Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Post new topic   Reply to topicShare | 
 

 Dominic

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
avatar
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
POSTS :
4

REPUTATIONS :
1


2017-08-04, 17:19



DOMINIC TCHERNOBOG MOON

26 | Dievas/Demonas | Policininkas


Vieni tikėjimai išnyksta greitai, kiti išlieka ilgiau. Viena dievybe žmonės gali tikėti tūkstančius metų niekada neužmiršdami jos ritualo dienos, kitos dievybės išnyksta vos užgimusios kartu su paskutiniais žmonėmis žinančiais jų vardus. Tikėjimas yra nepastovus, kaip upės tekėjimas. Su laiku jis keičiasi, didėja, senka ir nesvarbu kur upė teka, svarbu yra ar pakankamai upelių ją maitina. Nes jei jų nepakaks upė žlugs. Taip nutinka ir su dievais, vieną dieną jie yra maitinami milijonų sraunių upelių per kuriuos teka žmonių meilė, viltys, tikėjimas. Tačiau vos po akimirkos tikėjimas gali išsekti ir kadaise buvęs galingas dievas lieka pamirštas, apleistas. Tačiau dievai nėra upės, jie taip lengvai nemiršta.  Jie išlieka net tada kai jau seniai niekas nebetiki jų egzistavimu. Tai tas laikas kai seni dievai virsta naujais demonais.
Labai seniai Sibro miškų gludūmoje gyveno maža gentis kuri turėjo savo papročius, savo taisykles ir savo tikėjimą. Jie tikėjo, kad pasaulyje yra du viską valdantys broliai atstovaujantys blogį ir gėrį – Tchernobog ir Belun. Tchernobog buvo piktasis brolis, kurio vardas atspindėjo jo sielos tamsumą, o Belun buvo gerasis brolis kuris pasaulyje nešė šviesą ir šilumą. Ši maža gentis kiekvienais metais aukodavo vieną genties vyrą Tchernobog garbei ir vieną geriausią savo medžioklinį šunį  Belun garbei, mat šie žmonės tikėjo, kad pasaulyje reikia palaikyti pusiausvyrą, todėl abu broliai buvo vienodai svarbūs. Bėgo metai iš metų ir kiekvieną rudenį mirdavo vienas vyras ir kiekvieną pavasarį būdavo paskerdžiamas vienas šuo. Kraujas laisvai gerdavosi į šaltą Sibro žemę. Kartu su kraujo auka ateidavo neapsakoma galia kuri maitindavo dievus ir jie valdė žmonių gyvenimus palengva spręsdami kas mirs o kas gyvens. Belun į Sibro platybes atgindavo kaimenes elnių, atnešdavo pavasarį ir užpildydavo miškus gėrybėmis kurios turėjo padėti žmonėms išgyventi ilgą žiemą. Jis apvaisindavo moteris ir suteikdavo vyram drąsos.Atėjus rudeniui Tchernobog sunaikindavo viską ką jo brolis suteikdavo žmonėm, kartu su savimi pasiimdamas senus ir ligotus. Tačiau greitai į šiaurines žemyno dalis pradėjo plūsti atvykėliai iš gretimais įsikūrusių karalyščių. Caro įsakymu jie žudydavo bet kokius sutiktus žmones ir užgrobdavo jų gyvenamus plotus.  Tais metais kai pasirodė atvykėliai žiema buvo neįprastai ilga ir be galo šalta. Didžioji dalis atvykėlių mirė išsekę arba pasitraukė atgal iš negyvenamų ir atšiaurų Sibro tundrų, maža dalis liko. Likusiųjų šidyse degė neapykanta visai gyvybei ir kraujo troškulys vedantis juos į priekį. Jų akyse degė Tchernobog dvasia. Kol Tchernobog maitinosi naujųjų atvykėlių neapykanta, Belun mėgino įspėti genties žiniuonius apie gresiantį pavojų. Paklausę vyresniųjų genties vyrai ir moterys išardė savo elnių odos palapines ir susirinko į sniegą įkastas atsargas bei patraukė gilyn į tundrą bėgdami nuo savo mirties. Tais metais gentis išvengė savo pražūties. Tačiau net įsikūrus naujoje vietoje gyvenimas netapo lengvesnis. Belun būdavo aukojama,kaip ir Tchernobog tačiau  persikėlus genties žmonės nebemedžiojo ir neberinko uogų. Jie pradėjo dirbti žemę ir jie nebeaugino medžioklinių šunų. Nei vienas jaunas vyras nebenorėjo mirti vardan savo tėvų ar prosenelių tikėjimo kuriuo jie patys jau seniai nebetikėjo. Po kelių šimtmečių, gentį užpuolė maras, ir tuos mažus likučius kurių nepražudė ligos sunaikino gretimų genčių godumas. Tchernobog matė paskutinės jo ir jo brolio egzistavimu tikėjusios senosios genties moters mirtį. Ji paskutinį kartą paskyrė savo gyvybę šiam negailestingam dievui, kuris galėjo tik stebėti kaip jos kūną apleidžia gyvybė.
Tchernobog puikiai pamena dieną kai jis priėjo prie savo merdinčio brolio ir uždėjo ranką ant jo peties. Belun sekėsi prastai, be kasmetinių aukų jis gaa greitai prarado formą, o žemyną drąskantys karai ir ligos tik pablogino gerojo dievo būklę. „Tai pabaiga. Paskutinis tavo vardą minėjęs žmogus mirė, o jo vaikai netiki tavimi. Tu miršti broli..“ tarė Tchernobog jausdamas gilų skausmą savo krūtinėje. Belun tada atsisuko į savo brolį ir drąsiai pasitiko savo mirtį paaukodamas savo gyvybę blogojo dievo garbei. Tchernobog lengva ranka atėmė savo brolio gyvybę, tačiau nenorėdamas jo prarasti jis sujungė judviejų širdis į vieną. Tokių būdų, Belun niekada nemirs ir pusiausvyra pasaulyje niekada nedings. Ar bent jau jis tuo tikėjo ir perdavė šį tikėjimą žmonijai.
Tchernobog mito pasaulio suspuvimu. Kiekvienas sukčius, vagis, ir žudikas buvo jo dalis. Kiekvienas karas ir kiekviena maro banga buvo jo jėgų šaltinis. Ir nors niekas nebeaukojo jo vardu, visas pasaulis pamažu tapo tamsia ir atstumenčia vieta, kurioje net brolis broliui buvo priešas. Žmonės kartais atsimindavo jo vardą ir tada keikdavo jį, kai karas pražudydavo jaunus vyrus jų motinos verkdamos burnodavo ant senojo dievo jau nebeatsimindamos iš kur žino jo vardą. Tėvai ir žmonos, vaikai ir anūkai visi jie su skausmu akyse išlydėdavo savo mylimus vyrus į karą puikiai žinodami,kad karas jiem gražins tik lavonus ir pyktis gimdavo jų krūtinėse Tchernobog pavidalu. Per antrą pasaulinį karą Tchernobog persikėlė per Atlantą sekdamas liejamo kraujo taku. Amerikoje nebuvo daug rusų karių, daugelis jų buvo KGB šnibai arba dezertyrai. Į šią šalį atvykęs dievas čia ir pasiliko, kartu su keliais dezertyrais kurių mintyse dar buvo įrašytas jo vardas, o širdyse – baimė,kad negailestingas jų gimtinės dievas atsekė juos čia kartu su neišvengiama mirtimi.
Prabėgo daugybė metų ir Tchernobog pagerbė savo buvimu paskutinio karo veterano sielą. Tai buvo paskutinis žmogs svetimoje žemėje dar žinojęs jo vardą ir karts nuo karto pagarbiai nutildavęs prie vakarienės stalo tam kad sukalbėtų kažkada sugalvotą maldelę Tchernobog garbei. Po tiek metų likęs vienišas Tchernobog galiausiai turėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio arba mirti. Mirties pasirinkimas neviliojo, tad  dievas tapo vyru. Paprastu, niekuo neišsiskiriančiu vyru, kurį gatvėję pamatę žmonės pamiršta jo veidą vos jį išvydę. Tchernobog įgijo vieno iš kadaise, dar Sibro genties sukūrusios jį, paaukoto vaikino išvaizdą. Jis atsiminė tą šaltą rudens rytą kai jis grįžo į lengvai apsnigtus Sibro miškus. Tada prie medžio buvo pririštas gal vos į antrą dešimtį įkopęs vaikinas, iš durtinės žaizdos jo šone tryško kraujas nudažydamas jo krūtine ir sniegą po jo kojomis rubinų raudoniu. Jis merdėjo sunkiai gaudydamas orą lyg ką tik būtų atbėgęs visą kelią nuo savo kaimo iki šio medžio. Tchernobog pamena, kad jį nustebino Baikalo ežero mėlynumo vyro akys kurios net pamačiusios tamsų judantį šešėlį nebuvo persmelktos baimės. Atvirkščiai, jis atrodė dėkingas, kad Tchernobog yra čia, galėjai pamanyti,kad mirti jam vardan savo dievo buvo malonu.
Susikūręs netikrą tapatybę ir pasivadinęs Dominic senasis dievas pradėjo dirbti mažo miestelio policininku. Kiekvieną savo darbo dieną sutikdavo senų ir naujų dievų, mistinių būtybių ir paprastų žmonių. Dažnai aplankydavo kelis egiptiečius mirties dievus su kuriais išlengdavo po taurelę ir aptardavo naujojo pasaulio ypatumus, tačiau daug maž čia jo bičiuliavimaisi su kitais jo rasės atstovais baigdavosi. Visi jie tebuvo šešėliai, senai pamirštų ir išnykusių tikėjimų kurios tėra pasakos moderniam šių laikų žmogui. Galiausiai prasidėjus sujudimui dėl antgamtinių būtybių Dominic persikėlė į Sietlą kur toliau tęsė savo policininko karjerą. Kartais Tchernobog pagalvodavo,kodėl gyvenimas pasisuko šia linkme. Ar jis yra geras, ar blogas? Kas yra gėris ir blogis? Ar jo brolio širdis susiliejusi su jo širdimi jį pakeitė? Tačiau šiuos klausimus vyras nuvydavo šalin su taurele degtinės ir neleisdavo naujojo pasaulio sukurtoms abejonėms jo valdyti.
Tad kas yra demonas? Gal tai pragaro pabaisa ištrūkusi iš ugnies gniaužtų ir trokštanti kraujo. O gal tai tik besikankinanti siela, pamiršusi gerumą ir meilę? O galbūt, tik galbūt, tai yra visų pamirštas dievas, kurį sukūrė ir apleido žmonės nepalikdami jam vietos naujame pasaulyje?


Back to top Go down
View user profile
 
Dominic
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-
» Dominic Moretti (Complete and Finished)
» Meeting (Kris, Jake, Lily, Estelle, Dominic, Destiny)
» Dominic Moss
» Dominic Fucile
» Welcome to the Camp Dominic Moss

Permissions in this forum:You can reply to topics in this forum
 :: Demons-
Post new topic   Reply to topicJump to: