| | | Author | Message |
|---|
 |  2016-12-15, 22:46 | |
| |
| | | |
| | 2016-12-15, 22:49 | |
| Pabudusi Reina apsidairė. Kaip ir tikėjosi, Alfonso šalia nerado. Tačiau rado telefoną. Žinojo kad tai testas, kad tai negali būti sutapimas ir kad vampyras tiesiog nori pasižiūrėti ką ji darys, tačiau moteriai buvo nesvarbu. Ji žinojo kad Klaudijus eina iš proto ir tiesiog privalėjo jam paskambinti, kad ir kiek tai jai kainuotų. Kelis smūgius į veidą? Išprievartavimą? Ji viską galėjo pakelti. Sugriebusi telefoną moteris surinko mintinai žinomą numerį ir kelias akimirkas klausėsi pypsėjimo. Galiausiai išgirdusi, kad kitame laido gale Klaudijus pakėlė ragelį, Reina lengviau atsiduso. Privalėjo pasakyti jam apie kūdikį.
- Meile? Čia aš. Laiko daug neturiu ir turbūt šitas telefono palikimas yra tiesiog kažkoks išbandymas, tiesiog norėjau pasakyti, kad man viskas gerai. Aš gyva ir.. sveika. - linktelėjo, nors jos mylimasis to ir negalėjo matyti. |
| | | |
| | 2016-12-15, 22:59 | |
| Vyras sėdėjo darbo kambaryje ir tuščiai spoksojo į sieną. Taip, jis tikrai ėjo iš proto. Kiekvieną minutę vis labiau. Bemiegės naktys, įvairiausių planų kūrimas ir Reinos pagrobėjo paieškos - Claudius kasdienybė. Kitus reikalus vyras nustūmė į šalį, nors tarp jų ir slėpėsi vienas panašiai svarbus kaip ir dabartinis. Tačiau kol neatgaus merginos, Jaeger negalėjo galvoti apie nieką kitą. Iš savotiško transo pažadino telefono skambutis. Vyras pagalvojo, jog tai galbūt kažkas iš firmos, ieško jo, laukia kažkokių dokumentų, kurių jis nė nesiėmė tvarkyti. Tačiau ekrane pamatęs nepažįstamą numerį, Claudius numygo žaliu telefono rageliu pažymėtą plotelį liečiamajame telefono ekrane. Galbūt skambina pagrobėjas? Galbūt prašys išpirkos..? Tačiau teko nusivilti. Bent jau truputį. Kitame gale išgirdęs tamsiaplaukės balsą, Jaeger pajuto kaip baimė, nerimas, ilgesys ir kruopelė džiaugsmo ima kopti viršun. Sekundėlę Claudius patylėjo ir tada giliau įkvėpė.
- Kur.. tu? - sukuždėjo, iškart pašokdamas ant kojų ir imdamas vaikštinėti aplink kambarį. - Kur tu, Reina? Kur tave rasti? Kas tas žmogus? - iškart apipylė ją klausimais, pats jausdamas, kaip neriasi iš kailio. - Ką jis tau padarė? Ar... ar gerai jautiesi? - Jaeger balsas buvo nervingas, išsigandęs. |
| | | |
| | 2016-12-15, 23:03 | |
| Reina žinojo, kad visų pirma reikia mylimąjį nuraminti, bent šiek tiek. Taip, jis vis tiek eis iš proto, tačiau ji norėjo, kad jis bent jau žinotų, kad ji gyva ir sveika.
- Žmogus su kuriuo aš esu yra mano buvęs meilužis, Alphonse Capone. Tačiau jis vampyras, Klaudijau, ir dar labai galingas. Jis yra..-nurijusi seiles, nes liežuvis neapsivertė to pasakyti, Reina giliai įkvėpė. - Jis yra įsitikinęs, kad aš jo nuosavybė. O nuosavybes jis laiko savo namuose. - sudejavusi moteris persibraukė ranka per plaukus. - Turi suprasti, kad negali čia ateiti ir manęs pasiimti. Jis užmuš mus abu, meile, net nesudvejojęs. - nutilusi moteris kelias akimirkas kramtė lūpą.
- Turiu tau pasakyti dar kai ką. |
| | | |
| | 2016-12-15, 23:13 | |
| Merginos atsakymas jį įskaudino ir suerzino. Visai nenuostabu, juk Claudius buvo tikras nervų kamuolys ir susidirgindavo dėl įvairiausių smulkmenų. O žodžiai "buvęs meilužis" bei "nuosavybė" net nebuvo smulkmenos. Vyras net sustingo savo vietoje ir keletą akimirkų pastovėjo tylėdamas. Jo taip nepakurstė žinia, kad Alphonse vampyas. Daug baisiau jam atrodė, jog jiedu su Reina kažkada miegojo.
- Tai ką man daryti? - sušnypštė į telefoną, akivaizdžiai širsdamas. Tik neaišku ant ko. - Ką man siūlai? Sėdėti ir laukti? Aš taip negaliu ir man nesvarbu, kas jis per vienas, - toliau nervinosi vėl imdamas marširuoti po darbo kabinetą. - Ar žinai kur esi? - perklausė dar kartą, šįkart jau tikėdamasis konkretaus atsakymo su lokacija. Prisivertė bent minimaliai nurimti, kai Reina užsiminė turinti dar ką pasakyti. Prireikė keleto akimirkų, kad Claudius suvoktų, kur sukasi kalba. - Aš žinau. |
| | | |
| | 2016-12-15, 23:19 | |
| Reina jautė paniką Klaudijaus balse, jautė jo skausmą, jo liūdesį, jo pyktį. Žinojo, kad jis veikiausiai visą šį laiką nei miegojo, nei valgė, nei dar ką nors veikė. Turbūt tik marširavo po darbo kambarį ir ėjo iš proto.
- Rožių gatvė, namo numeris septyniasdešimt trys. Didelis plytinis namas, kelių aukštų. Tačiau aš nežinau ar jis saugomas, veikiausiai yra kažkokia sistema. - atsiduso. Negalėjo Klaudijui nieko pasiūlyti, negalėjo nieko patarti. - Klausyk, aš žinau, kad situacija labai prasta. Tačiau jis mane myli. Jis neketina manęs nužudyti. Mes turim šiek tiek laiko. - Reina užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Tačiau tylą perskrodė Klaudijaus žodžiai. Kelias akimirkas svarsčiusi iš kur jis tai gali žinoti, ji galiausiai suvedė galus.
- Atsiprašau kad nepasakiau. Sužinojau tą pačią dieną kai viskas įvyko. Norėjau suvirškinti naujieną ir pasakyti tau vakare, tačiau nespėjau. Labai labai atsiprašau. - sumurmėjo. Jos balse girdėjosi velniška baimė dėl savęs, dėl kūdikio, dėl Klaudijaus. |
| | | |
| | 2016-12-15, 23:31 | |
| Tvirtai įsiminęs namo adresą, vyras linktelėjo. Net nesuvokė, kad mergina to pamatyti negali. Tuomet kurį laiką tylėjo, tiesiog kvėpuodamas į telefoną ir rikiuodamas mintis. Bet nieko padaryti negalėjo. Claudius nekentė jautis bejėgis, bet dabar taip ir buvo. Reinai išgelbėti reikėjo aiškaus plano, o viskas, ką dabar galėjo pasiūlyti Jaeger, tebuvo pulti stačia galva. Net nemiegojęs, nesiilsėjęs ir visą dieną nekišęs nosies iš kabineto, jis suvokė, kad ši mintis idiotiška.
- Viskas gerai... - galiausiai atsiduso. Tik tiek, kad niekas nebuvo gerai. - Pasikalbėsim apie tai, kai grįši. Nes grįši, - sumurmėjo, sustodamas ir atsisėsdamas ant grindų. Rankos drebėjo. - Aš rasiu būdą. Rasiu išeitį, gerai? - toliau kalbėjo, vėl po truputį puldamas į paniką. - Susigrąžinsiu jus abu, - sukuždėjo, omenyje turėdamas tiek Reiną, tiek būsimą vaikelį. |
| | | |
| | 2016-12-15, 23:36 | |
| Reinos akyse kaupėsi ašaros. Ji taip suknistai mylėjo tą vyrą kitame laido gale, kuris jau kelintą kartą dėl jos ir jos nelaimių ėjo iš proto. Dievaži, silpnesnis jau seniausiai būtų išėjęs. Tačiau jos Klaudijus buvo stiprus, stipresnis nei ji. Nejučiomis nusišypsojusi moteris priglaudė ranką sau prie pilvo.
- Aš žinau, Klaudijau, net neabejoju. Ir aš net neabejoju, kad viskas bus gerai. Mums abiems. - sušnarėjo. Tačiau žinojo, kad jis išgirs. Nusišypsojusi, nors ir buvo sunku, nepakeliamai sunku, moteris galiausiai sukaupė jėgas atsisveikinimui. - Aš negaliu ilgiau kalbėti, tačiau labai labai tave myliu. Prašau, pasistenk pailsėti, nes tik blaivia galva galėsi sugalvoti kaip man padėti. Ir negalvok apie jį, Klaudijau, nuo to tik bus blogiau tau pačiam. Tiesiog žinok, kad jis manęs niekaip nenuskriaudė. Pasirūpink savimi, gerai? Aš tave labai myliu.
Negalėdama net pagalvoti apie atsisveikinimą, moteris sukaupė visas turimas jėgas ir padėjo ragelį. |
| | | |
| | | | | |
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
