Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 Baras

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
avatar
The stories are real - the monsters are here
REPUTATIONS :
284

The stories are real -
the monsters are here

2017-01-26, 17:35




PEOPLE THESE DAYS
HAVE DRUNK TOO MUCH FROM THE POOL OF SUPERFICIALITY, ✻ AND NOW THEY DISLIKE EVERYTHING THAT GOES AGAINST THEIR DELUSION.
Back to top Go down
View user profile
avatar
Guest
Guest

2017-10-17, 23:17

Įžengusi į patalpą, Zoya greitai apsidairo aplink ir giliai įkvepia. Šiandien ji alkana. Šiandien ji nori dėmesio, ji nori pasilinksminti ir sočiai pavalgyti. Vos po kelių akimirkų žmonės, rodos, prasiskirsto palikdami sirenai kelią link baro, kurį neužilgo pasiekusi juodaplaukė negarsiai krenkšteli, padėdama delninukę ant baro paviršiaus. Nežinia ar tas krenkštelėjimas, ar kitos jėgos paveikia barmeną, kuris per keletą akimirkų prisistato prie žavingai besišypsančios sirenos.
 - Old fashion. Ir pasistenk, branguti, nenoriu šį vakarą gerti bet ko, - mirktelėjusi akį Arnita dar įvertina, kad pernelyg jauno veidelio vaikinas, dėl to daugiau į jį akimis nespigina bei šypsena neapdovanoja. Laukdama savo gėrimo, Rahman abejingu žvilgsniu apsidairo aplink, tačiau akys dar už nieko neužkliūna. Nusprendusi, kad pažintis pradės jau išgėrusi, moteris stovi ir laukia savo gėrimo, nesižvalgydama daugiau į šonus.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-17, 23:35

Alanas įėjęs į klubo vidų nieko nelaukęs priėjo prie pat baro, ranka pamojęs barmenui šis užsisakė stiklinę degtinės, čia bent buvo geresnis aptarnavimas nei tame naujai atsidariusiame klube, todėl visiškai nesigailėjo jog iš ten išėjo. Gavęs degtinės Alanas užsivertė ją ir išgėrė iki pat galo, buvo gera jausti deginantį skonį burnoje. Padėjęs tuščią stiklinę ant baro stalo vaikinas pamojo barmenui jog įpiltų dar. Šiandieninis jo tikslas buvo gerai pasilinksminti, ir tai nebuvo vien noras prisiliuobti, galbūt ras kokią kompanijonę kuri neatsisakys palaikyti kompanijos ir gerai praleisti laiką. Visai atsitiktinai medžiotojas pamatė už kelių kėdžių stovinčią dailią brunetę, primerkęs akis vaikinas nusišypsojo, rado tą, kuri šiandien palaikys jam kompaniją. Gal kaltas alkoholis, o gal tai, kad šie du nebuvo susitikę jau daugiau nei penkerius metus, ir ji kažkiek pasikeitė, tačiau Alanas visiškai neatpažino Zoyos. Pasiskolinęs kažkieno degtinės butelį šis patraukė link brunetės, beeidamas vaikinas dar spėjo gerai ją nužvelgti, patenkintas išsišiepė.
- Gal palaikysi man kompaniją? - priėjęs prie Zoyos užklausė, apsižvalgęs Alanas sustojo ties merginos akimis, ir tada jis ją prisiminė, būtent tada jo veidas persimainė, šypseną pakeitė šioks toks pyktis. Jis niekada sau neatleido, kad taip lengvai paleido ją. Ne kiekviena sugebėdavo pabėgti nuo jo, o tuo labiau tokia kaip ji, Alanas tokias nužudydavo be gailesčio, jam nė trupučio nerūpėdavo tokių padarų kaip ji gyvybė. - Jau maniau, kad seniai guli užkasta po žeme, taigi, sakyk, mieloji, kaip iki šiol dar vaikštai šia žeme? - Dabar jis norėjo išsitraukti ginklą ir ja čia pat nušauti, tiesiai į širdį, bet kažkaip susitvardė, nelabai norėjo papildomo darbo. Tai padarius bare kiltų kalbų, tada visas miestelis sužinotų apie medžiotojus ir antgamtinius padarus, tokių kalbų vaikinui dabar reikėjo mažiausiai. Jis viską padarys racionaliai, bet iki tam tikros ribos, kurią peržengus nebebus kelio atgal, o jis to ir telaukė. Provokacija, jis dažnai tai naudodavo savo aukoms psichologiškai palaužti.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-17, 23:44

Vos sulaukusi savo gėrimo, Zoya ganėtinai abejingai žvilgtelėjusi į stiklinę ją paima į ranką ir atsargiai paragauja. Likusi visai patenkinta, ji susimoka barmenui už gėrimą ir dar sykį jį apdovanoja kerinčią bei žavinga šypsena, tačiau akimirksniu nutraukia akių kontaktą, tikrai nenori su šituo vaikučiu dabar flirtuoti. Toliau sau ramiai gurkšnotų, jeigu jos ramybės nenutrauktų kažin koks perdėtai drąsus vyras, kurio balsas akimirksniu primena Arnitai tuos smagius pasilakstymus, grąsinimus ir bevaisius bandymus prieš penketą metų. Tiesa, nebuvo viskas labai jau lengva, tamsiaplaukei teko išgyventi nemažai skausmo, tačiau tuomet šis medžiotojas dar buvo jaunas, o ji – labai patyrusi. Koją kišo ir procesą lėtino tai, kad sirena tuo metu buvo ganėtinai nusilpusi, kitu atveju ji būtų akimirksniu pasprukusi.
- Su mielu noru, - pasukusi galvą įsmeigia žvilgsnį į Alano akis bei žavingai nusišypso. Ji nesistengia jam apsukti galvos, tačiau medžiotojai tėra paprasti žmonės, anksčiau ar vėliau sirenų kerai juos paveikia. Ypač tokius, kurie dar yra įsitikinę, kad bendrauja su vampyre ir nesitiki iš jos tokių didelių netikėtumų, - nagi, su senais draugais galima ir šilčiau bendrauti, mielasis, - jos aksominis balsas pasiekia medžiotojo ausis, o neužilgo putlias Zoyos lūpas priliečia stiklinę, nuo kurios moteris nugeria savo stipraus kokteilio, - na, žinai, aš per graži, kad gulėčiau po žeme. Ten šlapia, drėgna... visai nevilioja, - smagiai nusijuokusi Arnita pastato stiklinę atgal ant baro paviršiaus, o tuomet vėl įsižiūri į vyro akis, spinduliuodama tik sirenoms būdingu žavesiu, šarmu ir ganėtinai koketiškai besišypsodama, - geriau tu man papasakok, kaip laikaisi? Atrodai pavargęs, nuliūdęs... metas ir apsikirpti jau būtų, - nerūpestingai gūžtelėjusi pečiais, Zoya lengvai pirštų galiukais brūkšteli per Alano šiek tiek paveltus plaukus, o tuomet atitraukdama ranką brūkšteli vos juntamai per vyro ranką. Rodos, moters savigyna nuo galimo pavojaus šiandien veikia per puolimą savo stipriosiomis savybėmis.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-18, 11:15

Reikėjo pripažinti, Alanas visiškai nesitikėjo jos čia išvysti, praėjo tiek daug laiko, medžiotojas net buvo visiškai užmiršęs ją. Bet dabar jos taip lengvai nepaleis, mergina iš šio baro gyva tikrai neišeis ir Alanas pagaliau galės numalšinti tą giliai viduje likusią nuoskaudą dėl to, jog anąkart jai pavyko išsisukti. Labai retai pavykdavo antgamtiniams padarams pabėgti nuo jo, todėl šiuo klausimu reikėjo pasveikinti Zoyą, ji rikiavosi pirmoji ir taip neilgam sąraše. Galbūt, jeigu būtų žinojęs, jog priešais jį stovi ne vampyrė, kaip jis visą tą laiką galvojo, o sirena, medžiotojas būtų ėmęsis visiškai kitokių veiksmų, tačiau dabar jis to nė neįtarė. Ir tai suteikė didelį pranašumą Zoyai. Regis, ši diena nenueis veltui, kaip nekeista, vaikinas šiandien nesumedžiojo nei vieno padaro, o tai jam visiškai nepatiko. Galima sakyti, jog jis buvo kiek apsėstas savo veikla, jeigu per dieną nieko nenužudydavo jis jautėsi prislėgtas, irzlus ir nelaimingas. Jam tai buvo kaip tam tikras žaidimas, suvylioti auką ir ją nužudyti, taip jis darydavo su merginomis. O vaikinus tiesiog prie vietos nudobdavo.
- Nereikia to sarkazmo, brangute, jis prie tavo veido visiškai nesiderina, - mirktelėjo jai viena akimi ir kreivai šyptelėjęs prisėdo ant baro kėdės. Akimis greitai perbėgęs patalpą vaikinas kietai sučiaupė lūpas, jo nuostabai žmonių buvo gana daugokai, todėl pirminis jo planas kaip ir atkrito. Jis buvo sunkiai įvykdomas, be to, visiškai nenorėjo, jog šiame bare esantys žmonės pamatytų to ko nereikia. Alanas mėgdavo viską atlikti greitai ir tyliai, todėl papildomų akių jam visiškai nereikėjo. - Likimas ir vėl mus suvedė tam, jog užbaigčiau nebaigtą darbą, ir galiu pasakyti tik tai, jog šį kartą viskas bus visiškai kitaip, - sugrįžęs akimis prie Zoyos veido Alanas šyptelėjo, įsižiūrėjo į jos akis, jautėsi keistai, protas liepė jam nepasiduoti merginos žavesiui, tačiau širdis sakė ką kitą. Ir medžiotojui tai visiškai nepatiko. Dabar jis jautėsi kaip nesavas. Akimis stebėdamas merginos judesius, tyčinį prisilietimą prie jo rankos, Alanas primerkė akis. - Nuliūdęs? Aš? Anaiptol, Zoya. Kodėl turėčiau būti nuliūdęs, jeigu pagaliau, ta kurios taip troškau stovi priešais mane? - klausiamai kilstelėjo antakį, šiandien net nežadėjo medžioti, bet kai nė nesitikėdamas gauni tokią dovanėlę, būtų nuodėmė nepasinaudoti pasitaikiusia proga.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-18, 13:29

Zoya mato Alano akyse milžinišką užsispyrimą ir įsitikinimą savo jėgomis bei pranašumu. Mato jo troškimą nudobti šią būtybę, tačiau tuo pačiu mato ir palaipsniui kintantį vaikino žvilgsnį. Jeigu būtų irzli, aktyviau paflirtuotų ir savo žavesį skleistų, tačiau taip žaisti neįdomu. Geriau dar pasierzinti, patraukti vienas kitą per dantį, o tada jau, medžiotojui pačiam nesuprantant, jis įklimps į puikiai suregztas sirenos pinkles.
- Prie mano žavaus veidelio viskas derinasi ir tu tai žinai, - mirkteljusi akį Arnita iš lėto nužvelgia vaikiną, jam prisėdant ant kėdės šalia sirenos. Neužilgo moters laibi pirštai ir vėl kilsteli šaltą stiklinę prie lūpų, kurios po poros akimirkų susidėlioja į žavingą šypseną, - taip, esu tikra, kad viskas bus visiškai kitaip šįkart... – linkteli galvą taip dviprasmiškai sučiulbėdama.
Atmetusi plaukus sau per nugarą, Zoya abejingu žvilgsniu permeta aplinką, o tuomet vos vos pasistiebia ir užkelia savo riestą užpakaliuką ant baro kėdės. Iš lėto, lyg sąmoningai bandytų atkreipti Alano dėmesį, susikelia koją ant kojos bei alkūnėmis pasirėmusi į barą, smakrą įremia į delną. Nežymiai palinksta link medžiotojo ir kelioms akimirkoms dantimis pagavusi apatinę lūpą, žybteli akimis.
- Nagi, Alanai, jau iškart daliniesi tokiais prisipažinimais, kad trokšti manęs? Dar palauk, aš per mažai išgėrus, - koketiškai sušnekėjusi Arnita smagiai nusijuokia, akivaizdžiai suinterpretavusi medžiotojo žodžius ne taip, kaip šis to būtų norėjęs, - papasakok man geriau, kaip viskas vyks. Prie žmonių tu nieko nedarysi, tau nereikia bereikalingo triukšmo, ar ne? – klausiamai išriečia antakį, - bandysi mane nusekti, išeinančią iš čia. O gal bandysi savo vyrišku žavesiu apsukti man galvą, nugirdysi, parsiveši pas save ir nuleidęs kraują mane padegsi? – šnekėdama nenuleidžia akių nuo Alano, stengdamasi prikaustyti vyro žvilgsnį ir siekdama, kad jo širdis imtų dar labiau prieštarauti sveikam protui.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-18, 21:00

Alanas su kiekviena minute juto kaip viduje kyla susierzinimas, kuris perauga į dar didesnį pyktį ir nusivylimą. Viena didžiausių neigiamų savybių, kurias jis turėjo buvo nekantrumas ir norėjimas viską atlikti nepriekaištingai. Galbūt pastaroji savybė ir neleido nieko nelaukus išplėšti širdį "vampyrei" iš krūtinės, nors tai būtų padaręs su malonumu, kad tik nereikėtų daugiau gaišti savo laiko, visgi, jis čia atėjo atsipalaiduoti. Bet iš kitos pusės, vaikinas džiaugėsi jog pagaliau savo medžiojamų antgamtinių padarų saraše prie Zoya Arnita Rahman vardo galės pasidėti didelį pliusą. Save jis galėjo priskirti prie tų žmonių, kurie mieliau leisdavo laiką vieni, namuose skaitydami pamėgtą knygą, todėl nenuostabu jog vaikinas neturėjo labai daug draugų, bet ne todėl jog pats nenorėjo jų turėti, tiesiog Alanas nenorėjo prie jų priprasti, vistiek, po kokio mėnesio jis privalės palikti miestelį. Medžiotojas niekada neužsibūdavo gyvenamojoje vietoje daugiau nei du mėnesius, taip bandydamas likti neatpažintas ir nesusektas, šiame miestelyje buvo daug padarų kurie norėjo pašalinti tokius kaip jis, todėl nenuostabu, jog pats vaikinas padarydamas visus darbus išvykdavo. Tiesą sakant šis miestelis jam visai patiko, buvo kiek išskirtinis nei kiti jo lankyti, gal todėl šis vis atitolindavo išvykimo datą vis susirasdamas naujų aukų. Alanui nepatikdavo nebaigti reikalai, o čia jis jų turėjo tikrai nemažai. Pakėlęs į viršų degtinės butelį vaikinas primerkė akis, dar nesijautė apsvaigęs nuo alkoholio, todėl nieko nelaukęs įsipylė gėrimo į stiklinę.
- Turėčiau paploti tau, ne kiekvienam pavyksta pasprukti nuo manęs, bet, kad ir kaip stengeisi, grįžom ten pat kur ir buvom prieš tai, - ciniškai nusišypsojo, pasilenkęs į priekį, Alanas uždėjo savo ranką ant merginos kėdės, taip lyg ir įkalindamas ją, jog negalėtų pabėgti. Nors greičiausiai ji ir pati suvokė, kad šį kartą nepavyks to padaryti. O ir pats medžiotojas padarys viską, kad šis susitikimas baigtųsi jo naudai. - Taip.... mirštu kaip noriu tave NU-ŽU-DY-TI, - paskutinį žodį išskiemenavęs kreivai šyptelėjo, reikėjo pripažinti, būnant taip arti jos Alaną užvaldė prieštaringi jausmai, bet vaikinas kiek įmanydamas stengėsi slopinti juos. Išgirdęs jos žodžius vaikinas garsiai nusijuokė, negi ji mano, jog viskas bus taip paprasta? Alanas neleis jai taip lengvai numirti ir nukeliauti į pragarą, medžiotojas jai buvo suplanavęs kai ką kito. - Nenuvertink taip manęs, Zoya, - gudriai nusišypsojęs įsistebeilijo į brunetės akis.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-18, 22:39

Zoya stebi kylantį vyro susierzinimą ir tuo mėgaujasi, dievaži, kaip stipriai mėgaujasi. Taip, kad net nesusipranta, jog, jeigu vyro nebūtų užvaldęs toks pyktis ir visi kiti stiprūs jausmai, sutikus tamsiaplaukę, šis būtų galėjęs suvokti, kad ne su vampyre bendrauja. Nes šie pribaigiami visai kitaip negu sirenos, o būtent pastarųjų pribaigimo būdą juk ir pacitavo Arnita. Tačiau nei vienas į tą smulkmeną dėmesio neatkreipė, o tai tik gelbėja dabar moterį.
- Tai paplok, aš nieko prieš. Mane, kaip ir bet kurią kitą moterį, labai pamalonina pagyros, neatsisakysiu jų, - nusijuokusi pakeičia kojas vietomis ir lyg tarp kitko pirštų galiukais perbraukia per aksominę odą, taip tarytum atkreipdama Alano dėmesį į šiek tiek jau per daug (kaip viešumai) apnuogintą savo kūną, - ah... man kraujas užverda, kai taip kalbi, - koketiškai susuokusi sirena palinksta artyn, vis nepaliaudama žavingai šypsotis. Net ir tuomet, kai medžiotojas taip palinksta, tarytum įkalindamas moterį, šioji nė akimirkai nesutrinka ir neišsigąsta. Anaiptol, pati palinksta dar arčiau. Iš šono atrodo, kad jiedu labai jau įsijautę vienas su kitu burkuoja, o ne šitaip nemaloniai bendrauja, - aš net nedrįsčiau tavęs nuvertinti, branguti. Tu pirmasis medžiotojas per mano visą egzistenciją, kuris turi tiek užsispyrimo ir dega tiesiog troškimu vykdyti savo tikslą. Atrodo, tu net mirties patale nuspaustum gaiduką, jeigu tik tai ištaškytų kokios būtybės smegeninę ir pasiųstų ją į nebūtį, - šiek tiek pritildžiusi balsą šneka, vis nenutraukdama akių kontaktą ir toliau spinduliuodama tik sirenoms būdingu žavingumu ir patrauklumu, - bet gal pakeičiam temą? Nuspėju, kad tu vis tiek neatvirausi, kas manęs laukia šio vakaro pabaigoje... – na, tiksliau pasakius, Alanas nenutuokia, kas jo laukia, - ...o man jau pabodo čia žaibais svaidytis. Jeigu jau ateina mano paskutinioji, tai bent pasilinksmintumėme. Pavyzdžiui, pakviestum mane pašokti. Aš taip šiandien gražiai apsirengiau, pasidažiau, o dar nei vieno komplimento neišgirdau, tik žodžių, kaip mane trokšta pribaigti, - perdėtai dramatiškai ir artistiškai viską susakiusi, Zoya žybteli akimis ir sąmoningai žvilgsniu trumpam nukrypsta link Alano lūpų, o tuomet atgal ir į jo akis, - nebūk toks surūgęs. Juk šiandien tavo laiminga diena, mielasis, - šiek tiek palenkusi galvą į šoną, Arnita pirštų galiukais švelniai brūkšteli per vyro skruostą, o tuomet šiek tiek atsilošia, kad galėtų pasiekti savo gėrimą ir juo pasimėgauti, ką ir padaro, pabaigdama viską, kas ten buvo likę stiklinėje.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-19, 21:17

Po truputį vaikino kantrybė seko, tačiau dabar jis negalėjo nieko padaryti, aplink buvo per daug žmonių, todėl visiškai nenorėjo rizikuoti. Kiekvieną kartą medžiodamas Alanas pasirinkdavo tam tikrą taktiką, kuri padėdavo arčiau prieiti prie aukos, stebėti ją, sužinoti didžiausias jos silpnybes, o atėjus laikui - smogti iš visos jėgos. Ne paslaptis, jog dažniausiai vaikinas medžiodavo vampyrus, nes buvo įsitikinęs, jog didžiausią žalą žmonijai daro būtent jie. Šį kartą Alanas neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik kuo greičiau ją nužudyti, neturėjo jokio noro ilgai ir nuobodžiai su ja terliotis. Turėjo ir kitų neatidėliotinų reikalų, todėl kuo greičiau pabaigs su ja, tuo greičiau galės imtis kitų darbų.
- Juk supranti, kad gyva tu iš čia neišeisi, ar ne? Jeigu pavyko pasprukti nuo manęs vieną kartą, tai nereiškia jog pavyks ir šį, - rimtu balso tonu pasakė, vaikinui jau įgriso Zoyos sarkazmas ir tas perdėtas mandagumas, nelabai suprato jos tokio elgesio. Kad ir kaip bandė dabar Alaną paveikti, tačiau jis žinojo ko čia atėjo, ir nesustos tol, kol nepamatys jos giliai po žeme. Žiūrėdamas tiesiai sirenai į akis Alanas jautė kaip po truputį pyktis atslūgsta užleisdamas vietą šiokiam tokiam susižavėjimui. Atrodė jog priešais jį sėdi ne mergina, kurią jis troško nužudyti, bet ta, kuri sugebėjo giliai viduje suvirpinti jo širdį. Ir tai Alaną gąsdino. - Ką bandai padaryti? - grubiai suėmęs merginos dilbį garsiau nei derėtų paklausė, puikiai žinojo, jog vampyrai sugeba puikiai manipuliuoti žmonių protais, tačiau priešais jį sėdinti mergina negalėjo būti vampyrė. Alanas buvo puikiai išstudijavęs vampyrų elgseną ir jų sugebėjimus, be to, turėjo vaistą atsparų vampyrų galioms. - Tu juk ne vampyrė, tiesa? Tiek laiko mane vedžiojai už piršto.... - Įsižiūrėjęs į jos akis tyliai sumurmėjo, ir kaip jis galėjo taip suklysti? Gerai, kad Alanas buvo pasiruošęs visais netikėtais atvejais, niekada negalėjo žinoti kas pasitaikys jo kelyje. Todėl visada su savimi nešiodavosi ginklų arsenalą, nors jis nebuvo didelis, bet jame buvo visko ko reikia. Raganoms, vilkolakiams, sirenoms taip pat ir demonams medžioti skirtų ginklų. Laukdamas merginos atsakymo medžiotojas akimis perbėgo patalpą, žmonių ženkliai sumažėjo, buvo likę vos keli, kurie bent kol kas nekreipė į juos jokio dėmesio.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-19, 21:42

Zoyai šis žaidimas labai prie širdies. Ji mėgaujasi tuo, kaip pamažu Alano akyse neapykantą ir mirties troškimą pakeičia susižavėjimas. Akimirką tamsiaplaukei šauna mintis, kad tokiose gražiose akyse galėtų būti ir nuoširdus palankumas, tačiau tokia jau jos prigimtis. Atsidususi sirena persimeta plaukus sau per petį, atverdama gražesnį vaizdį, kai skoningos iškirptės nebeslepia tamsios jos garbanos.
- Žinoma, kad suprantu, Alanai, - visiškai rimtu veidu pasako, nors akyse šoka kažkokie velniukai, kurie tik ir sako, kad Arnita yra tiesiog įsitikinusi, jog medžiotojas šį kartą baisiai klysta. Leidusi tarp judviejų įsivyrauti tylai, moteris užsisako dar vieną kokteilį, o kol barmenas jį rūpestingai ruošia, įsmeigia žvilgsnį į tamsias Daniel akis, vis dar sąmoningai į vaikiną žvelgdama kaip į patį žavingiausią ir gražiausią vyrą pasaulyje.
Nė vienas raumenėlis sirenos veide nekrusteli, kai taip staiga Alanas palinksta artyn ir grubiai suima jos ranką. Su nenusakoma ramybe ir užtikrintumu bei tuo pačiu vilioklišku žvilgsniu ji stebi medžiotoją ir giliau įkvepia prieš prabildama.
- Ne ne ne, mielasis, nė velnio nevedžiojau. Tu tiesiog buvai labai nemandagus ir nepasiteiravai, kas aš esu, iškart nusprendei, jog esu vampyrė. Na, o aš tiesiog nemačiau reikalo prieštarauti, - abejingai gūžtelėjusi pečiais, sirena pasinaudoja tuo, kad medžiotojas yra arti ir palinksta dar arčiau. Kelioms akimirkoms nutilusi, ji atidžiai žvelgia į Daniel akis. Nuo pat pradžių žinojo, kad kito pasirinkimo neturi ir viskas turės baigtis taip. Ir nors norėjosi, dievaži, kaip norėjosi dar pažaisti, tačiau Arnita pajaučia aiškų pavojų savo gyvybei. Viena, kai medžiotojas mano, kad persekioja vampyrę, tačiau visai kas kita, kai jis supranta, su kokios rūšies atstove susidūrė. Ir akivaizdu, kad Alanas pasiruošęs bet kam, o ir žmonių apmažėjimas tikrai nestoja Zoyos pusėn, - tu toks žavus, Alanai, - tyliai sumurmėjusi moteris uždeda laisvą ranką ant Daniel skruosto ir šyptelėjusi netikėtai putliomis lūpomis užkabina medžiotojui priklausančias, taip sujungdamas jas švelniam, tačiau tuo pačiu ir aistringam, lemtingam sirenos bučiniui. Akimirksniu sukyla nenumaldomas alkis, tačiau sirena sau buvo prisiekusi, kad Daniel liks gyvas. Jai pravers turėti gyvą medžiotoją, absoliučiai pametusį dėl sirenos galvą.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-21, 14:12

Nors ir suvokė, jog šis vis didėjantis susižavėjimas mergina nieko gero nežada, tačiau medžiotojas nieko padaryti negalėjo. Jis neturėjo jokio priešnuodžio sirenos kerams, o tai dar labiau sukomplikavo jo situaciją. Neliko jokių abejonių - Zoya buvo ne jokia vampyrė, o jo širdies trokštanti sirena. Kad ir kaip vaikinas stengėsi blaiviai mąstyti, tačiau jam nepavyko atsispirti sirenos žavesiui. Per savo medžiotojo karjerą Alanas tik vieną kartą buvo sutikęs sireną, tuomet viskas vyko kiek kitaip, tą kart medžiotojas buvo tam pasiruošęs. Pastaroji buvo nežemiško grožio, tamsiai mėlynų akių, kurios net ir antgamtinį padarą būtų ne ką mažiau sužavėjusios. Tą vienintelį kartą Alanas trumpam suabejojo, ar tikrai verta ją nužudyti, tačiau abejonė praėjo taip greitai kaip ir atėjo, ir nieko nelaukęs, be jokio gailesčio vaikinas nuleido sirenai kraują bei sudegino jos kūną, taip pasmerkdamas ją mirčiai.
- Na dabar tai visiškai nebesvarbu, Zoya, dabar žinau kas esi, ir žinau kaip tave nužudyti, - konstatavo faktą, suvokė jog ją nužudyti bus sunkiau nei įsivaizdavo, bet Alanas pasitikėjo savo jėgomis, vaikinas niekada nepasiduodavo, o ypač tada kai viskas buvo ranka pasiekiama. Nuo pat mažumės tėvai jį skatino ir mokė žudyti antgamtinius padarus, vis kartodavo jos šis vaikinas turi savyje nugalėtojo mentalitetą, todėl laikui bėgant Alanas tapo nepalaužiamu kovotoju prieš visas žmones norinčias sunaikinti būtybes. Pajutęs Zoyos pirštus sau ant skruosto Alanas kreivai šyptelėjo, visai gerai būtų pasiduoti sirenos kerams, galbūt taip bus tik lengviau ją nužudyti. Sirenos lūpos prisiglaudus prie jo lūpų Alanas atsako į jos bučinį, tuo metu regis visos jo mintys apie sirenos nužudymą dingsta ir šis pasiduoda jos kerams. Taip, bus daug sunkiau nei medžiotojas įsivaizdavo.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-21, 14:25

Tamsiaplaukės kiekvienas raumenėlis įsitempia, jai tvardantis ir stumiant šalin tą nenumaldomą troškimą dabar nusivesti Alaną į šoną ir pasmaguriauti. Širdis pačios sirenos krūtinėje nerimsta, tačiau Zoya sau neleidžia suskysti, pasiduoti ir nukrypti nuo prieš tai sau pačiai nusistatyto tikslo. Tęsdama bučinį ir pajutusi Alano atsaką, moteris nežymiai šypteli ir su dar didesniu užsidegimu imasi ragauti medžiotojo lūpas. Tik po kelių akimirkų, visiškai įsitikinusi, kad šis jos bučinys pasiekė Arnitos tikslą, moteris atsitraukusi nusišypso ir pirštų galais perbraukia per Alano skruostą.
- Apie ką mes ten prieš tai kalbėjom? – su nežymia šypsenėle pasiteirauja, vis dar palikdama labai nedidelį atstumą tarp savęs ir vyro, kuris nebuvo pasiruošęs sirenos bučiniui ir dabar akivaizdžiai negali suvokti, kodėl prieš tai galėjo trokšti šios žavios būtybės mirties. Matydama tokį besąlygišką susižavėjimą Daniel akyse, matydama, kaip šis yra pametęs galvą dėl jos, Zoya nežymiai prikanda apatinę lūpą. Dievaži, kaip norėtųsi tose giliose akyse regėti nuoširdų susižavėjimą, o ne šitą akivaizdžiai kerų paveiktą galvos pametimą.
Atsidususi Rahman ir vėl susikelia koją ant kojos bei sunkiai nurijusi kažkokį gumulą, vis dėlto neišsiduoda apie savo sutrikimą ir toliau žavingai šypsodamasi žvelgia į Alan akis. Šiek tiek palenkusi galvą į šoną, moteris liežuvio galiuku brūkšteli sau per lūpas, lyg ragautų ant jų dar užsilikusį vyro skonį. Pirmąkart taip jaučiasi žvelgdama į, rodos, savo auką – kraujas kaista nuo jo žvilgsnio ir kuo toliau, tuo labiau norisi justi ne karštą vyro kraują ir dar pulsuojančią širdį sau ant lūpų, o tiesiog aistringus prisilietimus ir bučinius.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-23, 20:48

Dabar Alanas už viską pasaulyje norėjo nuleisti šiai sirenai kraują, būtų gera girdėti kaip ji maldauja pasigailėjimo. Tiesą sakant Zoyai medžiotojas buvo numatęs kai ką kitą, mirtis taip greitai neateis, bent jau tol, kol Alanas pats to nepanorės. O kankinti tokius padarus kaip ji, vaikinas itin mėgo. Kiekvienas paklaikęs iš baimės žvilgsnis, akys maldaujančios pasigailėjimo medžiotojui suteikdavo didelį pasitenkinimą. Nors tuo naudodavosi gana retai, mat nelabai norėdavo švaistyti savo laiką tokioms nenusipelniusiomis būtybėmis, tačiau šis atvejis buvo kiek kitoks. Už tai, kad sugebėjo pabėgti nuo medžiotojo pirmą kartą, jai reikėjo atsakyti, ir Alanas tuo tikrai pasirūpins.
- Bet tu ir atkakli, mieloji. Manai pavyks mane sužavėti ir taip išvengti savo likimo? - pašaipiai pasižiūrėjo į Zoyą. Per savo medžiotojo karjerą jis buvo išklausęs tūkstančius vampyrų ir kitų antgamtinių padarų pasiaiškinimų kurių buvo tokių įvairių ir išradingų, kad jo jau niekas nebestebino. Bet stebėtis nebuvo ko, kiekvienas vampyras, vilkolakis ar sirena susidūręs akis į akį su mirtimi stengsis išlikti gyvas bet kokia kaina. Jiems, Dievo pamirštiems padarams, net nebuvo jokių prošvaisčių išsisukti, tad Alanas būdavo gaila stebėti kaip jie neriasi iš kailio ir prižada net patiems šlykščių dalykų. Kad ir ką jie besakytų, kad ir ko beprižadėtų, jo sprendimui tai neturėjo jokios įtakos. Galbūt prieš kokius aštuonerius ar devynerius metus jis dar būtų suabejojęs ir pasigailėtų tam tikrų asmenų - pavyzdžiui merginų ar moterų, tačiau dabar, kai jis perprato žaidimo taisykles tokių dalykų negalėjo sau leisti, o ir su laiku tapo šaltakraujiškas ir bejausmis. - Patinka žaisti su žmonių protais, ar ne? Nors nieko stebėtino, tokiems padarams kaip tu ribos negalioja, - iškošė pro dantis, jam jau užteko visko šito šou, keista, manė jog apsimetinėti galės ilgiau, tačiau noras ištraukti širdį iš sirenos krūtinės visgi nugalėjo. Palinkęs arčiau merginos Alanas grubiai suėmė jos dilbį, patraukė Zoyą į save, akimis perbėgęs patalpą nusišypsojo, žmonių neliko nei vieno, atrodo šiandien jam tikrai sekasi. Sugrįžęs akimis prie sirenos veido medžiotojas viena ranka iš kišenės ištraukė peilį, braukdamas peilio ašmenimis per merginos kaklą Alanas su dideliu pasitenkinimu veide šyptelėjo. - Žaidimai baigėsi, sirena.
Back to top Go down
avatar
Guest
Guest

2017-10-23, 20:58

Dabar jau Zoya nejuokais susinervina. Akivaizdu, kad medžiotojas jokiais amuletais nėra apsidėliojęs, juos sirena užuodžia iš tolo. Tad kaip šito suknisto žmogiūkščio gali nepaveikti jos bučinys? Ar per šitiek laiko, kiek ji praleido „elgdamasi apdairiai“, moteris sugebėjo lemtingu momentu paslysti ir sugebėjo sutvardyti savo galias? Ką ji sau galvoja, po galais, kad tiesiog medžiotojas ims ir ja susižavės, nebetrokš jos gyvybės? Na jau ne... Tamsiaplaukės akys net patamsėja ir ji giliai įkvėpusi papurto galvą.
- Aš ne manau, aš žinau, - žybtelėjusi akimis Zoya greitai pagauna barmeno, jau seniai apžavėto sirenos, žvilgsnį. Geras vaikinukas, nekartą jau yra gelbėjęs moters uodegą, kai ji nenorėdavo terliotis rankų, o reikėdavo atsikratyti kokiu įkyriu „gerbėju“. Ji net nekrūpteli, kai neva labai staiga ir netikėtai medžiotojas patraukia Rahman savęs link ir išsitraukia peilį. Vietoj to merginos veide sužaidžia šypsenėlė, - o ne, maldauju, nežudyk manęs, aš ne tokia, kokia tu mane laikai, - artistiškai ir apsimestinai suvaitoja, tačiau jos žibančios akys ir šypsenėlė išduoda, kad ji tik tyčiojasi. Netikėtai trinktelėjusios baro durys turėtų atkreipti Alano dėmesį, mat jo nenaudai patalpoje pasirodo tas pats barmenas, tik šįkart jau laikydamas pistoletą, nukreiptą į medžiotojo pusę. Pasinaudojusi tomis pusantros sekundės, kuomet Daniel žvilgsnis nukrypsta į kitą žmogų, Arnita išmuša iš jo rankų peilį, o tuomet, pasinaudodama savo netikėta jėga, prispaudžia vyrą prie baro ir skaudžiai pirštais suėmusi medžiotoją už smakro, atsuka jo veidą į save, - ne, mielasis, man žaidimas tik prasideda, - sukuždėjusi ji prisispaudžia savo lūpomis prie Alanui priklausančių.
„Tavo ypatybė – nuodingas bučinys. Naudokis juo kiek tik nori, tai tavo ginklas, mieloji. Bet koks žmogiškas padarėlis pames dėl tavęs galvą ir liguistai įsimylės, o tu galėsi arba daryti ką nori, arba tiesiog gardžiai pavalgyti“ – mintyse dar nuskamba kadaise motinos ištarti žodžiai, kol sirena net sulaiko trumpam orą plaučiuose, taip lyg užtvirtindama šį savo nuodingą bučinį. Tereikia tikėtis, kad nenukryps nuo savo prieš tai numatyto plano ir atsispirs alkio jausmui bei neperpjaus gerklės Alanui jo paties peiliu.
Back to top Go down
The stories are real - the monsters are here
REPUTATIONS :
45

The stories are real -
the monsters are here

2017-11-08, 20:09

Jau pernelyg senai Ashley neleido sau kaip reikiant atsipalaiduot ir pašokt. Pastaruoju metu gyvenime per daug įtampos - kuruoti verslą, iš pažiūros jaunai moteriai, vis dar nėra labai lengva. Nemažai dalykų bando sugriūti, tačiau Horowitz vis pavyksta viską ištaisyti, tiesa, tai atima daug laiko ir sukelia pakankamai streso.
Pagaliau šią savaitę radusi daugiau laisvo laiko, Ahsley vieną vakarą paskiria linksmybėms. Kurį laiką besisukiojusi šokių aikštelėj, mergina pasiekia barą su ką tik rastu kompanijonu, su kuriuo beveik visą laiką ir judėjo pagal muzikos ritmą. Linksmai kažką šnekučiuodamiesi, jiedu atsistoja į eilę prie baro, laukdami savo eilės užsisakyti gėrimus. Panašu, kad šįvakar mergina viena namo negrįš.
Back to top Go down
View user profile
avatar
Guest
Guest

2017-11-08, 20:23

Mikhal dievino klubus. Tai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių jis dievindavo žemę ir mielai bent kartą savaitėj užsukdavo pasilinksmint. Be to, tai būdavo proga praplėst akiratį ir stebėt natūraliai besielgiančius žmones, o ir pačiam tokiu apsimesti, kartais Towler dar pritrūkdavo praktikos. Dar vieną vakarą pasirodęs klube, Mikhal nedvejojęs pasuko link baro. Užsisakęs bokalą alaus, vyras įsitaisė ant kėdės bei apsidairė. Nepastebėjęs nieko per daug įdomaus, šis tik gūžtelėjo pečiais ir stebėjo barmeną, kuris kaip tik baigė pripilti jo bokalą. Gavęs užsakymą, vyras ramiai gurkštelėjo alaus. Kurį laiką tiesiog stebėjo aplink besisukiojančius žmones, tačiau netrukus Mikhal sustingo, išvydęs tai, ko dievaži, niekada gyvenime nebesitikėjo pamatyti.
-Negali būt...-tyliai sumurmėjo vis dar išsprogusiomis akimis stebėdamas kiek tolėliau stovėjusią Ashley. Jau daug metų vyras buvo įsitikinęs, jog ši mirė ir niekada daugiau jos nepamatys. Reikėjo nemažai laiko, jog Towler susitaikytų su tokia žinia, tačiau susitaikė ir po velniais, dabar niekaip negalėjo patikėti savo akimis. Nieko nelaukęs, Mikhal pašoko nuo kėdės ir sparčiais žingsniais priėjo prie Ashley. Sustojęs prie jos tiesiog spoksojo į merginą, nekreipdamas dėmesio į jos kompanijoną ir apskritai net nepagalvodamas kaip šiurpiai ir keistai dabar tai galėjo atrodyti. Tačiau Mikhal galvoj tiesiog buvo per daug minčių. -Čia tikrai tu.. bet.. kaip?-sutrikęs murmėjo, vis dar spoksodamas į merginą ir mėgindamas suvokti kaip ją galėjo sutikti tik dabar, jeigu iki šiol ji buvo gyva.
Back to top Go down
The stories are real - the monsters are here
REPUTATIONS :
45

The stories are real -
the monsters are here

2017-11-08, 20:39

Besimezgantį merginos pokalbį bei lengva flirtą staiga nutraukia kompanijono sutrikusi veido išraiška. Jo žvilgsnis akivaizdžiai įsmigęs į kažkokį žmogų, sustojusį netoliese. Ashley jau nori toliau tęsti pokalbį, nekreipti dėmesio į prisiplakėlį, tačiau jos ausis per klubo triukšmą pasiekia pernelyg pažįstamas balsas. Kiekviena kūno ląstelė įsitempia, o pati Horowitz net pamiršta, kad reikėtų kvėpuoti. Moteris dar kelias akimirkas taip sustingusi žvelgia kažkur į šoną, sukruta tik tuomet, kai jos naujasis pažįstamas jau pradeda kažką sakyti. Nutildžiusi jį žvilgsniu ir leidusi suprasti, kad, deja, šiandien nieko nebus, Ashley iš lėto pasisuka į šoną ir susiduria akis į akį su juo. Žmogumi, dėl kurio jos širdį vis dar skaudžiai suspaudžia ledinė ranka naktimis, kai merginą aplanko nostalgiški sapnai. Žmogumi, kurio akis ji vis tiek regėdavo, kai anuomet kęsdavo siaubingus skausmus, nes tik jos suteikdavo kažkiek stiprybės. Kad ir žinojo, jog būtent per jį pakliuvo ten. Vienintelis dalykas – niekaip nesuprato, kodėl? Juk viskas buvo taip gražu, jiedu net ateity bendrą jau planavo.
- Atleisk, ar pasilinksminti negalima? – klausiamai išriečia antakį. O iš kur gi jai žinoti, kad Mikhal akyse bei širdyje ji jau yra palaidota? Ash, ištrūkusi iš tų raganų, tiesiog movė kuo tolyn nuo vietos, suteikusios jai šitiek skausmo. Sąmoningai vengė savo buvusio vaikino, nesidomėjo juo ir nieko girdėti nenorėjo. Pykčio ir nusivylimo kupinas žvilgsnis kiaurai veria keistai sutrikusį Mikhal, kol galiausiai Ash tik pavarto akis, neapsikentusi tokio keisto spoksojimo į ją, - ar tiesiog tikėjaisi, kad nusibaigsiu? – visad sau sakė, kad susitikusi su juo netikėtomis aplinkybėmis, rinksis tą vadinamąjį aukštesnį kelią, nepradės svaidytis kaltinimais ir nepradės reikšti savo vis dar rusenančio pykčio. Tačiau emocijos paima viršų ir Ashley nespėja susigaudyti, kaip jau užsimena Mikhal apie tai, kas įvyko prieš porą šimtų metų.
Back to top Go down
View user profile
avatar
Guest
Guest

2017-11-09, 21:10

Mikhal išties nustebo dėl tokios Ashley reakcijos. Ir nenuostabu, juk kaip ji manė, jog šis ją išdavė, taip Towler visą šį laiką buvo įsitikinęs, jog tamsiaplaukės nebėra gyvųjų tarpe. Atkentėjęs, išsiverkęs ir galiausiai atsigavęs Mikhal mėgino gyventi toliau, tačiau giliai širdyje iki galo jos nepamiršo. Ir, nors niekada gyvenime nebesitikėjo jos pamatyti, kažkur viduje dar ruseno viltis. Tačiau dabar, tokią akimirką, kai atsigavęs nuo šoko vyras tenorėjo stipriai ją apkabint, sulaukęs gana keistos ir šiurkščios reakcijos, Mikhal žengė žingsnį atgal ir įsmeigė dar labiau sutrikusį žvilgsnį.
-Pasilinksmint? Kur tu po velniais buvai tiek metų?-pakeltas balso tonas ir piktas žvilgsnis išdavė, jog Towler pamažu darosi irzlus ir įsiutęs. Kadangi jis absoliučiai nenutuokė kas čia dedasi ir, kad tiek vienas, tiek kitas iš jų buvo kiek apgautas, tokia Ashley reakcija privertė jo viduje kauptis pykčiui. Juk ji ne tik, kad tiek laiko buvo dingusi ir jo neieškojo, bet ir dabar ramiausiai leido laiką su kitu kompanijonu. -Ką tu po galais kalbi?-negalėdamas patikėt šiomis girdimomis nesąmonėmis, Mikhal gal kiek per stipriai sugriebė Horowitz už rankos patraukdamas ją kiek toliau nuo baro ir pasivesdamas vos vos į šalį, jog būrys besistumdančių žmonių jiems netrukdytų. -Nejaugi tu tikrai tokia girta?-mėgindamas suvokti dėl kokių priežasčių Ashley dabar šneka tokius nelogiškus dalykus, Mikhal ranka dar pamojuoja jai prieš veidą, lyg tikrindamas šios reakcijos greitumą.
Back to top Go down
The stories are real - the monsters are here
REPUTATIONS :
45

The stories are real -
the monsters are here

2017-11-09, 22:20

Ashley kyla jau ne tik nuoskaudos visos ir pyktis, bet ir didžiulis irzulys, kai toliau Mikhal apsimeta iš medžio iškritusiu. Mergina stovi stipriai suspaudusi lūpas, tarytum prisibijodama, kad jeigu jau vėl prabils, tai pasipils vien kaltinimai ir, greičiausiai, tariami pakeltu balso tonu. Tačiau ją greitai aplenkia vaikinas, pirmasis pakeldamas balsą ir leisdamas sau dar pykti, kas kelioms akimirkoms absoliučiai atima žadą. Ashley pamirksi, lyg bandydama susiprotėti ar čia jis rimtai šneka, tačiau neužilgo grubiai pavesta į šoną, ji taip pat staigiai ištraukia savo ranką iš vyro gniaužtų.
- Neliesk manęs, - kietai ištarusi jau po kelių akimirkų kone nubloškia Mikhal ranką šalin, kai šis ima jai mojuoti prieš nosį, - visur buvau, kur žinojau, kad nesutiksiu tavęs ir galėsiu išvengti, - šaltis ir nuoskauda dabar ryškiausios emocijos, girdimos merginos balse, - alkoholis čia ne prie ko, Mikhal. Ir tu neturi teisės su manimi šitaip kalbėti, neturi teisės apsimetinėti nustebusiu, kad išgyvenau, o paskui piktintis dėl mano reakcijų. Nes ne aš pasirūpinau, kad tu trims metams būtum uždarytas su psichinę negalią turinčiomis raganomis, kurios išdarinėjo tokius dalykus, jog net demonams pasišiauštų plaukai, - žodžiai pasiberia kaip kruopos iš praplyšusio maišelio. Ashley akyse matyti ne tik jos nuoskaudos, tačiau ir didžiulė baimė bei skausmas, kurį teko patirti per tuos trejus metus nelaisvėje pas raganas.
Back to top Go down
View user profile
avatar
Guest
Guest

2017-11-12, 11:42

Ashley elgesys su kiekviena sekunde Mikhal stebino vis labiau. Jis absoliučiai nesuvokė kodėl mergina buvo tokia grubi, šalta ir pikta, tačiau ir pats dabar ne ką mažiau siuto. Piktu žvilgsniu stebėdamas Horowitz, Towler netrukus persimaino išgirdęs jos žodžius. Tikrai nemanė, jog Ashley jam jautė tokias neigiamas emocijas, jog tiek daug metų vengė jo bet kokiais įmanomais būdais. Dabar vyro veide jau buvo akivaizdus liūdesys ir nusivylimas. Net labiausiai norėdamas jis nebūtų suvokęs ką apskritai padarė, jog nusipelnytų tokio jos elgesio. Tačiau net jeigu Mikhal jau atrodė, jog nebeturi jai ką pasakyti, kiti merginos žodžiai privertė jį viską skubiai permąstyti. 
-Pala, tu manai, kad tai aš tave pridaviau toms raganoms?-kai netrukus jo galvoj užsidegė lemputė sakanti "bingo" ir Towler suvokė, kame čia esmė, vyras buvo dar labiau sutrikęs nei ankščiau. -Tu gal išprotėjai? Kodėl aš turėčiau joms atiduoti TAVE?-kilstelėjęs antakius įsmeigia žvilgsnį į priešais stovinčią Ashley, tačiau neberėkia. Balse vis dar girdimas akivaizdus nusivylimas, nes Mikhal nesuvokia, kaip Horowitz visą šį laiką galėjo tikėti tokiu dalyku. 
-Aš tavęs labai ilgai ieškojau. Bet vėliau man pasakė, jog tu mirei...-atsidusęs nudelbė akis į žemę ir lėtai papurtė galvą. Suvokti situaciją buvo beprotiškai sunku, nes viskas persimainė siaubingai greitai, tad dabar vyro galva, rodės, susprogs nuo tūkstančio minčių.
Back to top Go down
Sponsored content


Back to top Go down
 
Baras
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: banners & archive :: 2018 February-
Jump to: