Virtuvė

Guest Guest

2016-12-03, 12:23

Guest Guest

2016-12-04, 00:07

Jis mylėjo Lizą. Galbūt būtent dėl to tiek metų praleido siekdamas šiai suteikti bent dalelę to, ką kadaise suteikė mylinti ir šios gyvybę puoselėjusi motina. Toji meilė, prieš kelerius metus užgimusi sirenos širdyje, buvo kone šventa, rodos, neapsakomai tyra. Juk žvelgdamas į šios smulkų, pasimetusį veidelį Luciano jautėsi taip, lyg žvelgtų į savo paties vaiką, į savo kūną ir kraują. Ganėtinai keista, kai pagalvoji, kad dar prieš dvidešimt metų Sorrentino nemėgo vaikų. Nemėgo paikų ašarų, žaislų, visa širdimi neapkentė kvailų kalbų apie žaislus ir pirmąsias simpatijas.. Juk ilgus šimtmečius vyras praleido šių vengdamas, ignoruodamas, netgi besijuokdamasis iš žmonių, pasiryžusių taip greitai susigadinti gyvenimus tomis mažomis, klykiančiomis atžalomis. Nuostabu, kaip greitai meilė keičia žmones. Jau pirmą kartą išvydęs tą mažą mergytę, spoksančią į jo tvirtą figūrą motinos akimis, Sorrentino pajuto, kaip šio širdis ima plakti kur kas stipriau. Toji maža gyvybė savyje kaupė viską, nuo ko jis bėgo, tačiau Piero nesugebėjo atsispirti. Pamilęs šios motiną, galiausiai pamilo ir tą mažą, nuolat verkiančią mergaitę. -Žinoma. Tau viskas, ko tik tu panorėsi.-Laisvąja ranka persibraukęs per suveltus plaukus, vyras nusišypsojo. Galbūt ir neturėtų šios lepinti, neturėtų suteikti visko, ko tik užsigeidžia šios maža širdutė, tačiau net praėjus keleriems metams po motinos žuties, Luciano taip ir neišmoko jai atsakyti. Po galais, juk vien dėl jo kaltės mirė jos motina. Būtų pernelyg kvaila, jei šis staiga imtų prieštarauti dėl naktimis suvartojamo saldumo kiekio.-Juk pati žinai, kad galėsi. Niekuomet tavęs neišvaryčiau.-Nužvelgęs jau atsistojusią mergaitę, vyras ir pats pakilo ant kojų. Tvirtai suspaudęs šios mažą rankutę savais pirštais, nužvelgęs jos gniaužiamą meškiną ir kiek papurtęs galvą, Piero galiausiai patraukė netoliese esančios virtuvės link. Panašu, jog bemiegė naktis ką tik nuplaukė veltui, tačiau Sorrentino neprieštravo. Gal ir gerai, kad gaus galimybę vėl atsidurti savo lovoje, jau kurį laiką piktnaudžiavo sirenos gabumais ir nemiegojo. Galiausiai pasiekęs virtuvę ir pasodinęs mažametę ant vienos iš aukštų kėdžių, Luciano užkaitė vandenį. Keliais greitais judesiais į puodelį įdėjo kakavos, o tuomet, rankomis vėl apglėbęs jau atšalti baigiančios arbatos puodelį, pasisuko į netoliese sėdinčią dukrą. -Galbūt nori pakalbėti apie tai, ką sapnavai?-Nors šalta arbata visai nebeviliojo, sirena visai netrukus nurijo nemažą šios gurkšnį. Nenorėjo jos spausti. Po galais, jei tai būtų jo valia, šis nė nebeužsimintų apie šios sapnus ir persekiojančius prisiminimus, tačiau ji privalėjo kalbėti. Privalėjo išlieti visą skausmą, visą neapykantą ir baimę tam, kad ši vėl galėtų ramiai augti.-Aš pažadu, jog tas žmo.. padaras nebesugrįš. Tu saugi.-Kiek susiraukęs vyras ant spintelės pastatė dar beveik pilną arbatos puodelį ir lėtai užpylė kakavą.Kerštas, žinoma, buvo neapsakomai saldus, tačiau net ir jis negalėjo ištrinti tos prakeiktos traumos, kurią toji naktis įspaudė jauniausios Sorrentino šeimos atstovės širdyje. Apmaudu, netgi kiek liūdna, tačiau Luciano vis dar buvo pasiryžęs priversti šią prabilti, net jei tai truktų metų metus.

Guest Guest

2016-12-04, 00:38

Iš pat pradžių mergaitė prisileido Liuciano prie savęs. Mama jai buvo sakiusi, jog tai jos draugas ir jis tikrai nėra linkęs jų įskaudinti. Lisa pasitikėjo motinos žodžiais. Apskritai, jai tada buvo galbūt treji metai. Ji buvo per maža, jog priimtų sprendimus savo nuožiūra, tuo labiau, buvo aiškiai per maža, jog suvoktų, kurie žmonės yra blogi, o kurie ne. Todėl, kai mama pasakė, jog vyras gyvens su jomis ir juo galima pasitikėti, mergaitė net neabejojo jos žodžiu. Be to, ji atrodė tokia laiminga. Lisa mamos jau ilgą laiką nebuvo mačiusi laimingos. Apie jos biologinį tėvą ji išvis nekalbėjo, tarsi vos užsiminusi moteris padarytų kokį nors nederamą dalyką. O su Piero ji jautėsi gerai. Kadangi mama dažniau šypsojosi ir atrodė laiminga, Lisa suprato, jog vyras tikrai geras. Jis dare daug dalykų jų labui. Tiesa, buvo kiek keista persikelti gyventi toliau nuo miesto, tačiau mergaitei gamta Italijoje patiko. Jie dažnai su Piero eidavo pasivaikščioti. Šis ją užsikeldavo ant pečių ir prieš mergaitės akis išnirdavo gražiausi Italijos gamtovaizdžiai. Ji labai mėgo fotografuoti saulėlydžius, todėl dažnai vyro prašydavo tai padaryti. Tiesa, dabar į tas nuotraukas retai žiūri, nes dažnai jose jie būna tryse. O Lisa, vos tik pamatydavo mamos nuotrauką, persimainydavo. Tarkim, jei būdavo linksma ir šneki, tą pačią minutę nutildavo ir lyg apie kažką susimąstydavo. Jai jos trūko. Kad ir kaip Sorrentino stengtųsi, jis negali atstoti dviejų tėvų. Kiek guvesnės nuotaikos, jog gaus kakavos, mergaitė pati nusišypsojo ta tyra šypsena ir likus keliems metrams iki virtuvės, paleido vyro ranką bei mažais žingsniais nubėgo prie baro kėdžių. Pasodinusi meškiną ant vienos iš jų, pati tyliai sukrizeno, kai Sorrentino užkėlė ją ant kitos. Padėjusi rankas stalo, Lisa parėmė smakrą ant jų, stebėdama vyrą virtuvėje. Jautėsi šiek tiek labiau atsipalaidavusi, žinodama, jog galės miegoti pas Liuciano kambaryje. Jai visada patiko didelės lovos, be to, žinojo, jog kol užmigs, galės vyro klausinėti visko, kas jai bus ant liežuvio galo. Ji visada mėgo kalbėti, ypatingai su juo. Gavusi iš Piero klausimą, Lisa suraukė antakius. Ji puikiai atsiminė net ir smulkiausią sapno detalę. Galėjo atkartoti visą dialogą, kurį sapnavo, nes jis mergaitės galvoje įsirėžė labai giliai. Ypatingai paskutiniai to vyro žodžiai. - Ta kad dabar nelabai pamenu…labai neryškus sapnas buvo, - braukydama pirštu per stalo paviršių Lisa nudelbė žvilgsnį žemyn. Akivaizdžiai melavo, bet taip jau buvo visada. Vos tik vyras paklausdavo apie jos košmarus, mergaitė arba nukreipdavo temą, arba sakydavo neatsimenanti to, ką sapnavo. Tik vėliau Lisa pakėlė akis, kai išgirdo, jog Sorrentino pila vandenį į puodelį. Nedrąsiai stebėdama vyrą ji nukreipdavo žvilgsnį, jei šis sugalvotų į ją pasižiūrėti. Kai meluodavo, visada bijodavo akių kontakto su kitu žmogumi, o be to….ji labai nemėgo meluoti Liucianui.

Guest Guest

2016-12-04, 14:48

Judviejų gyvenimai pasikeitė pernelyg greitai, netikėtai. Pernelyg staiga žlugo visi, metų metus puoselėti planai, svajonės, pamažu sužlugo ir siekiai - juk pačios sirenos širdyje liko tik kvailas pėdsakas, kasdien primenantis apie prarastas viltis, mylimus žmones ir žlugusius troškimus. Gyvenimas judėjo pirmyn, keitėsi metų laikai, juos supantys žmonės ir manieros, tačiau viena išliko. Išliko skausmas, galbūt kiek prislopęs, nebe toks stiprus kaip kadaise, tačiau vis dar deginantis, vis dar verčiantis stabtelėti ir giliai įkvėpti. Laikas bėgo, deginantis jausmas kažkur krūtinės viduje tapo nepakeičiama Luciano gyvenimo dalimi, tapo kažkuo, ko nuslopinti negalėjo niekas. Ir vis dėlto, kaip ir dauguma žmonių, italas galiausiai atrado savo vaistus, atrodo nuskausminamuosius, leidžiančius pasimiršti, leidžiančius suprasti, kad viskas liko tolimoje praeityje. Sorrentino ramino kraujas, šio pėdsakai ant tamsaus gymio delnų priversdavo lengviau atsikvėpti, šiek tiek pasimiršti, leido į gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Žinoma, žiauriosios pusės pabudimas neišgydė šio žaizdų, neužglaistė žiaurių nuoskaudų ar baimių, tačiau grįžimas į senąją padėtį, rodos, atvėrė duris į kiek kitokį gyvenimą, leido suprasti, kad mirtis šio gyvenime - kasdienybė. Kadaise žudęs retai, žudęs tik tam, kad prasimaitintų, Piero pasileido, vėl sugrįžo prie senų, paprastam žmogui šiurpą keliančių silpnybių. Būtent dėl to nauji namai Sietle ir tapo ta vienintele, nepasiekiama saugia vieta. Jis žudė, kankino, mėgavosi kiekvienu tyro kraujo lašeliu, tačiau šio namai, kitaip nei Italijoje, išliko paslaptimi, išliko saugomi kone dvidešimt keturias valandas per parą. Augindamas tą mažą, apsiginti negebančią mergaitę, Luciano negalėjo apsileisti, negalėjo leisti praeičiai dar kartą įžengti į jo gyvenimą. Dėl savo kaltės prarado vienintelę kada nors mylėtą moterį, prarado žmogų, kuris, šio akimis, buvo dieviškumo įsikūnijimas, tačiau prarasti dukros neketino, net jei tai reiškė, kad privalo saugotis ir kone kasnakt nuomuotis skirtingų viešbučių kambarius. Neilgam, galbūt kelioms valandoms, tam, kad patenkintų atgimusius sirenos pojūčius, kad pasimėgautų ne tik seksų, bet ir žudynėmis, kad vėl pajustų, ką reiškia šio rankose virpanti, pulsuojanti žmogaus gyvybė. Vargu, ar kas būtų pamanęs, kad toks malonus, rūpestingas vyras savyje slėpė tokį žvėrį, tačiau toji priedanga buvo sukurta neveltui. Jo dukra vis dar buvo pernelyg jauna, kad suvoktų, jog Piero savyje slepia siaubingą galią, siaubingą esybę. Mažametė negalėjo sužinoti, negalėjo net pagalvoti apie tai, kad šis prilygsta jos motiną nužudžiusiam padarui. Būtent dėl to savo aukoms sirena kėlė skirtingus kriterijus. Nežudė motinų, mylimųjų, šio aukomis tapdavo pasimetusios, gyvenimo nesuprantančios moterys, merginos, retkarčiais ir vyrai. Bet kas, tik ne tėvai, tik ne žmonės, sava mirtimi galintis palikti kruviną įspaudą vaikų širdyse. -Na, jei prisiminsi, pasakyk. Juk žinai, kad aš visuomet išklausysiu, tiesa?-Nedideliu šaukšteliu išmaišęs dukters kakavą ir tvirtai sukandęs dantis, vyras pastatė karštą puodelį tiesiai prieš Lizą. Nebuvo kvailas, žinojo, jog ši meluoja. Jau kelerius metus praleidęs šios draugijoje, įprato pastebėti pokyčius šiai meluojant, visuomet pastebėdavo pritemusias akis, nusuktą žvilgsnį ar suspaustas lūpas.. Vis dėlto, niekuomet jos nespaudė. Tvirtai tikėjo, kad galiausiai ji prabils, tereikia laiko. -Na, bet viskas gerai. Tai tik sapnas.-Nusišypsojęs ir pirštais nubraukęs rudus mergytės plaukus nuo šios veidelio, lūpomis vos kelioms sekundėms prigludęs prie šios kaktos, vyras vėl grįžo prie spintelės, delnais vėl suspaudė šaltos arbatos puodelį. Žinojo, kad ši neturėtų viso to laikyti savyje, tačiau kartu ir nenorėjo sugriauti jos pasitikėjimo juo. Nenorėjo, kad Liza manytų praradusi dar vieną mylimą žmogų.

Guest Guest

2016-12-04, 20:48

Praėjo ne kelios dienos ir ne keli mėnesiai. Net ne metai, tačiau tuštuma dviejų žmonių širdyse dar ilgai jausis. Lisa neteko artimiausio žmogaus savo gyvenime – motinos. Tėvo vienaip ar kitaip ji neatsimena, o kai augo, jo net nematė, todėl jis automatiškai iškrenta iš jos artimųjų rato. Todėl ši netektis buvo mergaitei labai sunki, nes ji neturėjo nei brolių, nei seserų. Ji turėjo krikšto motiną, kuri kartais ją aplankydavo, tačiau tai tikrai nebuvo tas pats. Lisos širdyje atsivėrė savotiška juodoji skylė, kuri rijo viską. O tai, jog ji nenorėjo kalbėti apie ją kamuojančius košmarus ir mintis, netgi tam tikrus klausimus tik aštrino situaciją, nes tai galėjo atsiliepti mergaitei, kai ši užaugs. Juk niekada nebuvo galima nuspėti, kaip tokia trauma gali atsiliepti Lisai ateityje, gal ji bus labai problematiška paauglė, o vėliau moteris, nesugebanti sukurti santykių su vyrais, nes visi jai atrodys agresyvūs ir pavojingi. Juk tas tipas, įsibrovęs į jų tuometinius namus, tikrai nesielgė kaip džentelmenas. Apskritai, koks sveiko proto žmogus grasintų penkiametei mergaitei, kuri ir taip siaubingai išsigandusi, nes matė iš esmės, kaip prieš jos akis nužudoma jos motina? Ir visgi, reikėjo gyventi toliau. Laikas bėgo, mergaitė darėsi didesnė. Artėjo laikotarpis, kai su ja išvis kažin ar bus įmanoma susitvarkyti. Juk paaugliai visada pridaro daugiausia problemų tėvams ar artimiems žmonėms. Dažniausia tada vyksta visi pykčiai ir vienas kito nesupratimai, nes tėvai juk jau išgyvenę tą etapą, o vaikai dar tik pergyvena jį ir nežino, kas laukia dar sunkesnis gyvenimas. O Lisa net tikro tėvo neturėjo, juk Liuciano buvo, galima sakyti, pašalietis. Tai kas, kad buvo su ja jau tikrai ilgą laiko tarpą, tačiau jis visada buvo mamos draugas. Mergaitė jo net „tėvu“ nevadino, visada į vyrą kreipdavosi vardu. Na, kol kas bent jau Sorrentino neturi dėl to jaudintis, nes iki Lisos paauglystės dar daug laiko. Reikia išgyventi šitą laiko tarpą, kai ji net nenori dalintis su juo savo sapnais ar klausimais. Pavyzdžiui, kodėl tas vyras teigė, jog Piero savotiškai kaltas dėl to, jog ji neturės mamos? Sėdėdama ant kėdės apsikabinusi puodelį kakavos mergaitė lėtai ją siurbčiojo, nes visgi, ji buvo dar labai karšta ir spoksojo į Liuciano. Ant liežuvio galo jai sukosi klausimas, kuris galėjo visai sugadinti judviejų nuotaiką, todėl Lisa jį nurijo su karštos kakavos gurkšniu. - Taip, žinau, Piero. – visada mėgdavo į vyrą kreiptis antruoju vardu, bet tik tada, kai kitų žmonių nebūdavo šalia. Kai kas nors būdavo aplinkui, ji visada kreipdavosi į vyrą pirmuoju vardu, taip antrą tarsi laikydama paslaptyje, nors turbūt nekokia čia ir paslaptis. - Ar man prieš užmiegant vėl galėsi papasakoti apie Italiją? Anąkart man patiko ta istorija, - papūtusi karštą skystį Lisa žvilgtelėjo į Sorrentino smalsumo kupinomis akimis. Užsimerkusi ji leidosi pabučiuojama į kaktą. Jai visada patikdavo, kaip jis ne tai, kad sekdavo pasakas, tačiau pasakodavo tam tikrus dalykus apie Italiją, kurių ji nežinojo. Be to, ją visada raminančiai nuteikdavo vyro balsas.

Guest Guest

2016-12-05, 21:11

Žmonės sako, kad bėgant laikui užgyja visos žaizdos. Susitraukia randai, išnyksta mintis, galiausiai nustoja perštėti ir sužeistas vietas, tačiau viena taip ir lieka neaišku - kada užgyja sutrypta ir sudaužyta širdis? Kada išblunka prisiminimai, išnyksta svajonės, jausmai ir aistros? Penki šimtai metų šiame pasaulyje, tūkstančiai valandų, dienų, praleistų besimokant ir tyrinėjant jį supantį pasaulį, tačiau Luciano taip ir nesužinojo dabar taip reikalingų atsakymų, nežinojo, kada nustoja kraujuoti pačios giliausios, sielos ertmes siekiančios žaizdos. Galbūt taip yra dėl to, kad prieš sutinkant Lizos motiną, jis nemylėjo. Nepuoselėjo jokių šiltų jausmų, vadovavosi tiktai instinktais, tiktai begaliniu noru žudyti ir išgyventi dar bent vieną dieną. Vyrui nerūpėjo kitų jausmai, svajonės, neegzistavo niekas, išskyrus jį patį, jo paties norus, jis nė nenumanė, kad vieną dieną teks patikti tokį deginantį, tokį žlugdantį skausmą, kokį juto dabar.. Ir visgi, žvelgdamas į savo podukrą, Sorrentino netrukdavo suvokti, kad šio jausmai - tik ledkalnio viršūnė. Taip, jis mylėjo tą moterį, dievino kiekvieną šios kūno, kiekvieną proto dalelę, tačiau Lizai ji buvo viskas, viskas, ką ši kada nors turėjo ir turės. Sirena žinojo, kad mergaitės tėvas apleido šią dar ankstyvoje vaikystėje, žinojo, kad motina dėjo didžiausias viltis į šios ateitį, svajojo, kaip ta smulki rudaplaukė smalsiu žvilgsniu pasieks aukštumas, taps kažkuo, kuo negalėjo tapti ji. Kadaise Luciano turėjo tikslų, turėjo svajonių, visai nesusijusių su šio žiauriąja puse. Dar pakankamai jaunas vyras planavo vesti tą nuostabią moterį, planavo užauginti šios dukrą taip, tarsi ji būtų jo paties, juk priimdamas šios motiną jis priėmė ir ją, nesvarbu, jog nė neįsivaizdavo, kaip turėtų elgtis su mažais vaikais. Jau tuomet, per pirmąjį judviejų susitikimą, kuomet droviai besišypsanti moteris parodė savo atžalą, Piero šią pamilo, rodos, susižavėjo tuo mažu nuostabios moters kūriniu. Žinojo, jog negalės su ja kalbėtis apie pasaulį, planetas ar sireniškus gyvenimo bruožus, žinojo, kad vargiai atstos šiai tikrą tėvą, tačiau jis stengėsi - kartais klysdavo, pasimesdavo, tačiau visuomet dėjo visas pastangas, kad tos mažos mergaitės gyvenimas būtų pilnavertis, būtų geras ir kupinas visko, ko tik gali prireikti vaikystėje. Šio pastangos nenutrūko mirus jos motinai. Siekdamas šios globos sirena sugundė ne vieną žmogų, grožiu ir kultūringa kalbos maniera sužavėjo pačius svarbiausius asmenis valdžioje, juk negalėjo leisti tai mažai gyvybei atsidurti kito žmogaus rankose. Ir neleido, nors bendra judviejų kelionė buvo kupina ir nuosmukių, ir pakilimų. -Puiku. Juk negalėsiu tavęs apsaugoti, jei nežinosiu, ko bijai.-Kreivai vyptelėjęs, it siekdamas išprovokuoti mergaitės mintis, vyras užbaigė arbatą. Greitai išsiplovęs puodelį, Luciano tyliai atsiduso ir sukando apatinę lūpą. Mokėjo manipuliuoti žmonėmis, rodos, žinojo slapčiausias šių fantazijas, tačiau toji mergaitė vis dar buvo viena tamsiausių paslapčių jo gyvenime. Metai iš metų, o Sorrentino taip ir nesugebėjo perprasti šios minčių, nesugebėjo išsiaiškinti, kas dar, be motinos žūties, ją taip išgąsdino tą lemtingą naktį. Žinojo, kad tai buvo ne tik mirtis, matė tai tose tamsiose, baimės kupinose akyse, girdėjo drebančiame mergaitės balse. Nužudė vilką, atsakingą už motinos mirtį, atkeršijo, tačiau taip ir nesugebėjo išlaisvinti tikrųjų mergaitės baimių. -Žinoma. Na, jei tik pasakysi, kurios istorijos norėsi.-Kreivai vyptelėjęs vyras kilstelėjo antakius. Italijoje praleido bene visą savo gyvenimą, žinojo tikriausiai visas tos šalies paslaptis, o istorijų jam nepritrūkdavo niekuomet. Bėda tik tame, kad ne visos jos buvo tinkamos vaikams, ne visos jos pasakojo apie gražiausias vietoves ar žmones, veikiau atvirkščiai - dauguma Sorrentino istorijų siejosi su kraujo praliejimu.

Guest Guest

2016-12-05, 22:04

Lisa, jau būdama maža, turėjo daug svajonių. Buvo tokia skrajojanti padebesiais, bet iš esmės, kai reikdavo atlikti kokius nors rimtesnius darbus, jig an kruopščiai ir skrupulingai juos padarydavo. Iš pradžių norėjusi būti rašytoja arba menininke, mergaitės norai greitai pasikeitė. Jau būdama devynerių ji žinojo, jog norėtų būti chirurge arba psichiatre. Tai buvo gan sudėtingos specialybės, reikalaujančios daug atsidavimo ir jėgų, tačiau Lisa niekad neišmetė tokių minčių iš galvos. Dauguma vaikų tokių metų norėdavo būti astronautais ar prezidentais, kad visai neskambėjo realistiškai bent jau kai kurių iš jų atžvilgiu. O štai mergaitė turėjo gan realistiškas ir pagrįstas idėjas, dėl ko norėtų turėti tokį išsilavinimą bei dirbti tokį darbą. Jos mama gan dažnai lankydavosi ligoninėje, kadangi po gimdymo moterį kamavo pogimdyminė depresija ir ji jautėsi tiesiog nusilpus, negalinti auginti Lisos. Kol motina kelias savaites gulėjo ligoninėje, mergaitė ją dažnai lankydavo su pažįstamais. Galbūt, būdama dar kūdikis, ji įsiminė ligoninės kvapą, todėl dabar kai ten lankydavosi, ji nebijodavo gydytojų ar jokių kitų procedūrų, atvirkščiai – jai viskas buvo įdomu. Tas pasimetimas, kurį demonstruodavo Sorrentino, buvo gan mielas. Jau galima numanyti, kaip jis pasimes, kai Lisa pradės klausinėti apie berniukus ir dalykus, susijusius su seksu ir intymumu. Juk nuo šito jis nepabėgs, jam teks tai mergaitei papasakoti. Tiesa, dabar jos galvoje vien pliušiniai žaislai ir svajonės tapti geriausia gydytoja visame pasaulyje, tačiau paauglystė yra toks laiko tarpas, kai galvoje zuja viesulas ir pradedi dažnai galvoti apie dalykus, apie kuriuos nė nebūtum susimąstęs. - Puikiai žinai, jog bijau tamsos ir didelių šunų. – patempusi lūpą Lisa sunėrė rankas ant krūtinės, piktai dėbtelėdama į Liuciano. Didelių šunų baimė jai atsirado kaip tik po to vakaro. Ji galėdavo į rankas imti šlykščiausius gyvius, pradedant vorais ir baigiant žalčiukais, sugautais kieme, tačiau jei pamatydavo didelį šunį, mergaitė pabaldavo iš baimės ir sustingdavo it statula. - Norėsiu istorijos, kur man pasakojai anąkart. Lygtais tada pasakojai apie pastatus ir įsimintiniausias vietas. – nušokusi nuo kėdės Lisa pasistiebė, jog pasiimtų puodelį kakavos, o kita ranka smarkiai apsikabino savo meškiną, nušlepsėdama kartu su Piero į jo miegamąjį.

Guest Guest

2016-12-25, 23:51

Bėgant ilgiems ir, rodos, niekaip nepailstantiems metams, keitėsi viskas. Pamažu seno pačios dailiausios, kadaise potencialiomis aukomis buvusios dukters mokytojos, pamažu augo ir jį pati. Juk per tuos kelerius, rodos, ne tokius ir ilgus metus, ta drovi, patikli mergaitė tiek vidumi, tiek išore išaugo į nuostabią, neįtikėtinai gražią moterį. Visgi, nors nuo tos dienos, kai šie paliko Italiją prabėgo daugybė metų, vienas dalykas taip ir nepasikeitė. Nieko naujo, jog Luciano, kaip tikra sirena, neseno, keitėsi tik šio stilius ir apranga, kiek susantūrėjusi bėgant tiems prakeiktiems metams. Jei ne podukra, Luciano išsikraustytų, išvyktų į visai kitą pasaulio kraštą, į vietą, kurioje jo nepažintų, kurioje niekas nepastebėtų nesikeičiančių ne tik veido, bet ir tvirto, treniruoto kūno bruožų. Vis dėlto, nors pakankamai jauna išvaizda turėjo nemažai minusų, gyvenant dideliame mieste ši taip pat nestokojo ir pliusų. Jam, kaip sirenai, niekuomet netrūko maisto, niekuomet netrūko dėmesio, juk, kad ir dabar, tamsiaplaukiui užteko vos kelių švelnesnių žodžių, kelių žvilgsnių bei prisilietimų tam, kad taip lengvai suviliotų dar kadaise šio akį patraukusią dukters mokytoją. Galbūt jis ir būtų susilaikęs, juk tiesa ta, kad tai smulkiai tamsiaplaukei nejuto jokios traukos, kūną valdė tik alkis, tačiau nuolatinės moters pastabos bei žvilgsniai jį erzino, o retkarčiais trumpesnio kelio pasirinkimas veda kažko geresnio link. Puikiai suvokdamas, jog dukters namuose nebus, Luciano neskubėjo, nenuomojo dar vieno dailaus, pernelyg tvarkingo viešbučio kambario. Laikydamas tos smulkutės moters, kurios vardo taip ir neįsidėmėjo ranką, kreivai besišypsodamas ir klausydamasis jos nesibaigiančių kalbų, Sorrentino atrakino duris, it išauklėtas džentelmenas, o ne žudyti siekianti sirena, netgi nurengė šios paltą. Tik tuomet, kai vis dar klausydamasis jos šnekų vyras pasiekė virtuvę, kažkas pakito. Galbūt tą lėmė tyla, stojusi tą akimirką, kai putlios Piero lūpos prigludo prie mokytojos, galbūt tai, jog visai netrukus šios smulkus kūnas atsidurė ant virtuvinio stalo, o Luciano bučiniai pamažu judėjo šios kaklu žemyn. Dar kelios minutės ir daili, dalykiška šios suknelė nukrito ant žemės, tvirti sirenos pirštai kiek stipriau suspaudė moters šlaunis, o lūpos, netrukus nusileidusios nedideliu pilvuku žemyn, atsidūrė tiesiai šiai tarp kojų. Sorrentino nenorėjo žaisti, kur kas mieliau būtų tiesiog pasimaitinęs, tačiau tai būtų.. visai ne jo stilius, juk vis dėlto, Luciano mėgo žaisti su maistu.

Guest Guest

2016-12-26, 09:00

Metai ėjo, bėgo nenustodami. Per tuos metus mergina patyrė pirmąją mokyklinę meilę, kuri buvo gan vaikiška ir viskas baigė labai skausmingai – berniukas iš jos klasės neatkreipė į ją dėmesio. Dabar Lisai buvo aštuoniolika, apie kažkokį berniuką ji nesvajoja. Jos žvilgsnis nukrypo kur kas arčiau ir ji net pati bijojo savo jausmų. Mergina beatodairiškai buvo įsimylėjusi ne ką kitą, o savo patėvį. Lisa puikiai suvokė, kaip visa tai atrodo iš šono, buvo gan sumani ir protinga mergina jau nuo vaikystės, bet nieko su savimi negalėjo padaryti. Tai turbūt buvo ta tikroji, sunkiai nutraukiama meilė, nes kiek kartų ji bandė tiesiog nekreipti į savo jausmus dėmesio, vis atsimušdavo į sieną. Nors jos charakteris nepasikeitė, galbūt kaip tik suįžūlėjo, nes buvo paauglė, Lisa visais įmanomais būdais bandė slėpti tai, ką jaučia. Tiesa, būdavo ir nesėkmingų bandymų, nes kelis kartus Liuciano jau buvo pastebėjęs, kaip Lisa „kitaip“ į jį žiūri. O jai atrodė, jog eina iš proto. Į ją nebuvo kreipiama dėmesio, kaip į moterį, o tas merginą siaubingai siutino, nes vyro akyse ji galimai dar išliko vaiku. Jo vaiku. Paryčiais Lisa tyliai, kiek įmanoma tyliau grįžo namo. Buvo rūkiusi ir išgėrusi kelias skardines alaus – visa tai, ką Liuciano draudė po paskutinio karto, kai merginai teko plauti skrandį. Bet jai buvo nė motais, ji jautėsi laisvesnė ir laimingesnė, o to šiuo metu jai ir reikėjo. Tyliai atsirakinusi duris ji įėjo į namo vidų, nusiavė batus ir ketino tyliai nupėdinti iki savo kambario, kai išgirdo moteriškas aimanas. Jai nesivaideno, nes išgirdusi tai antrą kartą, Lisa įsitempė, lūpos susispaudė į vieną liniją. Jai buvo nusispjaut, jog yra išgėrus, nuo jos drabužių trenkia cigaretėmis, mergina neketino taip lengvai nueiti miegoti, kai Liuciano „taršė“ kažkokią moterį. Atėjusi į virtuvę išvydo vaizdą visu gražumu. Ta moteris buvo ne kas kitas, o jos literatūros mokytoja – Lisa ją tiesiog dievino. Moteris, išvydusi merginos veidą, tarsi sustingo, kažką šnabždėdama į Liuciano ausį. - Galėjai bent jau nusivesti ją kur nors kitur, bet tau nusišikt ant mūsų namų. Aš tavęs nekenčiu, prakeiktas moterų suvedžiotojas. – šūktelėjo, griebė pirmą pasitaikiusi daiktą, o tiksliau kelis ir metė į jų pusę. Kelios lėkštės išsitaškė į sieną. Apsisukusi Lisa tą pačią akimirką nėrė į kolidorių ir greitu žingsniu nudundėjo link savo kambario, nors per ašaras sunkiai ir kelią galėjo matyti. O girtumas koordinacijai tikrai nepadėjo.

Sponsored content

» virtuvė
» Virtuvė