| | | Įvairiarūšių gėlių teritorija |   |
| | Author | Message |
|---|
TTS #1 The stories are real -
the monsters are here
| | 2016-04-17, 01:15 | |
| | . |
| | | |
| | 2016-12-03, 22:48 | |
| Guillemot lėtai žingsniavo tarp lentynų nukrautų įvairiomis gėlėmis rankose nešdamas tamsios odos portfeliuką pilną prikištą įvairių dokumentų. Ketino dirbti tačiau pats nepajuto,kaip pasuko į botanikos sodą ir dabar jis buvo čia. Giliai įkvėpęs vyras atsiduso. Kas metai bent kartą čia apsilanko,visgi skiria nemažą paramą šiai vietai,tad natūralu, kad turi bent minimaliai domėtis kas čia vykstas. Bet pastaruoju metu šios išvykos vis dažnėjo, o darbo ant jo stalo tikrai nesumažėdavo. Jo sekretorė jau rovėsi plaukus nuo galvos bandydama įvairiais būdais priversti Daniel susimti, bet regis vyrui buvo tas pats. Iš tiesų Guillemot mintys skrajojo visai kitur, jis niekaip negalėjo prisiversti surašyti visas tas nuobodžias ataskaitas, net ir spaudžiamas vadovo, jis ir dabar namo vežėsi ne anketas ir šablonus pildyti,o senas bylas apie dingusius vaikus šio miesto apylinkėse. Niekaip negalėjo išmesti iš galvos praeitą mėnesį rasto kūno. Jauna mergina, vos dvidešimties buvo ištraukta iš ežero dugno beveik visiškai perskirta pusiau, lyg kas miližinšku peiliu būtų perrėžęs ją nuo tarpkojo iki nosies palikdamas visus vidaus organus kaip vakarienę ežero ekosistemai. Bjaurus vaizdelis ir tikrai sukrečiantis. Daug kas neišlaikę apsivėmė, tačiau Guillemot buvo jau pratęs prie tokių baisybių. Paskutiniai keleri metai jo negailėjo ir įvairių groteskiškų aukų buvo su kaupu. Ir visgi,paskutinė auka jį sujaudino labiau nei visos kitos prieš tai buvusios. Galbūt todėl,kad ji priminė jo buvusią žmoną.
Pabaigęs apžiūrinėti egzotiškus augalus vyras išėjo į lauke esantį nediduką parkelį kuriame augo keli visus metus žaliuojantys medžiai. Parkas ribojosi su mišku,tad dažnai čia atklysdavo laukinių gyvūną, ir dabar netoliese vaikštinėjo kelios stirnos ieškodamos darbuotojų joms čia paliekamo maisto. Užsirūkęs Daniel stebėjo ramiai besiganančius gyvūnus mintyse vis grįždamas prie merginos žmogžudystės. |
| | | |
| | 2016-12-04, 17:06 | |
| Echidna pasirodė botanikos sode tyliai, taip tyliai, kaip gyvatė prisėlina prie savo aukos. Visada vaikščiojo kaip įmanoma tyliau, kaip ir reikalavo jos gyvatiška prigimtis. Todėl labai dažnai išgąsdindavo žmones, nes prisėlindavo prie jų netikėtai ir iš pasalų. Net namuose daugelis grindų buvo išklotos kilimais, kad ji, avėdama batelius, galėtų judėti negirdimai. Garsus batelių kaukšėjimas į grindinį jai tarsi primindavo, kaip labai ji nutolo nuo to, kas iš tiesų buvo. O pamiršti savo šaknis nedera.
Moteris rankose nešėsi didelį, tamsios odos, šiek tiek aptrintą krepšį. Tvirtą jo rankeną Echidna buvo sugniaužusi smulkiame delne, jos pirštai buvo tokie įsitempę ir susikaustę, kad net bandydamas sunkiai jos nešulį beatimtum. Kitoje rankoje Echidna laikė juodą ilgą kandiklį, o jame - ploną cigarilę. Kandiklis nebuvo būtinas, tačiau jis buvo tarsi nedidelis malonumas, maža praeities detalė, kurią Echidna sau leido. Pati moteris buvo apsirengusi juodu plačių kelnių kostiumėliu, jos krūtinė buvo pridengta juoda liemene, o ant viršaus - švarkas. Švarko apykaklė buvo kailinė - šiaip ar taip, Sietlą jau prieš kelis mėnesius prispaudė šaltukas. Rankos buvo aptrauktos juodomis odinėmis pirštinėmis, o raudoni bateliai, nors ir kiek atviroki tokiam metų laikui, puikiai papildė visą ansamblį.
Nesidairydama, tiksliai žinodama kur eina, Echidna priėjo prie vieno iš krūmų ir nepaisydama drabužių atsiklaupė. Pasidėjusi krepšį šalimais, jį pravėrė ir ištraukė ilgas sidabrines žirkles bei keletą stiklinių kolbų su dangteliais. Cigaretė smilko kandiklyje, o kandiklis ilsėjosi jos raudonų lūpų kamputyje. |
| | | |
| | 2016-12-04, 18:28 | |
| Ramiai rupšnojusios joms paliktą šieną stirnos taiga pašoko,tarsi išgirdusios šuvį ir dingo miško šešėliuose. Daniel tai pasirodė keista, kadangi aplink be tyliai tolumoje ūbaujančios pelėdos daugiau nebuvo girdėti nei vieno garso. Paraukęs antakius vyras iškvėpė paskutinį nikotino dūmą ir jau ketino eiti atsisveikinti su sodininku kuris kartas nuo karto užsukdavo ir padėdavo tvarkyttis Gullemot priklausančius augalus, kai išvydo netoliesę priklauspusią moterį. Šios siluetas jį kiek išgąsdino,nes tikrai nesitėjo kažą čia išvysti,ypač vakarėkarėjant ir atšalus orams retas žmogus bastydavosi laukais. Pastebėjęs šviesiaplaukės rankose laikomas žirkles vyras kiek padvejojo ar galima botanikos sodo valdose savavališkai genėti bet kokius augalus. Pūstelėjus vėsiasniam vėjui Guillemot priėjo prie klūpinčios moters ir tyliai krenkštelėjo.
- Atsiprašau, jei ketinate kirpti šį krūmą tai manau,kad būtų pravartu jus įspėti, kad botanikos sode to daryti negali. - pasako pirštinuota ranka lyg šiaip sau parodydamas ant to paties krūmo kabantį užrašą "liesti draudžiama". Tuo pačiu metu vyras greitai nužvelgė moters profilį ir jos išsitrauktą inventorių. Tyrėjo įprotis vertinti visus kuriuos sutinki lyg jie būtų tavo potencialūs priešai. |
| | | |
| | 2016-12-04, 18:36 | |
| Pasitiesusi baltą nedidelę staltiesėlę ant jau šiek tiek šlapios žolės, moteris išsidėliojo kolbas su dangteliais. Pasidėjusi šalia ir ilgas sidabrines žirkles, ištraukė ploną peilį kauline rankena ir padėjo šalimais. Visų kolbų dangtelius atkimšusi, sudėjo juos šalia ir timptelėjo abiejų savo pirštinių kraštus į viršų, kad jos laikytųsi tvirtai. Buvo susikaupusi, tačiau kažkieno žingsniai, o vėliau ir žodžiai perskrodė tylą.
Nepatenkinta pakėlusi akis į viršų, Eve lėtai kilstelėjo ranką ir tarp pirštų suėmė juodą kaulinį kandiklį. Išpūtusi dūmus pro nosį, moteris kiek pakreipė galvą, kad geriau matytų prieš ją atsistojusį solidžios išvaizdos vyrą. Nužvelgusi jį nuo galvos iki pat kojų, Drago kreivai, labai nežymiai nusišypsojo, parodydama baltus it perlai dantis. Iltiniai akivaizdžiai buvo kiek ilgesni nei turėtų būti, tačiau tai labai nekrito į akis, jeigu perdėtai nespoksojai.
- Aš nesakysiu, jei jūs nesakysite. - mirktelėjo ir nusisukusi pasiėmė žirkles. Kilstelėjusi kolbą, pridėjo ją prie ant krūmo augančių uogų ir čirkštelėjo žirklėmis, uogytės nukrito ir atsitrenkė į stiklinį dugną. - Be to, šis sodas praktiškai man priklauso. Galiu čia skinti ką tik tinkama. - teikėsi paaiškinti, nors ir neprivalėjo. |
| | | |
| | 2016-12-04, 19:00 | |
| Moters atsinešti įrankiai nebuvo paprasti kiekvienoje parduotuvėje įsigijami rakandai,subtiliai dekoruotas peilis ir sidabrinės žirklės tarsi pranešė apie priešais vyra klūpančio asmens statusą. Nors Drago tikrai nesupainiotum su paprasta studenčioke žaidžiančią biochemike namuose. Visa Eve išvaizda priminė tarsi gerai subrandintą vyną, o jos drąsūs judesiai rodė,kad ji žino ką daro. Daniel tikrai negalėjo pasakyti,kam merginai reikėjo šio krūmo vaisių,ar bet kurio kito augalo dalių. Jis Botanika nesidomėjo ir tiesa pasakius čia ateidavo tik norėdamas pabūti tarp gėlių ar žalumos apsuptyje. Kartą nupirko šiam sodui baisiai brangų augalą, bet jei reiktų pasakyti kuris iš čia augančių krūmų tai buvo,tikrai to nepadrytų. Net nėra tikras ar tai buvo krūmas ar gėlė.
Stebėdamas lėtus moters judesius Daniel pasijautė kiek nejaukiai. Akivaizdu,kad įsiterpė į kažką svarbaus į ką jam greičiausiai nederėjo kišti nosies. Tai patvirtino ir moters žodžiai.
- Praktiškai jums priklauso? - perklausia. Žinoma žinojo,kad yra daugiau mecenatų remiančių šią vietą,bet jei atvirai manė, kad tai galbūt yra valtybiniai fondai ar švietimo įstaigos kurioms svarbu išlaikyti tokias vietas, geriausiu atveju keli turtingi senukai prieš gyvenimo galą nusprendę atpirkti savo nuodėmes žiupsneliu gerumo bendruomenei.
- Na tokiu atveju,greičiausiai turėčiau jums netrukdyti... |
| | | |
| | 2016-12-04, 19:08 | |
| Suėmusi kolbą, kuri jau buvo pilna uogyčių, Drago iš savo odinio senoviško krepšio išsitraukė stiklinį buteliuką su pipete. Ištraukusi pipetę, rūpestingai atskaičiavo skysčio kiekį joje ir uogas aplašino maždaug dešimčia lašų, tiek, kad visos sudrėktų, tačiau nebūtų apsemtos. Padėjusi tiek skystį, tiek jau užsuktą kolbą į krepšį, Echidna įtraukė dūmų ir vėl juos iškvėpė per nosį, atbula ranka nusibraukdama šviesius plaukus nuo akių.
- Žinoma. Matote? - bakstelėjo pirštu į lentelę, kabančią ties vartais į sodą. Po įmantriai išraitytais žodžiais "Botanikos sodas" puikavosi kiek smulkesnis užrašas auksinėmis raidėmis "Eve Drago fondas". Palaukusi, kol vyriškis pasižiūrės, Eve kreivai šypsodamasi bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. - Aš esu Eve Drago, o ant iškabos minimas fondas, kaip ir sako pavadinimas, priklauso man.
Lėtai, tačiau išdidžiai ir lengvai pakilusi nuo žemės, moteris rankomis persibraukė per kiek sudrėkusius ir išsitepusius kelius ir vėl išsitiesė. Ji buvo aukšta, plačiapetė, didingo stoto moteris. Ilgą kaklą laikė tiesų, nugara - it styga. Rankos buvo liaunos, tačiau akivaizdžiai stiprios. Plaukai nelabai ilgi, sugarbanoti stambiomis garbanomis.
- Aišku, jeigu netikite, galiu parodyti asmens dokumentą.. Pareigūne. - mirktelėjo, tarsi jis profesiją būtų pats pasisakęs. |
| | | |
| | 2016-12-04, 19:27 | |
| Stebėdamas besidarbuojančią merginą Daniel prisiminė ir savo darbus,kuriuos turėtų atlikti ir tai privertė rankose laikomą portfelį pasunkėti dešimčia kartų. Rinkti uogas gryname ore atrodė beabejo daug įdomiau nei užsikąsus popieriais sėdėti kabinete.
Pasukęs tamsias akis į moters nurodytą pusę kiek prisimerkė, be akinių matė prasčiau, bet dar galėo įžiūrėti užrašą nors ir kiek užtruko tai darydamas.
- Tai visai nebūtina, tikiuo,kad ne kiekvienas vagis vargintūsi kabinti prašmatnias lenteles su savo vardais. - pasako pusiau juokaudamas. Eve pakilus paaiškėjo,kad ji yra tik vos žemesnė už patį Guillemot. Pastebėjęs moters plaukuose įstrigusias kelias šakeles nuo krūmo leido sau savavališkai jas pašalinti ištiesęs ranką.
- Kad jau sužinojau jūsų vardą, manau bus pravartu prisistatyti. Daniel Guillemot, pareigūnas - taip pat vypteli kreiva šypsena. Nors jau seniai nebedirbo gatvėse su kitais patruliais, vis dar mėgo prisistatyti paprastai,tai sukeldavo mažiau klausimų aplinkiniams, kaip ir mažiau pasibaisėjimo jo darbu.
- Ir kadangi dalis šio sodo priklauso ir man, gal galėčiau paklausti kam skirti šie mėginiai? - pasiteirauja ranka parodydamas į kolbeles ir kitus įrankius sudėtus ant baltos staltiesėlės prie merginos kojų. |
| | | |
| | 2016-12-04, 19:37 | |
| Stebėdama pašnekovo veidą taip, tarsi matytų kur kas giliau ir bene skaitytų jo mintis, Echidna prisimerkė. Dažnai taip darydavo. Tačiau tikrai ne dėl to, kad jos rega buvo prasta - anaiptol, ji matė puikiai. Tačiau kai galvodavo, jai natūraliai šitaip gaudavosi. Daugelį dalykų ji jau buvo įpratusi tiesiog daryti, nekeliant klausimo kodėl. Per šitiek gyvenimo tūkstantmečių tiesiog pabosta klausti ir norisi tiesiog gyventi.
- Jūs kaip policininkas turėtumėte kur kas rimčiau žiūrėti į tai, ką kai kurie žmonės yra pasiruošę padaryti. Šiaip ar taip, aš galiu būti visai ne tai, kas sakausi. Ir galbūt tiesiog pamačiusi lentelę, prigauta nusikaltimo vietoje nusprendžiau šį vardą pasakyti. O jūs net nepatikrinate. O mokesčių mokėtojų pinigai tai leidžiami. - kilstelėjusi antakį, moteris nusišypsojo. Buvo sunku suprasti ar kalbėjo rimtai, ar tiesiog traukė jį per dantį, tačiau Echidna dažniausiai laviruodavo ties šia riba.
- Mėginiai? - kilstelėjusi antakį, Eve pažvelgė į savo krepšį, vis dar ant žemės. - Salotoms. Delikatesas. |
| | | |
| | 2016-12-04, 20:00 | |
| Kol jiedu maloniai šnekučiavosi sode beveik visai sutemo, botaniko sodo viduje įsižiebė šviesos ir kelios girliandos šventiškai puošiančios pastato fasadą. Tai išblaškė vyro dėmesį gal todėl nepastebėjo beveik įtaraus mergino žvilgsnio mesto jo pusėn.
- Tokiu atveju jums pasisekė ir galbūt tada nereikėtų tampyti likimo už ūsų.Juk nenorėtumėt atsidurti policijos nuovadoje? - žinoma juokavo,net norėdamas neturėtų pakankamai svarių priežasčių šią dailią žmogysta nutempti į nuovadą. Blogiausiu atveju ji gautų nedidele baudą ir galbūt draudimą lankytis botanikos sode.
- Bet jūs teisi, greičiausiai turėčiau daug rimčiau žiūrėti į savo pareigas net ne darbo metu. - šypteli pagalvodamas kad tikrai daug žmonių yra pasiryže labai daug kam vien dėl savo pačių malonumo. Kiek žmogžudysčių įvyksta vien tam,kad būtų galima nugvelbti kelis šimtus ar kokią vertingą vazą. O galbūt kaimynui nepatiko ką pasakei apie jo rožes, net tokia smulkmena gali pastūmėti į kraštutinumus.
- Tenka prisipažinti,kad nemačiau nei vieno žmogaus taip kruopščiai besirenkančio salotų ingredientus. - tarsteli sukikendamas. |
| | | |
| | 2016-12-04, 20:12 | |
| Nuleidusi akis vos kelioms sekundėms, Eve jau ketino ir vėl pažvelgti į viršų, tačiau jos žvilgsnis užkliuvo už šio to įdomaus. Žengusi kelis žingsnius į priekį, moteris išplėstomis akimis spoksojo į vyro rankas, tarsi jos būtų it Mido, tokios stebuklingos, kad viskas, prie ko prisiliestų, pavirstų auksu. Pasilenkusi, Echidna sugriebė vieną Daniel delną ir jį iškėlė į savo akių lygį, kad galėtų įsižiūrėti prieš šviesą. Žinojo, kad šitoks elgesys nepriimtinas ir neįtikėtinai peržengiantis visas asmeniškumo ribas, tačiau jai nerūpėjo. Jos šaltos rankos turėjo atrodyti nepakeliamai vėsios Daniel, tačiau jai buvo nesvarbu. Ji gėrė nuo vyro sklindančią karštą energiją it kokį gyvybės eliksyrą. Galiausiai pakėlė akis ir įsistebeilijo tiesiai į vyrą, smalsiu žvilgsniu bene verdama jį kiaurai.
- Tu toks vienintelis likęs. - sušnarėjo vos girdimai, išplėtusi akis žiūrėdama į Daniel veidą. Negalėjo nuslėpti savo nuostabos, nes nesitikėjo, kad jį, ugnies valdytoją, kada nors sutiks. Nors norėjo tokį sumedžioti praktiškai visą savo gyvenimą. - Parodyk. -sušnabždėjo, akivaizdžiai prašydama pademonstruoti savo galią. |
| | | |
| | 2016-12-05, 11:40 | |
| Stambios snaigės pradėjo kristi iš tamsaus, apniukusio dangaus ir akylesis žmogus galėjo tikrai atkreipti dėmesį į tai,kad nor pasaulis aplink dangėsi lengvu šviežio sniego sluoksniu, nei viena snaigė nebuvo net palietusi Guillemot tamsaus palto. Iš tiesų,net žemė aplink jį neturėjo sniego, atrodė,kad vyrą saugo ematomas jėgos laukas supantis visą jo kūną. Tačiau iš ties viskas buvo daug papraščiau, Daniel kūno temperatūrą tiesiog buvo kelis kartus aukštesnė nei normalaus žmogaus, tai ypač praversdavo šaltuoju metų laiku. Merginai satiga sugriebus jo rankas vyras net krūptelėjo. Dažnai jas slėpdavo pirštinėmis, mat ant riešų buvo matyti tamsesnės odos plotai kurie sudarė keistus junginius primenančius tatuiruotę. Kai buvo mažas, Daniel tėvas jam aiškino,kad tai yra jų rasės ženklas, kuris atskiria juos nuo kitų. Tokį pat C raidę primenantį randą jis turėjo ant savo kaklo ir labai tuo didžiavosi, tačiau po tėvų mirties Daniel į šiuos ženklus labiau žvelgėkaip įprakeiksmą nei kaip į dovaną kuria derėtų didžiuotis, tad nešiodavo pirštines slėpdamas savo riešus nuo kitų akių.
- Atsiprašau? - sumurma sutrikęs, tačiau nereikėjo būti genijumi,kad suvoktu jog kalbama apie jo galias. Ištraukęs savo ranką iš tikrai nenatūrliai vėsių Eve gniaužtų Daniel šiek tiekatsitraukė ir užsidėjo pirštines.
- Tai draudžiama, be to nenorėčiau kelti tavo gyvybei pavojau vien tam,kad patenkinčiau smalsumą. -ištiesų dirbant policijoje galių naudojimas buvo griežtai draudžiamas jei tai nebuvo būtinas atvejis. Taip buvo stengiamasi išmokyti savikontrolės ir disciplinos visas antgamtines būtybes ir galbūt bent šiek tiek sumažinti nelaimių susijusių su galių naudojimu atvejus. Be to, demonstruoti ugnies galią stovint botanikos sode buvo beveik tas pats kas užsidegti cigarete dinamito kamabaryje, Daniel net nenorėjo pagalvoti,kiek žalos galėjo čia padaryt neasargiai pasisukęs ar mažiau apgalvojęs savo judesius. Ugnį nebuvo lengva kontroliuoti ir niekas to geriau nesupranta nei pirokinetikas. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
