| | | Author | Message |
|---|
NAME : Indrė
REPUTATIONS : 499
CLAIM : Alexandra Daddario
Chelsea Maia Dean Guess who needs to be tied up and eaten out until she cries...
 |  2017-01-26, 17:21 | |
|
|
| | | |
| | 2017-02-03, 18:23 | |
| | Moira kokį tūkstantąjį kartą save prakeikė kokio velnio pasiėmė prieš kelias savaites šunį iš prieglaudos. Baltas, didelis, kudlotas šuo pramintas Bobu Marliu buvo tikras pasiutėlis. Kaip jis tik nekartino merginai gyvenimo: jau ne vieną batų porą spėjo sugraužti, gadino namie baldus, suplėšydavo žurnalus ir laikraščius, lipdavo ant minkštų baldų ir visiškai neklausė. Jei nebūtų tokios didelės širdies, mergina jau seniai būtų atidavus atgal šunį į prieglaudą, bet jai taip buvo gaila to gyvūno, kad taikstėsi su visomis jo eibėmis. Tikėdamasi, kad kasdieniniai energingi pasivaikščiojimai padės šunį iškrauti ir nebekrės jis šunybių namuose, mergina nusprendė pasiimti jį ilgam pasivaikščiojimui. Nors ir gyveno pakankamai tolokai nuo centrinio parko, visgi nusprendė iki ten nueiti su Bobu Marliu. Pakelyje mergina nusigriebė kavos, o šuo net jei ir blaškėsi po miestą, trumpai suimtu pavadėliu ėjo pakankamai ramiai ir šalia. Žinoma, kartais stabtelėdavo kažką radęs ant žemės ar tai timptelėdavo pavadėlį pamatęs ką nors įdomaus. Didelės kantrybės dėka jiedviems pavyko pasiekti parką ir Gilbert kiek labiau atsipalaidavo, atlaisvino pavadėlį, galvodama, kad pagaliau viskas bus gerai. Tačiau šuo pajutęs šiokią tokią laisvę tuoj pat sureagavo. Taip pasileido į priekį lėkti, kad pavadėlis ištrūko iš merginos rankų, o kava pasipylė ant žemės. Kelias akimirkas apstulbusi Moira spoksojo į bėgantį šunį, tačiau greitai susigriebusi pasileido bėgti paskui Bobą Marlį, mat žinant to šuns charakterį, jis tikrai kviečiamas vardu neparlėks. |
| | | |
| | 2017-02-03, 18:39 | |
| | Kaip ir kiekvieną mielą dieną eidamas iš sau priklausančios advokatų kontoros Tristan nusprendė, kad reikia pasimėgauti tokiu žiemišku oru ir apsilankyti parke. Šiaip jis retai, kada vaikštinėdavo visiškai be jokio tikslo, bet šiandien nusprendė, kad būtent to jam reikia, kad pravėdintų galvą, nuo nuolatinių bylų su kuriomis nesugebėjo tvarkytis jo darbuotojai. Juk jis buvo nuostabus advokatas, o dar gelbėjo ir tai, kad nesėkmingose bylose galėdavo pasinaudoti savo galiomis ir priversti žmones sutikti su jo pasiūlymais, nulemiančiais teismo eigą. Tik spėjo pagalvoti apie darbą ir jau suskambo jo telefonas. Nieko nelaukęs Hugo atsiliepė ir eidamas takeliu pradėjo kalbėti su dabartiniu klientu, kuris buvo teisiamas už žmogžudystę, kurios sakėsi nepadaręs, nors Colton buvo ir taip aišku, kad jis meluoja. Bet pinigus klientas mokėjo gerus, todėl negalėjo atsisakyti, o ir vis tiek kažkam tektų jį ginti. Ramiai tardamasis dėl susitikimo jis išgirdo garsų lojimą, o pakėlęs galvą išvydo ir link jo atbėgantį baltą šunį. Greit baigęs pokalbį įsikišo mobilujį į kišenę ir sustojo ištiesdamas rankas, kad sugautų gyvūną. Visa laimė, kad gyvūnai jį stebėtinai mėgo ir nesišalino, nors ir buvo antgamtiškas padaras, todėl ilgai netruko, kol baltasis šuo įsirėžė į jį. Tristan tik šiek tiek susverdėjo, tačiau sučiupo gyvūną už antkaklio, tvirtai jį laikydamas. - Nagi ramiau,-dar tyliai jam pasakė, stebėdamas kol augintinis pamažu nusiramino ir net aplaižė jam veidą. Vis dar tvirtai laikydamas antkaklį vyras atsistojo, link jo atskubančiai merginai, iškart pastebėjo kad ji taip pat sirena, kas jį privertė tik dar plačiau nusišypsoti. - Atrodo sugavau tau priklausantį padarą,-pasakė paglostydamas šuniui galvą ir nusistebėdamas kaip stebėtinai greitai jis sugebėjo nusiraminti. |
| | | |
| | 2017-02-03, 19:03 | |
| | Bėgdama link šuns mergina jau nežinia kelintą kartą keikė mintyse tą pasiutusį padarą. Paprastai Moira su visais gyvūnais susibendrauja ir neturi didelių problemų, bet tik ne su šituo. Atrodo, kad tame kudlotame kūne gyvena ne šuo, o eibes krėsti mėgstantis demonas. Horizonte pastebėjusi, kad jos didelis gauruotas šuo bėga tiesiai į žmogų, Moira kaip reikalas išsigando ir ėmė bėgti iš visų jėgų link Bobo Marlio, norėdama užkirsti kelią įvyksiančiai katastrofai. Tačiau, rodos, viskas baigėsi geriau negu tikėjosi, šuo neparvertė vyriškio ir lyg jo neišmurzino savo didžiulėmis letenomis. Tik gerokai aplaižė veidą. Galiausiai pribėgusi mergina prie vyrukų kompanijos lengviau atsikvėpė. Net jei ir bėgo gerą kelią visu greičiu, jos kūno neišmušė prakaitas, o kvėpavimas buvo normalus. Betkokia antgamtinė būtybė suvoktų, kad ji ne kas kitas, o sirena. -Vaje, ačiū labai! - su palengvėjimu padėkojo mergina ir pažvelgė nunarinus galvą į savo neklaužadą. - Pirmą kartą jį matau tokį ramų, - nusistebėjo Moira negalėdama patikėti, kad kito žmogaus rankose Bobas Marlis elgiasi ramiai. Gal jai rimtai nelemta auginti šunį? O ką kalbėti apie tai, kad ne vienus metus svajoja pastoti nuo sirenos ir susilaukti vaiko... Galbūt jai rimtai nelemta kažkuo rūpintis. Nespėjusi per daug susikrimsti, Gilbert nuvijo negatyvias mintis šalin ir pritūpė prie savo šuns. Pamatęs Moirą šalia, iškarto ėmė spurdėti, lyg vėl norėtų sprukti. - Nagi, Bobai Marli, gal susitarkim šiandien apsieiti be tavo kaprizų, a? - kreipėsi į šunį, net jei ir atrodė kiek kvailokai, bet rodos šuo atsakė žaismingu amtelėjimu, tarsi sakydamas "negi nesmagu buvo?". - Atsiprašau labai, išdykėlį auginu, - kilstelėjo galvą tupėdama į vyriškį ir pamačiusi jo veidą kiek sustingo. Tikriausiai todėl, kad atpažino sireniškus bruožus, tą sprogstančią seksualumo aurą, kurią kiekviena sirena turi. Jau senokai Moira matė kitą sireną, todėl nieko keisto, kad jos veide atsispindėjo didžiulė nuostaba. Žinoma, dėl prigimties vyro paklausti nesugebėjo, paprasčiausiai pamanė, kad tai būtų velniškai nemandagu. |
| | | |
| | 2017-02-03, 20:01 | |
| | Laukdamas bėgančios merginos kasė šuniui galvą, o jis atrodo buvo labai dėl to patenkintas, nes kai Tristan patraukė ranką gyvūnas vėl pakišo galvą po jo ranka. Šiek tiek pradėjo gailėtis, kad pats neturi jokio augintinio, kuris palaikytų jam kompaniją. Bet per daugelį metų įsitikino, kad paprasčiausiai tam neturėtų laiko, o ir būtų be galo sudėtinga ištverti gyvūno mirtį, kai pačiam Hugo tektų gyventi toliau. Net prie žmonių jis bijodavo prisirišti, tai ką jau kalbėti apie gyvūnus. - Nėra už ką, tiesiog pačiu laiku pasitaikiau reikiamoje vietoje,-nusišypsojo draugiškai, nužvelgdamas rudaplaukę. Visi požymiai rodė, kad ji sirena. Tas žvilgsnis, pulsuojantis seksualumas, pasitikėjimas savimi, trauka, jeigu būtų paprastas žmogelis jau seniai būtų išsilydęs ir ropojęs jai po kojomis tik, kad atkreiptų į save dėmesį. O štai dabar galėjo ramiai stovėti nė kiek nesutrikdamas. - Mane gyvūnai tiesiog dievina, kartais nesuprantu kodėl, nes juk jie puikiai jaučia, kad aš ne žmogus,-gūžteli pečiais, šiaip niekad neatskleisdavo, kad yra ne žmogus pirmam pasitaikiusiam žmogui, bet juk mergina nebuvo paprasta, o jo rūšies atstovė, todėl nematė reikalo slėpti. Jeigu jau jis taip greit ją atskyrė, neturėtų kiltų sunkumų ir jam, nors Colton ir buvo tikriausiai žymiai už ją vyresnis ir šiuose reikaluose turėjo daugiau patirties. - Pavadinai šunį Bobu Marliu?-kilsteli antakį, nustebęs, nes dar niekad nebuvo girdėjęs, kad kas nors duotu šuniui tokį vardą. Mintyse pradėjo svarstyti dėl kokios priežasties gyvūnas gavo tokį vardą, nes panašumu kažkokių nesugebėjo įžvelgti. - Nieko tokio, svarbu, kad jis nenubėgo kur nors toli,-linkteli, dar kartą paglostydamas šunį. Išvydęs jos nuostabą tyliai susijuokia. - Tristan Hugo Colton, tavo paslaugoms,-prisistato ištiesęs ranką,- Vadovauju Sietlo sirenoms,-dar priduria, nes jei jau prisistatinėjo, reikėjo tai padarė iki galo ir nepalikti jokių klaustukų, nes jam buvo šiek tiek keista, kad jos anksčiau nebuvo matęs. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
