suoliukai

2017-01-26, 03:11 **First topic message reminder :**

2017-01-26, 03:11

First topic message reminder :

Guest Guest

2017-10-09, 20:37

Walker buvo beveik spėjęs pabaigti savąją cigaretę, kai kaži koks trinktelėjimas privertė demoną pasukti galvą į garso pusę ir... sustingti. Tą siluetą jis būtų pažinęs bet kur, tačiau dabar kažkodėl naiviai tikėjosi, kad jam pasivaideno. Jis klydo. Baisiai klydo. Vien merginos išmestas telefonas ir įsmaigtas žvilgsnis į jį bylojo, kad čia tikrai ji, ta pati Denaira iš ankstesniojo jo gyvenimo. Danielis nenumanė ar turėtų iš čia nešdintis, ar naiviai tikėtis, kad mergina tiesiog pati pasišalins. Pokalbio, šiuo metu, tarp judviejų, demonas įsivaizduoti negalėjo. Galų gale, ką jis turėtų pasakyti? Lengvas pašnekesys apie orą čia nė už ką netiktų. Blogiausiu atveju, jo sėdynė bus gerokai išspardyta, nors, geriau pagalvojus, turbūt šito jis buvo nusipelnęs mažiausiai. Išmetęs cigaretę ant žemės ir ją sutrynęs batu, lėtai nuleido žvilgnį į žemę. Jeigu nedarys akių kontakto, galbūt tai taps mažiau nepatogu. Nepavykęs planas. Jau po poros sekundžių rudos Walker akys ir vėl įsmigo į Denairą. Kodėl jis nepasikeitė savo žmogiškojo indo, kai nusprendė nuo merginos pabėgti? Su kita išvaizda dabar nebūtų tokioje keblioje padėtyje. Neprotingas žingsnis. Labai neprotingas. O gal... specialiai padarytas? Paskatintas vilties, kad vieną dieną su mergina jis dar gaus progą pasimatyti, kaip kad šiandien, ir bandys viską ištaisyti? Ginčytina, bet galbūt, jei nuspręstų sumažinti savo milžinišką ego, galėtų susigrąžinti Beumonth, o ne bukai į ją spoksoti, kaip kad šią akimirką.

2017-10-09, 21:03

Apibūdinti šią situaciją buvo lygu dvimečiui išspręsti sunkiausią matematinį uždavinį. Neįmanoma. Dei spoksojo tiesiai į tamsiaplaukį, o tiksliau sakant - jo akis. Ne dėl to, kad viltųsi juose įžvelgti kažką, dėl ko jau pati senas dienas neturi vilties, o su viltimi, kad šis tuoj pat atsistos ir dings lyg koks vaiduoklis. Vis dėl to, jo savotiškas pasimetimas ir akių kontakto vengimas leido Deinarai suvokti, kad jis nėra tik lakios jos fantazijos vaisius. Ir ką dabar daryti? Praeiti pro jį lyg niekur nieko ir dingti tamsoje taip, kaip vieną dieną ir jis dingo iš jos gyvenimo? Gal ir būtų puiki mintis tiems, kurie gyveno dabartimi ar ateitimi, bet ne tiems, kurie gyveno praeitimi. Mergina galiausiai nuleido žvilgsnį ties ant žemės gulinčiu mobiliuoju. Pats laikas prisiminti ir jį. Tyliai susikeikusi ir pasilenkusi, greitu judesiu šį ir vėl suspaudė rankose lyg niekur nieko. Nė nepasivargino žvilgtelti į ko gero jau suskilusį jo ekraną. Gal dabar vertėtų pasielgti kaip daugeliui šiuolaikinių žmonų? Tiesiog nuleisti akis į mobilujį ir vengiant akių kontakto iš čia išsinešdinti kol dar nevėlu? Bet kas gi iš ties galėjo nutikti? Den jau seniai nebebuvo tas pats žmogus, kuris užmezgė pažintį su šiuo demonu. Žvilgsniu ir vėl sugrįžus ties demono akimis, mergina kreivai šyptelėjo, keliais, mažais žingsniais, sumažindama ir taip nedidelį atstumą tarp savęs ir demono. - Ir ką gi aš čia matau?.. - žavingu balseliu prasklaidžiusi šio vakaro tylą ir pati Dei nusistebėjo kaip šiai pavyko taip ramiai prabilti ir be jokių užsikirtimų pabaigti šį trumpą savo sakinį. Ji dažnai sakydavo, kad nebėra toks žmogus, koks buvo seniau, tačiau tuo pat metu ji ir pati suvokdavo, kad meluoja. Vis dėl to, tam tikros gyvenimo situacijos jai parodydavo, kad savo žodžiais ji nemelavo. Ankščiau jau seniai būtų iš čia pasišalinusi arba pradėjusi klykti ant viso vyšnių sodo. Dabar merginos kūną užvaldžiusi ramybė išgąsdino ir ją pačią.

Guest Guest

2017-10-09, 21:51

Kvėpavimas nutrūko tą pačią minutę, kai mergina ėmė judėti jo pusėn. Atrodė, kad susitikimas akis į akį šiuo metu buvo neišvengiamas ir Danielis pirštais perbėgo per tamsius savo plaukus, juos savotiškai pasitaisydamas. Gal kiek narciziška asmenybė jis buvo, bet jeigu jau išgyveno šitiek laiko, tas žiūrėjimas vien tik savęs greičiausiai visai neblogai atsipirko. O Walker svarbiausias prioritetas gyvenime buvo jis pats. Be jokių išimčių. Beveik. Ironiška, kad demonui šiam purvinam pasauly rūpėjo ir dar keli dalykai. Juk jis buvo užteršta siela, išlipusi iš pačio pragaro. Kaip rūpestis gali užvaldyti tokį purviną sutvėrimą kaip jis..? Balsas, perskrodęs tylą, privertė Danielį šiek tiek suvirpėti. Kiek jau laiko negirdėjo Beumonth? Šimtą, porą šimtų metų? Na, tas skambesys bet kuriuo atveju liko nepakitęs. Toks pat skambus, toks pat tobulas. Demonui prireikė poros akimirkų, kad gebėtų ir vėl atgyti iš transo būsenos, į kurią netikėtai panirdavo. Prisiminimų liūnas, užtvindęs jo protą, buvo neišvengiamas, tačiau vyrui reikėjo atsisakyti bent jau emocijų, kurias tie vaizdiniai sukėlė. - Pragaro šmėklą, išėjusią pasivaikščioti, - tuo pačiu ramiu, vėsiu balsu atsakė į retorinį Denairos klausimą su sarkastišku vyptelėjimu. - Atėjai paprašyti cigaretės, ar tiesiog pasiklydai? - pakėlė antakį visiškai neutraliu veidu, tarsi merginos buvimas čia, taip arti, nekeltų jam jokių jausmų. Be abejonės, tai buvo tik idealiai sukurta abejingumo kaukė, norint paslėpti savo silpnumą, tačiau iš šono tai atrodė kaip normali ir visiškai natūrali Walker reakcija į čia pasirodžiusią Denairą.

2017-10-09, 22:10

Dar tebūnant paprastu žmogumi, Hester buvo ko ne tobulybė. Naivoka, su visais draugiška ir taip mylinti šį pasaulį, kad dabar vien jau tai prisiminus, imdavo vimdyti. O ji dar nori grįžti prie senovės... Kokio velnio? Tačiau yra dalykų, kurie visiškai nepasikeitė, tačiau juos įžvelgti gali tik tie asmenys, kurie su ja išgyveno iki šios dienos, o tokių nėra. Dabar ji gyvena daug ką slėpdama, daug ką nutylėdama ir pati paskęsdama savame mele, bet gi pati iki to prisigyveno. Už tai kaltinti galėjo tik du asmenis. Save ir priešais sėdintį vyrą, bet ir tai... ar tikrai? Tuo, kas ji yra dabar buvo jos pačios pasirinkimas, demonos dingimas iš jos gyvenimo tebuvo stumtelėjimas į priekį. Žingsnius dėti buvo jos pačios valia, tačiau principai ir jaučiama nuoskauda to pripažinti jai neleido. Danieliui prabilus, Dei ir toliau stebėjo jo veidą bei menkiausią raumenų trūktelėjimą. Jo toks pat ramus tonas staigiai numušė visą merginoje sukilusį pasitikėjimą savimi, tačiau pastaroji stengėsi to neparodyti. Gal prabilusi ji slaptai tikėjosi kitokios vyro reakcijos ir atsakymo? O gal ji ir po šiai dienai taip ir neprarado savo kvailo naivumo. Vis dėl to, merginos veide ir vėl sužaidė ta pati šypsena. Savo jausmus ir pintis ji gan greit nustumdavo į šalį. - Cigaretėmis apsirūpinti galiu ir pati. - vis dar su tokia pat šypsena veide kalbėjo toliau, - o ir pasiklysti šiuose vietose tiesiog neįmanoma. - Tarsi paaiškindama savo keistą atsidūrimą čia ir šio... dar keistesnio pokalbio priežastį, Dei gūžtelėjo pečiais. - Argi ne ironiška kai bėgi tiek metų ir vis tiek pataikai pas tą patį žmogų... - kilstelėdama antakius vis dar žvelgė į vyrą, tačiau tada tyliai nusijuokę, - oj... čia veikiau aš pataikiau pas tave. Dar baisiau... - papurtydama galvą į šonus ir galiausiai nusukdama žvilgsnį į dangų, mergina tik dar kartelį šyptelėjo. Dabar ji spjaudėsi ironija lyg kokia gyvatė nuodais. Nors ir jautė, kad jos žodžiais greičiausiai atsitrenks lyg ir sieną, tačiau iš čia išeiti ji nenorėjo, nors ir turėtų.

Guest Guest

2017-10-10, 17:53

Greičiausiai tas abejingumas, akivaizdžiai demonstruojamas tiek Denairos, tiek pačio Danielio, ir buvo pagrindinė kliūtis, neleidžianti šiam susitikimui pakrypti bent minimaliai geresne linkme. Šaltumas buvo pateisinamas. Walker visad pirmiau žiūrėdavo savęs, todėl išdidumas ir šį kartą kišo koją šušvelninti balso toną. Denaira... situacija su ja buvo dar aiškesnė. Kai tave palieka vaikinas, prieš tai prisiekinėjęs amžiną meilę, ir dingsta tartum į vandenį, nieko keisto, kad ir po tiek laiko jautiesi įžeistas. - Kokie gi mes šiandien kandūs, - karčiai tarstelėjo atremdamas pečius į suolelio atlošą. - Jei jau taip skundiesi mane sutikusi, gali apsigręžti ir eiti, niekas tavęs nelaiko, - pavartė akis, tarsi jam būtų nusispjaut, liks čia mergina ar ne. - Nebent... Nebent tu, mieloji, pati nori čia likti. Nes manęs pasiilgai. Tiesą pasakius, nenustebčiau, juk aš tikrai žavinga asmenybė, - nusišypsojo pasukęs galvą į Den pusę. Toks pasipūtimas aiškiai buvo pagrindinis Danielio charakterio bruožas, stebuklas, kad Beumonth apskritai sugebėjo jį anksčiau pakęsti. Toks egoistas, manipuliatorius ir savimyla iš tikrųjų nusipelnė būti vienas. Meilė jam buvo nepažįstamas jausmas. Turbūt.

2017-10-13, 18:59

Kandumas ir abejingumas seniau tikrai nepuošė šios merginos, tačiau jau po kelių mėnesių tapimo tuo, kas yra dabar, ji ėmė keistis. Keistis, tačiau tikrai ne į gerąją pusę. Pasitraukimas iš šios vietos ją tikrai viliojo. Jaučiama įtampa tikrai nebuvo pats maloniausias šio "pokalbio" akcentas, o įtampos jos gyvenime buvo ir yra su kaupu. Į pirmuosius vaikinus žodžius Den taip ir neatsakė. Tiesiog... nebuvo ko ir sakyti, tačiau vos jam ir vėl prabilus Deinara ir vėl šyptelėjo. - Nesijaudink, ilgai tikrai neužsibūsiu, o prieš išeinant privalau pasinaudoti tokia proga. - Susikišdama rankas į kišenes trumpam surimtėjo. Mąstė kaip suformuluoti tiek ilgai kankinantį klausimą, kuris lyg koks vaiduoklis ją kankindavo iki pat šios dienos. - Kodėl pabėgai? Kodėl tiesiog dingai lyg niekur nieko? - suraukdama antakius, klausiamu žvilgsniu galiausiai ir vėl įsmeigė akis tiesiai į Danielį. Jai tereikėjo atsakymo. Su tuo, kas nutiko, ji jau seniai susigyveno. Niekas jos gyvenime ilgai neužsibūdavo, tad nieko keisto, kad ir demonas iš jo pasišalino ganėtinai greitai.

Guest Guest

2017-11-06, 01:30

Sabrina ko jau ko, bet Dareno skambučio šį vakarą sulaukti nesitikėjo. Ji jau ruošėsi gultis, o suskambus telefonui ir regėdama demono vardą jo ekrane suvokė, kad poilsiu, šią naktį, pasimėgauti progos negaus. Jai buvo įdomu. Norėjo sužinoti ko demonui iš jos prireikė. Jis jau buvo lyg ir nustojęs šokdinti ją pagal savo dūdelę, o čia toks netikėtas skambutis kėlė įdomumą. Sutarusi susitikti už poros valandų vienoje iš atokesnių miesto vietų - vyšnių sode, raganaitė į susitikimą tikrai neskubėjo. Žinodama, jog vyrui nepatinka jos nepunktualumas, ji specialiai taip darė. Apskaičiavusi, kad pėsčiomis nuo namų iki sutartos vietos nueiti užtruks apie valandą ji susiruošė ir paliko namus. Vakaro oras buvo puikus ir tiko vakariniams pasivaikščiojimams, nors ji dabar geriau tysotų savo minkštuose pataluose. Sabrina labai retai vėlai vakarais šlaistydavosi miesto gatvėmis. Nors buvo ragana ir apsiginti bei pasirūpinti savimi puikiai mokėjo, tačiau vaikščiodama naktimis nesijautė saugi, o tas nesaugumo jausmas nebuvo gerai pažįstamas ir trikdė merginą. Bet ko tik nepadarysi dėl pono Tenebri. Pasiekusi vyšnių sodo suoliukus mergina įsitaisė ant vieno iš jų. Pasirinkimas buvo didelis - žmonių čia nebuvo, nei dvasios. Visi vertino dienos grožį, tačiau nakties kuriami stebuklai mažai ką domindavo. Tad išsirinkusį vieną prietemoje stovėjusį suoliuką ji apžvelgė tuščią didelę erdvę. Keista. Dareno dar nebuvo. Taigi, jis vėlavo jau geras penkiolika minučių.

Guest Guest

2017-11-06, 01:49

Toks raudonplaukės išsišokinėjimas, demonui labiausiai nepatiko; ko jau ko, tačiau ne pagarbos neapkentė ir neketino tam leistis plėtotis, ypač tuo metu, kai tėvas pagaliau pradėjo sūnuje įžvelgti potencialą. Kuomet, pagaliau ėmė pastebėti ir savo jauniausią atžalą, kuris visą vaikyste laukė tokio pat tėvo dėmesio, kaip ir sulaukdavo sesuo Barbara; deja, berniuko norams nebuvo tuomet lemta išsipildyti, tačiau vos sesuo padarė vieną didžiulę klaidą - Darren staiga tapo dėmesio centru. Deja, Tenebris jau ištisą pusvalandį čia laukė, tiesiog stovėjo kiek atokiau, pasislėpęs atšiauriame šešėlyje. Pyktis jau veržėsi kone pro visus galus ir tik viena mintis, pastarąjį laikė nuo išsiliejimo aplinkoje. Garbės žodis, jei Sabrina būtu užtrukusi dar geras penkias minutes ilgiau, pats tamsiaplaukis, pasinaudodamas savo galiomis, teleportuotusi į tą vietą, kurioje buvo Hengestes, o tuomet jau nieko gero nežadėtu. Vos raganaitei prisėdus ant suoliuko, demonas staiga atsidūrė priešais ją, nustatydamas, tikrai ne patį svetingiausią žvilgsnį,- Tu gal tyčiojiesi? Jeigu susitarėme, kad po poros valandų susitinkame, tuomet prašyčiau ir laikytis savo žodžio. Nepakęsiu daugiau Tavo nesąmonių,- piktai išdėstė, galiausiai nežymiai priartėdamas prie raudonplaukės veido,- Trūksta labai ne daug, jog taurė prisipildytu,- kiek tyliau, tačiau tuo pačiu žudomai ištarė, atsilošdamas ir susikišdamas rankas į striukės kišenes.

Guest Guest

2017-11-07, 00:42

Sabrina nepastebėjo Dareno šešėliuose. Pastaruoju metu mergina patapo per daug neatsargi. Didelis dažnos magijos naudojimo kiekis, turėjo savų padarinių. Ji vis labiau darėsi neatidi, nesukoncentruodavo dėmesio ir buvo per daug išsiblaškiusi. Net minimalus makiažo kiekis nepaslėpė nuovargio pėdsakų veide. Todėl apsiblausęs ir mieguistas žvilgsnis vyriško silueto nepastebėjo. Demonui išdygus priešais mergina susiraukė supratusi, kad prarado tą vienintelę progą vaikinui prikišti jo vėlavimą. O taip norėjo bent kartą priekaištus pažerti pati, o ne klausytis kaip jį tai erzina. Jai tiesiog patiko erzinti vaikiną. Todėl kiekvieną kartą jiems susitinkant ji vis prailgindavo savo vėlavimo laiką. Juk jis pats tai turėjo pastebėti ir ateitį galėtų kiek vėliau. Juk dangus nesugrius, o ir neatrodys, kad raganaitė ilgai vėluoja. Ji gerai žino, kad Darenas pasižymi punktualumu, bet tai tik parodo, kad moterys nevėluoja, o vyrai ateina per anksti. - Labas ir tau - kimiu balsu sumurma. - Kodėl tu tokios blogos nuotaikos iš pat vakaro? - pasukusi galvą į vaikino pusę pagauną jo žvilgsnį ir paklausia kaip tik tuo metu kai demonas pasilenkia prie jos artyn. - Kaip pyksti daraisi nebe gražus, sakyčiau netgi... - ji padarė trumpą pauzę galvodama apie epitetus ir koks šiuo atveju tiktų Darenui. - ...bjaurus. - galiausiai užbaigusi gūžtelėjo pečiais pakeldama lūpų kampučius. Ir nesuprasi ar ji čia rimtai ar vis dar stengiasi tampyti demono nervus ir išvesti jį iš kantrybės. Bet velniukai akyse jos žaidė. Leidusi vyrui išlieti įsiūti, ji tik klausėsi nusukdama akis į šoną. Puikiai žinojo, kad žaidžia su ugnimi ir jei Darenas dar nei karto nebuvo panaudojęs prieš ją nei smurto, nei prievartos, visada yra tikimybė, kad bus pirmas kartas. - Na ir kas tada, kai prarasi kantrybę? - kilstelėjusi antakį ji sugražino mėlynų akių žvilgsnį ties demonu, o klausimas nuskambėjo gal kiek per daug sarkastiškai. Jis tikrai turėtų šiuo klausimu ją apšviesti, gal ji tada prikas liežuvį. - Tai ko iš manęs nori? - dar vienas klausimas pasklido iš jos lūpų. Ji surimtėjo. Antrasis jau nebebuvo persisunkęs sarkazmu, bet ir veide neliko nei žymės, jog ji būtų bent šyptelėjusi. Vos prisimerkusi tiriamai nužvelgė vaikiną rankas sukryžiuodama ant krutinės. Kiek tik sutikdavo demoną, matė jį tik piktą, todėl nematydama prasmės daugiau ilginti jų vakarinio susitikimo ėjo prie reikalo esmės.

Guest Guest

2017-11-07, 17:07

Balthazar buvo vienintelis vaikino autoritetas į kurį norėjo lygiuotis. Visuomet troško turėti tokį stiprų ir valdišką charakterį kaip tėvo, tačiau prie jo jausdavosi toks silpnas ir nereikšmingas pasaulio padaras; atrodė tarsi jau niekas nepadės, atkreipti tėvo dėmesį į sūnų, kai galiausiai, kone jau buvo beveik nuleidęs rankas - laimė pasisuko į jį. Jautėsi nežymiai pakylėtas, tarsi įgavęs daugiau galios, pranašesnis už seserį. Raganai pradėjos eilinį karta taukšti nesąmones, taip erzindama demoną, šis tik įsmeigė į ją žvilgsnį, tarsi pareikšdamas, jog pokštams dabar netinkamas metas,- Manai man įdomu gražus ar negražus? Yra kur kas svarbesnių dalykų, nei 'indo' išorė,- suraukia antakius. Taip, Darren prisimena, kaip gražiai su Sabrina bendravo iki šiai atiduodant savo sielą demonui, taip pasirašydama amžiną 'vergystę' jam. Bet nepaisant visų taisyklių, regis moteris, nė neketino daugelio iš jų laikytis, kas tikrai piktino jį. Sabrinai taip atsainiai paklausus ir visiškai nesveriant rizikos, šis pavartė akis, tarsi viskas jau senų senovėje turėjo būti aišku,- Suteikiau Tau galias, tačiau galiu jas greitai ir atimti. Ir jei neturi jokių eleksyrų, kurie palaikytu Tave jauną, tuomet... Tik, tak, tik tak ir Tu mirus. Ar dabar jau supranti?,- kreivai vypteli. Vis dėl to, gal ir nebuvo toks silpnas? Juk savo rankose laikė daugumos gyvybes. Tereikėjo suspausti stipriai kumštį - ir iš visko liktu tik nereikšmingos dulkės, kurias lengvai nupūstu vėjas. - Nežinau kodėl šito prašau iš tavęs, bet greičiausiai esi vienintelė ragana, kuria dar galiu pasitikėti, nepaisant fakto, kaip dažnai vedi mane iš proto,- pavarto akis,- Man reikia, jog kuriam laikui apsimestum mano mergina, jog tėvas tuo patikėtu,- tai pasakęs, Tenebris nė neplanavo išgirsti neigiamo atsakymo, todėl buvo ganėtinai pasitikintis.

Guest Guest

2017-11-08, 03:04

Sabrina žvelgė į demoną bandydama suprasti, kuo šis ją žavėjo, jog ji taip paprastai atidavė jam sielą, savo gyvenimą. Juk magijos savo galioje jis neturėjo. Jam reikėjo tik pirštu pamoti ir naivi mergaitė pasiryžo didžiausiai gyvenimo avantiūrai. Darenas kažką turėjo tokio, pro ką raganaitė taip paprastai negalėjo praeiti. Arba ji buvo per daug naivi ir žmogiškai gera tikėdamasi, kad gali jį pakeisti. Ji bandė save įtikinti, kad net ir pats pikčiausias blogio pritvinkęs padaras giliai viduje gali jausti, gali mylėti ir tik silpnumo, bevertiškumo, galios stokos jausmas verčią lygiuotis į stipresnius ir galingesnius blogio sutvėrimus. Kaip Darenas lygiavosi į Baltazarą. Bet dar tada kai ji buvo vos tik su juo susipažinusi, matė visai kitokį Dareną ir nors tiesa buvo prieš akis - jis tiesiog pasinaudojo ja, apsuko galvą priversdamas nemastyti blaiviai, Sabrina tikėjo, kad po ta veidmainio demono kauke dar yra tas vaikinas, kurį ji įsimylėjo. Todėl naiviai tuo tikėdama ji visada prisistatydavo vos jam prireikus. Klausydamasi vaikino žodžių ji vis labiau ėmė suprasti, jog Darenas jos nepažįsta ir tikriausiai vargu ar norėtų pažinti. - Tu per tiek metų taip ir nesupratai, kad aš niekada nenorėjau galios, nenorėjau nemirtingumo. Man pakako žmogiškojo gyvenimo, bet tai padariau tik dėl tavęs. Todėl jei nuspręstum, kad tūkstančio penkių šimtų metų su trupučiu man pakanka, aš su tavimi sutikčiau. - išdėstė jam parodydama, jog pragyvenus tiek metų kiek ji, grasinimai jau nebaugina. Atsidususi delnu perbraukė per užkritusius plaukus ir vėl pakėlė akis į vyrą priešais. O tai ką išgirdo iš jo lūpų sukėlė skambų juoką. Ilgai juo vyrui pasimėgauti neleidusi Sabrina pakilo nuo suoliuko ir atsistojo priešais Dareną. Kadangi vyras buvo šiek tiek aukštesnis ji kilstelėjo smakrą pažvelgdama į akis. - Ką? Tu pats suvoki ko manęs prašai? - netikėdama jo prašymu, nors greičiausiai jis ne prašė, o reikalavo, Sabrina papurtė galvą vėl vos nesusijuokusi. - Atsakymą ir taip žinai. Ne. - tonui pakilus iš karto atkirto žvelgdama į demoniškas akis. Ką jis sau mano? Apgavęs ir įžeidęs jos orumą drįsta teikti tokius pasiūlymus. Čia jau tikrai akiplėšiškumas viduryje vėlaus vakaro. - Turi daugybę raganų, manau atrasi tą, kuri su mielu noru pabus tavo mergina. - jau kiek ramiau ištarė tiriamu žvilgsniu nužvelgdama vyrą ir žengtelėjusi į šoną apėjo jį, spartesniu žingsniu pradėdama tolti nuo jo.

Sponsored content

» Suoliukai
» Suoliukai
» Suoliukai
» Suoliukai
» Suoliukai