| | | Author | Message |
|---|
 |  2017-01-09, 19:41 | |
| Atokiau nuo šurmulio, ir ne taip toli nuo šios apžvalgos aikštelės vienoje privačioje viloje vyko vakarėlis. Nellane net nežinojo, kieno, nelabai jai tai ir rūpėjo. Raganos ausis pasiekė informacija, kad josios "Džonas" gali būti tenais, kad jis čia, Sietle. Šviesiaplaukė nutarė nepraleisti progos ir patikrinti. Žinoma, savojo Džono ji ten nesutiko, o širdį persmelkė dar viena nusivylimų banga. Mergina suprato, kad jai jau seniai metas liautis, tačiau širdis, o gal greičiau tuštuma joje vertė ją elgtis priešingai.
Kad ir kaip bebūtų, vakarėlis, pilnas ne prasčiau, nei įžymybės puošiasi MTV apdovanojimams, pasipuošusių žmonių, brangaus šampano bei retos rūšies ikrų, nebuvo itin blogas. Sukneles mėgstanti ragana pagaliau rado progą pasipuošti kaip tikra dama, išsitraukiant iš spintos seną, vieno brangaus vyro dovanotą suknelę, kurią ji pritaikė šių dienų stiliui.
Vos tik vakarui įsibėgėjant ir prasidedant liksmybėms, Nellane gavo anonimišką kvietimą susitikti netoliese esančioje apžvalgos aikštelėje. Nors, nuojauta sakė, kad geriau nepalikti saugios vilos, ir vakarui prasidedant neiti bala žino kur, smalsumas, menka viltis, kad tai gali būti josios Džonas, privertė raganą palikti vakarėlį ir nukulniuoti į žinutėje nurodytą vietą.
Aukštakulniams sunkiai taukšint į kietus akmenis, šviesiaplaukė pagaliau pasiekė vienos iš uolų viršūnę, nuo kurios matėsi visas Sietlo grožis. Lėtai eidama į priekį, įtempusi visas savo jusles, mergina kiek nervingai dairėsi, ji jautė kito žmogaus, o gal ir nežmogaus energiją, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Lengvai prikaukšėjusi prie apsauginio turėklo, nenuleisdama akių nuo nepakartojamais gražaus vaizdo, ragana suėmė delnais turėklą, sulenkdama vieną koją.
- Žinai, aš turiu prieš akis visą naktį, tad, jei drįsai pakviesti mane susitikti, prašau, išdrįsk ir pasirodyti..,- tyliai prabilusi mergina žvelgė į tolį, ji tikėjo, kad kvietėjas yra čia, ir nors nenumanė kas jis, jis ją stebėjo, ir, garantuotai girdėjo šviesiaplaukės žodžius, kurios, šiuo metu, atrodo, įdomiausias užsiėmimas yra skaičiuoti kiekvieną naujai užsidegusią ar užgęsusią Sietlo šviesą tolumoje. |
| | | |
| | 2017-01-09, 20:24 | |
| O jis, kaip visada vienišas sėdėjo ir stebėjo geriausias savo kompaniones - ryškiai spindinčias žvaigždes danguje. Ech, gaila, kad tokio nuostabaus reginio nepamatysi pragare. Bet kokiam mirtingajam, toks vakaras tebūtų eilinis. Tačiau ne Liuciferiui. Viskas, kas buvo įprasta kitiems - žemės gyventojams - jam buvo įdomu, neatrasta. Stebėti ir analizuoti žmonių gyvenimus būdavo lyg žaidimas, kurį jis valdė kaip tik panorėdamas, dažniausiai sėdamas pagiežą ir blogį. Tai niekada neatsibosdavo ir teikdavo euforiją, nes tokia buvo Liuciferio prigimtis. Kadaise buvęs angelas, vėliau dėl nedorybių rojuje išvarytas į pragarą, kuriame sėkmingai karaliauja iki dabar. Bet bent jau šiuo metu pragarui jis buvo nereikalingas. Jis vėl pasirodė tarp gležnų žmogelių, norėdamas platinti negatyvą ir galų gale paversti šią vietą antruoju pragaru su daug gražesne aplinka. Vis dėlto jis sugrįžo dėl dar vienos priežasties. Dėl Jos... Prieš užsiimdamas nedorais savo darbeliai, visų pirma norėjo pamatyti moterį, kuri vienintelė sugebėjo atrasti bent minimalią gerosios pusės gyslelę Šėtono asmenybėje. Tai buvo lygu stebuklui, nes be jokios abejonės Liuciferio siela buvo juodžiausia iš visų demonų, juk jis ir buvo hierarchiškai aukščiausias demonų struktūroje, tad suprantama, jog turėjo būti ir pats didžiausias blogio įsikūnijimas. Bet Nellane padarė tai, kas buvo faktiškai neįmanoma: ji sugebėjo Liuciferiui įžiebti tyrą ir nedirbtiną meilės jausmą.
Demonas atokiai tūnojo. Liuciferį erzino iš kažkur sklindantis šurmulys ir žmonių spinduliuojančios linksmybės. Vyras tvardėsi su troškimu brutaliai užbaigti vakarėlį. Ne dabar. Jis pasirodė čia dėl visai kitų užmojų. Sunėręs rankas ties krūtine, vyras laukė Nellanės, kuriai apie susitikimą buvo pranešęs anonimiškai ir ji net nenutuokė kas jos laukia. Jis kantriai stovėjo, skaičiuodamas nakties skraiste padengtus žibintus danguje. Galiausiai, pasitelkęs antgamtišką klausą, Liuciferis iš tolumos išgirdo batelių kaukšėjimą. Vyras trumpam užmerkė akis. Šios akimirkos laukė šimtmečius. Ir štai ji pasirodė. Visai tokia pati, kokią ir prisimena, tik dar gražesnę. Juoda suknelė, prigludusi prie jos aksominės odos atrodė kerinčiai. Ties pilvu vyras pajuto tą įkyrų jausmą, kurio nejautė ilgus metus. Teko girdėti, jog tai buvo vadinama "drugelių skraidymu". Kadaise Liuciferiui tai buvo nesuvokiama, nesuprantama. Kas yra meilė? Ji stovėjo vos už dešimties metrų nuo jo. Prieš sutikdamas Nellanę, jis nesuvokė meilės sampratos. Tačiau dabar buvo viskas kitaip, žodžiais to apibūdinti ko gero neįmanoma. Klausimas tebuvo vienas: ar ji tebejaučia jam tą patį? Gaila, kad, nors ir Liuciferis buvo visagalis, bet žmonių minčių jis skaityti negalėjo ir tai jį varė iš proto. Nežinia. Jis nuošaliai stebėjo ir mėgavosi reginiu. Jis prikando lūpą, nurijo seiles ir staigiu judesiu netrukus jau stovėjo prieš merginą, juos skyrė minimalus atstumas. Tylėdamas, Liuciferis tyrinėjo tobulas merginos veido linijas. Jo ranka lėtu mostu kilu, kol galiausiai delnas prisilietė prie sušalusio Nellanės skruosto.
-Sveika. - šilkiniu balsu pasisveikino. Nežinojo daugiau ką ir pasakyti, žodžiai dabar buvo nereikalingi. |
| | | |
| | 2017-01-09, 20:43 | |
| Nellane pirmiau pajautė, o ne pamatė, link jos artėjantį padarą. Ragana įtempė kiekvieną savo raumenį, pasiruošusi arba puolimui, arba gynybai, neaišku, ko tas padaras norės. Šviesiaplaukei nebereikėjo ilgiau spėlioti, nes prieš jos akis pasirodė pats velnias. Ramumas, kaip ir ši naktis, dingo iš merginos veido, o akys susitraukė iki mažų tarpelių. Dabar raganaitė atrodė ne ką mažiau demoniška, nei kadaise mylėtas vyras.
- Liuciferi...,- kad ir kokie jausmai siaustų jos viduje, balsas neišdavė nei vieno to jausmo, nei vienos emocijos. Jis buvo tylus, ramus, tolygus, savotiškai švelnus, kaip Ramusis vandenynas šaltą žiemos popietę. Vyrui vos prilietus Neli skruostą, ši vos vos atsitraukė. Šėtonas dar nežino, kad ji, vos jam dingus išsiaiškino apie tai ką jis padarė jos meilei.
- Nesitikėjau tave dar kada nors išvysti.- balsas žemėjo ir įgavo pykčio prieskonio, o niekas kitas nežinotų to geriau nei Morningstar, kad Neli pyktis paliečia visus ir tikrai ne iš gerosios pusės.
Pyktis besimaišydamas su ilgesiu ir visais tais jausmais, kuriuos ji jautė jam dar prieš susipažįstant su Džonu. Tai ne Neli padarė stebuklą ir pavergė pačio velnio širdį, tai jis ją prisileido artyn, leido jai jį mylėti, būti lygia jam, jo verta. Jis padarė Neli tokią kokia ji yra dabar. Ir nors normalūs žmonės blogų charakterio bruožų netraktuotų kaip geros įtakos, jei ne Liuciferis ragana su savo gerumu ir pasiaukojimu, kurio ją mokė tėvas jau seniai gulėtų po velėna. Vien dėl Liuciferio ji stovi čia gyva ir graži kaip niekad.
Kelios minutės tylos, atrodė kaip visa amžinybė. O žodžių neradimas dabar buvo kaip geriausias draugas. Neli nežinojo ką jam pasakyti, ar nuo ko pradėti. Jis taip ilgai klijavo jos širdį po Džono dingimo, o netrukus ir pats ją dar kartą sudaužė. Negana to, kad jis pats ją paliko, jis privertė tai padaryti ir Džoną. Akimirką Nellane pati nesusivokė, kaip pati ranka pakilo ir trenkė vyrui antausį. Paprastai, mergina nebuvo linkusi rodyti galią prieš savus, tačiau Liuciferis to nusipelnė ir jis tai turėjo suprasti.
- Aš žinau ką padarei, Liuciferi. Tačiau po visko, tu vistiek drįsti pasirodyti?,- Neli turėjo du pasirinkimus: arba pamiršti praeitį ir pulti šitaip išsiilgtam vyrui ant kaklo, arba leisti pykčiui pagaliau išsiveržti, kad būtų galima gyventi toliau. Raganaitė akivaizdu, pasirinko antrąjį variantą. Paaiškinimas, bent jau to šviesiaplaukė nusipelnė po visko, ką šėtonas padarė. |
| | | |
| | 2017-01-09, 21:18 | |
| Girdint, kuomet Nellanės, prisirpusios it vyšnios lūpos taria jo vardą, Liuciferį apėmė euforiją. Tai buvo nuostabu, vėl girdėti jos balsą, kuris jam prilygo lyg arfos skambesys. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau būdamas dabar su ja, vyras kažkodėl prisiminė laikus, kuomet buvo nerūpestingas ir trapus angelėlis, lakstantis rojaus sodais. Tikrai galima konstatuoti faktą, jog Nellanė sugebėdavo pažadinti kažkur giliai viduje tūnančia, po devyniais užraktais paslėptą, angeliškąją Liuciferio pusę. Kad ir kaip ten bebūtų, kad ir kaip pasaulis norėtų egzistuoti be šėtono, tačiau tai buvo neįmanoma, kadangi blogis buvo per daug giliai įsiskverbęs į Liuciferio sielą. Nors ir šėtonas negalėjo skaityti minčių, tačiau jis puikiai skenavo žmonių jausmus. Veiksmai, pakitęs balso tembras išdavė, jog mergina tikrai nelinkusi jam pulti ant kaklo ir apipilti milijonu bučinių. Na, o Liuciferis naiviai, bet tvirtai tikėjo, jog taip ir bus. Bet nebuvo viskas taip paprasta, kaip jam atrodė. Jis dažnai pamiršdavo, jog mergina turi jausmus, tiesiog žiūrėdavo į ją kaip žaislą ar subjektą, kuris patenkindavo hiperaktyvius drugelius, plasnojančius jo pilve. Jam nepatiko tas šaltas sutikimas.
-Kaip matai, likimas nenuspėjamas, brangioji. - kandžiai tarė ir pasyviai atitraukė savo ranką nuo jos, bet veriančių demono akių vis dar nenuleido nuo Nellanės veido. Jis tyrinėjo kiekvieną detalę, ilgiausiai užtrukdavo ties lūpomis, stebėdamas tobulas jų linijas. - taigi, net nepabučiuosi manęs? - ramiu, tačiau mašinaliai viliojančiu ir įtaigiu balsu iškėlė klausimą, kuomet sustabdė lūpų tyrinėjimą ir apsistojo ties merginos akimis. Jis jautė iš merginos garuojančią neapykantą, susimaišiusią su meilę, kurios jausmą dar ir stiprino ilgesys. Liuciferis suprato viso pykčio židinį. Juk yla turėjo kažkada išlįsti iš maišo. Atlikdamas savo darbą, jis negalvojo apie pasekmes. Tiesiog norėjo pašalint tą žmogų, kuris Liuciferiui buvo kliūtis. O atsikratyti kliūčių jam prilygo piršto spragtelėjimui.
Netrukus Liuciferiui susilaukus neblogo antausio, vyrą užplūdo nuostaba. Tokio poelgio nesitikėjo, tačiau net ir būdamas velniu priėmė tai ramiai, nes tebemylėjo šią moterį. Liuciferis buvo supratingas, žinojo, jog Nellanei yra būtina išlieti visą tą susikaupusią pagiežą. Gavus antausį, jo galva buvo trumpam palinkus į šoną ir po kelių akimirkų ji ir vėl buvo pradinėje pozoje. Liuciferio veidą nutvieskė kreivas vyptelėjimas.
-Ouch... Padariau tai tavo labui - ramiai atsakė, pasitrynęs skruostą. Draugiškai nusišypsojo. - Amm, geras klausimas. - pašaipiai palinksėjo galva ir užvertė akis į dangų, atseit įmantriai ieškodamas atsakymo. - Galbūt dėl to, kad aš tau vis dar neabejingas? Galbūt ir dėlto, kad aš galų gale Šėtonas ir galiu pasirodyti, kada tik to užsinoriu? - garsiai samprotavo, nestokodamas ironijos. Staigiu judesiu, kiek stiprokai sugriebė merginą už skruostų ir įsmeigė žvilgsnį į jos akutes. - Pripažink tai - tu mane tebemyli. - užtikrintai pareiškė, primerkdamas melsvas akis. - tuo atveju: mažiau kalbų, daugiau darbų. - užbaigė litaniją ir aistringai įsisiurbė į merginos lūpas, norėdamas patenkinti nerimastingus, skrajojančius drugelius, kurie dabar lakstė it patrakę, lyg gavę gerą dozę kofeino. |
| | | |
| | 2017-01-09, 21:43 | |
| Pasidavusi paprasčiausiems žmogiškiems instinktams, bei užvesta tokio brutalaus velnio grubumo, Nellane aistringai atsakė į Liuciferio bučinį, akimirkai pasiduodama tam, šitaip atsakydama į jo teiginį. Nellane po tiek laiko, po visko kas nutiko tikrai nebuvo abejinga Morningstar, ir tai buvo akivaizdu. Tačiau toks romantiškas susitikimas ir aistros kupini bučiniai negalėjo tęstis amžinai. Kai sveikas protas kovoja su jausmais, dažniausiai protas laimi. Švelniai pridėjusi savo delną prie Liucifer krūtinės, paleisdama magišką jėgą, kurios gūsis stipriai atstūmė vyrą, Nellane tik giliai įkvėpė oro bandydama susiturėti ir taip greitai bei lengvai nepraskysti. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, mergina nužvelgė per žingsnį tolyn nuskriejusį Šėtoną, tomis pačiomis, kraupiai primerktomis akimis ir vis dar tankiai kvėpuodama. Per tuos metus, kada Liucifer nematė Neli, ji sustiprėjo ne tik kaip asmenybė bet ir kaip ragana.
- Tu juk suvoki, kad negali manimi manipuliuoti tiesa, brangusis?,- sarkastiškai pabrėžusi pastarąjį žodį, tokia pačia sarkastiška, kaip ir žodžiai, šypsena, pasidabino savo veidą, žengdama žingsniuką arčiau velnio. Kiti, žinodami, kas per vienas yra šis vyras, bijotų net žodį prieš tarti, tačiau ne Neli, kuri buvo tikra šimtu procentų, kad pragaro šeimininkas jai nieko nepadarys.
- Tu iš manęs atėmei žmogų, kurį mylėjau, suprantu, jei tai vadini begaline meile, tačiau, vos tik atsivėriau tau, tu dingai, palikdama mane visiškai vieną. Kaip po velnių, po visko, tikiesi, kad apipilsiu tave bučiniais ir džiaugsiuos jog sugrįžai?,- Vis dėl to, ragana negalėjo būti per atstumą nuo šio vyro, tad mažais žingsneliais, tvirtai, griežtai ir net atšiauriai šnekėdama ji artėjo link jo. Ir tai buvo tiesa. Kad ir kokiu sau viską leidžiančiu Šėtonu save laikė Liuciferis, Neli niekada nebuvo jo marionetė. Tai nepasikeitė iki šiol. Todėl, jie taip ilgai buvo kartu.
- O ir per tuos kelis šimtus metų, kai tavęs nebuvo šalia, atsirado kitų, su kuriais man neblogai sekasi ir dabar, tad, apie tave nė neprisiminiau,- kandūs žodžiai vienas po kito paliko merginos lūpas. Ir nors tai tebuvo akivaizdus melas, viskas ko ji norėjo, bent per pusę įskaudinti Liuciferį, kaip kad jis kadaise įskaudino ją. Žinoma, paminėdama kitus, ne vieną ir ne du, šviesiaplaukė jiems skyrė mirties bausmę, kupiną kankinimų ir agonijos, nes, pažįstant šį žavų velnią, jis savo turtu nesidalindavo su niekuo, būtent todėl Neli Džonas paslaptingai dingo iš jos gyvenimo, be jokių pėdsakų jį kada nors surasti. |
| | | |
| | 2017-01-09, 22:14 | |
| Liuciferis mėgavosi užvaldyta aistra ir bučiniu, kuris nunešė jį į miglotą transą. Jam patiko, jog mergina neliko abejinga lūpų sąlyčiui ir atsakė į tai, nebeslėpdama ir išlaisvindama savo per prievartą užvertus jausmus. Neilgai buvo lemta šiai tobulai akimirkai trukti, kai šėtonas pajuto į jo korpusą plūstelėjusią, pripažinkim, stiprios magijos srovę. Į šį poelgį Liuciferis atsakė tik žaismingu juoku. Merginos panaudota jėga jam buvo lyg nedrąsus vaiko kumštelėjimas augalotui vyriškiui.
