Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 „La Scala“ teatras (Teatro alla Scala)

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
Between two evils, I always pick the one I never tried before.
avatar
Between two evils, I always pick the one I never tried before.
NAME :
V.

POSTS :
1903

REPUTATIONS :
126

CREDIT :
STARBØY, westcoast, maliblue

CLAIM :
Miss Kylie Rae

ABOUT :
25 years old witch, sold her soul į years ago. Boss ass bitch, knows how to stand up for herself, doesn't give a damn about others opinion and isn't afraid to get her hands dirty. Isadora lives her life as she want's without looking back.


Sat 23 Apr - 18:30

La Scala – tai vienas garsiausių bei prestižiškiausių operos teatrų visame pasaulyje. Šiandien teatras, laikomas lyderiu tarp operos ir baleto pastatymų, po savo stogu glaudžia La Scala chorą, baleto trupę, orkestrą, muziejų, scenos meno ir verslo mokyklą – La Scala teatro akademiją. Tiesa, La Scala iš išorės nei prabanga, nei dydžiu, nei kitomis įmantrybėmis per daug neišsiskiriantis pastatas – nežinodamas pro jį praeisi kaip pro paprastą namą, o ne operos rūmus. Tačiau šio teatro magija slypi viduje.


If you let fear dictate your decisions, you will live defensively, reactively, cautiously. Living by faith is playing offense with your life.
Back to top Go down
View user profile
You should never consider finished a war you did not win
avatar
You should never consider finished a war you did not win
NAME :
A

POSTS :
343

REPUTATIONS :
35

CREDIT :
Imhighforthis

CLAIM :
Morgan


Tue 17 Jan - 21:39

Konstantinas visada mėgo teatrą. Galbūt dėl to visada tuo pačiu mėgdavo vestis kartu ir savo vadinamą „kūrinį“ – Lisą – kartu. Vyrui ji atrodė kur kas dailesnė dabar, nei tada, kai šią surado. Pati mergina deramai nė neatsimena, kas įvyko po to, kai pabėgo iš Piero namų. Ji atsimena tiktai tai, jog ėjo gatve, bandė pasigauti kokį nors automobilį, kuris ją nuvežtų kaip galima toliau iš Sietlo. Toliau Lisa žino tiktai Konstantino pasakojimą. Tai, kad rado ją leisgyvę kažkur už miesto, visą siaubingai sumuštą ir išniekintą, kas nebuvo keista dėl to, jog ji iš esmės buvo akį traukianti mergina. Vampyrui, žengiančiam keturis šimtus metų, pagailo jos, o galbūt jis vienaip ar kitaip galvojo, jog galės prie Lisos priartėti. Juk buvo jos gelbėtojas, jos saugotojas ir kūrėjas šiuos pirmuosius metus. Deja, ji neprašė būti paversta vampyre, jai nereikėjo tokių galių ir to, jog dabar iš esmės be sąžinės graužaties gali žudyti žmones, nes tai jai priminė Piero, o nors ir skaudama širdimi, ji turėjo jį išplėšti iš savo minčių. Bet kuo ilgiau, tuo labiau jai nesisekė ir Lisa automatiškai nuklysdavo į prisiminimus apie jį. Galbūt dėl to neprisileido Konstantino. Kiekvienas jo prisilietimas iššaukdavo šaltą, pykčio kupiną žvilgsnį ir suspaustas lūpas. Visgi, vampyrui tai buvo savotiškas žaidimas, nauja pramoga, todėl taip lengvai neketino pasiduoti, tuo labiau, neketino paleisti Lisos.
Prabangus automobilis sustojo prie teatro. Pirmasis iš jo išlipo Konstantinas, pasitempęs ir kaip visada žavingas. Ištiesęs ranką jis padėjo iš automobilio išlipti Lisai, kuri tą pačią sekundę ištraukė iš jo delno ranką, tačiau nuo jo artumo nepabėgo, kadangi vyras grakščiai, vos juntamai apglėbė šią per liemenį, kai abudu lipo laiptais link durų.
- Galėtum manęs taip dažnai neliesti, - aštriai tarstelėjusi itališkai Lisa sužaibavo akimis ir laisvąja ranka persibraukė per smulkias garbanėles. Per metus idealiai išmoko italų kalbą, bet tokie susibūvimai jai buvo pernelyg oficialūs. Ji vis dar jautėsi nejaukiai, ypatingai, kai buvo apsivilkusi tokią prabangę suknelę.
Konstantinas tik nežymiai šyptelėjo į šios pasisakymą ir pasuko link kelių pažįstamų, kurie stoviniavo prie teatro durų. Kiek Lisa suprato, tai buvo jo verslo partneriai. Keista – tas vyras ją išgelbėjo, netgi persikėlė su ja į Italiją ir pavadino didžiausią namą jos vardu, tačiau Lisa jam nejautė jokių šiltų jausmų. Santūriai šyptelėjusi Konstantino verslo partneriams, jauna vampyrė ėmė nuobodžiaujančiu žvilgsniu stebėti žmones, einančius link teatro.


If you really believe your existence has no meaning.I’ve thought about it myself once or twice over the centuries, truth be told. But I’ll let you in on a little secret. There’s a whole world out there waiting for you.


Back to top Go down
View user profile
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
avatar
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
NAME :
deima

POSTS :
394

REPUTATIONS :
64

CREDIT :
disasterqueen

CLAIM :
d.o'brien


Fri 20 Jan - 22:24

Luciano paprasčiausiai pavargo. Nors vienintelės kada nors tikrai mylėtos moters nematė jau mėnesį, šis, rodos, niekaip negalėjo išmesti jos iš galvos. Negalėjo pamiršti to vienintelio vakaro, galėjusio amžiams pakeisti judviejų santykius, negalėjo pamiršti švelnių šios bučinių, prisilietimų, kurie tarsi vaiduoklis iš praeities vis dar gaubė nuolat įsitempusius sirenos pečius. Jis išnaršė beveik visą pasaulį, aplankė tiek didžiausius, tiek mažiausius Amerikos miestus, tuomet aplankė ir Europą, vietą, kurioje gi gimė, it tikėdamasis, kad prigimties trauka ją vilios. Deja. Tik tuomet, kai pasidavęs šis vėl patraukė į mylimą Italiją, Sorrentino pastebėjo pirmuosius šios pėdsakus. Žmonės čia kalbėjo. Nauja pora, daili moteris, rodos, sustingstanti vien nuo šios vyro prisilietimų, o Luciano, būdamas toks naivus, niekaip negalėjo paleisti tos minties. Gal būtent dėlto, pasinaudojęs amžinu sirenos grožiu, vyras taipogi gavo bilietus į operą, kaip nekeista, tiesiai prie pat minėtosios poros. Iš lagamino išsitraukęs vieną gražiausių bei prabangiausių savo kostiumų, susitvarkęs vėjo sutaršytus plaukus ir net kiek patrumpinęs ataugti spėjusią barzdą, Sorrentino patraukė La Scala teatro link. Kvailai tikėjosi, jog toji moteris - jo Liza, net nežinojo, jog ta galimybė labai menka. Tiesą sakant, Piero, matyt, nė nenustebtų, jei sužinotų, kad šio podukra nebegyva. Juk praeitą kartą supeikęs savo įvaizdį prieš ją, Luciano tiesiog neabejojo, kad smulki tamsiaplaukė paprasčiausiai nesisaugos. O jis ir neklydo. Juk vos priartėjus prie didingo pastato, prisiparkavus juodą automobilį ir iš šio išlipus, sirenos nosį pakuteno pakankamai saldus mylimos moters kvapas, o širdis, bene metus laiko užrakinta šio krūtinėje, pagaliau vėl ėmė spurdėti. Ji buvo čia. Neilgai trukus ir tamsios italo akys pastebėjo liekną, rodos, pakankamai sveiką šios figūrą, stoviniuojančia netoli kelių kostiumais pasipuošusių vyrų, regis, visiškai pamiršusių, kad kažkur netoliese stovi tokio neaprėpiamo grožio moteris.
-Ir ką gi aš matau.-Ramus, rodos, net pernelyg tylus sirenos balsas buvo vos girdimas, tačiau sustojęs kone prieš pat jos kūno, Luciano žinojo, jog ji išgirs. Juk kažkas pasikeitė. Liza buvo kitokia. Saldus šios kvapas buvo sumišęs su kažkuo kitu, kažkuo, kuo pasižymėjo tik vampyrai ir, nors pats Piero niekuomet nebūtų šiai palinkėjęs amžino gyvenimo, jis nenustebo. Juk akivaizdu, kad gražios moterys traukia vyrus, o kraujasiurbiai taipogi trokšta žmogiško artumo.-Kadangi jau žinai, kad nesu žmogus, o tu, faktas, taip pat tokia nebeesi, paklausiu paprastai. Kuris iš jų?-Nukreipęs žvilgsnį į kostiumuotų vyrų grupę, Sorrentino giliai įkvėpė. Kūnas, regis, net virpėjo iš noro priglausti ją prie savos krūtinės, tačiau prabėgo daug laiko. Galbūt net per daug, jis juk nė nenumanė, ar Lizos jausmai šiam dar gyvi, ar ši iš viso jį bent jau prisimena.



homesick

Back to top Go down
View user profile
You should never consider finished a war you did not win
avatar
You should never consider finished a war you did not win
NAME :
A

POSTS :
343

REPUTATIONS :
35

CREDIT :
Imhighforthis

CLAIM :
Morgan


Fri 20 Jan - 23:03

Taip, Lisa pasielgė nedovanotinai pabėgusi, kai, pasekusi Luciano, išvydo jo nusikaltimo vietą. Kai išvydo, jog vyras, su kuriuo gyveno, nėra toks nekaltas, koks galbūt atrodo iš šono. Viskas susidėliojo į savo vietas ir mergina suprato, kodėl tada mirė jos motina. Piero tikrai buvo kaltas. Bet, kad ir kaip ji norėjo šio nekęsti ir niekinti jį, meilė jam buvo stipresnė. Ji negalėjo to suvokti, to paaiškinti. Net ir būdama toli nuo jo, troško būti su vyru. Tragikomedija kažkokia. Dėl jo kaltės mirė jos motina, ji matė, kaip Luciano nužudo visiškai nekaltą moterį, jau neskaičiuojant kitų, kurias jis galimai nužudė, o Lisa vis tiek buvo dėl pametusi galvą. Apsėdimas, o ne meilė čia buvo, bet su tuo kovoti ji nesugebėjo.
Todėl visai nenuostabu, jog kai netoli teatro, įtraukusi į plaučius oro, mergina užuodė iki skausmo pažįstamą kvepalų kvapą, jos nugara įsitempė it styga. Suėmusi ant kaklo kabojusį pakabutį Lisa ėmė neramiai su juo žaisti, žvalgydamasi, bandydama įžvelgti pažįstamus veido bruožus. Nenuostabu, jog pagyvėjęs ir emocijų papuoštas merginos veidas patraukė ir Konstantino žvilgsnį, todėl tuo pačiu jis ėmė žvalgytis, įjungęs savo plėšrūno instinktus.
Išgirdusi prislopintą Luciano balsą, Lisa galvojo, jog tiesiog tą pačią akimirką susmuks, stovėdama ant teatro laiptų. Nors kaip vampyrė ji jautėsi stipri, ji dabar buvo stipresnė už patį Konstantiną, tačiau Piero jo tas asmuo, dėl kurio jai imdavo virpėti keliai. Lisa pasuko galvą, kai vyras stovėjo prie jos ir jų žvilgsniai vėl susidūrė. Matėsi, kaip ji tvirčiau sugniaužia pakabuką tarp pirštų, kaip nustoja kvėpuoti. Visa tai darė jis. Visą tą reakciją iššaukė jis. Lisa vėl jautėsi taip, lyg būtų paprasčiausias žmogus. Žvilgsnyje atsispindėjo daugybė jausmų – pyktis, baimė, nusivylimas, kartėlis. Bet užvis labiausia jos žvilgsnyje atsispindėjo meilė. Ji vis dar jį mylėjo, buvo galima suprasti tai gana aiškiai.
- Piero... – Lisa žengtelėjo žingsnį atgal ir tą pačią akimirką papuolė į Konstantino gniaužtus. Veidas tapo neįskaitomas, žvilgsnis šaltas, abejingas. O vampyras vyptelėjęs, tiktai tvirčiau apglėbė merginą per liemenį, gręždamas Luciano kaktoje skylę, tuo pačiu santūriai šypsodamasis, tarsi juokdamasis iš jo.
- Rankas, Konstantinai, - itališkai tarstelėjusi Lisa sužaibavo akimis, tačiau tai vampyrui nekėlė jokio įspūdžio, nes dabar jo dėmesys buvo sukoncentruotas į žmogų, kuris privertė Lisą sutrikti.
- Galbūt norėtum supažindinti mane su savo draugu, Lisa? – maloniai tarstelėjęs Konstantinas su aiškiu akcentu prakalbo angliškai, nusišypsodamas Luciano kreiva šypsenėle.


If you really believe your existence has no meaning.I’ve thought about it myself once or twice over the centuries, truth be told. But I’ll let you in on a little secret. There’s a whole world out there waiting for you.


Back to top Go down
View user profile
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
avatar
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
NAME :
deima

POSTS :
394

REPUTATIONS :
64

CREDIT :
disasterqueen

CLAIM :
d.o'brien


Tue 24 Jan - 18:55

O juk Luciano galėjo pasikeisti - jis visuomet buvo kiek.. kitoks. Iki žmogiškumo šiam jaunam vyrui trūko tiek nedaug, rodos, vos kelių narsių žingsnių, vos kelių tyliai ištartų žodžių, kelių atsiprašymų. Juk dar tuomet, kai gyveno su Lizos motina, kai žadėjo šiai ne tik savo širdį, bet ir amžiną širdį, Sorrentino galėjo pasirinkti kiek kitokį gyvenimo būdą. Galėjo atsisakyti savęs, savosios sireniškos savasties, juk jis ją mylėjo. Mylėjo tai, kaip anuomet dar jauna moteris visais rūpinosi, visus mylėjo. Jis nenorėjo jos skaudinti, nenorėjo išduoti, tačiau sirenos alkis - žudantis dalykas. Juk jau daugybę metų Luciano praleido besimėgaudamas kitų skausmu, krauju suteptomis rankomis ar vos girdimais širdies plakimais. Jis mėgavosi tuo, kaip lėtai užsimerkdavo žmonių akys, kaip šias pamažu aptraukdavo stiklinė migla, it skydas, saugantis pabėgti ketinančią sielą. Luciano paprasčiausiai mylėjo galią. Mylėjo šią labiau už viską, labiau už moteris, labiau už gyvenimą ar krūtinėje besiplaškančią širdį. Galbūt buvo kvaila tikėtis, kad šio podukra tą priims kitaip. Gal kvaila manyti, kad Liza į gyenimą pažvelgs tuo pačiu kampu, kokiu į jį jau daugybę metų žvelgia ir pats Piero.
Ir vis dėlto, nuo tos dienos, kuomet išsigandusi tamsiaplaukė pasitraukė iš šio gyvenimo kelio, kažkas pasikeitė. Rodos, kadaise džiaugsmingas šio pasaulis prarado savąją šviesą, prarado tai, kas suteikė šiam galimybę patikėti, kad vieną dieną viskas vėl bus gerai. Jis vėl pamils taip, kaip mylėjo kadaise, vėl pažvelgs į pasaulį taip, kaip žvelgė jos motinai būnant šalia.. Deja. Italijoje sutikęs Lizą, Piero nė neįsivaizdavo, kaip turėtų elgtis. Rodos, visas tvirtas šio kūnas troško bent kelioms akimirkoms prie jos prisiglausti, troško ją nuraminti, įtikinti, jog viskas vėl gerai, tačiau didybė, principingumas ir viduje užgniaužtos ambicijos neleido žengti pirmyn. Juk vis dėlto, ji nuo jo pabėgo. Pabėgo, nors Sorrentino dienų dienas stengėsi perlipti per save patį, stengėsi išdrįsti prie jos prisiglausti, ją pabučiuoti ar apkabinti.
-Aš Luciano.-Netikėtai tylą pertraukęs nepažįstamojo balsas privertė sireną tvirtai sukąsti dantis. Vampyras. Prabėgo vos kelios sekundės, o tamsiaplaukis netruko suprasti, jog jis buvo viso to kaltininkas. Galbūt ne jos pabėgimo, ne fakto, kad jis taip aklai ją pamilo, bet to, jog įprastai tamsi Lizos oda spinduliavo kažkuo kitu. Kažkuo, kuo spinduliuodavo tik mistinėmis laikomis būtybėmis.-Jos tėvas.-Išspaudęs kreivą šypseną, Sorrentino ištiesė ranką, o vyrui prisistačius ir šią paspaudus, jis paprasčiausiai nebedvejojo. Akimirksniu prisitraukęs gan tvirtą nepažįstamojo kūną, laisvąją ranka surakinęs šio kaklą, o kita vis dar gniauždamas rankas, Luciano paprasčiausiai nusišypsojo. Tiesa, šį kartą nuoširdžiai, tarsi iš tiesų džiūgautų.-Liza, brangioji.. Niekuomet nepasakojai, kad turi tokių... draugų.-Pro sukąstus dantis išspaudęs tylius žodžius, italas tik pakreipė galvą ir dar tvirčiau suspaudė nepažįstamojo kaklą, tarsi niekaip negalėdamas apsispręsti, ką turėtų su šiuo daryti.



homesick

Back to top Go down
View user profile
You should never consider finished a war you did not win
avatar
You should never consider finished a war you did not win
NAME :
A

POSTS :
343

REPUTATIONS :
35

CREDIT :
Imhighforthis

CLAIM :
Morgan


Wed 25 Jan - 13:21

Išbuvusi viena tiek laiko, toli nuo Sorrentino, patyrusi savo gyvenime daugybę pasikeitimų ir permainų mergina dabar suprato tą galios jausmą. Juk pati tapo vampyre, iš esmės nuo jos priklausė daugumos žmonių gyvybė. Juk jei būtų tikrai labai to norėjusi, būtų išskerdusi visą miestą ir niekas nebūtų jos sustabdęs. Tiesa, Konstantinas gana aiškiai pasakė, jog tokių dalykų būti negali, net tokių minčių apie tai kilti negali. Ir vyras tai gana aiškiai parodė, kai po vieno tokio incidento kankino Lisą kelias paras be maisto rūsyje ir neleido net dienos šviesai prasiskverbti į patalpą. Kažin ar tokio skausmo, kurį jautė tada, mergina linkėtų net savo didžiausiam priešui, tačiau pamoka buvo greitai išmokta. Nors vampyras ir atrodė palyginti ramus tipas, iš tikrųjų Konstantinas buvo gan neprognozuojamas tipas. Lisa negalėjo būti rami, jog vieną dieną jam neatsibos jos išsisukinėjimai, jos nenoras jausti jo prisilietimų ir jis tiesiog susiras kitą, kuri bus nuolankesnė, o šią tiesiog užmuš.
Nieko nuostabaus, jog Luciano nebesijaučia šalia Lisos taip, kaip jautėsi anksčiau. Ji nieko nepaaiškinusi dingo, tačiau ką jai reikėjo daryti? Ji išsigando, juk matė, kaip šis nužudo žmogų. Tada mergina dar nebuvo būtybė, mintanti kitų krauju ir pati sėjanti mirtį. Jai buvo baisu, ji nenorėjo gyventi su tokiu žmogumi. Nors meilė buvo stipri, tačiau baimė tada surakino visą kūną ir Lisa negalėjo įsivaizduoti, jog galėtų ramia širdimi glaustis prie vyro, kai žinotų, jog tokios naktys pasikartos. Ko jis tikėjosi? Kad ji džiaugsmingai jį pasitiks ir net patieks ant stalo kokią kiaulės širdį, nes nu kodėl gi ne? Lisai dar tik devyniolika metų, ji net musės tada nebūtų nuskriaudusi, ką jau kalbėti apie gyvą asmenį.
Tas „jos tėvas“ it šaltas dušas perliejo Lisą ir ši tiktai trumpam suspaudė lūpas, nusukdama akis kažkur į šoną. Ak, tai dabar tėvas? Nuostabu, tiesiog tobula. Jau būtų tėškusi atgal ką nors savo „mylimam tėveliui“, kai pamatė, jog situacija tikrai nesidaro nė per plauką geresnė. Konstantinas, it juoktųsi iš Piero, šypsojosi, kol jo kaklą gniaužė priešais jį stovintis vyriškis.
- Hmmm...keista, jog mano princesė net neužsiminė apie tai, jog turi giminaičių, - Konstantino šypsena su kiekviena minute platėjo, žvilgsnis darėsi vis šaltesnis, griežtesnis. Suėmęs Sorrentino ranką ties riešu, lyg tai nereikštų nieko, patraukė šią nuo savo kaklo, kita ranka stipriau įsikabino į paduotą sveikintis. Gan greitai Piero ranka buvo užlaužta, o pats vyras be jokių pagražinimų įmūrytas veidu į grindis. Žmonės stengėsi nekreipti į tokį spektaklį dėmesio, kadangi visas miestas pažinojo Konstantiną ir net norėdami neketino jam priešintis.
- Konstantinai, dėl Dievo, paleisk jį... – prišokusi prie kūrėjo Lisa sugriebė jį už peties, įsižiūrėdama į šio veidą, maldaujančiu žvilgsniu į jį žvelgdama. Vampyras įsispoksojo į merginą. Juk pirmą kartą ji ko nors jo taip prašė. Įsižiūrėjęs į Piero, prispaustą prie žemės, Konstantino gniaužtai atsilaisvino. Mergina pakilo kartu su vyru.
- Lisa, norėčiau pasišnekėti su tavo tėvu, kai jis bus kiek...malonesnis. Palydėsi jį iki mūsų namų? – santūriai šyptelėjęs Konstantinas linktelėjo merginai ir nežymiai pakštelėjo šiai į kaktą, kol vampyrė stovėjo užsimerkusi, siaubingai įsitempusi. Kai vyras ramiai nužingsniavo į teatrą, nes spektaklis jau buvo prasidėjęs, mergina automatiškai padėjo Piero atsistoti, tačiau nieko jam netarusi išsitraukė iš delninės mobilųjį bei iškvietė asmeninį jų vairuotoją. Kai juodas, blizgantis automobilis privažiavo prie teatro, Lisa grakšniais žingsneliais nubėgo iki automobilio, atidarė dureles. Tik tada nukreipė žvilgsnį į Luciano, kuris buvo neįskaitomas. Buvo galima jausti, jog mergina yra supykusi, tačiau veidas to nė kiek neišdavė.
- Lipsi? – tarstelėjusi ji mostelėjo į automobilio vidų, prikandusi apatinę lūpą, jog ši nevirpėtų.
Back to top Go down
View user profile
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
avatar
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
NAME :
deima

POSTS :
394

REPUTATIONS :
64

CREDIT :
disasterqueen

CLAIM :
d.o'brien


Sat 28 Jan - 20:59

Visą kelią namo tamsiame automobilyje vyravo nejauki tyla. Tamsiomis akimis pro langą stebėdamas nuolat besikeičiančius vaizdus, Luciano, rodės, buvo paskendęs savo galvoje, savo mintyse ir savotiškame skausme, kuris tarsi grandinė sukaustė šio tvirtą kūną. Jis nepyko ant Lizos. Žinoma, galbūt tuos metus ir praleido kiek nusivylęs, kaltindamas save ir faktą, jog pasidavė viduje kilusiam geismui, bet jis nepyko. Tik dabar, šios kompanijoje pastebėjus kitą, gerokai vyresnį vyrą, sirenos širdis tarsi sustingo, apsitraukė storu ledo sluoksniu. Sorrentino nenorėjo jo skaudinti. Konstantinas pasirodė kaip visai padorus vampyras - gynėsi, mokėjo išlaikyti tolygu balso tembrą, sugebėjo nepritraukti nereikalingų žingsnių, tačiau faktas, kad Liza pasirinko jį vietoj jo, žmogaus, kuris bene visą šios gyvenimą buvo šalia, skaudino. Gal Piero ir stengėsi to neparodyti, tačiau tvirtai sukąsti dantys ir žvilgsnis, vengiantis pažvelgti į priekyje sėdinčią tamsiaplaukė, išdavė viską. Tik tamsiam automobiliui sustojus prie ganėtinai prabangiai atrodančio pastato, kažkas pasikeitė. Giliai įkvėpęs italas atsiduso, rodos, visu kūnu palinko į priekį, kažką tyliai bene negirdimai sušnabždėjo vairuotojui ir, regis, nė nesusimąstęs padavė šiam nemažą pinigų sumą. Tikėjosi, jog tamsiaplaukis, į kelią susitelkęs vyras laikysis savo pažadų. Galbūt naivu, tačiau Lizai būnant taip arti, Luciano netruko suvokti, kad prireiks laiko. Laiko tam, kad išsiaiškintų viską, tam, kad sužinotų, kas po galais dedasi. Jau vien prie teatro tvirtas sirenos kūnas virpėjo iš noro žudyti, pralieti tirštą vampyro kraują ant šaltų grindų, tačiau net prabėgus tiek laiko, Liza jam vis dar rūpėjo. Galbūt ne taip, kaip jis norėtų - po viso šito vyras buvo pasiryžęs palaikyti dukters/tėvo santykius, jis nežinojo jos ir Konstantino santykių. Nežinojo, ar gali žudyti jį nesukeldamas dar didesnės jaunosios Sorrentino pykčio bangos. Juk vis dėlto, net jei ši pabėgo, niekas nepasikeitė. Jis vis dar legalus jos globėjas ir, net jei tai reikštų, kad jis privalo užgniaužti visus savo jausmus, Sorrentino buvo šimtu procentu pasiryžęs palaikyti bent minimaliai draugiškus santykius su ja ir su jos.. mylimuoju. Jei toks žodis tiko apibūdinti vyrą, kurio buvimas arti, rodos, vertė ją jaustis nemaloniai.
-Iš tiesų nežinau, ar man verta čia pasilikti.-Tik išlipus iš tamsaus automobilio, italas atsitiesė, atgalia ranka nubraukė ant kaktos užkritusias tamsių plaukų sruogas ir įdėmiai nužvelgė Lizą.-Jei nori kalbėtis, aš sutinku. Ir, jei esi laiminga su.. Konstantinu.-Išspaudęs nedidelę šypseną, it siekdamas parodyti, jog visai nepykta, Luciano atsiduso.-Pasistengsiu jį toleruoti. Ir vis dėlto, jei nenori kalbėtis apie tai, kas nutiko.. Manau, turėčiau vykti į viešbutį. -Šaltas sirenos balsas buvo lygus it stiklas. Ilgi metai praktikos privedė prie to, kad jis lengvai tvardė savo jausmus, emocijas, o dabar, stebėdamas nusiminusį podukros veidelį, šis nenorėjo dar labiau jos nuvilti. Tik tyliai atsikvėpęs ir pirštais sulyginęs ant juodo švarko susimetusias raukšles, Piero sukando dantis ir kilstelėjęs tamsius antakius nužvelgė ganėtinai didelius namus.



homesick

Back to top Go down
View user profile
 
„La Scala“ teatras (Teatro alla Scala)
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-
» Cast in Other Movies/TV Shows

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: banners & archive :: 17/01/25 atnaujinimas-
Jump to: