Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 Holas/laiptai

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-11-27, 00:47








“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 17:57

Julijus čia pasirodė tik akimirkai. Pasirodė taip greitai kaip ir dingo. Dingo, o gal tiksliau sakant - buvo nuvarytas atgal į savo kampą be neseniai burnojo turėto kaulo. Julijus šiame žaidime galios turėjo labai mažai. Pradėjęs spurdėti kartais susilaukdavo Azraelio malonės ir būdavo išleidžiamas į viešumą akimirkai ar dviem. Tam, kad susivoktų ką prarado ir ko daugiau nebegaus. Taip, Azraelis neketino greitu laiku susirasti kito kūno, jam ir čia buvo geriau nei gerai. Jaunas, stiprus, simpatiškas sutvėrimas galėjo jam atstoti namus amžių amžius, ar bent jau tol, kol jam čia pabos. Bet kuriuo atveju, kai Azraelis dings iš Julijaus kūno, ilgai jis negyvens. Pastarasis sugrįš į savo pirminę būklę. Jis merdės ir toliau mels mirties kol galiausiai ją ir gaus. Vienintelis dabar jo gyvybę palaikantis "aparatas" buvo šis demonas, tačiau padėkos kažkodėl jis nesulaukia...
Mestelėdamas merginos duotą pakabuką kelis kartus aukštyn, Azraelis galiausiai jį įsideda į kišenę atsidusdamas. Buvo linksma pažaisti ir visai malonu pasijusti pažeidžiamu žmogumi, tačiau atėjo laikas liautis. Dar pripras. Kas gi sakė, kad mirčiai nesinori pasijusti kažkuo daugiau nei mirčiai?
- Iš šono? - kilstelėjęs antakius Azraelis tyliai nusijuokia, - o kas sakė, kad aš viską stebėjau iš šono? - vis dar su nuostaba veide pasiteiravęs, vaikinas susikiša abi rankas į kišenes tvirtai atsistodamas prieš merginą. - Tikrai manai, kad paprastas žmogus gali taip lengvai kovoti su demonu jei viena mergiūkštė pasuoks jam padrąsinančią dainušką? Gal su paprastu demonu tai ir išdegtų, bet ne su manimi. - lėtai pakraipydamas galvą į šonus taria. Taip, įprastą pragaro gyventoją gal ir būtų įmanoma įveikti naiviais padrąsinimais, bet reikia suprasti vieną paprastą dalyką... mirtis - ne demonas. Na, ne visai... tiesą sakant tai esybė, kurios paaiškinimas sunkiai telpa į rėmus. Demonai yra jau mirusios ir iškankintos sielos, o štai Azraelis yra pati mirtis. Kad ir kaip ten bebūtų... angelu jo gi irgi nepavadinsi. Besiklausydamas merginos žodžiu, vaikinas nežymiai šypteli. Jam nereikia jaustis nugalėtoju, jis toks jau yra. - Manęs tavo ašaros nedomina. Tiesiog duodu tau tai ko pati nori. - gūžtelėjęs pečiais Azraelis žengteli kelis žingsnius arčiau merginos. - Gi ne vieną kartą sakiau jog neverta stengtis, jog tau nepavyks, bet tu... regis nesiklausai. Tu ir toliau savo noru puoli tiesiai pas mane ir ko gi tu tikiesi? Kad po keliasdešimto karto jau ištiesiu šitą kaulų krūvą ir apsisukęs dingsiu kur nors kitur? Tai gan naivu, nemanai? - Azraelis dabar kalbėjo kaip gerą moralą skaitantis tėvas. Žiūrėdamas į merginą iš viršaus, taip ir pasijautė. Bandė gi gražiuoju ją atvesti į protą, bet sekėsi sunkiai. - Žinai, turėtum bent kažkiek džiaugtis jog matai jį gyvą, nes jei aš iš jo išeisiu... ilgai jis netemps. - Žengęs dar kelis žingsnius prie merginos, tai taręs galiausiai praeina pro ją patraukdamas svetainės link. - Jis mirs, lėtai ir skausmingai, o po to ilgai kentės pragare... gi žinai, kad savižudžiai neranda ramybės, o jis... gi toks, ar ne? - Į tolimesnius merginos žodžius jis neatsakė. Jo programa priklausys nuo jos pačios.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 18:57

Daria dar kelias akimirkas prisimerkusi stebi ore porąkart sužibėjusį pakabuką, iki kol šis išnyksta vyro kišenėje. Jeigu jau demonas bando apsimesti, kad jam nusispjaut ant tos smulkmenos, kam pas save pasilikti? Ne, Mercier šventai dabar tiki, kad būtent tas mažas papuošalėlis gali suteikti jos Julijui daugiau jėgų, o Azrael net nesuvokia, kodėl nenori paleisti to mažmožio. Galbūt sau tai aiškina kaip norą pakankinti Dariją, tačiau jis klysta.
Moteris stovi ir toliau net nepasijudindama iš vietos, stebėdama savimi pasitikintį demoną. Tegul šneka ką nori, prieš kelias akimirkas sirena stovėjo savo mylimo Julijaus glėbyje ir tegul demonas dabar bando įteigti, jog Mercier klysta.
- Paprastas gal ir ne, bet Julijus – nėra paprastas, - gūžtelėjusi pečiais tarsteli, - nors ką su tavimi šnekėti... net nenutuoki, kas yra meilė, tad negali suvokti, kokių jėgų ji gali suteikti paprastam mirtingajam, - vos vos šypteli ir toliau spinduliuodama neįtikėtinu pasitikėjimu savimi šioje situacijoje, kuri, reikia pripažinti, yra nedėkinga Darijos atvžilgiu, - ko aš noriu? Oho, Azrael, nuo kada jau lendi man į galvą ir skaitai mintis? – nesusilaikiusi mergina net prunkšteli iš tokio beviltiško demono leptelėjimo, - sakyt man gali ką nori, aš žinau, kuo tikiu ir žinau, ko siekiu. Gali man dar milijonus kartų rėkt į akis, kad man nepavyks ir mano pastangos liks bevaisės, tačiau tu klysti. Aš pažįstu Julijų, žinau, kokia stiprybė slepiasi jame, jo sieloje ir širdyje. Gal tu ir nepaliksi jo ramybėje, bet jis gali tave įveikti, - kad suprastų, kaip naiviai ir kvailai šneka... nors šventai tiki kiekvienu savo ištartu žodžiu. Be to, ieško išeities, ieško įvairiausių būdų, kaip nugalėti tokį demoną kaip Azrael. Nėra nenugalimų ir neįveikiamų, Darija tai žino. Dėl to net neplanuoja nuleisti rankų, tikrai taip lengvai nepasiduos, - temps, - tvirtai ištaria pernelyg nebesileisdama į kalbas su demonu. Mercier tiki, kad jeigu jos meilė bus paliktas ramybėje – jis kovos. Jeigu dabar vis tiek bando kovoti su demonu, faktas, kad ir likęs vienas tęs kovą. Kur kas lengvesnę, vedančią pasveikimo link. Darija viską padarys, kas tik jos galioje, ką tik gali, kad tik mylimasis pasveiktų. Ir jiedu viską išspręs, viską įveiks kartu, nes.. po velniais, juk myli vienas kitą. Stebėdama kaip Azrael juda svetainės link, moteris pavarto akis ir pasiremia pečiu į sieną, - jis ras ramybę, Azrael. Anksčiau ar vėliau, bet ras. O štai tu...abejoju. Demonai juk net nežino, ką reiškia ramybė, ką reiškia absoliutus ir tyras pasitikėjimas, galų gale, meilė, - gūžteli pečiais ir nusuka žvilgsnį pro langą. Įsitempė vidun, o dabar eina su savo reikalais? Tebūnie. Darija iš holo net neplanuoja savo noru pasijudinti, paskui, jeigu reikės, sugalvos, kaip ištrūkti iš šio namo, kol demonas bus užsiėmęs savo darbais kažkokiais.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 20:12

-Teisingai, visiškai su tavimi sutinku, jis nėra paprastas. Jis tik gyvenimo iškamuotas, emociškai sužlugdytas asmuo, kuris ryžosi nenusisekusiai savižudybei, po kurios nuo jo nusigręžė mylima mergina ir ne gana to, jis ir toliau buvo kaltinamas ir žeminamas. Jis jautė tokį didžiulį skausmą, kad šis pradėjo trokšti mirties ir galų gale... jis buvo vienui vienas. Ar jis paprastas? Ne. Antrą kartą savižudybei jis nesiryžo. Na, gal dėl to, kad nė piršto pakrutinti nesugebėjo... - ironiškai prabilęs vaikinas galiausiai ir vėl įžengė į svetainę atsistodamas keliais metrais toliau nuo merginos. Kilstelėjęs viskio taurę prie savo lūpų ir grukštelėjęs nedidelį jo gurkšnį jis buvo ir toliau pasirengęs kalbėti. - Taip, aš nejaučiu meilės, tačiau esu matęs daugybe žmonių, kurie ją jautė. Ir geriau nei tu žinau kokias kančias ji sukelia. - Taip, meilė savotiškai graži, tačiau tik iki tol, kol ji nesukelia skausmo, o meilės skausmas kažkodėl būna žymiai skaudesnis nei bet koks kitas galimas jausti skausmas. - Aš mirtis, o ne aiškiaregis, tavo žiniai, minčių skaityti negaliu, o tavo galvoje nieko gero vis tiek nerasčiau... - prunkštelėjęs jis žengteli dar kelis žingsnius atgal. Naivių mergelių galvose ir mintys naivios. Jausmai apakina ir priverčia elgtis neapgalvotai. Štai dėl ko dažniausiai blogio pusė jausmų ir neturi. Jie trukdo. Jie trukdo elgtis žiauriai. Jie pririša prie kitų asmenų ir tokiu būdu tokie padarai tampa silpni. Jai galima manipuliuoti. Visi žino, kad didžiausias skausmas yra matyti kenčiant kitus, tau artimus žmones. Kai jų neturi, viskas tampa lengviau. Į tolimesnius žodžius Azraelis atsako tik šypsniu veide. Akivaizdu, kad jo žodžiai nepasiekia merginos ausų.
-Kaip jau ir sakiau, ramybės jis neras. Nei dabar, nei greitu laiku. Tos žmogus kaip jis taptu tik dar vienu demonu ir niekuo daugiau. Neesmė koks jis buvo kadaise, esmė tame, koks jis yra dabar, o dabar jis yra... niekas. - gūžtelėjęs pečiais ir žengęs paskutinį žingsnį atgal jis ir vėl gurkšteli viskio. - Aš jaučiuosi pakankamai ramus gyvendamas tokį gyvenimą, ko negalėčiau pasakyti apie tave. Kad ir kaip ten bebūtų... - trumpam užvertęs galvą aukštyn jis kilsteli iš svetainės atneštą nedidelį peilį aukštyn. - Akivaizdu jog savo žodžiams turėsiu pasitelkti ir vaizdines priemones. - Su lyg paskutiniu žodžius, Azraelis paleidžia peilį lėkti tiesiai į merginos petį.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 20:35

- Neturi jokios teisės šitaip kalbėti apie Julijų, - klausantis demono žodžių, Darija nejučia sugniaužia abi ranks į kumštukus, o kūnas visas net įsitempia. Ji, rodos, net žaibais svaidosi iš akių, kol Azrael šneka, o jam trumpam nutilus, pro sukąstus dantis iškošia jau ką tik pasigirdusią frazę, - jis buvo vienui vienas, nes stūmė mane tolyn nuo savęs. Bet žino, kad aš nė akimirką nenustojau jo mylėti bei tikėti. Ir jis žino, kad tik jeigu dabar išsilaisvintų, aš nesitraukčiau, kad ir kas benutiktų, būčiau šalia ir padėčiau išsikapstyt iš viso mėšlo, - moteris nesugeba savyje vėl atrasti tos ramybės bei užsispyrimo, kai yra užkabinamos tokios jautrios stygos Darijos sieloje, - nieko tu nežinai, kas susiję su meilės sukeliamomis kančiomis. Tu negali žinoti, jeigu nesi patyręs tos meilės. Esi matęs daugybę žmonių, ją jaučiančių? Negali šnekėti, kol pats to nepatyrei, - kiek pikčiau tarsteli nė akimirkai nenuleisdama įsiučio kupino žvilgsnio nuo demono, - o, bravo, Azrael, pradinės klasės lygio įžeidinėjimai.. viešpatie, kaip man su tuo dabar susitaikyti? – prunkštelėjusi Darija pavarto akis ir užsikiša iš kuodo ištrūkusias kelias sruogas sau už ausų. Širdis plaka krūtinėje kur kas sparčiau negu įprastai, mergina pradeda suvokti, kad yra beviltiškoje situacijoje. Pavojuje. Ir net jeigu yra stirpesnė, sumanesnė negu eilinis žmogus, sirenos galios yra nieko vertos susidūrus su bet kokia antgamtine būtybe, o tuo labiau mirtimi, - jis nėra niekas ir tu tai žinai. Tave gąsdina, kad nežinai kaip elgtis su siela, kuri dar nėra mirusi, šiame kūne. Tau neramu, nes nesuvoki, kaip jis kartais sugeba įveikti tokį stiprų demoną, kaip tu, - svaidosi žodžiais it strėlėmis būdama visiškai tikra ir rami, kad pataiko į jautriąsias Azrael vietas. Giliau įkvėpusi mergina įdėmiai stebi kaip viskio taurė vėl priliečia išsausėjusias demono lūpas, o tuomet žvilgsnis užfiksuoja rankose laikomą nedidelį, tačiau aštrų peilį. Tolimesni žodžiai merginos ausų nepasiekia, ji mikliai sureagavusi metasi į šoną, tačiau nesėkmingai. Na, atsižvelgiant į tai, kad mestas ginklas tikslą pasiekė, tačiau jeigu ji būtų nesukrutėjus – šis būtų susmigęs į širdį. Patalpą užpildo skausmingas Darijos riksmas ir ji jausdama visą kūną rakinantį skausmą, net suklumpa ant grindų. Kaktą išmuša šalto prakaito lašeliai, o iš akių ištrykšta kelios ašaros. Drebančia dešine ranka ji ištraukia į petį susmigusį peilį lauk, o šiam sukėlus tik dar didesnį skausmą vėl rikteli. Sužeista sirenos širdis gyja pakankamai ilgai, laimei, dėka sparčios regeneracijos, ši žaizda turėtų užgyti per nepilną valandą, tačiau tai nepanaikina fakto, kad skauda nežmoniškai, - tikiesi, ko nors pasiekti tokiais savo veiksmais? – giliai kvėpuodama iššvokščia klausimą ir ranka užspaudžia žaizdą taip bent minimaliai pristabdydama spartų kraujavimą. Jos megztinis jau permirkęs plūstančiu krauju, o blizgančios, pykčio ir skausmo kupinos akys, pagauna ramaus demono žvilgsnį. Tik moteris nepakelia fakto, kad dabar yra nusižeminusi ir klūpi priešais demoną. Ne, kad ir koks skausmas dabar plėšytų jos kūną, Darija jokiais būdais neparodys, kad pralaimi. Sukaupusi visas jėgas ji pakyla ant kojų ir suvokusi, kad kraujavimas aprimo, kas reiškia, kad kraujagyslės spėjo užgyti, skėsteli rankomis, - tu bejėgis, Azrael. Sugebi tik pyktį ir panieką jausti, nepažįsti to švento, už viską stipresnio jausmo. Jausmo, kuris nušluoja baimę šalin. To, kuris net silpniausius paverčia nenugalimais, - sunkiai alsuodama iššvokščia šiuos žodžius, nė akimirkai nenusukdama savo svilinančio žvilgsnio nuo Azrael akių.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 21:15

-Oh, turiu pilną teisę. Gi dabar šis kūnas mano. - skėstelėjęs rankas į šonus šis nusijuokia. Mosikuoti rankomis itin drastiškai nesiryžta. Gi vis dar laiko viskio taurę rankose. - O tu išėjai taip tik parodydama, jog geriau bėgti nei pasilikti. Dabar bergždžiai bandai atitaisyti padarytą žalą, nes žinai, kad jei būtum likusi, viso šito greičiausiai nebūtų buvę. - Suraukęs antakius Azraelis ganėtinai ramiu tonu ir vėl prabilo. - Tačiau žinai... laiko atgal neatsuksi ir nieko nepakeisi. Jis supranta ką gali padaryti vardan to, kad jis sugrįžtų, vardan to, kad jis įveiktų mane, tačiau vieno elementaraus fakto tu nesuvoki... Jis nepasitikės tavimi taip, kaip pasitikėjo ankščiau, nes kai jam tavęs labiausiai reikėjo, tu pabėgai. - bakstelėjęs pirštu į merginą, Azraelis iškošė skaudžią tiesą. Žala jau padaryta ir jos lengvai neužlopysi. Meilė meilei, bet kai čia įsipainioja išdavystė, nesvarbu kokia, meilė praranda visus saldžiuosius prieskonius. Gal mergina to ir nenori pripažinti, bet tokia jau ta realybė. - Ir ačiū dievui... tai reiškia, kad nenušoksiu nuo sveiko proto taip,kaip kai kurie... - sakydamas "kai kurie" jis galvoje turėjo Daria. Merginos žodžiai neturėjo jokios reikšmės Azraeliui. Taip, momentais juose buvo tiesos, tačiau jis gyveno jau daugybę metų ir tokių žodžių yra girdėjęs daugiau nei milijoną kartų. Tokia yra realybė ir su ja jis jau seniai susitaikė. Savo buvimu čia ji pati sau darosi blogiau. Azraeliui blogiau būti jau negali. - Jis yra gyvas dėl manęs, suprask bent jau tai. - šį kartą kiek griežčiau ir garsiau prabilęs šis žengteli žingsnį artyn merginos. - Jis būtų jau seniai gavęs galą. Tavęs nebuvo šalia kai jis kankinosi ir visų aplinkui esančių maldavo mirties. Tu nematei kokioje apgailėtinoje situacijoje jis buvo. Jis nebūtų ištempęs nė kelių valandų. Jis būtų taip ir miręs žinodamas, kad tu, - dar kartą bakstelėjęs į merginą ir galiausiai nusijuokęs tęsia toliau, - jį palikai. Argi čia ta gražioji meilė ir jo stiprybė apie kurią bandai man pasakyti? - kilstelėdamas antakius jis įdėmiai nužvelgė merginą.
Kai šio mestas peilis pasiekia merginą ir perveria jos petį, o iš jos lūpų galiausiai pasigirsta klyksmas, Azraelis tik patenkintai nusišypsojo. Pagaliau garsai verti dėmesio. Nepaisant to, kad jis nėra patenkintas tuo ką turi dabar padaryti, nelabai mato kitą išeitį.
-Iš esmės, taip, labai to tikiuosi, nors ir nujaučiu, kad be reikalo, bet vis dėl to... pati to prisiprašei. - gūžtelėjęs pečiais, vis dar nešinas viskio taure, vaikinas lėtai prieina prie Darijos. Šiai atsistojus, jis ilgiau netempė, laisva ranka prispaudė merginą prie sienos, savo nykštį spausdamas tiesiai į jos žaizdą. - Sakykim, kad ši žaizda yra panaši kaip ir pas Julijų, nepaisant to fakto, jog jis iš tiesų yra nesurinktas kaulų maišas, kuris yra suparalyžiuotas nuo galvos iki kojų... - jo žodžiuose ironijos nestigo, tačiau mergina turėjo susivokti, kad ironija perpinti žodžiai buvo tikrų tikriausia tiesa, - o štai čia tu... ateini ir aušini savo burnelę žodžiais, kurie jį pasiekia, priverčia judintis ir tik eikvoti savo ir taip silpnas jėgas kovojant prieš mane. - Azraelis kilstelėdamas viskio taurę aukštyn, trumpam žvilgteli į ją, o tada į merginą. - Tu jam keli tik skausmą. - Trumpam atitraukęs nykštį nuo merginos žaizdos ir ant jos užpylęs viskio, likutį pats išgeria, o taurę numeta ant grindų, kur šioji dailiai pabyra į daugybę stiklo šukių. - Manai, kad darai gerą, bet realybė kiek kitokia. Tavo meilė tave apakino, o jau pats laikas atsimerkti. Jei ir atgautum savo Julijų, jis ilgai negyventu, o aš jo gyvastį galiu nutraukti, kad ir tuoj pat. - Vis dar neatsitraukdamas nuo merginos, Azraelis balsas ir vėl tapo ramiu ir šaltu. - Atskleisiu tau mažytę paslaptį... - priartėjęs prie merginos ausies savo lūpomis ko ne per milimetrą, vaikinas nykščiu ir vėl spusteli jos žaizdą, - jis gyvas tik tam, kad jaustų kančią kurios maldavo ir tik aš galiu nuspręsti kada jų jam bus gana. Gal po metų, gal ryt, o gal tuoj pat. Tu man tik palengvini darbą. Dabar jį kankinu ne tik aš, bet ir tu. Ačiū. - Jei mergina panoro svaidytis kandžiomis replikomis, Azraeliui tai ne problema. Jo žodžiuose buvo tiesos ir tik meilės apakintas asmuo to negalėjo suvokti.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 21:55

Kiekvienas demono pasakytas žodis, rodos, perveria merginos širdį skaudžiau, negu bet koks peilis ar kulka galėtų. Ypatingai dėl to, kad tuose žodžiuose nemažai tiesos. Darija to garsiai jokiais būdais nepripažintų, bet tiesos kur kas daugiau, negu ji to norėtų. Tik kaip sau pačiai paaiškinti, kaip save pačią nuraminti, kad tuomet ji neturėjo kitos galimybės? Dabar atrodo, kad galėjo likti šalia, bet tada, tą akimirką, tei buvo vienintelė išeitis. Jaučiant, kaip sulig kiekvienu žodžiu mylimasis vis stipriau ir toliau stumia nuo savęs Mercier. Tada ji to nepakėlė. Dabar atrodo, kad jeigu grįžtu laiku atgal – būtų pasilikusi, būtų apsimetusi, kad negirdi ir nemato Julijaus atšiaurumo ir užsivėrimo tylos siena.
- Aš negalėjau būti šalia, nes jis man neleido, jis dar prieš tai atstūmė mane, - skausmingai suvirpėjus merginos balsui, šioji tik giliau įkvepia, bet atrodo, kad oras pasidarė tirštas ir nesugeba užpildyti plaučių bei atlikti savo pagrindinio vaidmens, palaikant organizmo gyvybę, - aš nepabėgau, aš tiesiog buvau per silpna, kad atsilaikyčiau prieš jo uždarumą, kad nepaklusčiau ir pasipriešinčiau tam atstūmimui... – šneka negarsiai, nors galėtų ir patylėti. Nes akivaizdu, kad Azrael kalba taip tik norėdamas įskaudinti sireną ir suvokdamas, kad jo žodžiai nėra šimtu procentų teisingi. Tačiau taip pat puikiai žino, kad Darija jaučiasi kalta dėl to, kad paliko Julijų tada, kai jam labiausiai reikėjo merginos, ir naudojasi skaudžiausiomis bei jautriausiomis moters vietomis. Darija nematė to silpno ir apgailėtino, mirties maldaujančio vaikino. Vien dėl to, kad buvo silpna bailė. Niekuomet sau už tai neatleis. Niekada dėl to neras sau ramybės.
Artėjantis vyras šaukia tik apie artėjančią dar didesnę grėsmę. Tačiau net kraujavimui aprimus, skausmas dar buvo deginantis ir taip greitai žaizda tiesiog nespėjo užgyti. Skausmas atima jėgas ir Darija suvokia, kad niekur nespės pasitraukti, tad lieka tik stipriau užsimerkti, kai Azrael būna prie pat. Nors geriau būtų išpūtus akis ir toliau stebėjusi demoną, bent būtų pasiruošus tam, kas jos laukia, kadangi dabar stiprus spaudimas tiesiai ant žaizdos, buvo visiškai netikėtas. Dar vienas skausmo persmelktas riksmas sunaikina patalpoje trumpam įsivyravusią tylą, o Darija net susvyruoja. Sunkiai kvėpuodama mergina prasimerkia ir įsižiūri į demono akis. Jos žvilgsnyje tvirtumas bei stiprybė pamažu užleidžia vietą bejėgystei, siaubingam skausmui. Tik meilė, tik kvailai naivi meilė dar iš ten niekur nesitraukia.
- Ne! – pati net nesuvokia, ką riktelėjo, kai skaidriai rudas skystis nudegina dar vis atvirą žaizdą, kuri tik dabar pamažu bando pradėti trauktis, tačiau jai trukdo tiek tas nykštys, tiek ką tik užpiltas stiprus alkoholis. Reikia pripažinti, kad fizinį skausmą Darijai lengviau pakelti, negu tokį demono artumą, jo bet kokius prisilietimus, o ypač lūpas šalia ausies. Tai į paviršių ištraukia sirenos patirtus vaikystės bei ankstyvos jaunystės košmarus, prieš kuriuos ji absoliučiai bejėgė, - Julijau... – sirena sušnabžda jausdama, kaip skruostais rieda ašaros jaučiant geliantį skausmą, sukeltą nykščio bei nuo žaizdos sklindantį po visą kūną, - Julijau, aš atsiprašau... – sušnabždėjusi mergina suvokia, kad nebeturi jėgų atsilaikyti prieš demoną, - jeigu tik mane girdi... aš atsiprašau, meile mano, atsiprašau... Už viską, ką padariau, ko nepadariau ir ką dabar darau. Nenoriu sukelti tau skausmo, bet negaliu ir pasiduoti, kai žinau, kad dar yra viltis tave susigrąžinti... – pašnibždomis tariami žodžiai skamba ganėtinai aiškiai, ypač turint omenyje, kad moters skruostais dabar ritasi ašaros ir ji vos sutvardo kūkčiojimą. Fizinis skausmas, sumišęs su nepakeliamu emociniu, su praeities vaiduokliškų prisiminimų sukelta baime... ji nebežino, ko gali tikėtis iš demono. Akivaizdu, kad jam vien žodžiais trypti merginą jau nusibodo. Darija nėra gabi nuspėti, kokie gali būti tolimesni Azrael veiksmai. Suvokia tik vieną – iš užrakintų namų taip greitai ir lengvai sirena čia dabar neištrūks, - Julijau, žinau, kad girdi mane... mylėjau, myliu ir mylėsiu. Tik, maldauju, nepyk, kad sukėliau ir keliu tokias tau kančias... – dar nerišliai suveblena jau iš esmės tą patį, ką sakė, tačiau dabar blaiviai mąstyti sirena tikrai nesugeba.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 22:32

Pasiaiškinimai... nuolatiniai žmonių pasiaiškinimai. Negi jie nesuvokia, kad pasiaiškinimai neturi jokios prasmės? Tai tik bereikalingas burnos aušinimas. "Aš negalėjau" Aš nežinau" "Aš nemoku" ir taip toliau, tai tik žodžiai... bereikšmiai žodžiai, kurie nieko nepakeis. Ir visi vis vien paprasčiausiai kalba užuot ką nors darę. Tai Azraelį labiausiai ir pykdė. Dėl to jis kartais visiškai nesigailėdavo dėl to, kas toks yra. Kartais žmonės nusipelnydavo mirties.
- "Aš negalėjau..." tokių dalykų nėra. - Griežtai prabilęs, Azraelis kiek stipriau spusteli merginos petį. Akivaizdu, kad vaikiną dabar užvaldė agresija. Agresija, nesusijusi su merginos bandymu prisibrauti prie Julijaus. Tai buvo agresija kuria šis bandė ją "paauklėti" ir savaip atvesti į protą. - Tu galėjai, bet nieko nedarei. Tavęs niekas nesurišo ir nenutempė nuo jo, tu pati pasirinkai tokį kelią, tu pati... blaiviu protu nuo jo nusisukai ir tam paaiškinimo nėra. Tokiam poelgiui atsiprašymai nepadės. - Bandydamas kiek apsiraminti, vaikinas giliai įkvėpė oro ir atsiduso. - Jis buvo tik žmogus, žmogus, kuris tavimi tikėjo,kuriam buvo nusispjauti į tai kokiu šlykščiu padaru tu kadaise buvai. Jai tai nerūpėjo, nes ji manė, kad būdama su juo, pasikeisi. Jis galvojo, kad jis privers tave pamiršti praeities skausmą ir gyventi dabartimi, galų gale ateitimi, o tu išsigandusi jo žodžių ir atšiaurumo nuo jo nusisukai. - Pyškindamas sakinį po sakinį, šį kartą kiek ramesniu balso tonu, Azraelis nė akimirkai neatsitraukė nuo merginos. - Gali galvoti jog aš meluoju siekdamas tave įskaudinti, tačiau tu man rūpi mažiausiai. Aš žinau ką jis jaučia ir ką jis galvoja. Aš siekiu kankinti jį, o ne tave, tačiau tu man nepalieki kito šanso. Kankindamas tave galiu kankinti ir jį, tačiau tu gali paprasčiausiai atsitraukti ir palikti tiek jį, tiek mane ramybėje. - Dabar meluoti buvo beprasmiška, apgaudinėti taip pat. Jo žodžiai buvo tyrų tyriausia tiesa, o juos ir sakė ne tam, kad specialiai įskaudintų sireną. Tiesiog... jie buvo teisingi ir skaudūs, bet kitokie žodžiai, regis merginos, nepasiekdavo.
- Julijus tave girdi Daria... girdi puikiai, bet jo čia nėra ir jis neturi galimybės paimti vadeles į savo rankas. Esu tik aš. - Azraelis puikiai jautė nuo merginos sklindančią baimė ir dabar neaišku ar jam tai patiko ar ne. Jo kūnu perbėgo keisti šiurpuliukai. Tai buvo pasitenkinimas ir bandymas tokį savo pasitenkinimą numalšinti. Su tuo nebuvo susijęs Julijus. Azraelis pats pajautė kaip pradėjo mėgautis keliamu skausmu, nors skausmo kėlimas jam malonumo dažniausiai nesuteikdavo. Jis buvo daugybės gyvųjų mirties priežastimi, jis gi ir buvo pati mirtis, tačiau niekas niekada nesakė, kad jis džiaugėsi tokiu savo darbu. Jis buvo toks sukurta ir prieš tai niekas jo nepaklausė ar jis nori būti būtent tokiu. Jis tiesiog atlikdavo savo darbą, o dabar, regis, pamažu pradeda tuo mėgautis. Nors ne... dar baisiau. Jis mėgaujasi skausmu asmens, kurio neketina pasmerkti mirčiai, bent jau kol kas. Pats Azraelis ne kartą buvo pagalvojęs kas būtų jei mirtis pradėtų jausti kraujo ir keliamo skausmo troškimą... Kad ir kaip sunku būtų tai pripažinti, jį tai kiek gąsdino. Jis visada save kontroliavo, tačiau tokios pagundos jį greitai išvesdavo iš kontrolės.
Julijus žinojo viską apie Darią, apie Darios praeitį, o tai reiškė tik vieną - Azraelis apie viską žino taip pat. Jis žino kokias kančias ji patyrė, kaip bandė su tuo susigyventi ir kokia gali būti ir yra pažeidžiama dabar. Jis jautė, kad jo artumas jai kėlė ne tik fizinį, bet ir emocinį skausmą, tačiau jam tai buvo vienodai. Viena ranka ir toliau spausdamas merginos žaizdą, kita ranka lėtai apsivija jos liemenį, tuo pat metu ją pakišdamas po merginos megstuku. Azraelio ranka keliais centimetrais pasislenka jos liemeniu aukštyn, tačiau ten ir sustoja.
-Nagi, pasakyk kas kelia daugiau skausmo... žaizda, mano prisilietimai, žodžiai ar mintis, kad tu matai Julijų darantį visa tai, bet žinai, kad iš tiesų tai aš, o ne jis? O gal... skaudžiausia, kad vyleisi jog jis sugrįš, tačiau galaiusiai supratai, kad to tikėtis buvo per daug naivu? - Savo lūpomis dar kartą perbraukęs merginos ausį ir vėl jai tyliai pašnibždėjo ne pačius maloniausius žodžius. - O gal man jau dabar nudėti tą asmenį dėl kurio tu stengiesi ir tave išvaduoti iš tokių kančių?






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 23:00

Negalėtum sakyti, kad Darija yra žmogus, ji juos ėdė, jais žaidė, tačiau tik iki tol, kuomet pažino patį tyriausią ir net, galima teigti, žmogiškiausią jausmą. Pastarasis ėmė ėsti jos supuvusią sielą iš vidaus, paskui save palikdamas sąlyginę tvarką. Tuomet Mercier ir tapo tokia...tikra. Ji tapo ta besiteisinančia būtybe, kuri, nors ir suvokia, kad tai beviltiška, nesustoja. Ieško pačių įvairiausių priežasčių, kuriso padėtų jai atrasti vidinę ramybę, tačiau veltui. Stipresnis spustelėjimas iššaukia Darijos garsų aiktelėjimą. Toks jausmas, kad merginos kūnas ėmė priprasti prie sukeliamo fizinio skausmo ir šis jos taip nebeveikė. Sekino, kankino, tačiau riksmų nebeiššaukė. Giliau įkvėpusi tamsiaplaukė žvilgteli į pulsuojančią kūno vietą, o tuomet iš lėto ir vėl žvilgsnį grąžina ties demono akimis.
- Tu nesupranti, ką reiškia taip mylėti žmogų, kad net paklusti jo, rodos, nelogiškiems prašymams. Manai, kad tikėjau, jog jam bus gerai, jeigu paliksiu Julijų ramybėje, nusigręšiu? Tikrai ne, nė akimirką nesusimąsčiau, kad padėsiu jam taip. Bet vien mintis, kad būdama užsispyrusi ir toliau su juo, tą tyrą ir gražią vaikino meilę galiu paversti panieka sau..to aš būčiau nepakėlusi, - tyliai šneka nesuvokdama, kam išvis aušina burną. Jos žodžiai niekam neįdomūs. Vargu ar Julijus ją girdi. Galiausiai, jeigu jis tikrai yra nusivylęs sirena, jam, kaip ir Azrael, visiškai nusispjaut ant moters žodžių. Giliau įkvėpusi mergina trumpam užsimerkia. Per sujauktą, visiškai tvarką praradusią atmintį, perbėga vienas mažas epizodas. Ji sėdi susigūžusi savo namų svetainėje ir balsu rauda, ką tik papasakojusi viską, ką teko išgyventi. Atsivėrusi pilnai ir suvokdama, kad šalia sėdintysis tuojaus pakils ant kojų ir išeis visam laikui. Tik vietoj to vyras prisislinko arčiau, tvirtai apkabino smulkią būtybę, priglaudė lūpas prie kaktos ir sušnibždėjo „aš būsiu su tavimi ir kartu viską įveiksim“. Darija turėjo padaryti tą patį, po velniais, bet vietoj to...vietoj to ji pasirinko pabėgimą. Nuolatinis žaizdos spaudimas jau ėmė tapti visiška dabartinės būsenos norma, tik štai kitos rankos švelnus, fizinio skausmo nesukeliantis prisilietimas, priverčią Dariją visu kūnu nevalingai suvirpėti. Akys akimirksniu plačiai atsiveria, persigandęs ir sugniuždytas žvilgsnis įsminga į Azrael akis, o praviros lūpos taip ir sustingsta merginai neišleidus nė garselio. Tėvo pastovus prievartavimas, tuomet dar didesnės pabaisos visiškas merginos kūno valdymas...tai ją sulaužė. Tiesa, į tą pusę, kad ji tapo, galima teigti, nimfomane. Viena iš priežasčių, kodėl jos ir Julijaus santykiuose karšto sekso netrūko. Tačiau savo noru gulant su žmonėmis jausmas yra visai kitoks, negu tada, kai ją liečia tada ir tas žmogus, kurio Mercier nenori. Tokiomis akimirkomis ją užvaldo pyktis, baimė ir viskas, kas šlykščiausia, kas buvo išgyventa nuo pat ganėtinai ankstyvos vaikystės, - paleisk mane... – sukužda Azrael vėl palinkus arčiau ir lūpomis prisilietus prie ausies. Darija sugniaužia dešinę ranką į kumštuką, bet nieko nedaro, suvokia, kad yra per silpna pasipriešinti. Visiems paniekos pilniems žodžiams per prieš tai vykusius susitikimus ji pasidarė atspari, tačiau fiziniams demono veiksmams nebuvo pasiryžusi, - aš nenoriu Julijui sukelti dar daugiau kančios, - sukužda suvokdama, kad Julijus viską stebi ir suvokia, ką jo kūnas dabar daro. Velniop tai, ką dabar patiria Darija, kokią kančią, jai svarbiau yra mylimas vaikinas. Dievaži, jeigu tik tai bent sąlyginai apmažintų šio kančias, Mercier gali atsitraukti ir daugiau nebelįsti. Nevalingai suvirpa jausdama vyro kūno šilumą. Ją veda iš proto tai, kad priešais save mato tą, kuris mylėjo ir myli; tą, kuris ją ištraukė iš viso emocinio mėšlo, tačiau dabar ją gilyn smukdo ne tas pats žmogus. Kūnas, išvaizda išliko, tačiau sieloje ir viduje laimi bei viską valdo Azrael, - nebekankink Julijaus... – sukužda vos girdimai ir stipriai užsimerkia. Ji nenori mylimojo mirties, bet jeigu tai vienintelis išsigelbėjimas nuo nesibaigiančių kančių... gal jau laikas paleisti Julijų?


