| | | Author | Message |
|---|
 |  2017-10-06, 22:54 | |
| |
| | | | TTS #7 The stories are real -
the monsters are here
| | 2017-10-18, 20:52 | |
| Moteris dažniausiai iš darbo grįždavo apie septintą valandą, nors ir dirbo daug, nejusdavo ribų, bet neleisdavo sau užsibūti ilgiau aštuonių, tad visados tos valandos tarpe, grįždavo namo. Labai, labai retas variantas, kad Briana grįžtu ankščiau, tačiau šiandien būtent taip ir nutiko. Penktadienis, oras pakankamai gražus todėl nusprendė, kad reiktų galbūt net pačiai ką nors pagaminti vakarienei, o ne prašyti namų tvarkytojos, kaip visados. Todėl maždaug puse penkių, ji nuvažiavo į parduotuvę, apsipirko, dar užbėgo į vieną kitą rūbų parduotuvę ir galiausiai po valandos patraukė namo. Nuotaika šiandien buvo puiki, Šarlotė nebuvo itin negatyvi, tiesiog šiek tiek šaltoka ir nerodanti emocijų, bet šiandien dėl kažkokios neaiškios priežasties 'iš savęs' jautėsi gerai. Įsukus į kiemą, pasistačius automobilį, šiaip ne taip surinkusi maišus, atsirakino duris gal iš ketvirto karto ir įėjo į namus.
- Leonard! - Kaip mat sušuko pranešdama apie savo buvimą, vyro nesitikėjo namie tiksliau net nemanė, kad šis galėtų grįžti ankščiau nei ji, žinoma turėjo nemenką kivirčą prieš porą naktų, todėl lyg ir pasitaisė abiejų darbo grafikai. Nunešusi prekes į virtuvę, moteris jas padėjo ant stalo, o tada patraukė link vaiko kambario, ten jo neradusi vėl šūktelėjo jo vardą. Apėjusi namus, apžiūrėjusi kiemą ir sūnaus nesutikusi ėmė nejuokais nerimauti. Sustojusi svetainėje bandė šiam paskambinti, tačiau jokio atsako, tada paskambino vyrui, šis irgi nežino kur sūnus galėtų būti. Šarlotę, šaltą moterį ėmė pilti šaltas prakaitas, širdis greitai daužytis įsivaizduojant nebūtus dalykus. Net rankos drebėti, visados grįžusi namo, jį rasdavo namie. Tad nežinodama ko griebtis ėmė skambinėti Leonard mokytojoms ir klausinėti ar šis tikrai nepasiliko mokykloje. |
| | | |
| | 2017-10-19, 15:49 | |
| | Leonard buvo įpratęs, kad tėvai visuomet gan vėlai grįždavo, todėl niekuomet neskubėdavo namo. Visuomet užsibūdavo pas ieną kitą draugą, kur žaisdavo vaizdo žaidimus arba keiaudavo patyrinėt apleistų vitų, kur neretai sutikdavo ir policiją. Šis kartas buvo neišimtis. Su keletu draugų buvo nusprendę patyrinėti tunelius, kur juos sučiupo. Laimei, vaikai šiap ne taip išsiprašė, kad juos paleistų ir neskambintų tėvams. Kai buvo laisvas, Leo vis tiek nelabai skubėjo namo. Niūniuodamas kažkokią dainą, tamsiaplaukis važiavo su dviračiu ilgesniuoju keliu, nes nesitikėjo, kad mama jau bus grįžusi. Nors ji ir grįždavo anksčiau už tėtį. Pagaliau pasiekęs namus, Leonardas pamatė automobilį. Kurį laiką stovėjo ant dviračio netikėdamas savo akimis, kol vos nenuvirto. Tada nieko nelaukęs nulėkė iki durų nė nesirūpindamas, kad kažkas gali pavogti. Tyliai atsirakinęs duris, jaunasis Svenson nusiavė batus, numetė kuprinę su daiktais ir nutipeno iki svetainės. Įsitaisęs ant sofos, vaikis tik tuomet išsitraukė telefoną. Pamačius kiek praleiso skambučių, Ričiui tesinorėjo kiaurai žemę prasmegt. Na, jis niekad nebuvo tobulas vaikas, nesimokė tobulai, bet dabar jis pats jautė, kad truputį peržengė ribas. |
| | | | TTS #7 The stories are real -
the monsters are here
| | 2017-10-19, 16:18 | |
| Briana iš tiesų ėjo iš proto. Jos vaikas, jos vienintelis vaikas. Aišku dienos metas ir panašiai, bet moteris prisigalvojo daug baisių dalykų, o to pasekoje širdis tiesiog plyšo. Pasikvietė namų tvarkytoją, paprašė ir šios paieškoti sūnaus, apeiti kelias rajono gatves, gal vaikas kur pasivaikščioti išėjo. Nerimdama ji vis skambinėjo tiems kas galbūt galėjo žinoti kur jaunasis Svenson. Išgirdusi kažkokį neaiškų garsą prie paradinių durų, kaip koks viesulas išbėgo iš vaiko kambario prie durų, bet prie šių pamatė tik sūnaus kuprinę, iš karto ant širdies geriau pasidarė, bet kupinas išgąsčio veidas nedingo. Apsisukusi ji greit nubėgo į virtuvę, šio ten nepamatė, o tada į svetainę kur ir išvydo jį.
- Leonard! - Kone suspiegė neaiškiu balsu, bet buvo bent aišku suprasti, kad taria vaiko vardą. - Dėl Dievo meilės! - Pribėgusi prie vaiko, puolusi ant kelių (gal kiek per dramatiška, tačiau Briana iš tiesų be galo išsigando neradusi sūnaus) šį apkabino ir priglaudė prie savęs gal kiek per agresyviai. - Brangusis... - Jau kur kas tylesniu balsu kalbėjo kai glėbyje sūnus, - mielasis, tau viskas gerai? - Po minutės kitos, atsitraukusi paklausė, bet vietoj to kad palauktų, paklaikusiomis akimis ėmė ieškoti sužalojimų, o rankomis tvarkyti tai susitaršiusias jo sruogas, tai tiesinti rūbą. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