-Neblogai. - negailėdamas aplodismentų, suplojo delnais, o kai mergina instinktyviai priartėjo prie Luciferio, jis staiga užsiliepsnojo, o jo vietoje liko tik pelenai. Trumpam pranykus, velnias atsirado už merginos nugaros ir suėmė ją už liemens. - bet, manau, tu geriau už bet ką žinai, jog veltis į tokius žaidimus su šėtonu nerekomenduotina. - prisišliejęs prie Nellanės ausies sušnabždėjo. Žinoma, ragana buvo visiškai teisi - kad ir kas nutiktų, tačiau nuskriausti jos Liuciferis nė už ką sau neleistų ir aišku, ji ir pati tai žinojo, bei savotiškai tuo naudojosi. Švelniai apsuko ją aplink, kad ji vėl stovėtų veidu į demoną.
-Galiu. Tačiau niekada to nedaryčiau. - lipšniai atsakė. Teoriškai jis galėjo valdyti jos mintis, priversti besąlygiškai paklusti merginą, vien pasitelkdamas velniui būdingą gebėjimą, vadinamą įtaiga. Tačiau viskas prarastų įdomumą, Nellanė taptų kaip ta lėlė, valdoma už virvučių. Jis norėjo, jog ji būtų asmenybė, o ne vien tik žaisliukas.
-Jis tavęs nemylėjo. Niekada. - šaltai nukirto. Aišku, pats to nežinojo, tai buvo tik melas, tačiau svaresnio pateisinimo šiuo metu Liuciferis nerado. Jam nerūpėjo ką Nellanė dėl to išgyveno. Jis buvo egoistas ir tvirtai įsitikinęs, jog ji priklauso tik jam vienam, ką jau kalbėti apie savo nuosavybės dalybas. - Kaip jau žinai, esu pragaro valdovas. Tai reiškia, jog turiu tam tikrų pareigų. Kol manęs nebuvo, mano gimtinėje iškilo tam tikra suirutė, kuriai sutvarkyti reikėjo laiko. Dėl to ir palikau tave. Ir nieko nepranešiau, tik nenorėdamas dar labiau įskaudinti. - paaiškino ir išleido gilų atodūsį. - Bet aš sugrįžau. Ir tu stovi prieš mane sveika gyva. Kitaip ir būti negali. Juk visus tuos metus, akylai tave stebėjau, jog nieko blogo tau nenutiktų, o, žinant, tavo būdą ir sugebėjimą pritraukti problemas lyg magnetas... - toliau stengėsi paaiškinti situaciją. Žinoma, dabar jis nei kiek nesudidino ir rėžė tik teisybę. Liuciferis apsilaižė lūpas, tarsi medaus likučius užsilaikiusius po bučinio.
Klaidų mes darome visi. Bet Nellanei pasakoti apie savo praeities ir dabarties sugulovus buvo iš tikrųjų nedovanotinas sprendimas. Demono veidas tapo akmeninis, vyzdžiai išsiplėtė ir akys nusidažė raudona spalva. Užpliekstas įsiūtis buvo sunkiai tebevaldomas. Iš demono pečių pradėjo kilti kraujo spalvos garai. Demonas suspaudė kumščius ir atlikęs kelis gilius įkvėpimus, stengėsi nusiraminti.
-Juk žinai, kad dabar jų sielomis papildysiu savo kolekciją. - rūsčiai prabilo, po ilgos ir itin nejaukios pauzės. Liuciferis net neklausė kas jie - juk jis šėtonas ir gauti visą informaciją, jam lygu televizijos kanalo perjungimui. Jam esant žemėje net ir medžiai prakalba, o sienos įgyja ausis. Jis neslėpdamas agresijos energingai nusigręžė nuo merginos ir paėjęs kelis žingsnius žvilgtelėjo į mėnesieną, stengdamasis nuraminti save ir neprarasti savikontrolės. |
| | | |
| | 2017-01-09, 22:45 | |
| Pasirodžius liepsnai, ragana sustingo vietoje, stebėdama visą šitą Liuciferio surengtą spektaklį. Nežinia, ką jis norėjo visu tuo pasiekti, tačiau Nellane juo žavėjosi kiekvieną sekundę vis labiau. Pagirtina tai, kad ji vis dar laikėsi tvirtai savo pykčio pozicijos ir netirpo nuo kiekvieno velnio prisilietimo. Vos tik Liucifer sugriebė ją už liemens, mergina nė nesujudėjo, atrodo, net nekvėpavo.
- Kaip tau patinka tavo pozicija, argi ne taip? Kad ir kaip gasdintum aplinkinius, man teesi pašlemėkas, du kart sudaužęs mano širdį. Jau geriau tą akimirką, kai nusprendei tą padaryt, butum ją ištraukęs..,- Nellane vis dar kalbėjo tyliai, tarsi kažkas iš šono jų klausytųsi, balsas atgavo savo žiaurų švelnumą, jame buvo girdėti net kažkiek apsimestino abejingumo. Ji tvardėsi labai gerai, palyginti, kiek skirtingų jausmų grūmėsi šviesiaplaukės sieloje ir mintyse.
Lengvai, kaip porcelianinis daiktas apsukta veidu į Šėtoną, Nelės akių mėlis įsmigo tiesiai į Liuciferio akis, tarsi jose mergina tikėjosi rasti bent kruopelytę nuoširdumo ir nesuvaidintų, po šėtono kauke nepaslėptų emocijų. Bet velnias yra velnias. Po pastarųjų vyro žodžių, raganaitė tik kietai sugniaužė kumštį, kad tik ko nors vėl neiškrėstų. Užmušti šį velnio padarą, tai buvo pagrindinė šviesiaplaukės mintis, besisukanti jos galvoje. Visiem būtų ramiau. Tik ar jos širdis nedužtų trečią kartą?
- Jei esi toks tikras, jog jis manęs nemylėjo, tai kodėl tau jį reikėjo atimti iš manęs? Aš neesu tavo daiktas, tavo nuosavybė,- lengvai išsitiesusi, Nellane pasiekė pačio velnio ausį, į kurią drąsiai ir grubiai iššnabždėjo paskutinius žodžius.
Nežinia, kiek visa šita drama dar tęsis, ar kada jie abu nustos vaidinti visagalius, kada jie nustos slėptis po abejingumo ir bejausmiškumo kauke, tačiau pyktis, lengva neapykanta ir visi kiti ne tokie jau gražūs jausmai šiuo metu tebuvo viskas, ką ji jautė Liuciferiui. Kaip kadaise jis įskaudino ją, taip ji dabar mėgina atsilyginti jam.
- Juk žinai, kad būčiau su tavimi ėjusi bet kur.. Į pasaulio kraštą, ar net į pragarą.. Aš galėjau būti tavo ir tik tavo...,- neatsiraukusi nuo vyro ausies, Neli nesiliovė šnabždėti, bandydama bent kiek suminkštinti tą sukietėjusią širdį. Ir kalbama ne vien apie Liuciferio, bet ir pačios Nellanes akmeninį luitą, kuris, apart kraujo tiekimą kūnui, daugiau jokių funkcijų neatlieka.
Nors, Morningstar pasiteisinimas svarus ir logiškas, pykčio jis merginos viduje nenumalšino. Atsitraukusi kiek įmanoma toliau, atkreipiant dėmesį į tai, kad demonas tvirtai laikė raganą savo glėbyje, ji matė kaip jis siunta. Toks ir buvo Maureon tikslas. Parodyti, kad ji ir be jo puikiai gyvena, sukelti pavydą ar nubudinti jo norą kažką daryti kitaip. Prasidėjus grasinimam iš vyro pusės ragana tik iškėlė pirštą, lengvai juo ore bestelėdama į Liuciferį.
- Tu nei vieno jų nepaliesi nė pirštu, supratai? Gal neesu tokia stipri, gal negaliu tavęs sužeisti ar nužudyti, bet patikėk manimi, paversiu tavo gyvenimą pragaru,- skambus, visuomenėje naudojamas posakis čia skambėjo kiek juokingai. Tačiau Liuciferis turėjo suprasti apie ką kalba mergina. Jis ją pažįsta kaip nieką kitą, žino jos galimybes, jos jėgą, jos abejingumą, kai darbas turi būti nudirbtas. Jis geriau nei bet kas kitas žino, kad Neli nejuokauja, ir jis, turėtų susiprasti, kad ji ras būdą kaip jį pakankinti. |
| | | |
| | 2017-01-10, 16:10 | |
| Sakykime velnias dabar buvo, kaip karys, nuleidęs ginklus ir nuoga krūtine stovintis prieš strėlių lietų. Strėlės buvo negailestingi Nellanės žodžiai. Liuciferis be galo norėjo justi kaltės jausmą už tai ką padarė, už tai kaip įskaudino savo vienintelę mylimąją, tačiau nelemta nelabojo prigimtis, kaip skydas atmušdavo žmogiškąjį faktorių. Jis nuoširdžiai troško visa tai suvokti, tačiau bet kokia užgimusi supratingumo samprata būdavo kaip mat užblokuota. Šėtonas stovėjo nusigręžęs tolyn nuo merginos. Sukryžiavęs rankas ties krūtine jis žvelgė į tolį, kiekviena akimirka susigrąžindamas vidinę ramybę, visai neseniai sugriautą merginos kalbų. Liuciferis gūdžioje tamsoje ieškojo tolimesnių žodžių, detaliai juos susidėliodamas mintyse. Išleidęs skausmingą atodūsį, jis kulnu pasisuko ir lėtais žingsniai sugrįžo prie merginos. Demono veide vis dar tebelūkuriavo įsiūčio išraiška, kurios jam nepavyko nuslėpti.
-Aš suprantu, kad esu pašlemėkas, padugnė ir nevertas tavęs. - sodriu balsu patvirtino, kai tarp jų vėlgi tebuvo minimalus atstumas ir Liuciferis toliau galėjo tyrinėti jam pačius nuostabiausius Nelės veido kontūrus. Vyro antakiai liūdnai pakilo, ties kakta sudarydami nerimo raukšles. - Bet nejaugi po viso to, ką mes kartu patyrėme daugiau man nieko nebejauti? Ar nori, kad amžiams išnykčiau iš tavo gyvenimo?
Tai buvo klausimas, kuris jį kankino, neleisdamas toliau ramiai tęsti egzistencijos, kol galiausiai buvo paleistas iš jo lūpų. Atsakymo demonas norėjo tiesaus ir nuoširdaus, aišku, tikimybė susilaukti tokio pobūdžio atsiliepimo buvo minimali ir jis tai žinojo. Iš pažiūros tykų vakarą, nutraukė nelauktai pūstelėjęs vėsus šiaurinis vėjas, kuris įkyriai suvėlė juodus kaip dirva velnio plaukus. Liuciferis menkai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Suprask, aš nenorėjau, kad Tu būtai skaudinama dar labiau. Gal ir atimdamas jį kaip tik tai ir padariau, bet skausmas būtų buvęs daug didesnis, jei jis būtų žaidęs tavo jausmais periodiškai. Aš tam padariau galą. - sumurmėjo, ranka pagaudamas besiplaikstančią merginos plaukų sruogą ir švelniai užkišo ją už ausies. - Atleisk man. - burbtelėjo. Tai buvo pirmas kartas, kada Liuciferis ištarė stebuklingą žodį "atsiprašau". Na ir žinoma pirmas blynas buvo gerokai prisvilęs - atsiprašymas nuskambėjo su aiškiai juntamu dirbtinu nuoširdumu.
-Tu esi mano pasaulis. Viskas ko aš noriu, tai tik tai, kad tu jaustaisi mylima ir, jog į tavo šaukimą "Myliu" būtų atsiliepta aidu "Myliuuuu", o ne tyliu atsainiu šnabždesiu "Meilės nėra". - trumpam nuleidęs akis išdėstė savo litaniją ir sugrįžo ties melsvomis, vandenyno skaidrumo raganaitės akimis, kuriose kurį laiką demonas jau buvo paskendęs. Liuciferis ir vėl jautė nenumaldomą poreikį pajusti Nellanės lūpų skonį ir vėl pasinerti į hipnozę. Priklausomybę bučiniams buvo galima lyginti, kaip bandymą atsispirti narkotikams. Merginai pradėjus kalbėti apie vizitą į pragarą kartu, Liuciferis nesusilaikęs prunkštelėjo.
-Brangioji, Tu visiškai nesuvoki ką kalbi. Vos tik įžengus į pragarą tu manęs maldautai, kad tave sugrąžinčiau, o dažnai kelio iš ten nėra. Tu nesupranti - meilės puoselėjimui ten ne vieta. - griežtai atšovė. Vis dėlto jos žodžiai paglostė tą kūno vietą, kur bene turėjo būti širdis. Deja, jei kas ir ten buvo, tai tik ledu sukaustytas minėtasis akmeninis luitas. Visgi ką puikiai merginai pavyko padaryti, tai sukelti pavydo jausmą. Iš tiesų, bent jau tai buvo padaryti gan lengva, nes šėtonas išsiskyrė aukštu temperamentu. Liuciferis sunkiai tebegalėjo kovoti su pykčiu, kuris buvo užspęstas giliai viduje ir kol kas tramdomas. To rezultatas būtų nusiaubta nuo žemės paviršiaus vietovė ir galima pasekmė, kurios jis sau negali leisti - didelė tikimybė, jog nuo to nukentėtų ir Nel. Merginai pareiškus, jog ji sustabdys bet kokį galimą susidorojimą su jos partneriais, velnias tik šaižiai nusikvatojo. Tai buvo tikrasis demono juokas: atšiaurus, slegiantis, kupinas neapykantos ir keliantis baimę.
-Aš esu pragaro šeimininkas. - rūškanai prabilo. - kad ir kaip to norėtum, net jei ir pats to norėčiau tu negali pakeisti mano gyvenimo tėkmės. Visada bus viskas taip, kaip aš to noriu. O, dabar aš labiausiai geidžiu išlieti savo susikaupusį pyktį ant tų idiotų, kurie manau dar nežino, ką reiškia susidurti su šėtonu? - linksmai paklausė. Taip, jis žinojo, kad mergina buvo tikra užsispyrėlė, tačiau, jei ne jis ir jo teikiama apsauga, tas užsispyrimas galėjo ne kartą ją pražudyti. |
| | | |
| | 2017-01-10, 23:54 | |
| Kurį laiką Nellane tik stovėjo ir stebėjo besiplaikstantį velnią, tai pirmyn tai atgal, tai piktas, tai liūdnas ir susirūpinęs. Pastarąjį sykį vyrui sugrįžus prie raganaitės, Neli priėjo prie jo arčiau, pirštais grubiai ir atžagariai suimdama jo smakrą, nepabijodama pirštais jo stipriau paspausti. Kai jų akys susitiko, ir nei vienas iš jų nebesiplaikstė aplinkui, šviesiaplaukė lengvai atsiduso.
- Tu esi retos rūšies narkotikas, suteikiantis didžiausią įmanomą malonumą ir euforiją, adrenaliną ir tavęs paragavus norisi dar.. Aš narkomanė..,- kiek paprastai gūžtelėjusi petukais Neli sustingo. Jie buvo taip arti, o bešnekėdama mergina nė nepajuto, kad tarp jų lūpų liko vos milimetro atstumas. Kam atsispyrinėti? Kiek gi dar ji bėgs nuo savo laimės? Tačiau mergina ir šį kartą dar atsitraukė, paleisdama ir Liuciferio smakrą.
- Todėl jei klausi ar noriu, kad dingtum iš mano gyvenimo, atsakau, kad nenoriu. Tu esi mano gyvenimas. Bent jau buvai... Tačiau kaip aš galiu būti tikra, kad nedingsi dar tuziną kartų, be jokio paprasto pranešimo?,- Tik dabar Neli balsas sušvelnėjo, o akių mėlis ėmė lengvai banguoti. Pakilus iš niekur atsiradusiam vėjui, raganos kūnu nuėjo pagaugai ir ji nežymiai sudrebėjo. Ji iš vakarėlio išlėkė tik su šia juoda, plona suknele, pro kurią atšiaurus vėjas be gailesčio gnaibė merginos kūną. Tačiau ji į tai nereagavo.
- Aš nuo pat pirmos dienos žinojau kas tu. Ir vistiek troškau būti kartu. Mes buvome kartu. Aš pamilau Tave, Liuciferi, šį velnių vadą, kuris nežino ką reiškia kažką jausti. Žinojau, kad turi pareigų tai vietai iš kurios atėjai.. Gal net kvailai tikėjaus, kad tai nėra amžina. Tačiau užuot palikęs žinutę brangioji, keliauju namo, atėmei viską. Net save... Manai aš tikiu kad tai nepasikartos? Kaip man gyventi žinant, kad bet kada gali tiesiog dingti?,- kadangi Nelė toli neatsitraukė, sulig kiekvienu "Tu", "Tau", "Tave", raganaitė kiek grubiai bestelėdavo Šėtonui į krūtinę, lyg įrodymą, kam tai adresuota.
Po Džono dingimo, pradėjus, pavadinkime žmogiškai, santykius su Liuciferiu, Nelė žinojo į ką veliasi. Ji žinojo kad tai nebus normalūs santykiai, kad jie niekada nesusituoks ir neturės pulko vaikų. Ji žinojo, kad jie niekada neturės savų namų ir gėlių darželio. Viskas ką Nelė gavo būdama su Liuciferiu, kiekvieną naują dieną, dieną, kai ji nežinodavo ko laukti ar ko tikėtis. Kada nežinai, kad tavo gyvybei gresia pavojus, kada sutikti asmenys yra velniai iš jų šefo irštvos. Ir raganaitė niekad nesusimastė, kad nori ramaus gyvenimo, kad ji nori tų namų, darželio vaikų ir santuokos. Jai nereikėjo nieko, nes gyvenimas velnio pašonėje turėjo savotišką prieskonį, jaudulį, nežinomybę. Ir tai raganą vežė. Tačiau dabar.. dabar ji nebežinojo ko nori iš gyvenimo.
- Liuciferi.. Aš tau atleidžiu.. Tačiau tu negali manęs teisti, dėl susikurto gyvenimo.. Praėjo daugiau nei du šimtai metų.. Nebesitikėjau kad grįši, na o kaip žinai į pragarą pašto nepasiųsiu, tad gyvenau sau. Gyvenau toliau..,- vos tik išgirdusi atsiprašau, kad ir koks nenuoširdus jis buvo, ragana jautė, kad Šėtonas stengiasi, tad lengvai delnu perbraukusi per Liuciferio skruostą nežymiai šyptelėjo. Visi jausmai, viena didele bomba sugrįžo atgal, į merginos vidų.
Romantiškas Liuciferis būti ilgai nesugebėjo, ir jau visai netrukus jis įjungė karaliaus knopkę. Vėl lengvai sudrebėjusi, Nelė suraukė antakius, papurtydama galvą.
- Gal pragare ir esi valdovas, tačiau čia žemėje aš esu karalienė ir viskas bus kaip aš noriu.- meiliai, net per daug, šyptelėjusi Nelė saldžiai pragydo nenusileisdama prabilusiam Liuciferiui, saugodama savo sugulovus, juk nežinia, kada prisireiks jų paslaugų šildant lovą.
- Nežinia, kada vėl man prisireiks lovos šildytojo liūdnais ir vienišais vakarais,- Prieštarauti pačiam velniui buvo drastiškas ėjimas, kuris kitiem kainuotų mirtį. Tik ne šiai žaviai raganai. Ji dažnai stodavo skersai Liuciferio, drąsiai jam paprieštaraudama, o tai, visad jį savotiškai užvesdavo. Kaip ir ši, nekalta, akių pavartymu palydėta frazė, užuomina apie sekantį vyro dingimą ir tai, kaip ji tai stengis pamiršti. Nors erzinti Liuciferį buvo tas pats kas žaisti su ugnim, piktas, agresyvus, pavydo neslepiantis Šėtonas Nelei visad buvo be galo seksualus, o jo noras būti "tuo vieninteliu" užvesdavo merginą. |
| | | |
| | 2017-01-21, 18:57 | |
| Nellanei energingai suėmus jo smakrą, netausojant grubumo, Liuciferis žaismingai pavartė akis ir išspaudė šelmišką šypsnį. Jausti kiekvieną prisilietimą iš merginos pusės buvo nuostabu, net, jei jis ir nebuvo pats švelniausias. Liuciferis galėjo prisiekti, kad kiekvieną kartą pajutęs sąlytį su mergina, menkiausią odos susilietimą, per jo nugarą nustriksėdavo itin malonūs šiurpuliukai. Užsimezgus akių kontaktui, vyras mėgavosi akimirka ir minimalia distancija esančia tarp demono ir raganos.
-Vadinasi, tu vis dar neabejinga man. - ramiai konstatavo faktą, kai mergina taip raiškiai apibūdino savo vidinius jausmus. Narkotikas tikrai neblogas apibūdinimas, kalbant apie Liuciferį. Velnias buvo išsirinkęs gan patrauklų žmogišką kūną, o pati savita šėtono asmenybė, dažnai palauždavo pačias atkakliausias mirtingąsias. Bet Nellanė buvo kitokia. Nors, kaip ir pati minėjo, jautė silpnybę Liuciferiui, tačiau ji kovojo su tuo jausmu iš paskutiniųjų. Kad ir kaip ten bebūtų, kartą pabandžius narkotiko jis tave seks visą gyvenimą ir gundys... Iki bučinio užuomazgos buvo likę tiek nedaug, Liuciferis vėl buvo bepradėjęs jausti bundančius drugelius, tačiau Nellanė ir vėl atsispyrė narkotikui. Šėtoną tai žavėjo. Suvilioti paprastas mirtingąsias, Liuciferiui visada buvo viena iš lengviausių užduočių, tačiau Nellanės sugebėjimas atsispirti jį varė iš proto.
-Įdomu, kiek dar įstengsi kovoti su pagunda? - šiltai nusišypsojo, sukryžiuodamas tvirtas rankas ties krūtine. Žinoma tai buvo akiplėšiškas ir provokuojantis klausimas, tačiau velnias nebūtų velniu, jei neiškeltų tokių "nekaltų" klausimų. Galiausiai merginai prisipažinus, kad ji tikrai dar kažką tebejaučią demonui, Liuciferio akys sušvelnėjo. Vyras nurijo seiles.
-Pažadu. Niekada daugiau tavęs nepaliksiu. - sumurmėjo, stengdamasis pagauti merginos žvilgsnį. Aišku, nežinojo ar tai melas, ar tiesa, tačiau bent jau šiuo momentu nenorėjo niekur trauktis nuo merginos. Ir dabar jau pasimokė iš savo klaidų: bent jau praneštų. Bet galima suprasti ir Liuciferį, jis visada mėgdavo vienišiaus gyvenimą, dirbdavo vienas, tad duoti kažkokias ataskaitas net ir mylimam žmogui jam buvo nepriimtina. Liuciferis buvo egoizmo palaužtas savanaudis. Kad ir koks šėtonas būdavo įžvalgus, suprantant žmonių jausmus, tačiau kartais jam trūkdavo elementaraus pastabumo. Kaip pavyzdys, dabartinis atvejis: visiškas nepastebėjimas, jok jo apranga skirta vos ne ekspedicijai į Šiaurės ašigalį, o mergina panaši į ledu apkaustytą statulą. Laiku susigriebęs, kol jo pašnekovės kūno temperatūra nenukrito mažiau kritinės, Liuciferis išsilaisvino iš šokoladinės striukės ir rūpestingai uždėjo ją ant merginos pečių.
-Tau reikia puodelio karšto šokolado. Jei nori galime užsukti pas mane. - nekaltai pasiūlė, bet Liuciferio balsas buvo kerinčiai įtaigus. - Žinoma, ne į pragarą. Netoliese yra mano apartamentai. - pridūrė, nykščiais užsikabindamas už kišenių. Bet ramiam momentui ilgai tęstis lemta nebuvo, kai vėl pasipylė kaltinimai, koks Liuciferis begėdis ir bla bla bla. Tačiau jis visus negatyvius žodžius priėmė ir dar pritariamai linkčiojo, o galvoje rezgė mintis kaip gi užčiaupti raganą. Suradęs tik vieną logišką sprendimą, demonas pridėjo pirštą prie Nellanės lūpų.
-Šššš. Užteks. Jau sakiau, kad niekada daugiau tavęs nepaliksiu. - meiliai pasakė ir pastebėjęs, kad mergina vėl nori kažką sakyti, tiesiog neleido jai prabilti ir apdovanojo Nellanę pačiu karščiausiu bučiniu, kokį tik galėjo suteikti. Lėtai užbaigus bučinį, Liuciferis paėmė merginą už rankų. - Daugiau tai nepasikartos. Myliu tave. Visada mylėjau ir amžinai mylėsiu. - žemu ir rimtu balsu sumurmėjo.
Na, bet koks santykių užmezgimas, pradedant paviršutiniškais, baigiant sandėriais su šėtonu, dažnai tam laimingajam būdavo pražūtingas. Liuciferis buvo aukščiausios klasės manipuliacijos artistas ir visada pasiekdavo tai, kas jam naudinga. Bet su Nellane, jis nejautė, vien tik kažkokio nesveiko potraukio gauti naudą. Jis bent jau puoselėjo merginos saugumą, jautė rūpestį, kas anksčiau šėtonui buvo tiesiog nesuprantama, nesuvokiama ir net teoriškai neįmanoma. Tačiau, dabar viskas buvo apsivertę aukštyn kojomis. Netgi dėl santykių su Nellane, Liuciferis susilaukdavo daug kritikos iš demonų. Šėtonas buvo pasikeitęs jo bendraminčių rate. Nellanė sugebėjo sušvelninti jo supuvusią asmenybę.
-Jokiu būdu tavęs neteisiu. - įtikinamai pasakė, paleisdamas merginos rankas ir tebežvelgdamas į jos magiškas akis. Iš tikrųjų jis jos neteisė, tačiau jautė pareigą atsikratyti merginos sugulovių. O, šėtono pavydo jausmo negalėjo užglaistyti niekas.
-Atmink, kad žemė visada pavaldi pragarui. Gal tu čia ir karalienė, bet visada priklausysi nuo manęs. - linksmai pareiškė, jo balso tonas buvo ypatingai ramus. Tačiau paskutiniai jos žodžiai pažadino žvėrį ir vyro akys tapo demoniškos.
-Nesupranti ką kalbi. - iškošė pro sukąstus dantis. |
| | | |
| | 2017-10-21, 00:46 | |
| | Kelios dienos naujoje vietoje, o mergina jau spėjo ne tik rasti geras vieteles savo dienos racionui paįvairinti, bet ir erdvę pravėdinti galvai ir susiplanuoti sekančius gyvenimo žingsnius. Žinoma, keista, kad vampyrė, turinti priešais akis visą amžinybę kažką dar planuoja, o ne plaukia pasroviui, na, bet jei ji to nedarytu, tai vargu ar dar sveika vaikščiotu šia nuostabia žemele ir su apmirusiais plaučiais apdorotu deguonį. Reikėjo gana atsargiai elgtis kiekvienoje vietoje, kad išvengti praeities šešėlių pasirodymo ir netikėtų gyvenimo posūkių. Tad štai, nutaikiusi laisvesnę minutę savo darbotvarkėje ir paros metą, kada čia nerasi nė gyvos dvasios, mergina jau už horizonto leidžiantis saulei, kilo siauru takeliu tarp uolų, link vietos, kurią le pasižymėjo it nuosavą. Tvirti žingsniai, pertraukiami retkarčiais atsirandančių linksmesnių, vikresnių šoktelėjimų, vedė vampyrę į pačią viršūnę. Kelios ilgesnės minutės ir Bernadetta jau stovėjo ant kietos, keliais samanų lopais pasidengusios uolienos. Vos kilstelėjusi lūpų kampučius viršun, mergina apsižvalgė ir žengtelėjusi kelis žingsnius link uolos krašto stabtelėjo, nuleisdama akis į ausis pasiekusį čežėjimo garsą ir nuo uolos nusiridenančius, jos paspirtus menkus akmenukus. |
| | | |
| | 2017-10-21, 14:48 | |
| Kaip ir beveik kiekvieną dieną, Alanas ėjo šiuo jau spėjusiu įsiminti keliu, jis nesuskaičiuojamus kartus čia lankydavosi, nors kiekviena diena buvo skirtinga nei praėjusi, tačiau jis darydavo vis tą patį. Sumedžiodavo vampyrą ar kitokį antgamtinį padarą ir parsitempdavo jį į namus, ten jiedu su broliu turėjo atskirą kambarėlį, kuriame vykdavo egzekucijos bei tardymai. Vaikinas mėgo savo darbą, buvo jam pasišventęs, jam nebuvo gaila tų silpnavalių padarų, tegul moka už nužudytas žmonių gyvybes. Alanas medžiojimo metu neapsieidavo be krepšio, kuriame buvo sudėti visi jam reikalingi daiktai pradedant nuo ginklų, spastų vampyrams ir vilkolakiams, specialiai skirti jiems metaliniai apynasriai, įvarios paskirties kulkos. Jam patikdavo medžioti kartu su broliu, galima sakyti jog iš jo išmoko dalį gudrybių, kurias sėkmingai panaudoja savo esamoms aukoms. Taigi, eidamas takeliu vaikinas išgirdo kažkieno žingsnius, regis, ši diena nenueis veltui, kaip nekeista, vaikinas šiandien nesumedžiojo nei vieno padaro, o tai jam visiškai nepatiko. Galima sakyti, jog jis buvo kiek apsėstas savo veikla, jeigu per dieną nieko nenužudydavo jis jautėsi prislėgtas, irzlus ir nelaimingas. Jam tai buvo kaip tam tikras žaidimas, suvylioti auką ir ją nužudyti, taip jis darydavo su merginomis. O vaikinus tiesiog prie vietos nudobdavo. Jau teikėsi trauktis ginklą iš už džinsų esantį, bet jo nelaimei jis nespėjo, nes priešais save išvydo merginą, kuri buvo tokia panaši į vieną senai matytą asmenį. Alanas kiek primerkė savo akis, nužvelgęs merginą nuo galvos iki kojų išsišiepė. Nė akimirkai nesuabejojo jog priešais jį stovi ne kas kitas, o senai matyta Bernadetta, ir jo nusivylimui ji buvo nebe žmogus, o vampyrė.
- Pasiklydote, panele? - nusprendęs šiek tiek ją patikrinti, bei neišsiduoti paklausė žiūrėdamas tiesiai jai į akis. Jeigu jo spėjimas pasitvirtins, medžiotojui tikrai nesudrebės ranka išplėšti širdį iš jos krūtinės, nors priešais jį stovinti mergina ir buvo jo seniai dingusi mylimoji. |
| | | |
| | 2017-10-21, 15:35 | |
| | Kiekvieno asmens rutina buvo skirtinga. Štai vieni turėdavo kažką pasiųsti į aną pasaulį, kad geriau pasijaustu ir jaustusi it nuveikią kažką naudingo, o štai kiti tiesiog darė tai ką norėjo ir jei kas nepavykdavo, per daug galvos dėl to nesukdavo. Pastarasis variantas ir buvo Bernadetta. Jei kažkas ir nesusidėliodavo pagal planą, ji į širdį neimdavo ir nukeldavo tai kitai dienai. Neturėjo savo gyvenime tokios veiklos, kurios neįvykdymas sugadintu visą likusią dieną. Na apart bėgimo nuo savo sutverėjo. Todėl ir dabar, praleidusi kelis darbus, mergina lyg niekur nieko kvėpavo šviežiu oru ir akimis į save traukė horizonte atsivėrusį kvapą gniaužiantį vaizdą. Tik štai netikėti žingsniai, o vėliau ir balsas, ištirpdė dalelę tos magijos, supusios tamsiaplaukę. Grįžtelėjusi iš savo minčių į realybę, Luca pasuko žvilgsnį į vaikiną ir nė nesudrebėjusi, akivaizdžiai nė neatpažinusi šio žavaus vyro, perbėgo akimis žemyn ir vėl aukštyn Allan kūnu, lūpose iškreipdama žaismingą lūpų linkį. - nejau atrodo, kad būčiau pasiklydusi?- klausiamai išrietusi antakį, vampyrė linksmai, bei kiek nekaltai pasiteiravo ir akimis nukrypusi į už vaikino kelnių buvusį ginklą, kurio aišku matėsi tik labai maža detalė, caktelėjo liežuvio galu,- bet net jei ir taip, tai nemanau, kad turite pakankamai kompetencijos mane iš čia išgelbėti,- kryptelėjusi galvą šiek tiek į šoną, Luca susimasčiusiai tarė ir akis gražinusi ties Allan giliu ir kažkuom traukiančiu žvilgsniu, kreivai kryptelėjo lūpas. Ne pirma diena kaip ji vampyrė, todėl medžiotoją ar kokį kitą padarą ji sugebėdavo visai neblogai atpažinti, ir dėl to, kad ir kaip nesinorėtu, reikėjo padėkoti Viktorui, jos baisiausiam košmarui ir antro šanso gyventi suteikėjuj. Tad ir dabar, suprasdama, kad ten tikrai ne paprasto žmogaus ginklas, Thorp nusprendė elgtis kiek atsargiau ir jau pradėjo apmastyti visus pabėgimo kelius. Visgi vos atvykus ir pagaliau pradėjus tvarkytis gyvenimą, nesinorėjo mirti. |
| | | |
| | 2017-10-23, 20:30 | |
| Nepastebimai nužvelgdamas Bernadettą vaikinas kietai sučiaupė lūpas, negalėjo paneigti to fakto jog šios merginos jis tikrai pasiilgo, nors atrodė jog dabar kaip niekada anksčiau jiems buvo nelemta būti kartu. Vieną, niekuo neišskirtinę dieną Alanas iš patikimų šaltinių sužinojo jog jo gyvenimo meilė, toji, kuri turėjo būti mirusi, yra gyva ir vaikšto po žeme ne žmogiškuoju pavidalu. Sužinojęs kuo ji tapo Alaną užvaldė dviprasmiški jausmai, viena jo pusė džiaugėsi jog Bernadetta gyva, o kita pusė troško jos mirties. Bet supratęs, jog paminti savo principų bei viso to pasišventimo išnaikinti antgamtinius padarus visoje žemėje, jis negali, todėl prisiekė sau jog ši vampyrė nebus išskirtinė. Nors kažkur giliai širdyje jis troško kad viskas būtų kaip tada, kai jo kelyje nepasimaišė vampyras, kuris vėliau keršydamas pavertė jo mylimąją tokia pačia kaip ir jis. Vaikinas kurį laiką žiūrėjo į vampyrę nieko nesakydamas, tuomet žengė žingsnį link jos leisdamas jai apgalvoti savo žingsnius. Ankščiau, kai koks vampyras nuspręsdavo juo maitintis jis jusdavo silpnumą ir šleikštulį, tačiau su metais jam pavyko išugdyti savyje ramybę ir pakantumą. Alanas daugybę kartų jautėsi pranašesnis už vampyrus ir kitus antgamtinius padarus, nes šie neturėjo nė mažos kruopelytės sąžinės.
- Ne per vėlus vakaras vaikščioti po tokias apylinkes, panele? - mandagiu balso tonu ištarė kreipdamasis į Bernadettą. Šiuos žodžius ištarti jis stengėsi kuo ramesniu ir nerūpestingu balsu, tačiau viduje jis tiesiog virė iš įsiūčio. Dar nė karto medžiotojas nepaleido savo aukos, tad ir šis kartas nebus išimtis. Nors vaikinas dar nežinojo ką darys su ja, galbūt pasiims ją į savo namus, o galbūt imsis šiek tiek drastiškesnių veiksmų ir nužudys ją. Bet visa tai palauks, buvo ir svarbesnių dalykų kuriuos Alanas privalėjo išsiaiškinti. - Jūs ne vietinė, tiesa? - atsainiai paklausė ir įsistebeilijo į mėlynas merginos akis, o jau spėjo pamiršti kaip jis jas dievino. |
| | | |
| | 2017-10-23, 21:12 | |
| | Akimirka, kai po skausmingo ir ilgo persivertimo mergina pramerkė skaidraus mėlio akis, vienintelį dalyką ką tegalėjo prisiminti tai skausmą prieš pasineriant į tamsą. Skausmą kiekvienoje kūno dalelėje, kiekviename nerve, kiekvienoje sielos kertelėje. Daugiau nieko. Viskas kas buvo iki jai tampant vampyre, atrodo buvo ištrinta iš jos atminties. Tuščia. Jokių veidų, balsų, jausmų. Nič nieko. Mergina buvo it naujas, švarus popieriaus lapas, idealiai tinkantis kažkieno planų vykdymui. Jei tiksliau, Viktoro. Vampyro, pervertusio šią jauną merginą į kraują siurbiančią pabaisą. Apsimetęs jos mylimuoju, artimiausiu personažu merginos gyvenimo istorijoje, jis Lucą privertė patikėti jo pasakojama “tiesa” apie jos gyvenimą. Apie jų ateities planus, žmonių išnaudojimą ir tiesiog miestų nusiaubimą, taip kartu ir pasilinksminant. Pirmuosius mėnesius ji pasidavė tam visam išgalvotam pasauliui, manydama, kad tai kas jai sakoma, net jei ir neitin lipo prie širdies, net jei ji ir jautė, kad tas vampyras nėra jos širdies savininkas, buvo tiesa. Tačiau, vėliau, viskas ėmė keistis. Nekreipiant dėmesio į tai, kad ji nieko neprisiminė, o dar ir prislopus depresijai dėl atminties stokos, mergina pagaliau pajautė širdies ir proto balsą aiškiai diktuojantį, jog tai ką ji dabar darė, nebuvo tai ką ji būtu pasirinkusi prieš tampant vampyre. Ir žinoma tai pastebėjęs Viktoras, nebuvo itin patenkintas. Prasidėję ginčai, prievarta ir nuolatinės tarpusavio kovos, galiausiai sudėliojo visus taškus ant i, todėl neapsikentusi mergina dingo iš miesto. Keliavo, bandydama surasti tai kas galėtų spragtelėti jos atmintį. Kas padėtu sužinoti, tiesą apie tai kuom ši buvo iki tampant vampyre. Ką mylėjo, ar turėjo šeimą, ar mokėsi. Visus paprastus, žemiškus dalykus. Tačiau, iki pat šio momento niekas nebuvo taip arti to tikslo, kaip šis vaikinas. Jo akys, balsas, veido bruožai… atrodo buvo tokie skausmingai artimi ir apčiuomi, bet kartu ir besalygiškai tolimi. Jaučiamas šioks toks priešiškumas, suktumas, merginą stabdė nuo bet kokių minčių nuklydimų ir savo jausmų analizavimų. Dabar, žvelgiant į tamsų žvilgsnį, Bernadetta tegalėjo mastyti apie savo sekančius veiksmus ir būdus netikėtam Allan’o puolimui sustabdyti. - o turėtu būti?- klausiamai išrietusi antakiuką, Thorp pasiteiravo, lūpose krypteldama kreivą šypseną.- manau tai puikus paros metas, kada gali vienas pasidžiaugti ramybe ir pasigrožėti saulėlydžiu,- kryptelėjusi galvą į šoną, tamsiaplaukė kiek tyliau tarė ir akimis ties paskutiniais dviem žodžiais, parodžiusi į besileidžiančią saulę, svajingai švelniau ir nuoširdžiau šyptelėjo. Nežinia kodėl, bet jai toks vaizdas visada buvo kažkuom ypatingas, raminantis ir tiesiog žavintis. Turbūt jei galėtu vien į jį ir težiūrėtu.- nejau tai taip akivaizdu?- ir vėl į klausimą atsakiusi klausimu, Luca tyliai nusijuokė ir gražinusi akis ties Allan’o, kiek aukščiau kilstelėjusi smakrą, mat jis buvo aukštesnis už ją, dabar geriau įsižiūrėjo į vyro gilias, bei ją akivaizdžiai hipnotizuojančias akis. Turbūt dabar, ji buvo vienoje iš pažeidžiamiausių pozicijų, kur net norėdama nesugebėtu išsivaduoti iš netikėto puolimo. Ir deja, bet ji dėl to visai nesijaudino. |
| | | |
| | 2017-10-25, 14:34 | |
| Nebuvo nei vienos dienos kada Alanas bent akimirkai nebūtų pagalvojęs apie Bernadettą, merginą, kuri vienintelė pasaulyje sugebėjo iššaukti jo tyriausius jausmus. Ji buvo ta, dėl kurios Alanas norėjo pakeisti pasaulį, suteikti žmonėms laisvę gyventi be baimės, jog bet kurią akimirką jie gali būti nužudyti, todėl kiek įmanydamas stengėsi siekti savo tikslo. Kai atrodė jog viskas tik gerėja, medžiotojo kelyje pasimaišė vienas itin stiprus, žiaurus, bei be menkiausio gailesčio jausmo vampyras, kuris viską apvertė aukštyn kojomis. Alanas net baisiausiame sapne negalėjo susapnuoti to kas vyko vėliau, tačiau reikėjo pripažinti, jeigu vaikinas nebūtų į visą tai įvėlęs Bernadettos, galbūt dabar priešais jį stovėtų mergina, kurios nebūtų palietęs visas tas antgamtinis pasaulis. Ir ji vis dar būtų buvusi žmogumi, o ne padaru geriančiu jų kraują. Po merginos mirties Alanas tegalėjo galvoti apie tai, kaip atkeršyti vampyrui, kuris šitaip savanaudiškai pasielgė su jo mylimąją, tačiau kad ir kiek ieškojo minėtojo padaro, jis buvo dingęs kaip į vandenį. Bandydamas kompensuoti tą tragiškai pasibaigusią medžioklę Alanas susikoncentravo ties kitų antgamtinių padarų populiacijos mažinimu Sietlo miestelyje. Be jokio gailesčio medžiotojas kankino ir žudė visus atsitiktinai ir neatsitiktinai sutiktus vampyrus, sirenas, vilkolakius, demonus, taip bandydamas numalšinti tą savigraužą esančią kažkur giliai viduje. Bėgant metams, Alanas vis sėkmingiau užbaigdavo savo medžiokles, nepalikdamas jokios prošvaistės savo aukoms, jeigu anksčiau būdavo tokių dienų kai iš didelio noro bei skubėjimo medžiotojas netyčia paleisdavo kelis padarus, ar leisdavo jiems jį sužeisti, tai dabar retai kam pavykdavo tai padaryti. Ir pats Alanas pasikeitė, iš ramaus, gal kiek naivoko beniuko jis tapo atsakingu, puikia vidine savitvarda pasižyminčiu vyru. Tokiu, kuris nė nesuabejojęs gali nužudyti bet ką, kuris pasitaikys jo kelyje.
Stebėdamas Bernadettą medžiotojas nekantriai apsižvalgė, nežinojo kokiu tikslu mergina čia atėjo, bet buvo visiškai nesunku nuspėti, vieta buvo kiek nuošali, todėl be jokio didesnio vargo ji galėjo pasimaitinti kokiu atklydėliu. Bet regis bent kol kas ji to nesiruošė daryti. Sugrįžęs akimis prie Bernadettos veido Alanas išspaudė dirbtinę šypseną. Dabar nesiruošė taip greitai jos užsipulti ar panaudoti ginklą prieš ją, pirmiausia norėjo išsiaiškinti kodėl ji jo neatpažino. - Ramybe? - išgirdęs jos žodžius medžiotojas garsiai nusijuokė. - Man rodos ilgai netruktų ir suleistum savo iltis man į kaklą, mieloji. - Vis dėl to nusprendęs iš kart eiti prie esmės, kiek per saldžiu balso tonu ištarė vis dar tyliai juokdamasis. - Argi ne to čia atėjai, m? - paklausė duodamas suprasti jog jis žino kas ji per viena, dabar viskas priklausė nuo Bernadettos, ar ji pasinaudos proga, ar susivaldys. Tačiau bet kuriuo atveju Alanui tai buvo itin naudinga. Netikėjo, kad ji išliko tokia pati tyra mergina, kuri buvo dar prieš virsdama kraujo ištroškusia vampyre, todėl buvo pasiryžęs viskam. Net ir suvaryti kuolą į širdį. |
| | | |
| | 2017-10-25, 15:14 | |
| | Kiekviename šaltinyje apie antgamtines būtybes, kiekvienoje iš lūpų į lūpas peduodamoje istorijoje vampyrai būdavo apibūdinami kaip kraują siurbiančios pabaisos. Be jausmų, be moralinių normų ir be sotumo jausmo egzistuojantys padarai. Žemės padugnės, kuriom nederėtu vaikščioti šia žeme. Tačiau, realybė buvo kiek kitokia. Net jei ir daugelis vampyrų tikrai gyveno vien skerdimu ir kraujo gėrimu, ta mažesnioji populiacijos dalis stengėsi pritapti prie paprastų žmonių. Susikurti gyvenimus, ir tiesiog kuo labiau į užmarštį nustūmti tą faktą, kad jie tam, kad išgyventu turi gerti kraują. Štai šiai daliai ir priklausė Bernadetta. Net jei pradžioje ir buvo kraujo ištroškusi pabaisa, mat nesugebėjo valdyti savo alkio ir buvo tam raginama ir apmokoma, mergina galiausiai tapo alkį kontroliuojančia ir tiesiog paprasta mergina, geriančia tik tam tikrų asmenų kraują. Todėl ką tik išrėžti vaikino žodžiai, ją kiek įžeidė. Bernadetta niekada nemėgo būti lyginama su dauguma. Klausiamai iškėlusi antakį, mergina nužvelgė Allan, ir trumpai patylėjusi, nuleido galvą, pažvelgdama į savo kojas ir vienu žingsniu priartėdama prie Saunders, taip nepaliekant didesnio nei keli milimetrai atstumo tarp judviejų kūnų. - branguti, jei būčiau norėjusi tavęs paskanauti, tikrai nesivarginčiau kalbėti ir taip ramiai stovėti,- lūpose kryptelėjus kreivam ir kartu ironiškam šypsniui, Luca pakėlė lėtai galvą ir kilstelėjusi aukščiau smakrą, giliu ir kiek nuobodžiaujančiu žvilgsniu, šiose net žybtelint kažkokioms liepsnelėms, pažvelgė į vyro akis. Buvo akivaizdu, kad toks jo pareiškimas kėlė tik ironišką pajuoką. - nemanyk, kad visi vampyrai puola kiekvieną pasitaikiusį,- caktelėjusi liežuvio galiuku ir linktelėjusi smakru į jį, tarė, netrukus kilstelėdama ranką ir švelniai, pirštų galiukais perbraukdama per vaikino kakle, tik jai matomas, pulsuojančias venas,- pavyzdžiui tu, esi per daug geras mano skoniui, nes asmeniškai aš esu daugiau pratusi prie nusikalstamo pasaulio atstovų venų, nei tokių gerų berniukų kaip tu,- lūpose vis dar išlaikant kiek įžūliai valiūkišką šypsnį, Thorp pamerkė Allan’ui akį ir atitraukusi pirštus, kryptelėjo galvą į šoną, taip įdėmiau pažvelgiant į Daniel veidą. Ir didžiam vyro nusivylimui, o gal nuostabai, ji nemelavo bandydama išsisukti nuo galimų nemalonumų. Mat vieninteliai jos kraujo ištekliai būdavo tik tie žmonės, kurie yra nemenkai prisidirbę. Nužudydama žudikus, prievartautojus ir panašius žemės kirminus, tamsiaplaukė nesijautė taip blogai jais maitindamasi. Jai tai atrodė savotiškas pasaulio pravalymas. Nes jei policija jais gerai nepasirūpina, na tai Luca tai padaro nemokamai ir už dvigubą naudą. Nors jei atvirai, net ir tokios mintys neužgožia to kaltės jausmo, kad ji atima kažkieno gyvybę. |
| | | |
| | 2017-10-26, 15:51 | |
| Alanas, skirtingai nei pati Bernadetta, neskirstė vampyrų į kategorijas, jam visi jie buvo vienodi - besimaitinantys nekaltų žmonių krauju, todėl visus be jokių išlygų žudydavo. Iš tiesų medžiotojui buvo juokingi tokie pasiteisinimai, Bernadetta galėjo apgaudinėti pati save, bet tikrai ne jį ir niekas neprivers vaikino manyti kitaip. Akis už akį, dantis už dantį. Jis visuomet vadovavosi šia taisykle. Vampyrai ir kiti antgamtiniai padarai be jokios sąžinės graužaties maitinosi žmonėmis, išdarkydami jų kūnus ir palikdami mirti miške ar kitoje vietoje. Reikėjo atstatyti pasaulio tvarką ir pašalinti tuos, kurie masiškai žudydavo šios planetos gyventojus. Allano manymu, niekas neturėjo teisės savanaudiškai tikslais žudyti o tuo labiau niekuo dėtus žmones. Kiek toliau atsitraukęs nuo merginos medžiotojas giliai atsiduso. Ji buvo viena iš tų aukų, kurios buvo per daug naivios ir manydavo, jog nuoširdžiai paaiškinusios savo priežastį ir iškeldamos į aukštumas savo gerą poelgį, galės išteisinti ankstesnę savo elgseną, kuri buvo pati svarbiausia - maitinimasis žmogumi prieš jo valią.
- Tai kodėl to nepadarai? Juk to čia atėjai, ar ne? - merginai priėjus arčiau pasiteiravo, jeigu vampyrė sumanys jį pulti, net to ir nenorėdamas medžiotojas privalės panaudoti prieš ją ginklą. Žiūrėdamas į merginos akis Alanas laukė kada gi pagaliau ji atpažins jį, supras jog priešais ją stovi tas pats Alanas, kuris kadaise mylėjo ją taip stipriai, kaip dabar nekentė. Gaila, Viktoro dėka dabar jie buvo per daug skirtingi. - Ar bent žinai kas aš esu? - susidomėjęs paklausė, pirštų galiukais švelniai kilstelėjo vampyrės smakrą į viršų, jog ši žiūrėtų tiesiai jam į akis. Medžiotojas tikėjosi jog galbūt kažkur giliai viduje mergina jautė jog juos praeityje siejo kur kas daugiau nei šis nemalonus susitikimas. Išgirdęs Bernadettos žodžius Alanas garsiai nusijuokė, bent jau humoro jausmo ji neprarado, o tai suteikė šiek tiek vilties, jog vampyrei pavyks jį atsiminti. - Ir kas privertė manyti jog esu geras berniukas? Galiu pasakyti tik tiek, jog tavo intuicija tave apgauna, - nekaltai nusišypsojo, buvo taip gera justi merginą šalia savęs, jog net akimirkai užmiršo viską kas juos skyrė. |
| | | |
| | 2017-10-26, 19:44 | |
| | Itin naivu manyti, kad toks lėkštas pasiteisinimas galėtu išgelbėti nuo sunkios medžiotojo rankos. Jų pasišventimas savo amatui, buvo stipresnis nei viduje verdantys jausmai. Ir tą tamsiaplaukė puikio žinojo. Bet esmė tame, kad to mergina ir nelabai darė. Tas visas pasiteisinimas buvo daugiau skirtas jai pačiai, nei aplinkiniams. Tai buvo tai, kas jai padėjo vis dar išlaikyti sveiką protą ir nesusisukti į liūdesio ir kaltės kokoną. Laikui bėgant, o nužudytų asmenų sarašui ilgėjant, mergina turėjo išsigalvoti bent kažkokią priežastį tam žiauriam prasimaitinimui, kuri bent trupučiu palengvintu tą naštą. Juk akivaizdu, kad ne pati pasirinko šitokį gyvenimo būdą, nes jei būtu jos valia, ji verčiau rinktusi mirtį nei šitokį gyvenimą. Mat net ir dabar, apsipratus su viskuom ir kažkaip susigyvenus, Luca vis dar pasvajoja apie žmogaus gyvenimą, apie tai kas būtu jei ji pasentu ir išvis kaip su metais viskas joje keistusi. O ką jau kalbėti apie savo šeimos sukūrimą.- nes nenoriu,- kiek suraukusiu antakius, Bernadetta ložtelėjo atgal, pažvelgdama į Allan nepatenkintu ir kiek žaviai piktoku žvilgsniu,- kodėl išvis manai, kad vien tik dėl tokios priežasties galiu čia vaikščioti? nejau man tapus vampyre nebeleidžiama Tiesiog pasirodyti kur nors nuošaliau ir pabūti niekieno netrukdomai? nes jei taip, tai atleisk man, kad nežudau tavęs ir nepatenkinu tavo lūkesčių,- ją nuoširdžiai erzino ir žeidė toks vaikino požiūris, bet trauktis ir dingti iš čia, vis tiek neturėjo jėgų. Net jei jis ir grasintu suvaryti jai kuolą į širdį, Luca turbūt vis tiek pasiliktu. Kažkas jame tiesiog stabdė vampyrę nutraukti šį susitikimą. Atsiskirti ir prarasti šansą dar kartą susitikti. Saunders uždavus klausimą, bei kilstelėjus Thorp smakrą, mergina įdėmiai pažvelgė į vyro akis, trumpam sulaikydama kvėpavimą ir tiesiog užsihipnotizuodama keistai kibirkščiuojančios įtampos persigėrusia akimirka, sujungta judviejų akių kontakto.- medžiotojas?- neužtikrintai ir dvejojančiai murmtelėjusi, mergina kiek prisimerkė, dar klausiamai išriesdama antakį ir kiek susigūždama, it nuo blogo atsakymo jai kažkas trenktu. - nors abejoju, kad tu tai turėjai omenyje,- apgailestaujančiai suspaudusi lūpas, Thorp giliau įkvėpė, po akimirkos pridurdama trumpą frazę. Deja, bet jos atmintis buvo tuščia it baltas popieriaus lapas. Be jokių prisiminimų, jokių užuomenų. Tik širdyje atrodo vis dar kažkas tūnojo. Jausmai, kurių mergina nesuprato, bet leido apgaubti jos žvilgsnį, mat balsiai to prisipažinti medžiotojui, ji nedrįso. Ką gali žinoti, gal jis tik išsijuoks ir palaikys haliucinacijas reginčia beprote. O ir šiaip, gal tas ryšys, keistai stipri, bet neapčiuopiama jausmų gija, buvo tik iš jos pusės, ar išvis, egzistavo tik jos galvoje.- nagi, pažvelk į save,- ir pati linksmiau, bei žaismingiau nusišypsojusi, Bernadetta nepiktai užvertė akis ir sumosavusi pirštuku išilgai vyrą, paragino save nužvelgti,- priklausai medžiotojams, vien iš tavo ginklo ir kalbėsenos tai galima suprasti, na o tai, mielasis, automatiškai tave priskiria prie gerų žmonių, juk naikini pasaulio blogį, kaip pats turbūt išsireikštum, tokius kaip mane, ir gini nekaltuosius. Taigi, pasakyk man, ar blogas žmogus tai darytu? nes bent jau aš tai tuom stipriai abejoju,- taip čia viską dailiai išdėliojusi, ir pasirinkusi tik vieną akivaizdų faktą apie vaikiną, mergina kilstelėjo klausiamai antakį, kreivai nusišypsodama ir paragindama jį išdrįsti tam paprieštarauti.- beto, Tavo akys išduoda, kad neesi blogas žmogus, tuom aš labiausiai ir pasitikiu,- tačiau dar po trumpos sekundės tyliai pridėjusi, su balse jaučiamu susižavėjimu ir švelnumu, Luca kilstelėjo lūpų kampučius viršun, taip suformuodama žavią ir mielą šypseną, bei pirštu bakstelėjo link jo, ją taip keistai, bet maloniai veikančių, akių. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