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 23:37

Azraelio gyvenime niekada nebuvo meilės, šiltų jausmų, kad ir tų pačių artimųjų. Jis neturėjo tėvų... jis nieko neturėjo. Jis buvo sukurtas ir pastatytas ant šio žemės paviršiaus, o ir tai... tik kaip nuolat klaidžiojanti siela, kurios darbas buvo skleisti mirtį. Ko reikėjo norėti iš tokios esybės? Jis niekada nebuvo žmogumi, niekada negyveno normalaus gyvenimo, jis buvo tik vaiduoklis egzistuojantis kažkokioje dimensijoje ir niekas daugiau. Jis net negalėjo numirti, nes pats buvo mirtimi. Argi ne ironiškas jo gyvenimas?
- Ar bent suvoki ką pati kalbi? - suraukęs antakius vaikinas vaikinas galiausiai kiek atsitraukia nuo merginos, tačiau vien tik tam, kad šaltu ir bejausmiu žvilgsniu pažvelgtu į jos akis. - Negalėjai pakęsti galimos paniekos sau... tačiau tada visiškai negalvojai apie tai, kad Julijos paniekos sulaukė iš visų aplinkinių. Galiu pasakyti... tu savanaudė. Ir ne tik tokia buvai tada, bet esi ir dabar. - Pakreipęs galvą į šoną, vaikinas žvilgsniu perbėga per merginos veidą. Skruostais riedančios ašaros taip ir paliko drėgnus ruožus, bylojančius apie vienintelę galimybę skausmą išlieti tokiu būdu. - Net ir dabar sieki jį susigrąžinti tam, jog jaustumeisi geriau dėl to, kad tą lemtingą dieną nuo jo nusisukai... - cakcelėdamas liežuviu ir pakraipydamas galvą į šonus, Azraelis galiausiai atsidūsta. Per visą egzistenciją jis buvo susidūręs su pačio įvairiausio plauko žmonėmis ir kitomis esybėmis. Kokio mėšlo tuose padaruose jis tik nematė, tačiau net ir po šiai dienai jis sugeba nusistebėti tam tikromis jų elgesio subtilybėmis. Štai ir dabar akivaizdžiai galėjo įžvelgti merginoje savanaudės veidą. Atleisti už padarytą žalą sau per sunku, tad reikia ieškoti būdo kaip išgelbėti paklydusią sieną dabar. Apmaudu, kad žmonės nesuvokia, jog ne visada tai įmanoma padaryti.
Pajautęs merginos kūno suvirpėjimą, Azraelis lėtai šypteli. Jos bugščios akys tik pažaboja jo norą ir toliau daryti tai, kas jai nepatinka. Delnu jis pakilo dar aukščiau merginos nuogu liemeniu. Jo ranka siekė jos krūtinę. Galiausiai atitraukęs ranką esančią ant merginos žaizdos, ja perkelia ant jos kaklo, lėtai ir švelniai ją patraukdamas ties jos sprandu. Azraelis nė akimirką nenutraukė nuo merginos akių savo žvilgsnio. Vienintelis dalykas kas keitėsi jo veide - vis platėjanti pikdžiugiška šypsena. Azraelis spustelėjo merginos sprandą taip priversdamas ją kilstelti galvą aukštyn. Tuo pat metu įspraudęs koją tarp merginos kūjų, jis visiškai visu kūnu prie jos prisispaudžia. - Arba kas? - kilstelėdamas antakius pasmalsauja. - Klyksi, verksi, spurdėsi ar dar ką darysi? - vis dar su smalsumu kalbėjusiu vaikino veidas persimaino. Iš jo veido dingusią pikdžiugišką šypsena pakeičia stipriai suspaustos lūpos. - Tu pasirinkai jam sukelti skausmą savo atėjimu čia, o kadangi jau atėjai, tai... - vyptelėjęs jis ir vėl trumpam šypteli. - Nagi, tu taip ir neatsakei į mano užduotą klausimą. - Prisiminęs, jog Daria taip ir nepateikė atsakymo iš duotų pasirinkti variantų, privalėjo ir jai tą priminti. - O kas dėl Julijaus... jo kančios priklauso nuo manęs, o ne nuo tavo norų. - Su lyg kiekvienu savo tyliai ištartu žodžiu Azraelis vis arčiau linko prie merginos, kol galiausiai savo lūpomis įsisiurbė į josios.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 00:01

Išties, ko galima tikėtis iš tokio sutvėrimo, kuris nebuvo mokytas jausti kažko, kuris nejautė pats tos meilės, skirtos tik sau pačiam. Išties, bet kurio sutvėrimo charakteris pradeda formuotis nuo pat pirmų akimirkų, atsiradus šioje žemėje. Laimingieji gali pasigirti nuo gimimo džiaugęsi šeimos šiluma, o toks dėmesys juos išmokė daugelio gerų dalykų, išugdė begalę gerųjų savybių ir leido per gyvenimą eit būnant geriečiu. Kiti, tiesa, nuo mažumės buvo emociškai trypiami, fiziškai žeminami. Ir tai užaugus pavirsta visai kitomis charakterio, elgesio savybėmis. O tada būna tie, kurie tiesiog buvo pastatyti ant šio žemės paviršiaus. Sukurti aukštesniųjų jėgų ir palikti likimo valiai. Be fizinės ar emocinės raidos, įprastos kitiems sutvėrimams. Palikti tieisog....būti.
- Ne, - nors balsas ir virpteli, tačiau šį žodelį mergina ištaria stebėtinai tvirtai bei porąkart pasukioja galvą į šonus, taip tik patvirtindama savo prieštaravimą, - nespręsk apie mano pokalbius, man nereikia tavo analizės, - ištaria ganėtinai užsispyrusi, nors jaučia, kaip pamažu ima tikėti demono tariamais žodžiais. Galbūt juose ir buvo dalelė tiesos, tačiau jie iš esmės nebuvo absoliučiai teisingi. Tačiau Darija pamažu ima tikėti, kad viską daro tik iš savanaudiškų paskatų. Na, bent jau darė, - aš noriu jį išlaisvinti, grąžinti į gyvųjų pasaulį, padėti pakilt ant kojų, o tada daryti toliau, ką nori. Jeigu aš jam būsiu kokti, jeigu jis man jaus panieką..tebūnie. Bet bent žinosiu, kad yra gyvas ir sveikas, - kiek tyliau viską susakius giliau įkvepia ir trumpam sulaiko deguonį plaučiuose. Vyro lėtas šypsnis, rodos, pakerta kojas. Iš dalies dėl to, kad mergina nemanė, jog šiame pasaulyje egzistuoja kas nors gražesnio už Julijaus šypsnį. Tačiau pagrindė dėl to, kad suvokė, jog ši reakcija yra Azrael – demono, kuris dabar mėgaujasi tiek merginos, tiek Julijaus kančiomis ir net nesiruošia atsitraukti. Iš akių matosi, kad pastarasis jau mėgaujasi tuo, kas čia vyksta, vadinasi, visko taip lengva širdimi nepaleis. Darija nežymiai, tačiau lengviau atsikvėpia, kai žaizda pagaliau paliekama ramybėje, tačiau kūną surakina nepakeliamas skausmas, kurio net neišeina priskirti fiziniam arba emociniui. Tai kaustė ne tik kūną, tačiau ir sielą. Jausdama, kaip vyro ranka kyla jos kūnu po rūbais, Mercier tyliai aikteli, kai taip reikliai Azrael priverčia merginą ir vėl pažvelgti jam į akis, laikydamas delną ant sprando. Darija nevalingai net sudreba, kai demono koja įsispraudžia ir šiek tiek praskėčia jos kojas, o tuomet nusuka žvilgsnį kažkur į šoną, - prašau... – dar sykį bejėgiškai ir beviltiškai pakartoja. Naiviai dar tikisi, kad Julijus, matydamas, kaip demonas elgiasi su Darija, prasibraus aukštyn ir viską nutrauks. Veltui. Vietoj to sirena sulaukia tik skausmingo priminimo apie prieš tai užduotą klausimą. Ji nenori pasirodyti dar silpnesnė, negu dabar ir taip rodo. Nenori visiškai apnuoginti savo sielos atskleisdama, kad viskas, ką dabar daro Azrael, sukelia jai milžinišką skausmą ir tiesiog neįmanoma išskirti, kas kelia didžiausią bei stipriausią. Jausdama, kaip jos pačios kvėpavimas jau atsimuša į demoną, Darija visu kūnu įsitempia, kai jos lūpas pasiglemžia demonui priklausančios. Širdis, rodos, nustoja kelioms akimirkoms varinėti kraują po merginos kūną. Skruostais nurieda dar kelios ašaros, o ji tiesiog stovi jausdama, kaip ją bučiuoja tuo pačiu ir pažįstamos, bet kartu ir velniškai tolimos ir atstumiančios lūpos. Po poros akimirkų, atgavusi kūno kontrolę, sirena staigiai nusuka galvą į šoną, taip nutraukdama tą bučinį. Nieko nebesako, suvokdama, kad bet kokie jos ištarti žodžiai gali tik dar labiau suerzinti demoną. Supranta, kad jau nieko nebegali padaryti. Tuo labiau, kad vėl jaučiasi, kaip nieko verta mergiotė, kaip daiktas. Kempinė, sugerianti tėvo pyktį ir jo kumščius, o kur kas dažniau ir gimdytojo sėklą. Darija jau jaučiasi prievartaujama, o kaip tik tai suvokus kūne sukyla adrenalinas. Dar pulsuojanti žaizda pasidaro nebe tokia svarbi. Abiem rankomis ji netikėtai įsiremia į Azrael ir ima jį stumt nuo savęs.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 00:32

Julijus po automobiliu bėgo ko gero ne iš to pusės ar dar velniai žino kaip, kad sugebėjo likti gyvas. Nuo tokio smūgio dažniausiai iš žmogaus lieka tik šlapia krūvelė, tačiau kartais geraiu ta šlapia krūvelė nei amžinos kančios. Lūžę ko ne visi kaulai, nuolatinis skausmas ir visiškas paralyžius. Su tuo jis būtų gyvenimas visą likusį gyvenimą jei nebūtų vis dėl to miręs, nors mirtis jau seniai stovėjo šalia jo. Julijus buvo sumaitotas ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Nepaisant to, kiek jis bandė kovoti, su laiku jam pristigo jėgų. Atrodė, kad mirtis yra vienintelė išeitis savoms kančioms nutraukti. Iš esmės taip. Žemiškos kančios pasibaigia, tačiau prasideda kiek kitokios, tačiau... Julijus nenorėjo vien mirties. Jis norėjo kančios. Tiktų tikriausios kančios, tačiau nesusijusios su fiziniu skausmu. Jis draskėsi tarp noro mirti ir toliau kentėti, tad Azraelis jam ir suteikė galimybę gyventi kančiose.
- Po tokių traumų niekas nepakyla ant kojų ir tai su jausmais jau nesusiję. Tai elementariausia medicina. Sakau paskutinį kartą... jo gyvybę palaikau tik aš ir jei aš išeisiu iš jo kūno, jis tuoj pat sukniubs ant grindų kaip koks škuduras negalintis pajudėti. Jo kūną ir gyvastį valdau aš, o kai vieną dieną manęs čia nebebus, jis paprasčiausiai mirs. - lyg akivaizdų ir nenuginčijamą faktą numetė merginai. Julijaus kūnas buvo marionetė, kurią valdė Azraelis. Ir joks kitas sutvėrimas, apart kito demono, nebūtų galėjęs jo valdyti. Viskas ką jis galėtų daryti tai tik rėkti iš nepakeliamo skausmo ir daugiau nieko. Jokia mylinti mergina to nelinkėtu savo vaikinui, ar ne? Pirmuosius merginos žodžius jis praleido pro ausis. Nenori ji jo žodžių šiuo aspektu išgirsti tai ir neišgirs.
Azraelis negalėjo pakęsti prievartautojų. Tokius pat kuo mieliausiai pasiųsdavo anapilin su didžiausiomis kančiomis. Dažnai tokių išgamų aukos mirdavo, o niekas kitas neturi teisės sukelti kitam asmeniui mirties, jei ne pati mirtis, tačiau ir ne tik dėl to jis tokių asmenų nepakentė. Joks save gerbiantis vyras nesiimtų tokių veiksmų. Joks gyvas ir normalus asmuo neniekintu kitos gyvybės jeigu jai suteiktas šansas gyventi. Azaraelis ir dabar neketino perdėtai priekabiauti prie Darios. Tokie dalykai ne jam, tačiau mergina to nežinojo ir vaikinas galėjo tuo naudotis. - Prašai ko?.. - lyg negirdėjęs pirmojo jos prašymo, vaikinas ir vėl pasiteiravo, - daugiau? - kilstelėdamas antakius jis ir vėl pikdžiugiškai šyptelėjo. Karts nuo karto sukirbėjus Julijui, Azraelis galiausiai suprato kaip tą mažą kirminiūkštį sutramdyti, tad laikui bėgant jis turėjo vis mažiau galimybių prasibrauti aukščiau Azraelio. Julijus jautė merginos kūno šilumą lygiai taip pat kaip ją jautė ir Azraelis, tad savotiškai... jo poelgiai buvo dėkingi ir iškankintajai sielai.
Pajutęs staigų merginos pasipriešinimą, Azraelis nežymiai kilstelėjo antakius nusistebėjęs. Pagaliau mergiotė ėmėsi veiksmų. Sugriebęs Darios rankas, jis prispaudžia jas prie sienos ir ištiesia jas jai virš galvos taip įtempdamas visą jos kūną. - Kas dabar? - trumpai dar sušmėžavo priešais merginos veidą ir nieko nelaukęs lūpomis lėtai perbėgo jos kaklo linkiu. Azraelis svarstė kokių veiksmų ji imtųsi jei šis ir toliau žaistų tokį savo žaidimą. Iš namų nepabėgsi. Durys užrakintos, langai neišdaužiami, jei bėgs, pagaus, bet bėgdamas gal ras būdą jį sustabdyti.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 00:47

Kodėl, viešpatie, kodėl negalima atsukti laiko atgal? Visko pasukti absoliučiai kita linkme. Užkirsti kelią tokiam Julijaus poelgiui, būti šalia, nepasiduoti ir išlaikyti jį tarp gyvųjų, kur šiam ir priklauso būti. Kodėl, po velniais, Darija dabar turi gyventi su tokia nepakeliama kalte? Ir, rodos, darydama tik vieną gerą ir dorą dalyką, bandydama susigrąžinti Julijų, ji užsimerkė prieš faktą, kad prie nieko gero tai neprivestų. Ji užsimerkė prieš faktą, kad vos demonui palikus tvirtą vyro kūną, šis išgyventų absoliučią agoniją ir fiziškai jos nepakėlęs tiesiog... numirtų. Lengva kalbėti sirenai, kai ji iškęstų bet kokius skausmus ir anksčiau ar vėliau „susilopytų“ bei toliau gyventų. Tačiau Julijus... jis žmogus, jis paprastas ir pažeidžiamas žmogus, kuriam būtų nepakeliami tokie skausmai. Ir galiausiai jo tiesiog nebeliktų. Būtų buvę protinga merginai atsitraukti po pirmo susitikimo, atsimerkti prieš skausmingą realybę ir su ja susitaikyti. Tačiau vietoj to... vietoj to Darija privedė save iki štai tokios situacijos. Emocinių jos kančių šiam demonui jau nebepakanka, atėjo laikas ir fizinėms.
Pašaipi frazė, prasprūdusi pro Azrael lūpas, priverčia merginą nevalingai suraukti antakius. Ne, po velniais, greičiau viskas čia baigtųsi. Dabar Darija galėjo prisiekti – geriau būtų aplieta sieros rūgštimi arba sukapota gabalais ir galų gale visos šitos kančios išties baigtųsi. Bet vietoj to... vietoj to ji sulaukia tvirtų vyro rankų skaudžiai sugriebiančių jos smulkius riešus ir prispaudžiančių Mercier rankas prie sienos.
- Tai tu man pasakyk, - paniekos kupini žodžiai palieka merginos lūpas, o šioji šiek tiek pasimuisto bandydama išvengti tolimesnių vyro lūpų prisilietimų prie liauno Darijos kaklo. Faktas, kad bučiniai kaklo srityje veda merginą iš proto ir, kad ir kokia dabar būtų situacija, faktas, kad mylimasis ir vėl liečiasi prie jos, ją keistai išmuša iš vėžių. Viskas pernelyg painu sirenai, ji jau sunkiai gaudosi visame mėšle, kuris dabar dedasi jos sieloje ir galvoje, - pasakyk, ko nori iš manęs? Iškrušęs mane būsi laimingas? Matydamas mane verkiančią ar kraujuojančią nuo dar kokių nors sužeidimų pajusi laimės jausmą? Ar smagiau žaisti, tampyti mano nervus ir nustebinti savo veiksmais? – paniekinančiai sušnekėjusi mergina vėl pasimuisto, tačiau pagaliau supranta, kad bent jau kol kas ištrūkti jai nepavyks. Giliau įkvėpusi moteris įsmeigia savo žvilgsnį į demono akis, - aš pasiduodu... – galiausiai sukužda suvokusi, kad dar neišnaudojo šito ginklo. Taip sublefavusi ji greičiausiai gautų dabar laisvę, būtų paleista ir nebekankinama, turėtų laiko viską viena bent sąlyginai ramiai apgalvoti, o tuomet arba imtųsi kokių nors dar veiksmų, siekdama susigrąžinti Julijų, arba galiausiai suvoktų, kad viskas yra beviltiška ir reikia kaip nors stumtis per visą šitą prakeiktą egzistenciją jau be jo.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 01:54

Deja, bet laiko atgal neatsuksi. Gal ir egzistuoja šiame pasaulyje tai galinti padaryti esybė, tačiau kažin ar ji imtusi tokio darbelio už dyką ir dar tada, kai tuo siekiama pakeisti vieno menkučio žmogaus gyvenimą. Tas asmuo vis vien susidurtų su Azraeliu, o su juo juokauti nevalia.
Azraelis žinojo kokios yra jautriosios Darios stygos ir nebijojo jų paliesti. Gal prieš porą akimirkų visa tai darė tam, kad sukeltų merginai savotišką skausmą, tačiau dabar visa tai jam buvo mažiausiai svarbu. Merginos spyriojimasis tik pakurstė Azraelio veiksmus, kurių ir pats nelabai kontroliavo. Vis dėl to žmogaus kūnas turėjo poreikių, kurie nebuvo svarbūs šiai esybei, tačiau kai šioji yra žmogaus kūne, viskas ko reikia jam, yra reikalinga ir Azraeliui. Vaikinas šį kūną galėjo kontroliuoti lygiai taip pat kaip ir ji poreikius, tačiau keistas jausmas to jam padaryti neleido.
- Tai pasakyti gali tik tu pati. - trumpai taręs vaikinas dar sykį įsisiurbė į merginos lūpas. Neaišku ar toli jis eis. Ko gero, kad ne. Nors jo kūnas ir reikalavo kai ko daugiau, pačio Azraelio tai nedomino. Nedomino kaip esybės, kuri neturėjo tokio keisto ir savotiškai savanaudiško poreikio. Jam nebuvo svarbus giminės pratęsimas, tad savaime suprantama, kad poreikis tai daryti irgi nebuvo įtrauktas į privalomų darbų sąrašą. Žinoma, bet kuriuo atveju jis lieka vyru ir su merginomis elgiasi taip, kaip ir bet kuris kitas normalus vyras, tačiau tokius savo poreikius gali žymiai lengviau kontroliuoti. - Aš ne tavo tėvas, kad tavęs krušimas man keltų laimę. - spjaute išspjovęs šiuos žodžius vaikinas nusijuokia. - Laimės jausmą? - kilstelėdamas antakius Azraelis galiausiai žvilgteli į merginos akis, - laimė man nepažįstama kaip ir meilė. - Dėja, bet Azraelio širdis plakė dėl kitų dalykų. Laimę, meilę ir visus kitus jausmus jam atstojo pasididžiavimas, savotiškas egoizmas ir panašūs jausmai. Kažkurį momentą Azraelio širdis vis dėl to suspurdėjo tačiau ne dėl jo paties jausmų, o dėl Julijaus. Jis ir vėl parodė savo ragus, o kaip gi neparodys. Svetimas asmuo liečia ir bučiuoja jo merginą. Apmaudu, kai negali padaryti nieko daugiau kaip tik iššaukti kelis greitesnius širdies dūžius.
-Pasiduodi? - kilstelėdamas antakį aukštyn šis klausiamai dar kartelį nužvelgia merginą nuo galvos iki kojų. - Na, tai geriausiai gi ir sugebi padaryti. - po tokių savo žodžių jis atleidžia merginos rankas ir per pusę žingsnio nuo jos atsitraukia, tačiau ne tam, kad ją paleistų, o tam, kad turėtų daugiau erdvės, jos mergstukui, tikrąja to žodžio prasme, nuplėši.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 02:07

Darija stovi giliai ir iš lėto kvėpuodama, absoliučiai nebeatsipaistydama nei tarp savo jausmų, nei tarp emocijų. Jai elementariai visko jau buvo šiek tiek per daug. Su viskuo susitaikyti, viską suprasti, suvokti... ženkliai per daug stiprių neigiamų emocijų vienam vakarui. Sirena ir vėl nevalingai visu kūnu suvirpa, vos tik jos lūpos ir vėl susilieja su vaikino. Ir vėl tas pats drąskantis jausmas – iš vienos pusės, tai taip pažįstama, būtent tai, ko Mercier ilgą laiką trūko. Iš kitos pusės – tai ne Julijus. Tai supuvęs demonas, kuris dabar tik mėgaujasi savo žaidimu ir sirenai sukeliamu emociniu bei fiziniu skausmu. Azrael prabilus ir vėl, Daria visu kūnu įsitempia ir įsmeigia pasibaisėjusį, rodos, beveik įtūžusį žvilgsnį į demono akis. Kaip jis drįsta dar minėti tą žmogų prie sirenos... kaip, po velniais, jam dar apsiverčia liežuvis ištarti kažką panašaus suluošintai moteriai? Akivaizdu, kad jis nė kiek negerbia Darijos, kaip ir jinai jo.
- Tu apgailėtinas... – galiausiai tik sušvokščia jusdama, kaip po kūną ima cirkuliuoti naujos jėgos bei užsispyrim antplūdis. Gali tiesiog jausti, kaip žaizda ties pečiu jau beveik užsitraukus. Širdis nenumaldomai spurda krūtinėje, kurią pagaliau nuo jaučiamo spaudimo atlaisvina atsitraukiantis Azrael kūnas. Puikiai suvokdama, kad veikti reikia kuo greičiau, Darija imasi veiksmų. Demonas akivaizdžiai pamiršo, kad, nepaisant visko, ji sirena ir nėra tokia jau silpna. Žinoma, tada, kai kraujuoja ir dar yra plėšoma ne tik fizinio skausmo, ji gali būti silpna būtybė. Tačiau šią akimirką, jausdama ir vėl sukilusį adrenaliną, ji nebedvejoja. Akimirksniu visu kūnu pasisuka į šoną, pečiu stumteli Azrael nuo savęs ir pasileidžia laiptais aukštyn. Laimei, pavyko demoną užklupti netikėtai bei taip pasprukti. Supranta, kad pro užrakintas duris neprasibraus lauk. Dar tiksliau pasakius, net nelabai galvoja dabar, ką daro. Nori tik pabėgti tolyn nuo demono, laimėti šiek tiek laiko ir gal pastarojo dėka suvokti, ką gali šioje situacijoje padaryti. Pasiekusi laiptų viršų ji nesidairydama nubėga koridoriumi gilyn suprasdama, kad bet kurią akimirką greitas ir stiprus demonas gali ją pasivyti.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 14:49

Merginos pasimetimas buvo tai, ko Azraeliui šiuo momentu labiausiai ir reikėjo. Jis siekė jai parodyti, kad jos jaučiama meilė nėra tokia stipri šio kūno tikrajam savininkui. Jis norėjo, kad ji galiausiai suvoktų jog jos Julijus nebegrįš ir lyg su kiekviena savo kova jis darosi vis silpnesnis ir pažeidžiamesnis. Ankščiau jis jau seniai būtų pradėjęs kirbėti taip, kad Azraeliui nebūtų kilusi nė mintis daryti to, ką darė dabar, tačiau Julijus šiuo momentu neišstengė pajudinti nė piršto.
Į Drarios repliką jis nieko neatsakė. Jei būtų norėjęs, ji jau seniai būtų gulėjusi po juo tenkindama kiekvieną jo norą. Vis dėl to, merginos baimė buvo pagrįsta. Ji nežinojo, kad vaikinas su ja tik žaidžia, o ir pats Azraelis karts nuo karto nesuprasdavo ar iš ties tenori vien tik ją pagąsdinti.
Atvirai sakant, Azraelis nesitikėjo tokio jos poelgio. Jautė, kad ši spyriosis, tačiau bėgimo nežinia kur - ne. Jo namai pastatyti ne tam, kad čia galėtų įsiveržti bet koks sutvėrimas, o tai reiškia, kad ir iš jų pabėgti nėra taip lengva. Jo namuose nėra nieko, kas apsaugotų sireną nuo jo paties.
- Neskubėk taip, dar nukrisi... - ironiškai šūktelėjęs Azraelis po kelių akimirkų pasisuka laiptų link. Skubėti paskui merginą jis nesiruošė. Niekur pabėgti ji vis vien negalėjo, o jei ir būtų įlindusi į kokią kamurkę, tai šioji vis vien ilgai jos nebūtų apsaugojusi. Galiausiai išgirdęs durų trinktelėjimą viršuje, jis neskubėdamas užlipa laiptais aukštyn.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
 
Holas/laiptai
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: Azrael Hader-
Jump to: