Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 Laukimo salė

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
Between two evils, I always pick the one I never tried before.
avatar
Between two evils, I always pick the one I never tried before.
NAME :
V.

POSTS :
1900

REPUTATIONS :
126

CREDIT :
STARBØY, westcoast, maliblue

CLAIM :
Miss Kylie Rae

ABOUT :
25 years old witch, sold her soul į years ago. Boss ass bitch, knows how to stand up for herself, doesn't give a damn about others opinion and isn't afraid to get her hands dirty. Isadora lives her life as she want's without looking back.


2016-05-01, 15:24

.


If you let fear dictate your decisions, you will live defensively, reactively, cautiously. Living by faith is playing offense with your life.
Back to top Go down
View user profile
Svečias
Guest
avatar

2016-11-06, 23:43

Isabelle sėdėjo laukimo salėje kartu su visais kitais mirtingaisiais. Kraujo troškulys vis kankino ir įaudrino ir taip ugningą Capone sielą. Erzinantys padarai tie žmonės buvo, su savo nereikšmingais poreikiais įgyvendinant savo dar nereikšmingesnius tikslus. Susirašiusi su vyru, kuris buvo piktas kaip niekada, Izabelė toliau sėdėjo ir ramiai laukė, tik šį kart jau ne savo eilės prie aptarnaujančio personalo stalo, o Alphonse.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-06, 23:50

Kaip visada, itin ryžtingas ir akivaizdžiai nepatenkintas aplink zujančiais žmonėmis, Alfonsas įžengė į erdvų banko pastatą. Žvilgsnį užmetė į rankinį laikrodį ir susiraukė. Savaime suprantama, kad tiesiog niršo ant žmonos, jog per ją šitaip gaišta laiką ir beprasmiškai lankosi šioje vietoje. Jeigu tik ta moteris būtų paprasčiausiai atsiliepusi į skambučius...
Pasiekęs laukimo salę, Capone iškart pastebėjo Izabelę. Dideliais, drąsiais žingsniais nukeliavo link jos ir įsmegė ledinį žvilgsnį į šviesiaplaukę. Nenorėjo viešoje vietoje kelti scenos, bet tikrai su malonumu būtų pratrūkęs.
- Ar išgirsiu pasiaiškinimą? - apsiėjo be jokių "labas, brangioji" ir iškart keliavo prie reikalo. Ramus, atšiaurus balsas neišdavė apie siutą, kunkuliavusį viduje. Nors tapus vampyru krūtinėje plazdanti širdis amžiams sustojo, kalnuotas Alfonso charakteris išliko nepakitęs.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-07, 00:03

Nors ir labai nemėgo visų tų blaškymųsi visuomenės dažnai lankomose vietose, tokiose kaip bankai, bet mėgo tokias kaip naktiniai klubai, kuriose ji įžvelgė kitokią naudą nei visi gyvieji, bet pasitikrinti kelių asmenų pervedimus vampyrei reikėjo. Tačiau tai galėjo būti ir atidėliotina, mat Alphonse įkėlus koją į banką ir prisistačius po sekundės ir prie pat jos pačios, moteris pakilo ant kojų ruošdamasi eiti. Izabelė aišku neketino atskleisti priežasties kodėl ji buvo čia ir buvo šiek tiek atitrūkusi. Tai nebuvo tokia rimta problema, dėl ko Izabelei reikėtų kito nuomonės. Todėl nesuteikdama aplink sėdinčioms menkystoms peno apkalboms, įsikabino vyrui į parankę ir paspartino žingsnį.
- Turėjau sutvarkyti vieną finansinį reikalą, kas tokio nutiko, kad alsuoji iš pykčio?,- netrukus paklausė abiems jau atsidūrus tuštesnėje patalpoje kur poros ir daugiau papildomų akių nesimatė, išskyrus tas, ir kurios gaubė save juodu apskritu rutuliu. Izabelė išliko rami ir išdidi laukdama vyro paaiškinimo, nė kiek nenustebo nesulaukusi ir pasisveikinimo, nes siekė sužinoti tikruosius ketinimus.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-07, 16:09

Kietai sučiaupęs lūpas, vyras leido Izabelei įsikibti į parankę ir didingai žingsniavo šalia. Iš pažiūros labai romus jo žvilgsnis tyrinėjo puikiai pažįstamą aplinką. Galiausiai atsidūrus ten, kur aplink įkyriai nesisukiojo banko klientai ir darbuotojai, Alfonsas vėl suraukė antakius. Virinančiu žvilgsniu nužiūrėjo žmoną bei rankas susigrūdo į palto kišenes. Nenuostabu, kad šviesiaplaukė elgėsi ramiai, juk su vyru gyveno ne vienerius metus ir, veikiausiai, prie tokių priekabių jau buvo įpratusi. Bėda tame, kad moters ramumas ir pasitikėjimas savimi šioje situacijoje erzino Alfonsą. Nenormalu trokšti įbauginti savo mylimąjį, bet vyras niekad nebrėžė ribos tarp normalumo ir nenormalumo. Šitaip elgtis jam buvo labai natūralu.
- Kas nutiko? - kone suurzgė, tačiau stengėsi balso nekelti. Nenorėjo, kad aplinkinių žvilgsniai smigtų į juodu. Papildomo dėmesio Capone visiškai netroško. - Skambinau tau devynis kartus, Izabele. Ką aš turėjau pagalvoti? Kad papuolei į bėdą? Kad tave kas pagrobė? Kad suknistai mirei? - žinoma, kaip ir įprasta, visas Alfonso pyktis susiėjo į vieną tašką - begalinį rūpestį ir meilę savo žmonai. Galbūt ne koks būdas tą išreikšti, bet vyras niekuomet nebuvo romantikas.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-07, 16:32

Izabelė klausė vyro pakelto balso žiūrėdama į jo akis. Visuomet prasidėjus rimtiems pokalbiams, ar tiesiog išskirtinai su juo, moteris žvilgsnį nukreipdavo tiesiogiai taip iškeldama kalbantįjį į pirmą vietą. Juolabiau, kad abejojo pamatysianti kažką svarbesnio ar įdomesnio kelių šimtų kilometrų atstumu.
- Mane? Negi tikrai manai, kad leisčiau kažkam prikišti prie manęs savo purvinas rankas? Ar tikrai? Nes jei sutiksi, parodysi kaip manęs nepažįsti, Alfonsai.,- tarė aiškiai prieidama arčiau. Izabelė jautė norą pasiaiškinti vyrui, tačiau jo prisigalvojimai buvo tokie iš piršto laužti, kad šiek tiek suerzino šviesiaplaukę ir tas planas buvo atidėtas į šalį, bent kuriam laikui. Taip visą gyvenimą moteris ir sukosi toje įprastiems žmonėms kupinoje įtampos ir temperamentingo būdo perkreiptoje aplinkoje, dažniausiai neiškrisdama iš jos ir tokiu budu padarydama savo egzistenciją įdomesnę nei ji galėtų apskritai būti.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-07, 17:09

Akivaizdu, kad bankas nėra pati tinkamiausia vieta santykiams aiškintis. Dėl šios priežasties vyras jautėsi neįprastai įsitempęs ir įkyriai stebimas. Savo laiku Alfonsas buvo gana stambi figūra mieste, todėl daugelis jį žinojo ir, savaime suprantama, nulydėdavo žvilgsniais. Buvęs darboholikas iš savo žmogiškosios veiklos jau pasitraukė ir dabar mėgavosi amžinojo gyvenimo privalumais. Šaltakraujiška prigimtis tarsi buvo jam sukurta ir Capone, rodos, jau tikrai buvo savo kailyje. Žmogaus oda šiam vyrui darėsi per siaura. Žmonos žodžiai privertė susiraukti, bet jis tik papurtė galvą. Izabelė visuomet buvo atkakli ir savarankiška ir net jei dabar šios savybės erzino, Alfonsas puikiai žinojo, jog būtent dėl jų šviesiaplaukę ir vedė.
- Manau, kad turiu teisę sunerimti, kai šitaip prapuoli, - pareiškė, nebepalikdamas vietos bereikalingam ginčui. Kad ir kokius argumentus moteris mestų, jis vis tiek išrutulios viską taip, kad jaustųsi teisus. Šito jam, rodos, reikėjo gyvybiškai. - Ir dar... kokius reikalus tvarkai banke ir kodėl apie juos nežinau aš? - jau kiek ramiau pasiteiravo. Vyras tikrai nekontroliavo kiekvieno Izabelės žingsnio, bet jautė savotiškas nuosavybės teises į ją. Nesielgė liguistai, tačiau per laisvai neatleido ir pavadėlio. Žinoma, jautė priklausomybę ir pačiai Izabelei, todėl retai kada kiekvienas Alfonso žingsnis nebūdavo atraportuojamas ir jai.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-07, 17:30

Ištrūkusi trumpam iš namų sutvarkyti keletą reikalų, kurių antroji šalis ypatingai erzino Izabellę savo atsikalbinėjimais bei prašymais, nusprendė viskam padėti taškus ir uždaryti kelias banko sąskaitas prieš tai išsigrynindama arba pervesdama sumas į savo saskaitą. Tai tebuvo formalumas, apie kurių atsiradimą ir visą istoriją Capone būtų papasakojusi savo vyrui vos tik tam būtų atėjusi tinkama akimirka.
- Turi, už tai tave ir myliu.,- priėjusi įsisiurbė aistringai į vyro lūpas jį patraukdama į save. Tokie meilės parodymai nesvarbu kokioje pasaulio vietoje būnant buvo itin reikalingi ir svarbūs Izabelei. - Ištroškau, atrodo jau taip seniai tavęs nemačiau, tačiau šį kartą pamaitinti savo neramų kūną ir įgauti naujos energijos.,- po bučinio lengvai atsitraukusi nuo vyro kūno tarė dirstelėdama į duris, pro kurias minutė iš minutės vis prasilengdavo žmonės. Jausdama nenumalšinamą poreikį užpildyti skrandį bei visą kūną kažkuo ypatingai gardžiu, nenorėjo ilgai delsti. Servetėle ką tik ištraukta iš rankinės nuvaliusi nuo lūpų buvusio lūpdažio pėdsakus, tą tokį gundančiai sodrų raudonį, kuris moteris padaro tokias geidžiamas ir trokštamas, o Izabellę tiesiog antgamtiškai dievišką, šastelėjo plaukus į šoną pažvelgdama jau profiliu į Alphonse.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-07, 20:37

Prisipažinimai meilėje niekad nebuvo vyro sritis. Jam tai visuomet atrodė pakankamai aišku - jeigu tiesiog nebūtų dievinęs Izabelės, ši santuoka tikrai taip ilgai negyvuotų. Šilti jausmai dažniausiai pasireikšdavo per perdėtą valdingumą, susirūpinimą ir siutimą dėl smulkmenų. Švelnūs žodžiai ir romantiškos dovanos niekad neegzistavo Alfonso būtinųjų darbų sąraše. Jam tai atrodė visiškai bereikalinga, tad šių priemonių griebdavosi nebent visiškai įspaustas į kampą ar netyčia supykdęs ir iskaudinęs žmoną. Žinoma, šiek tiek ironiška, kad šitoks išdidus ir niekam nepaklūstantis vyras prisidirbęs suglaudžia ausis ir gėlių puokštėmis bei įvairiausiomis smulkmenomis, kurios iki tol jam atrodė idiotiškos, bando mylimąją palenkti į savo pusę. Dabar Alfonas nuo bučinio atsileido kone visiškai ir į jį tuojau pat atsakė. Nors neigdavo turįs silpnybių, moteris akivaizdžiai žinojo jas visas.
- Tai ką siūlai? - velniūkiška, kone erzinanti šypsenėlė blykstelėjo Capone veide, kai jis nužiūrėjo aplink vaikštinėjančius žmones. Dar nebuvo iki galo įpratęs prie nuolatinio kraujo troškimo, tačiau Alfonsui žudyti šiaip ar taip buvo pakankamai natūralus veiksmas, todėl pernelyg dėl to neišgyveno. - Manai, galėtume šiek tiek pasilinksminti? - vyras kilstelėjo antakį, delną priglausdamas prie Izabelės liemens linkio.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-07, 22:12

Alphonse bučiniai atspindėjo vyro charakterį. Turėdamas tokių šiurkščių, valdingų ir kai kuriems nepakeliamų charakterio savybių rinkinį, jas skleidė net per kūniškus malonumus. Izabelė visiškai atsidavė vyrui kuomet taip staigiai įsiplieskęs veiksmas užkaitino kraują jei tai vampyrams iš viso įmanoma, o netrukus ir paliko lengvai nustebusią ir patenkintą. Nesitraukdama dabar nė per žingsnį žvelgė į jį imdama kurti planą.
- Manau tikrai niekas nesupyktų, o jei ir taip, tai būtų paskutiniai pasakyti žodžiai,- nusišypsojo laikydamasi šalia. Toks dalykas kaip amžina jaunystė ir pareiga maitintis gyvųjų krauju nors ir buvo dar naujas dalykas, tačiau jau Izabelės spėtas pamėgti. Jausdama kaip kiekvieną kartą kūną užplūsta žmogui nesuvokiama jėga, kokie platūs horizontai visapusiškai atsiveria negali nesidžiaugti tapęs tokiu ir prie žudymo pripranti labai greitai. Dar niekuomet to nedariusi kartu su vyru jo pasiūlymą priėmė kaip savotišką dovaną.
- Bet, kaip tu pasakysi,- laikydama jo delną savajame, jausdama kaip abiejų šalti delnai susilieja į vieną bendrą nejaučiamą visumą ir jau žinodama, kad iš jo gali tikėtis pačių geriausių, jai žadą keliančių dalykų, neleido sau kalbėti. Dažnais atvejais Alphonse taip sustatydavo kortas, kad Izabelė likdavo be žodžių.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-07, 22:34

Žudyti - tai viena iš daugelio pramogų tapus kraugeriu. Kažkada Alfonsas iš to sėkmingai pragyveno ir šis veiksmas jam buvo menka naujiena. Tiesa, anksčiau aukos buvo kruopščiai atrinktos, užsakytos. Labai dažnai jomis tapdavo stambūs asmenys, apsikrovę turtais, turintys kažkokį statusą visuomenėje. Dabar vyras galėjo šiek tiek vadeles atleisti ir žudyti bet kurį, kokį tik panorėjęs. Visiems iš eilės gerkliu neperkandinėjo, tačiau nebuvo ir itin išrankus. Žmogus - tik maitinimosi šaltinis. Daugiau iš to trapaus sutvėrimo nebuvo jokios apčiuopiamos naudos. Savo, kaip samdomo žudiko, dienomis vengdavęs dirbti su žmona, šįkart tokią galimybę Alfonsas priimė labai palankiai. Šiaip ar taip, tai nebebuvo darbas, o veikiau malonumas bei gyvybiškai svarbus dalykas. Todėl akimis praskenavęs banko lankytojus, šis užkliuvo už dviejų - jauno, akivaizdžiai išpuikusio vaikinuko ir vidutinio amžiaus moters, kuri, rodos, visiškai praradusi sąvastį sėdėjo ant kėdės ir tuščiu žvilgsniu spoksojo į sieną. Dar dvi niekam nereikalingos šiukšlės. Tokius naikindamas Alfonsas jautėsi darąs pasauliui paslaugą.
- Matai? - akimis parodęs nužiūrėtas aukas, vyras vos kilstelėjo lūpų kamputį. - Išsirinkau šiandienos patiekalą. Užteks tiek ar esi ypač išalkusi? - kažkodėl jo balse buvo justi šiokia tokia intymumo gaidelė. Labiau už žmonių kraują Capone, akivaizdu, troško tik savo moters. Šaltų akių žvilgsnyje blykstelėjo šelmiškos liepsnelės ir Alfonsas demonstratyviai apsilaižė lūpas. - Moteriškę nusivilioti sunku nebus... Problemų gali kelti tik tas vaikis, - ramiai išdėstė, delnu švelniai perbraukdamas per visą Izabelės nugarą.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-07, 23:01

Dar vienas dalykas kuris naujajai vampyrei priminė jos buvusį gyvenimą kuomet dirbo policijoje, tai žmonių persekiojimas, buvimas žvalgyboje, kažko laukimas. Dabar turėdama tai daryti ne tik nusimano apie detales apie kurias dažniausiai nepagalvotum, bet ir gali laisvai peržengti ribas. Mat ji tikrai neslėpė tos tiesos nuo savęs pačios, kad kartais kai kuriems šunsnukiams tikrai mielai būtų suvariusi kulką į kaktą ar kitaip juos pašalinusi nuo žemės paviršiaus tikrai padarydama visiems paslaugą. Alphonse paminėjus potencialius 'laiminguosius' kurie pataps Capone dėmesio aukos visomis prasmėmis, Isabelle lėtai pasuko galvą ir nužvelgė apkalbėtuosius. Vaikinukas iš karto moteriai nepaliko abejonių dėl to, kad vienareikšmiškai puikiai atrinktas variantas, nes tokių nupiepėlių, savimylų, mados nukankintų ir intelekto nesužalotų idiotų jau ant šios žemės tikrai užteko. Tuomet lėtai nuskenuodama sėdinčią ir beveik nejudančią moterį ramiai linktelėjo. Žvalgydamasi toliau, pro akis praleido banko darbuotojus - su jais per daug vargo, be to, jiems virš galvų kybojo po stebėjimo kamerą, kurios atneš papildomo vargo ir kol viskas susitvarkys, Isabelle praras seksualinį apetitą kuris iš karto atseka kai numalšintas tampa žvėriškasis instinktas. Ilgakojė blondinė privertė Isabellę stabtelėti ir pasirinkti ją kaip trečiąjį variantą. Sėdėjo ji stilingai apsirengusi, ant jos kaklo buvo įsiraizgęs šalikas - pagamintas iš rudosios lapės kailio, šalia padėtoje rankinėje mažytis jorkšyro terjeriukas tykiai rymodamas neskleidė jokių garsų. Tokia pasibjaurėtina asmenybė nenusipelnė, kad būtų praspirta.
- Matai tą pasibjaurėtiną kekšę? Ji - pabaigai. Tavo parinkti žmonės man patinka, puikiai pasitarnaus, tačiau šiai, išplėšiu gerklę arba dar geriau...,- atsisuko į mylimajį apkabindama jį per kaklą,- Nusivesime ją pas save, noriu užkurt jai tikrą pirtį.,- rupestingai paglostydama vyro plaukus juos pavėlė žvilgsniu vis myluodama jo veidą, nuo pačių didžiausių privalumų iki pačių nemėgiamiausių trūkumų, Alphonse priklausė jai, kaip ir Isabelle visa buvo tik jo.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-08, 16:24

Lengvas šypsnis žaidė raukšlių išvagotame Alfonso veide, kai žvilgsnį jis vedžiojo po niūrią banko patalpą. Vyras laikėsi arčiau šviesiaplaukės, neabejotinai pastarosios išsiilgęs bei pasiruošęs būsimam pasilinksminimui. Giliau įkvėpęs tiršto oro, jis linktelėjo, pritardamas žmonos pasirinktai aukai. Alfonsui nebuvo didelio skirtumo, tiesiog norėjo išsikelti sau ir mylimąjai mini-puotą. Todėl leido Izabelei rinktis viską, ko ji tik trokšta. Savotiška dovana iš sunkiai sukalbamo sutuoktinio.
- Kai kas šiandien itin nusiteikęs pramogoms, hmm? - nutęsdamas tarstelėjo ir tvirtai apkabino moterį per liemenį. Viena akimi stebėjo, kad joks išsirinktas taikinys staiga nepradingtų - juk labai natūralu, jog žmonės ilgiau banke savo malonumui neužsibūna ir čiuožia lauk tuoj pat sutvarkę reikalus. - Manau, turėtume pradėti nuo to bjauraus berniūkščio... - Alfonsas smakru prigludo žmonai prie peties ir žodžius sušnypštė kažkur į jos kaklą. Omenyje turėjo anksčiau minėtą jaunuolį, kuris elgėsi labai nekantriai ir, tikriausiai, ne iškart duosis Caponių nuviliojamas. Gerai, kad vyras mokėjo puikiai įtikinti ir nemėgo pernelyg su aukomis užsižaisti, antraip tikriausiai daugybę kartų būtų likęs be vakarienės. - Manai, kad turėtume suvaidinti banko darbuotojus? - kiek pasitraukęs nuo Izabelės, jis šelmiškai kilstelėjo antakį ir liežuvio galiuku susivilgė šaltas lūpas. Galvoje tarsi velnio ratai besisukantys minčių sraigtai siuntinėjo įvairiausias beprotiškas idėjas. Linksmintis vienam daug menkesnis malonumas nei tą daryti kartu su sutuoktine. Izabelė išvis jam buvo tarsi įkvėpimas. Iš pirmo žvilgsnio tokia taiki, švelni moteris iš tiesų galėjo mestelėti aukso vertų minčių nenugalimam blogio planui sukurti. Jiedu - tarsi vienas kitam sukurti. Tiesiog tobula, mirtį sėjanti sąjunga.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-08, 23:07

Glausdamasi prie mylimojo kūno žvilgsniu taip pat sekė ir savo aukas. Kuomet šie pasidarė užimti nereikšmingais tik jiems įdomiais dalykais Isabelle pakėlė žvilgsnį iki Alphonse akių lygio. - O tu net neįsivaizduoji..,- saldžiai sukuždėjo moterį įkalinusiam savo glėbyje vyrui, kuris buvo Is' tikroji ir vienintelė gyvenimo meilė. Minėtąjį asmenį nušvietusi savo pražutingu žvilgsniu Capone sutiko su pirmuoju pasiūlymu, tačiau antrąjį įvykdyti buvo kebloka. - Taip rizikuoti būti demaskuotiems aplink besisukinėjančių banko darbuotojų negalime..,- vis dar taip pat prigludusi prie vyro kūno lėtai dairydamasi kalbėjo ir nedarydama pauzių tęsė savo mintį,- Kampe už tavęs, žemiau kelių prie grindų yra pritvirtintas gesintuvas, o dešiniau jo, avarinė signalizacija. Kol nuleisi rankenėlę aš netikšą vaikinuką sulaikysiu ir kai pasigirs signalas, visi spruks iš pastato. Užkalbėsiu dantį jam, o tu pasiimk į parankę vidutinio amžiaus nuobodą ir peroksidinę blondinę, anie laiptai link privačių kabinetų puikiai tiks akimirkai kitai nekristi į akis kol patalpa bus tuščia. Kai tai įvyks, atvesiu saviškį ir susitiksime antrame aukšte, kuris jau bus tuščias kaip ir pirmasis. Turėsim nemažai laiko kol atvyks gaisrinė pagalba ir žmonės susiprotės, kad tai netikras pavojus. Ką daryti su ja,- švystelėjo galva vos pastebimai link ilgakojės gyvūnų kankintojos pusės,- dar nenusprendžiau, bet pasikliausim akimirkos sprendimu, kaip tau toks planas?,- laikydama rankas ant vyro kūno savosiomis švelniai prigludo prie jo žandikaulio kurį ramiai pabučiavo. Alphonse taip greitai sugebėdavo įžiebti joje aistros ugnį, kad jau tam prasidėjus, Capone stabdyti savęs netroško ilgai. Vien pagalvojus apie taip kaip šiltas kraujas srūva jos lūpomis, susijungus ir su Alphonse šaltomis aistringomis lūpomis riba tarp beprotybės rodos jau nematoma. Geidulingai trokšdama savo vyro ir šviežio kraujo, Isabelle jau nebegalėjo laukti nė minutės.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-09, 20:50

Kuo arčiau moteris glaudėsi, tuo smarkiau visi vyro troškimai pynėsi tarpusavyje. Rodos, net šaltas Alfonso kūnas tuojau būtų ėmęs alsuoti nepakeliamo karščio srovėmis. Šviesiaplaukės išdėstytas planas kėlė pasitenkinimą. Vyras kone didžiavosi, turėdamas tokią genialią žmoną. Kartais net pagalvodavo, kad savo karjeroje būtų išvengęs tų keleto nesėkmių, jei būtų paklausęs Izabelės patarimo. Vis dėlto, darbinio gyvenimo jis niekuomet nepainiojo su šeimyniniu. Už kabineto durų Alfonsas tapdavo žvėrimi, negailestinga žudymo mašina. O dabar, kai visas gyvenimo taisykles diktavo monstriška prigimtis, jam nebereikėjo dėl to jaudintis. Tai nebebuvo darbas, tai nebenešė jokių pajamų, suteikė tik begalinį malonumą ir džiaugsmą. Moters lūpoms prisilietus prie ledinio jo žandikaulio, Alfonsas vos primerkė akis ir giliau įkvėpė oro į negyvus plaučius.
- Puiku, - kuklus, ramus žodis prasprūdo pro sustingusias vyro lūpas. Pagyrimais, savaime suprantama, nesižarstė. Vis dėlto, šis mažytis, trumpas žodelis turėjo Izabelei reikšti daug. Tiek metų pragyvenusi su šiuo vyru, ji jau turėjo suprasti pastarojo metodus pagirti ir išaukštinti. Alfonsas niekad nehiperbolizavo. - Dabar mes žaviai pasibučiuosim ir apsimesim, kad atsisveikinam, - tyliai sukuždėjo. - Tada aš ramiai judėsiu link išėjimo ir nepastebimai paspausiu svirtelę. Sirenai ėmus kaukti, suvaidinsiu didvyrį ir pasakysiu mūsų vakarienei, kad žinau trumpesnį kelią, - ramiai išdėstęs savo būsimus planus, Alfonsas švelniai delnu perbraukė per grakščią moters nugarą. Akimis atidžiai permetęs aplinką, šis žvilgsniu susirado laiptus, į kuriuos reikės aukas nuvilioti. Viskas kaip ir buvo gerai suplanuota. - Pasiruošus? - velniška šypsenėlė žybčiojo Capone veide, kai jis vos palinko prie žmonos, pasiruošęs judviejų spektakliui. - Iki, mieloji, - kiek garsiau prabilo, švelniai pakštelėdamas Izabelei į lūpas. Tada tuojau pat paleido ją iš glėbio ir lėtai patraukė išėjimo link, dar suteikdamas žmonai laiko užkalbinti nužiūrėtą jaunuolį.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-10, 02:06

Alphonse genialumas be galo žavėjo Isabellę. Toks strategiškas mastymas puikiai sutapo su kartais netgi kiek beprotiškomis moters idėjomis. Tačiau dabar būdama vampyre, nė vienos savo idėjos ar sumanymo tokiu nelaikė. Tai veikiau buvo iššūkis, naujas žaidimas kurį žaisti su sutuoktiniu būtų tas vadinamasis 'life goal'. Kuomet Capone sudėliojo paskutinius taškus jų labai nesudėtingame ir paprastame sumanyme, Isabelle demonstratyviai atsisveikino su vyru atsakydama ir į bučinį dar labai neuždelsdama. Jei būtų dabar tuo menkomis jėgomis pasižyminčio, gyvybe spinduliuojančio žmogaus kūne, jaustų kaip kraujagysles stingdo jose besivarinėjantis adrenalinas, suteikiantis visišką pasitenkinimą ir pilnatvę. Tą jausmą, kai jau negali jaustis geriau už tai. Kai jauti pačią viršūnę. Tačiau nesiilgėdama tų laikų ir greitai priėmusi naująjį gyvenimą, Isabelle atvėrė vartus ir tokiems dalykams kurie ankščiau kirtosi su jos išlikusia žmogiškąja asmenybės dalimi. Sekundėms tiksint ir pasauliui judant savu ritmu, banko salėje niekas nesikeitė, o tai reiškia, pats laikas buvo tai pakeisti. Netrukus vampyrė lėtai apsisuko, įsiklausydama tiksliai ką jis galvojo, įvertinusi jo buvimo tašką ramiu žingsniu artinosi veidą papuošdama natūraliai dirbtina šypsena, kuri buvo tokia pat neįskaitoma kaip knyga bandoma nakties metu. Kai norėjo, o dažniausiai daug pastangų į tai įdėti ir nereikėdavo, Capone galėjo gauti ką tik panorėjusi. Taip nutiko ir su vaikinuku, kuris vos spėjęs pamatyti ir išgirsti kaip šviesiaplaukė parodė iniciatyvą, atrodo atjungė smegenis ir pajudėjo jos norima kryptimi. Kvailai šypsodamasis, tankiai kvėpuodamas, o tokie veiksmai visuomet išmuša pulsą vis stipresniais dūžiais, truputį erzino, dar ne itin gebančią susilaikyti vampyrę. Tačiau vyro planas buvo aukščiau visko ir luktelėjusi dar sekundę kol lemtingas jo žingsnis bus žengtas, Is' klausėsi stileivos pasakojimų apie savo gyvenimą ir merginas, vis negailėdamas komplimentų ir jį lydinčiai Isabellei.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-11, 21:55

Dar vienas Alfonsui malonumą teikiantis dalykas - tai kelti chaosą. Išjudinti, išspirti iš komforto zonos kitus. Matyti isteriją jų akyse. Savo ausyse girdėti kiekvieną jų širdies tvinksnį, kiekvieną kraujo postūmį venose. Dabar vyras, artėdamas link gaisro signalizacijos, žinojo, jog tai sukels sambrūzdį. O tai, žinoma, kėlė didžiulį pasitenkinimą. Akies kampučiu stebėdamas žmoną, šis įsitikino, jog viskas juda pagal planą. Todėl laukti nebebuvo ko. Kruopščiai apsižvalgęs, ar nėra kieno nors stebimas, Alfonsas nulenkė svirtelę. Po sekundės grėsmingai užkaukė sirena, kurios įkyrus garsas sujudino visus patalpoje esančius žmones. Nutaisęs kuo rimčiausią veido išraišką, Capone patraukė prie vienos iš aukų - šviesiaplaukės merginos, kuri jau ketino grūstis pro žmonių minią, judančią pagrindinio išėjimo link.
- Palaukit, panele! - susistabdęs sparčiai nuo vienos iš kėdžių pakilusią merginą, vyras lengvai papurtė galvą. - Jeigu eisim pro personalo išėjimą, sutaupysime laiko, - balso toną nutaisęs į nekantrų, itin aiškiai viską išdėstė. Sulaukęs nebylaus merginos linktelėjimo, Capone akimis iškart susirado ir kitą išsirinktą auką. Pusamžės moters kalbinti nė nereikėjo - jos akys iškart maldaujamai išsiplėtė, pamačius savo menamą gelbėtoją. Kiek toliau vyras matė, kaip Izabelė nusivilioja vyruką. Viskas sukosi pagal planą, o tai jam labai patiko. Alfonsas nemėgo jokių nukrypimų nuo strategijos. Vesdamas abi moteris laiptų link, Capone atidžiai stebėjo, ar jų neseka joks pašalinis. Tai, žinoma, sukeltų papildomų bėdų. Nudėti tris ar keturis žmones skirtumo nebuvo jokio, tačiau reikėjo aukų skaičius palaikyti kiek įmanoma mažesnius. Masiniai nužudymai sukeltų įtarimų. Vargu, ar kas įtartų Izabelę bei jį, tačiau reikėjo apsidrausti. Pasiekęs sutartą vietą, Alfonsas, kaip tikras džentelmenas, praleido moteris pirmas ir už savęs uždarė sunkias duris. Žinoma, jokio išėjimo čia nebuvo. Todėl, išvydęs nerimą aukų akyse, jis kraugeriškai išsiviepė.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-12, 11:43

Lemtingai mirties sirenai nuaidėjus, Isabelle jau buvo užverbavusi savo auką ir šis nepuolė iš karto bėgti prie durų. Pirmiau pasidalinęs pastebėjimais apie įvykį vėliau pasiūlė Isabellei sprukti su juo. Dėl dievo meiles.. moteriai pakilo noras užverst jo kojas dar ankščiau ir greičiau nei buvo suplanavusi, todėl tik šyptelėjo ir pasakiusi, jog pro tarnybines patalpas jie iš pastato išsidangins daug greičiau, link jų ir nusivedė. Uniformuoti darbuotojai stengėsi numalšinti kilusią nedidelę paniką kai civiliai vienas per kitą lėkė link išėjimo. Kai kurie buvo ypatingai pasipiktinę, kiti ramiai klausydami komandų paliko pastatą. Labai gerai, kad per labai greitą tarpą bankas pasidarė visiškai tuščias ir vienoje patalpoje buvo likę tik keletas maištingų ir išsigandusių sielų. Įvedusi saviškę auką į tą patalpą iš karto tyliai, ramiai užrakino duris ir žvilgsniu susiradusi mylimą vyrą, jam nusišypsojo. - Kokia panika.. kiek riksmų malonių ausiai ir kraują kaitinančių.. ,- lėtai ėjo per patalpą sekdama žvilgsniu pirmiausiai Alphonse, vėliau ratelyje suspeistą trijulę, kurie nesuprato kas čia dėjosi. Alphonse šypsena veide buvo be proto gundanti, priėjusi arčiau, moteris prisiglaudė prie vyro ir nusišypsojo jam tokia kraupia, smagią vakarienę žadančia šypsena. - Pasiruošęs?,- lyžtelėjo per lūpas apžiūrėdama ir jo sultingąsias. Tokiu veiksmu sukėlė vidutinio amžiaus moteriškei abejonių ir ši ėmė ieškoti išėjimo. Klausimai pabirę vienas po kito linksmino Capone. Tos akimirkos dar viskam prieš nutinkant buvo tokios pasitenkinimą keliančios. Tačiau šiandien juos susiradusi giltinė nepakeis kelionės maršruto ir kartu su savimi pasiims dar tris keleivius kaip minimum. Žaidimas prasideda.
Back to top Go down
Guest
Guest
avatar

2016-11-12, 21:59

Ramiai laukdamas žmonos, jis stebėjo sutrikusias moteris. Aukų akyse matyti baimę, sąmyšį tik dar labiau kaitino beprotišką troškimą, užvaldžiusį kiekvieną ląstelę. Alfonsas dar plačiau išsiviepė, kai vos durims prasivėrus išvydo Izabelę su trečiuoju patiekalu. Iki šiol negalėjo atsigauti, kokią visapusiškai kerinčią žmoną turėjo. Ideali kompanijonė, šaltakraujė žudikė ir besąlygiškai mylinti moteris - įspūdingas komplektas, rodos, vargiai galintis sutilpti viename asmenyje. Tačiau šviesiaplaukė su viskuo tvarkėsi puikiai. O tai, prisirišti vengiančiam vyrui, tik pridėjo savotiško pasitikėjimo savimi. Nužvelgdamas Izabelės atlydėtą jaunuolį, Capone patenkintas sučepsėjo. Švelniai apkabino žmoną per liemenį ir linktelėjo, taip atsakydamas į jos užduotą klausimą. Juk buvo akivaizdu, kad Alfonsas buvo pasiruošęs.
- Ar jaunuolis su tavimi elgėsi mandagiai, mieloji? - ramiu, elegantišku balsu pasiteiravo žmonos, o žvilgsnį įsmeigė į vaikinuką. Čia pat ir išgaravo visa pastarojo drąsa - Alfonsas ausyse puikiai girdėjo padažnėjusį jo pulsą, o akyse šmėžavo baimė. Tokia tyra, nesudrumsta baimė. Baimė, Capone akyse atsiskleidžianti kaip nuostabaus grožio paveikslas. Aukų nerimas kėlė juoką. Užduodami klausimai pakibo ore, nes niekas jų atsakyti nė neketino. Vyras liko stovėti vietoje, leisdamas sau akimirką pasigrožėti šiuo chaotišku reginiu. Tuomet lėtai žengtelėjo pusamžės moters link ir paėmė jos ranką. Pajuto, kaip nuo šaltos Alfonso odos per jos kūną nubėga šiurpas. Vyras stipriai suspaudė aukos dilbį ir grubiai trūktelėjo ją arčiau savęs. - Baisu? Bus dar baisiau, - gergždančiai sušnypštė ir kilstelėjęs moterį už smakro, kruopščiai apžiūrėjo kaklą, tarsi ieškodamas patogesnės vietos dantims suleisti.
Back to top Go down
Svečias
Guest
avatar

2016-11-13, 00:24

Artumas ir bendravimas, kalbėjimasis - apie tokius dalykus buvo labai intymus dalykas. Kai Capone dar niekad nebuvo turėjusi pietų kartu su vyru, po to kai po smagios medžioklės ir nuoseklaus veiksmų plano galėdavo džiaugtis saldžiais vaisiais. Dauguma vampyrų juk tai darydavo vieni, jiems patogioje vietoje, o Isabelle kaip tik neapsiribojo nei vieta kurioje galėtų žudyti, nei kompanija kurios galėtų ar negalėtų būti. Savotiškas jaudulys atsirasdavo visą kūną moters apglėbdamas. Vyrui žengus arčiau pusamžės gyvenimu nusivylusios moters, vampyrė nenuleido žvilgsnio ir stebėjo jaudinantį veiksmą. Toks šaltakraujis ir toks tobulas žudikas jos partneris buvo. Vien stebėjimas kaip jis visa tai darys varė iš proto jį dievinančią moterį. Tačiau įkyrus berniūkščio durų spardymas ir bandymas išplėšti rankeną griovė gražias vampyrės svajas, todėl prisiartinusi prie jo dviem pirštais į kaklą prirėmė prie durų. Jis nors ir buvo nežymiai aukštesnis už vampyrę, bet jėgų atžvilgiu net neturėjo kuo lygintis. Tapęs įkalintu jėzumi ir neturėdamas šansų pajudėti, buvo jau iškepto viščiuko ir padažu apipiltu vietoje. Mestelėjusi žvilgsnį į Capone ir jo sultingą auką neilgai trukus sugrąžino ir suleido dantis į jaunuolio kaklą. Išsunkė jo kraujo ir gyvybės syvų tik šiek tiek, palikdama jį gulėti ir raitytis iš skausmo kai pati, priėjo prie Alphonse. - Tegu truputį pasikankina.. nenoriu taip greit jo išlaisvinti iš juntamų kančių.. o tuo tarpu..,- staigiai pritraukė vyro galvą ir įsisiurbė į lūpas taip, kad pradrėskė jo lūpą ir iškart po to, pati ant lūpų jausdama vyro kraują, negailestingai suleido juos į moters kaklą. Vampyrę taip jaudino jų žudymas kartu, kėlė didį džiaugsmą jaunuolio inkštimai ir kančių perkreiptas balsas, visa situacija užkaitino net per stipriai. - Mmm.. Brangioji, turėtum dėkoti, už tokią daromą paslaugą..,- laižydama nuo lūpų kraują kai trumpam atsitraukė nuo jos kaklo tarė lengvai pakreipdama galvą ir suleisdama šiai į akis maniakišką savo žvilgsnį.
Back to top Go down
 
Laukimo salė
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: banners & archive :: 17/01/25 atnaujinimas-
Jump to: