| | | Author | Message |
|---|
TTS #3 The stories are real -
the monsters are here
 |  2016-08-21, 19:22 | |
|  |
| | | |
| | 2016-12-18, 19:36 | |
| | Juokinga. Nuo tos prakeiktos dienos, kai Tristanas prabudo kažkokiame smirdančiame skersgatvyje su kraujo žymėmis ant kaklo, prabėgo jau keleri metai. Keleri metai, per kuriuos šis prisiskaitė bene šimtus straipsnių apie vampyrus ir kitus demonus, per kuriuos bene tobulai išmoko žmogaus anatomiją, juk prisimenant pirmas šio aukas kūną dar ir dabar sukaustydavo savotiška baimė. Jis priminė žvėrį, žudė nesivaldydamas, o atrasti kūnai šiurpino ne vieną. Ne, dėl jų mirčių savęs vyras negraužė, juk jau daugybę metų šio požiūris į pasaulį išsiskyrė iš kitų. Jis pyko ant savęs dėl to negražaus, netgi kiek šiurpinančio nagų bei dantų darbo. Dar ir dabar negalėjo patikėti, jog taip elgėsi su tais niekuo dėtais, niekuo nenusikaltusiais žmonėmis. Jų mirtis turėjo būti lėta, o jis, deja, to suteikti negalėjo.. Pravėręs striptizo klubo duris, Hammond kūną aplankė savotiškas keistumo jausmas. Tokiose vietose visuomet atsirasdavo aukų, visuomet atsirasdavo jaunų moterų, leidžiančių jam išniekinti jų kūnus, tačiau net ir dabar scenos vampyras vengė kiek įmanydamas. Žvelgiant į tas apsinuogusias moteris, kūną apimdavo keistas jausmas, lyg jis žvelgtų į kažką.. pernelyg privataus, asmeniško. Taigi, už ausų užsikišęs kelias susivėlusių plaukų sruogas, vaikinas patraukė vieno iš staliukų link. Velnias, geriau ūtų susiradęs kokią naivią merginą viename iš studentų vakarėlių, tada bent neturėtų kęsti to trikdančio nuogumo. |
| | | |
| | 2016-12-18, 20:27 | |
| Arija nuo tada kai tapo vampyrė, visad šiek tiek pasvarstydavo kas ji būtų, jeigu nebūtų paversta į vampyrę. Ar kaip vyriausioji sesuo būtų palaikoma kažkokio eliksyro, o gal pasirodytų jos demoniškoji pusė. Šie svarstymai būdavo labai reti, bet kiekvieno pabaigoje Ari nuspręsdavo, kad jai patinka būti vampyre ir ji to visai nesigaili. Aišku, virsmas nebuvo pats maloniausias ir per pirmasias savaites ji buvo gan pavojinga. Visgi, dabar ji mokėjo valdytis, dėl ko maitinosi kiek galima rečiau.
Šįkart ji nusprendė užeiti į striptizo klubą. Juk čia būtų daug lengviau rasti auką, negu gatvėje visiems matant kažką užhipnotizuoti. Vos įėjusi mergina, savim pasitikinčiu žvilgsniu, apžvelgė laisvas vietas, tikėdamasi atsisėsti arčiau. Vis dėlto, jos žvilgsnį užkliudė vienas vaikinas sėdintis kiek nuošaliau. Crimson veidą tuoj pat nušvietė šiek tiek piktdžiugiška šypsena ir ji nuėjo link to stalelio.
- Ooo, jūs tik pažiūrėkit ką sutikau!- net neatsiklausus atsisėdo priešais,- jau kiek laiko svarstau kur galėčiau tave rasti, tai kaip sekasi?- paklausė ir šiek tiek palinko į priekį tikėdamasi kokios nors įdomios istorijos ar bent jau padėkos. |
| | | |
| | 2016-12-18, 21:16 | |
| Laikas bėgo, o atmosfera, vyranti bene visame klube, nepakito. Susikaustę bei įsitempę vampyro pečiai, rodos, akivaizdžiai simbolizavo šio nerimą, nejaukumą. Vampyriškumą Tristanas mylėjo visa savo širdimi, mylėjo ir tai, jog kiek paslaptinga išvaizda dažnai pritraukdavo aplinkinių dėmesį, tačiau visu savo kūnu, kiekviena sielos dalelyte Hammond nekentė fakto, jog niekuomet taip ir neišmoko elgtis su žmonėmis, niekuomet neatgavo tos prarastos, socialios bei draugiškos asmenybės, kuri sunyko dar ankstyvoje paauglystėje.
Garsi muzika bei kiek nuleista galva savotiškai izoliavo vampyrą nuo aplinkinio pasaulio. Nors puiki klausa kaskart pranešdavo apie įeinančius ir išeinančius žmones, apie pro šalį vaikštančias padavėjas bei vis labiau prisipildančią salę, tik tas paikas susikaupimas leido jam nurimti, giliau įkvėpti ir galiausiai net lėtai iškvėpti plaučiuose susikaupusį deguonį. Deja, būtent dėl susitelkimo į vieną tašką, Tristanas nesureagavo į artėjančius žingsnius, o skambus balsas, pertraukęs pernelyg garsią muziką bei kitų žmonių kalbas, privertė vampyrą krūptelėti.
-Atleisk, bet kas tu tokia?-Lėtai atitraukęs žvilgsnį nuo sunertų rankų, tamsiaplaukis nužvelgė priešais prisėdusią... paauglę? Kas iš viso ją įleido į tokią vietą? Juk vos pažvelgus į apvalų veidą ir dideles akis, rodos, tapdavo aišku, kad ši tikrai nėra pilnametė.-Mes pažįstami?-Nervingai nusibraukęs ant kaktos užkritusius plaukus, Tristanas prisimerkė. Galbūt veidas ir kažkur matytas, o ir balsas, regis, skamba ganėtinai pažįstamai, tačiau net jusdamas, kaip visas kūnas sustingsta panikoje, vampyras taip ir nesugebėjo prisiminti, kas ji tokia. |
| | | |
| | 2016-12-18, 21:46 | |
| Arija šiaip nesibaidydavo tokių vietų, nors dėl savo šiek tiek vaikiškos išvaizdos, dažnai turėdavo pasinaudoti savo galiomis, kad ją praleistų. Vis dėlto, tai jos niekad neatgrasydavo nors neretai vampyrė svarstydavo, kad galėjo ją paversti ir šiek tiek vėliau nors tai turėjo ir privalumų. Pavyzdžiui, žmones buvo labai lengva suklaidinti su tokia miela išvaizda ir neretai net hipnozės neprireikdavo, kad mergina gautų ko nori.
Šįkart hipnozės prireikė, bet tamsiaplaukei atrodė, kad buvo verta. Vis dar su šiomia tokia šypsena, Magdalena lingavo pagal muzikos taktą. Šiaip nesilankydavo čia dažnai, nes jei tėtis apie tai suostų, Arijai neatrodė, kad gerai baigtųsi. Pagaliau išgirdus tamsiaplaukio atskymą, Ari apmaudžiai atsiduso ir norėjo trenkti sau per kaktą, bet vietoje to tik pavartė akis.
- Atleidžiu, aš esu Arija ir taip mes esam pažįstami. Negi galvoji, kad pats tapai nemirtingu? Juk nepamiršai vieno įvukio prieš, rodos,visai nedaug laiko ir kuria, esu tikra, tikrai pakeitė tavo gyvenimą?- šiek tiek piktokai užluolė klausimais. Iš tiesų Crimson nepyko, tiesiog baisiai nekantravo. |
| | | |
| | 2016-12-18, 22:06 | |
| Na, Tristanas buvo kitoks. Matyt, labiau nei ko nors kito, jis bijojo nuogumo, bijojo to paiko, taip išaukštinamo fiziško artumo, tad striptizo klubai ar panašios vietos - ne jam. Ir vis dėlto, juk būtent tokiose aptrintose, žmonių prakaitu ir seksu atsiduodančiose vietose aukos sukiodavosi dažniausiai, o alkis, pamažu besibeldžiantis į pakankamai liauną vyro kūną, buvo kur kas svarbesnis nei tas paikas nejaukumas.
-Nemirtingu? Kuo?-Suraukęs tamsius antakius, vaikinas dar kartą nužvelgė priešais sėdinčią merginą. Akivaizdu, jog apie vampyrus šis prisiskaitė daugiau nei derėtų, tačiau vis dar nežinojo visų savo galimybių.. Tik viena buvo aišku - tam, kad išgyventų, Hammond privalėjo misti kitų žmonių kraujų ir, nors praeityje katalikų auklėtam berniukui tai atrodė šlykštu, galiausiai tapo tik viena, neatsiejama jo gyvenimo dalimi.-O velnias, ten buvai tu?-Tarsi aplankytas savotiško nušvitimo, vyras palinko į priekį ir kilstelėjo antakius. Ranka nejučia pasitrynė kaklą, ant kurio, lygtais, vis dar buvo nedidelė įkandimo žymė.-Tu supranti, kad aš galvojau, jog einu iš proto? Rimtai, prabudau ir nužudžiau gal penkis žmones.. O negana to, dar ir sukandžiojau juos kaip nežinia ką.-Papurtęs galvą vyras pagaliau atsilošė. Tamsių akių nebetraukė nei besisukančios moterys, nei aplink lakstantys vyrų veidai, o ir jo paties lūpas netrukus iškreipė kreiva šypsenėlė. Niekuomet nemanė, kad sutiks žmogų, pavertusį šį tokiu padaru.. O tuo labiau nemanė, kad tas žmogus bus beveik pusiau mažesnis už jį. |
| | | |
| | 2016-12-18, 22:27 | |
| Kadangi Arija augo šeimoje, kuri buvo išties... unikali, tai merginos niekas ir negąsdino, nei nuogumas, nei kraujas, net ir atimti gyvybę nebuvo sunku. Tai atrodė taip paprasta ir normalu. Tai buvo tartum atpildas žmonėms, kad šie naikina gamtą pasaulį ir taip toliau. Visgi, šios minties Magdalena nebuvo sureikšminus ir žudymas jei buvo netgi malonumas, pramoga. Na, panašiai kaip kokiam storuliui yra visokių mėsainių kimšimas. Tartum jie būtų kokie nors žiurkėnai, kuriems verkiant reikia maisto atsargų. Visgi buvo akivaizdu, kad taip nėra ir tiems asmenims tiesiog patinka valgyt. Panašiai buvo ir Arijai. Šiaip ar taip, buvo aišku, kad ji nesibodėjo savęs ir tikrai džiaugėsi, kad yra vampyrė. Be to ir šeima ją priėmė tokią kokia ji yra.
- Vampyru,- atrėžė, bet paskui vyrukui susivokus apie ką eina kalba, Ari nesusilaikė tyliai neprunkštelėjus. Jos pačios istorija buvo panaši, bet kažkodėl iš šalies ji atrodė labai jau juokinga, todėl nenorėdama balsu susijuokti, tamsiaplaukė prikando lūpą.
- Taip, ten buvau aš ir patikėk, man buvo panašiai, bet dabar kuo puikiausiai gyvenu ir man niekas netrukdo. Taigi, argi tau nepatinka būti vampyru? Žinai, man šiek tiek tavęs pagailo, tad pagalvojau, kad galėčiau tau suteikti galimybę išgyvent,- pasakojo Arija lyg tai būtų paty paprasčiausi dalykai. Lyg jie kalbėtų apie orą arba politiką.
- Beje, kuo tu vardu?- staiga paklausė ir primerkė amis bandydama prisiminti, bet arba ji to nežinojo arba tiesiog neprisiminė. |
| | | |
| | 2016-12-19, 21:06 | |
| Na, regis, abiejų vampyrų šeimos buvo ganėtinai.. unikalios, tik kiek kitokiais atžvilgiais. Kuomet Arijos gyvenime virė dramos, o aplink retai kada sukiojosi įprasti žmonės, augdamas Tristanas net nedrįso pagalvoti, kad kažkur pasaulyje egzistuoja gyvybė, skirta žudyti ir kankinti Dievo kūrinius. Ne, į patį švenčiausiąjį tėvą jis netikėjo, netgi kiek vengė visų tų maldų bei apsilankymų bažnyčioje, tačiau vaikinas nebuvo kvailas, galbūt sulaukęs dešimties pirmą kartą suvokė, jog bet kokie žodžiai, prieštaraujantys biblijai, galėjo nulemti maisto nepriteklių ar sunkiai gyjančias žaizdas ant šio užpakalio. Ne, jo įtėviai galbūt ir nebuvo blogi žmonės. Jie rūpinosi vieninteliu vaiku kiek įmanydami, mokė jį gyventi taip, kaip mokėjo tik jie, o įskiepytas požiūris, kad visa, išskyrus Dievą yra blogai, nebuvo jų kaltė. Iki pat paauglystės ir to paiko incidento su vienu mokiniu, Hammond jų nekaltino. Nekaltino nei dėl atimamo maisto, nei dėl randų, dar dabar darkančių šio dailų užpakaliuką, tačiau tą akimirką, kai šio įtėviai pareiškė, jog meilė vyrui - baisi nuodėmė, viskas pasikeitė. Pasikeitė ir jaunojo Tristano požiūris į pasaulį. Tas naivus, patiklus vaikinas atsiribojo nuo aplinkinių, ėmė bijoti, jog dėl keisto, tuomet dar nesuprasto potraukio tiek moterims, tiek vyrams, bus atstumtas, paniekintas.
-Geras.. Rimtai galvojau, kad išprotėjau..-Papurtęs galvą ir tyliai nusijuokęs, vaikinas ranka brūkštelėjo per pusilgius plaukus. Žvelgdamas į tą mažą būtybę Tristis jautėsi ganėtinai pasimetęs, paklydęs savo paties mintyse. -Na, žinai, nepaisant to, kad išskerdžiau nežinia kiek žmonių, viskas nėra taip blogai, kaip atrodė iš pradžių.-Gūžtelėjęs pečiais Hammond nukreipė žvilgsnį į kiek virpančius pirštus ir netrukus sugniaužė kumščius. Nežinojo, kaip turėjo elgtis, po galais, žvelgdamas į Ariją Tristanas nė nenumanė, apie ką turėtų su ja kalbėti.
-Tristanas. O tu Arija, taip?-Suraukęs antakius, vampyras vėl pakėlė akis.-Arba, geriau, vadinsiu tave mamyte.-Nusivaipęs, it siekdamas kvailai pajuokauti, Hammond atsiduso. Galbūt žodis mama ir netiko tai mažvaikei, tačiau tamsiaplaukis tiesiog negalėjo atsilaikyti viduje sukilusiai pagundai ją kiek paerzinti. |
| | | |
| | 2016-12-26, 22:11 | |
| Arija niekad netikėjo į kažką aukščiau visų. Ji niekad netikėjo, kad kažkas yra virš mūsų, kuris valdo visų mūsų gyvenimus. Vampyrei išgyvenusiai šimtą metų tai atrodė be galo kvaila. Visų pirmą, tai jeigu tas, mūsų vadinamas, Dievas yra tai kam jam reikėjo kurti šį pasaulį. Arba, jeigu jis toks geras, tai kodėl jis neužkirto kelio visiems šiems karams, mistinių būtybių atsiradimams. Šiek klausimai neleisdavo Ari tikėti į kažką viršesnio. Be to, jos didelis ego nepakėlė minties, kad kažkas Magdaleną galėjo valdyti. Lyg kokią marionetę. Už virvučių. Absurdas. Nors, paprastiems žmogeliams patiko tas absurdas. Štai dėl ko Crimson jų buvo visai negaila - jiems patiko galvoti, kad yra kažkieno valdomi. Tokiu atveju reiškias, kad jie leidžiasi valdomi beveik bet kam.
- Nenuostabu,- tarstelėjo ir praėjus padavėjai užsisakė vandens. Kol kas dar nenorėjo pradėti girtuokliauti kaip likusi jos šeimos dalis. Tegu ima iš jaunėlės pavyzdį.
- Tai puiku, kad esi patenkintas,- gavus vandenį, vampyrė jo atsigėrė,- paprastai neverčiu žmonių vampyrais, tik tau esu padarius išimtį, tad džiaukis kol gali,- šiek tiek pikčiau pasakė paskutinius žodžius. Mintyse ji labai tikėjosi, kad Tristanas visas savo turimas galias, todėl žudo nepastebėtas. Jeigu žiniasklaidoje pradėtų šmėžuoti jo nuotraukos ar aprašymai, tai greičiausiai tiek jam, tiek Arijai būtų blogai.
- Taip aš Arija ir vadink mane vardu. Esu dar per jauna vadintis "mamyte",- ji parodė pirštais kabutes ir staiga nutaisė susimąsčiusią miną,- nors gal per sena? Žinai, man jau 104 metai,- tarstelėjo ir pavartė akimis. Nors buvo gan senoka, bet jos charakteris vis dar buvo paaugliškas. Gal dėl to, kad ją pavertė būtent tokiam amžiuje, o gal tiesiog ji norėjo tokia išlikt ir nepaisė savo didžios patirties. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
