados pasibaigiančios geruoju.
- Sėdėti ir užsiimti kokiais nors šamanų burtais, valgyti sumuštinius, miegoti - jie kai klajoja iš vienos vietos į kitą galima sakyti yra benamiai, naudoti pastatą kaip atsparos tašką, ką tik tai nori, ką tik tavo fantazija leidžia,- abejingai primetė riešais atsiremdama į palangę bei lėtai braukdama žvilgsnį pro matomas vietoves. Žaisti viktorinos moteriai nesinorėjo, jei jau šis nusprendė ją pradėti deja jo norams buvo lemta dužti į milijonus dalių. Tardymo inspektoriaus vaidmuo buvo paskirtas ne jam, o Ingham. Tačiau neskubėjo moteris kažko įrodinėti, pirmiau norėjo leisti jam išsišnekėti ir atskleisti apie save kuo daugiau smulkmenų.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-11-26, 21:24

Atleidęs savo pirštus nuo Annikos riešo jis ją paleido žinodamas, jog ji nepaliks šios patalpos. Nesijautė Sebastian‘as  vienišas ar neišsikalbėjęs. Nebuvo iš tų žmonių kur pliurpia viską apie savo asmeninius reikalus ar ką mato aplinkui. Tačiau gyvenimas naujame mieste, kuomet niekas tavęs neriša su gatvėmis yra kiek negailestingas. Tu vaikštai cementu grįstais takais, žiūri į nepažįstamus namus ir jauti jog neturi jokiu atsiminimų, juokingų nuotykių ar pirmų bučinių. Viskas nepažįstama ir kiek niūru. Žmonės užsiėmę savais reikalais eina dažnai nežiūrėdami sau po kojomis ar kas stovi prieš pat jų nosis. Viskas vyksta greita ir užtikrintai. Ir ten kažkur tolumoje pasislėpęs už medžio stoviniuoja medžiotojas. Nežinantis kur kitas jo žingsnis bus, nežinantis kurioje vietoje rytoj bus , kiek žmonių nužudys. Toks ir buvo skirtumas tarp paprasto žmogaus kuris žino ką veiks po dešimt metų, kiek vaikų turės po dvidešimties ir tarp medžiotojo, kuris nežinojo ar išgyvens iki rytojaus. Todėl jis šiek tiek gilumoje nudžiugo , jog visiškai apgriuvusiame ir maždaug penkis metus nemačiusiame žmogaus name, jis aptiko gražią moterį, kuri nebuvo panaši į narkomanę. Tai jau buvo pliusas.
- Dažnai provokuoji žmones labai netinkamose vietose , netinkamu metu? – antakiai  labai kasdieniškai buvo truputėlį pakelti, tačiau labai suglumintoje pozicijoje. Vaikinas yra perskaitęs greičiausiai puse bibliotekos skyriaus „Psichologija“ knygų. Mėgsta karts nuo karto paanalizuot žmonių elgseną, žvilgsnių trajektorijas ir kalbos intonacijas, bet sau retai kada taiko visus psichologijos aspektus. Ne dėl to, jog nepastebėtų savęs, tačiau what‘s the point? Atkirtinėti klausimą klausimu, norint jo išvengti. Gražuuu.
Sebatiano ausis pasiekė kiek netikėtas medžiotojų apibūdinimas, kuris jį prajuokino. – Užsiminėti šamanų burtais? Tau kiek trylika? – šypsena nebuvo piktybiška , galbūt kiek valiūkiška. Vis gi, raudonplaukė nežino, ar bent jau Sebas manė jog nežino, jog jis yra medžiotojas ar iš vis žinantis apie antgamintines būtybes, tad reikėjo ją kiek paerzinti ir apsimesti , jog jis esą pats papraščiausias žmogus. Kad ir kaip bebūtų, jam buvo susikirtę keliai su daugeliu medžiotojų, ir bent jau puse iš jų kad ir kaip keista turėjo šeimas. Greičiausiai tai individualiai nuo žmogaus priklauso, ar jis pasirenka vienišumą ar šeimą. Tačiau Sebastiano atžvilgiu, jis jokiu gyvu nesukurtu šeimos. Nestatytu sau svarbių žmonių į pavojų. Nes medžiojimas nėra labai pastovus ir nuspėjamas, niekada nežinai, ar grįžęs rasi savo žmoną ir vaikus gyvus sveikus.  Bet čia galbūt daugiau į šią nuomonę įsiterpė asmeninė patirtis, dėl to medžiotojas labai nemėgsta prisirišti prie žmonių. Viskas laikina, neaišku, tai koks tikslas atiduoti save tam, kas rytoj gali net nebeegzistuoti?
- Gerai, esu vienišas, nestabilios psichikos bičas besitampantis po apgriuvusius ir labai purvinus namus. – prikimusiu balsu tarstelėjo stebėdamas , kaip ji juda po kambarį. Merginos judesiai buvo grakštūs ir rėkte rėkė, jog ši nėra paprasta mergina gyvenanti krikščioniškoje šeimoje ir praradusi nekaltybę vestuvių naktį. Ji turėjo istoriją, kuri Sebastianą labai intrigavo. – Koks tavo pasiteisinimas? – neturėjo ji jokios priežasties čia atklysti naktį, nebent ji kokia vilkalakė, ieškanti ramybės ir mėginanti pasislėpti nuo aplinkinių. O tai sukeltu šiokių tokių komplikacijų.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

