Argnetha Beyont

Prieš daugelį metų jos giminė prasidėjo nuo demonės. Demonės, kuri nusižengė visų žinomoms taisyklėms ir susidėjo su paprastu žmogumi. Nuo jų meilės gimė paprasta mergaitė, kuri laikui bėgant privalėjo tapti ragana, tačiau demonė nenorėjo tokio likimo savo dukrai, tad saugojo ją kaip tik įmanydama. Vis dėl to, demonai nuo jos neatstojo ir prisiekė, kad vieną dieną jie vis tiek gaus tai ko jie nori, o tuo tarpu gadins jų gyvenimą kaip tik išmano.  Taip ir tęsėsi jų giminė. Mergaitėms vis gimstant, jos privalėjo tapti raganomis, o sulaužius tą "taisyklę" savotiškas prakeiksmas tęsėsi ir toliau...

" Mūsų gyvenimas priklauso tik nuo mūsų" - sako daugelis žmonių, tačiau jie net nenutuokia, jog egzistuoja jėgos, kuriuos žaidžia su visais taip, kaip jiems atrodo geriau"

Prieš penkiasdešimt penkis metus gimė Agnetha. Paprasta, gera ir nė nenutuokianti kokį gyvenimą ji gaus, mergaitė. Nethos mama netapo ragana ir ji žinojo, kad su demonais teks susidurti ir jos dukrai. Mergaitei dar nė negimus, demonas pražudė jos tėvą, taip lyg pagąsdindamas jos motiną atėjus laikui priversti savo dukrą tapti ragana, tačiau ji to nepadarė ir Mar augo kaip ir kiekvienas paprastas vaikas šiame pasaulyje. Ji buvo puikiai išauklėta, viskuo aprūpinta ir mylima tiek, kad ir pati laikui bėgant panoro savo meile dalintis su visais. Ji niekada negalvojo, kad pasaulis gali būti tokia siaubinga vieta. Ji visada buvo naivi ir tikėjo į gėrį, kurio iš tiesų nė nebuvo. Ji brangino viską ir visus, net jei jie ją ir išduodavo, įskaudindavo ir... pamiršdavo... Tiesa ta, kad ji niekada nebuvo tokia jau ir naivi. Tiesa ta, kad mergina nuo pat vaikystės visus savo jausmus laikė savyje. Kai jai skaudėdavo, kai jai būdavo bloga - ji tylėdavo ir šypsodavosi. Jai atrodė, kad jos ašaros apsunkins kitiems gyvenimą, o gyvenimų sunkinti niekam tikrai nenorėjo.

" Gyvenimas nėra tiesus kelias link laimės. Norint ją pasiekti tenka važiuoti šunkeliais, susidurti su spūstimis ir kartais paimti pakeleivius, kurie tik tą akimirką atrodo ištikti bėdos"

Kai Mar buvo penkiolikos, jos mama mirė nuo vėžio. Nuo to laiko ji apsigyveno su savo močiute, kuri apie antgamtinį pasaulį žinojo daugiau, nei derėjo. Dėl jos pasakojimų ir ji pati suprato kokiame pasaulyje gyveno, tačiau jos keistas naivumas taip ir nedingo. Ji tik dar labiau užsikabino už savo gyvenimo su viltimi kada nors akis į akį sutikti kažką stipresnio už ją. Ji svajojo, kad vieną dieną galės be jokių pasekmių sužinoti viską apie tuos padarus. Taip ji ir gyveno, skaitė įvairias knygas, domėjosi keistais nutikimais miestuose ir laukė tos dienos, kai sutiks tą antgamtinę būtybę. Vieną dieną ją ir sutiko, tačiau ne taip kaip norėjo... Į jų namus įsiveržė peralkęs vampyras. Vaikinas tikrąja to žodžio prasme sudraskė jos močiutę, o Mare paliko visai tai stebėti. Vampyras merginos nė neprilietė, tačiau to pakako, kad Netha suvoktų jog ne visi asmenys šioje žemėje yra geri. Tai buvo vienas iš gyvenime padėtų taškų, po kurių sekė visai kitokia istorija.

" Ir tada nenori, kad kas nors sužinotų kas sukasi tavo galvoje. Ne dėl to, kad jie tavęs pradės gailėtis, o dėl to, kad jie tavimi pasibaisės"

Merginos gyvenimas pakrypo visai kita linkme. Ji draskėsi į dvi skirtingas puses. Vienu metu ji galvojo, kad tai tik vieno padaro protrūkis, tačiau tuo pat metu ji smerkė visus kitus. Ji smerkė ir save, nes negalėjo nieko padaryti. Ji buvo tik paprastas... mirtingas ir silpnas žmogus. Jos gyvenimas išslydo iš jos rankų, tačiau ji ir toliau stengėsi gyventi lyg niekur nieko. Ji visada buvo stiprus žmogus. Gal daugelis ir galvojo, kad ji per šalta ir atšiauri asmenybė, kur lyg niekur nieko užsimanydavo būti viena, nustumdavo visus artimus draugus ir būdavo pasirengusi užsitempti kilpą sau ant kaklo... Iš ties ji jautė poreikį egzistuoti. Taip, egzistuoti, nes tai, kas iš jos liko jau nesugebėjo normaliai gyventi. Laikui bėgant ji tapo... bejausme. Ji tapo asmeniu kuriam į viską nusispjaut. Ji nejautė gailesčio, meilės, skausmo... tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Viskas pasikeitė tada, kai ši sutiko angelą. Nuo tos akimirkos jos kūne atgimė viskas, ką ši jau buvo pamiršusi. Ji ir vėl pasijautė kaip kadaise. Ji ir vėl panoro gyventi. Ji ir vėl žvelgė į gyvenimą su šypsena...

" Laimė niekada nesitęsia ilgai. Niekas nevyksta pagal planą. Čia gyvenimas, o ne taisyklės kurių visi privalo laikytis"

Vieną dieną ji sutiko savo tolimą giminaitę, kuri be jokių pagrąžinimų išdėstė jai jos gyvenimo posūkius ir ateitį, kuri jos tikrai nenudžiugino. Ji Agnethai pasakė viską apie jos šeimą ir aiškiai pabrėžė, kad vieną dieną jos kelyje pasitaikys demonas, kuris pareikalaus jos sielos ir jei šioji tam paprieštaraus, viskas jos gyvenimas nueis šuniui ant uodegos. Tai merginą išgąsdino, tačiau ji savo pašonėje turėjo angelą, kuris nuo pat pirmos dienos buvo su ja. Angelą, kuris ją saugojo, globojo ir... mylėjo taip, kaip niekas šiame pasaulyje, bet... Kai Mere sutiko tą demoną, angelo šalia nebuvo. Kai demonas pradėjo griauti jos gyvenimą, kai jis sutrypė ją tiek, kad ši vos galėjo pažvelgt jam į akis - jo nebuvo. Ir tada... staiga tuštuma sugrįžo. Sugrįžo abejingumas viskam. Ji ir vėl tapo ta tuščia asmenybe, kuri neturėjo ko prarasti. Joje užgimė nepaaiškinamas pyktis, kuriuo demonas ir pasinaudojo...

"Niekas negimsta blogais. Gyvenimui mus iškrušus pro visus galus paprasčiausiai nebeturime ko prarasti. Kam šliaužioti keliais ir atsiprašyti jei gali spjauti į veidą ir pasakyti, kad tau taip ir reikia?"

Ir atėjo ta diena, kai Agnetha pardavė savo sielą demonui tam, kad įgautų galių. Tam, kad nutrauktų šį suknistą šeimos prakeiksmą ir galėtų gyventi ramiai ir saugiai. Ji nežinojo, kad jaučiamas pyktis susimaišys su naujomis galiomis ir pavers ją tuo asmeniu, nuo kurios ji pati praeityje būtų bėgusi. Ji žudė, niekino ir pikdžiugiškai džiaugėsi tuo, ką turėjo. Nemirtingumas jai buvo pats svarbiausias dalykas dabartiniame gyvenime, o ir pirštų sprigtelėjimu atimama gyvybė jai buvo tarsi karūnos uždėjimas ant jos galvos. Prireikė kelių dešimtmečių, kad ši suvoktų ką ji daro. Prireikė daug laiko, kad ši suprastų jog nėra tas asmuo, kuriuo ji tapo...

"Galbūt mes ir esame šėtono vaikai, tačiau tai nereiškia, kad privalome sekti tėvų pėdomis"

Dabar ji ir vėl paprastas žmogus. Savo galias stengiasi naudoti tik kritinėmis situacijomis. Ji puikiai suvokia gyvenimo grožį ir tai, kaip tas grožis gali tapti siaubu. Dėl to ji savo gyvenimą pašventė psichologijai. Ji pamiršo tai, kas buvo praeityje ir susikoncentravo į dabartį, tačiau tai nereiškia, kad jos tamsioji pusė dingo. Atėjus laikui ji ir vėl gali paminti savo jausmus ir tapti šaltakrauje žudike, kuri po kelių akimirkų ims džiaugtis gyvenimu lyg niekur nieko.