koridoriai Empty
koridoriai Empty2016-12-02, 12:35

O Annika yra didi provokatorė. Vienas smagiausių dalykų jos gyvenime yra provokuoti žmones ir stebėti bei peržengti jų ir savo galimybių ribas. Nes, o kodėl ne? Nuo to tik gyvenimas įdomesnis bei smagesnis, Annika skyrėsi ir tuo nuo įprastų Sietliečių ar šiaip rutinoje besisukančių asmenybių savo pomėgiu žaisti su žmonėmis, suerzinti, atskleisti jų tikruosius veidus.
- Taip dažnai, kai nusišypso tokia sėkmė sutikti iškalbingą garbanių briunetą,-trūktelėjo pečiais šyptelėdama švelniai.
O juk nevisada pasitaiko tokia proga pasišnekučiuoti su nepažįstamais kurie pasirodytų dar turintys kažką galvoje, nes tie, kurie švilpauja ir dalinasi savo skurdžiu žodynėliu kelią Annikai tik gailestį. Kaip kartais likimas nubaudžia žmones pakišdamas tokio neįdomaus bei neverto gyventi gyvenimo scenarijų. Gaila ir graudu, bet ką padarysi, žmonės kratosi iššūkių bei pareigų, ko pasekoje šmirinėja apleistuose pastatuose ieškodami kampo pernakvoti, o gal ir kuriam laikui apsistoti.
- Tau, matyt, dar mažiau jei nesupranti ką sakau. Juokis kol turi dėl ko, gyvenimas kartais pametėja nemažai iššukių, o po jų norisi tik įsispraust į chalatą ir nesipraust savaičių savaites,- atsakydama į jo pašaipų, piktybišką juoką sumetė netrukus pakalbėdama apie gyvenimą. Žiū dar ką įsidėmės ir panaudos, atmins geruoju, tuo tarpu Annika prieš Kalėdas bus padariusi dar vieną gerą darbą. - Kadangi tokį nestabilų tipą sutikau reikėtų pasisaugoti ir neatskleisti savo gyvenimo aprašymo, huh? Ką galvoji?,- delnus laikydama ant palangės nužvelgė garbanių, veide žaidžiant smagiai šypsenai.
O gal ir nieko, sutikusi vis dar bevardį vaikinuką savo likimą visgi kažkiek pakeitė, galbūt vietoj buvusio ramaus ir atpalaiduojančio vakaro, šis bus juoko atnešantis ir naudingas naujos informacijos gausa.
- Tai sakyk, vardą turi? Ar atsibastęs į naują vietovę prisistatai vis nauju?,- kaip mama jį pavadino gal ir be šansų sužinoti, tačiau bendrauti sužinojusi nors kokį vardą bus paprasčiau.
Back to top Go down
Sponsored content

koridoriai Empty
koridoriai Empty

Back to top Go down
 
koridoriai
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: Banners & archive :: 17/01/25 atnaujinimas-
Jump to: