Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 Miegamasis + vonios kambarys

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : 1, 2  Next
AuthorMessage
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-11-27, 00:38








“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 02:08

Pasiekusi vienas iš durų koridoriuje, Darija plačiai pastarasias atlapojusi įsiveržia į patalpą. Greitai apsidairiusi po miegamojo erdvę pamato kitas duris už kurių, kaip nutuokia, gali būti vonia. Dar keletas sparčių žingsnių ir mergina jau ten, kur gali užsirakinti, tad nieko nelaukdama ji tik užtrenkia duris ir drebančiomis rankomis tik iš trečio karto užčiuopia užraktą bei jį pasuka. Šventai tikėdamasi, kad užrakintos durys ne tik ją nulaiko nuo pabėgimo iš šito namo, bet sulaikys ir Azrael nuo tolimesnio lietimosi prie merginos bei jos kankinimo.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 14:58

Eidamas koridoriumi tarp antrame aukšte sekančių kambarių, trumpam sustodavo prie kiekvienų atvirų durų. Įjungęs savo visus pojūčius, jis įsiklauso į aplinkos garsus. Greiti merginos širdies dūžiai greitai padeda jam suvokti kuriame iš kambarių ji yra iš tiesų. Azraelis lėtai iškvėpęs plaučiuose sukauptą orą, be jokių žaismingų intarpų, patraukia savo miegamojo link. Vaikino žvilgsnis trumpam sustoja ties vonios durimis, už kurių ir slėpėsi išsigandusi sirena.
-Esi pasiruošusi ten tūnoti visą amžinybę? - eidamas durų link paklausia, - nes aš niekur neskubu, o štai tu ten tik nusibaigsi. Aišku, galą gauti gal ir lengviau nei pakęsti mane, bet... nagi... ar tai neverta Julijaus? - tardamas paskutinius žodžius itin saldžiai, vaikinas nusijuokia. Gi Daria čia pasirodė su tokia didele viltimi susigrąžinti vaikiną, o dabar... dabar ji slepiasi už šių durų. - Gi sakei, jog tau niekas nesvarbu, vardan Julijaus, jog sakei, kad padarysi viską, vardan to, kad jį susigrąžintum, o ką tu darai? Ir vėl pabėgusi slepiesi... - cakcelėjęs liežuviu jis prieina prie pat vonios durų ir atsiremia į jas savo kakta. - O gal jau supratai, kad tai neįmanoma ir toji meilė, kaip koks balionėlis ėmė ir... puffff... susprogo?






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 15:13

Mergina dar išgirsta iš pirmo aukšto sklindančius žodžius. Suvirpėjusi ji nugara atsiremia į sieną, esančią kitoje vonios kambario pusėje negu durys ir iš lėto palei ją nuslysta, kol galiausiai atsisėda ant grindų. Jaučiasi užspeista į kampą. Tiek tiesiogine to žodžio prasme, tiek ir perkeltine. Slepiasi čia, nors žino, kad ją greitai suras ir neilgai Darija galės čia jaustis „saugi“. Be to, pirmą kartą nebežino, ko griebtis. Kaip dar išlaikyti tikėjimą, kad gali Julijų išgelbėti? Rodosi, jau padarė viską, ką išties gali. Tačiau tą tikėjimą ir užsispyrimą slopina Azrael tiek žodžiai, tiek veiksmai. Nepakeliama matyti mylimojo kūną, šitaip besielgiantį su ja pačia. Ir Mercier elementariai nebežino, ko griebtis ir kaip viską reikėtų ištaisyti, sutvarkyti ir kaip toliau gyventi.
- Net nebandyk sulyginti mano tuometinio nusisukimo ir dabartinio bėgimo, - balsas virpteli Darijai kiek garsiau prabilus, - aš bijau tavęs ir tu tai puikiai žinai, matai ir mėgaujiesi. Džiaugiesi matydamas, kaip aš kenčiu, kai Julijaus lūpos dėlioja visus tuos siaubingus žodžius, kaip jo rankos mane liečia prieš mano valią... Ko tau reikia, kad dar būtų įdomu? Viskas, pripažįstu, aš per silpna atsilaikyti prieš tave, Azrael, - drebėdama šneka, o balso virpėjimas išduoda jos didžiulę baimę bei bejėgiškumą. Dievaži, jeigu tik Julijui dabar pavyktų prasiveržti... jis juk mato, girdi, kaip žaloja merginą, kurią...myli? Bent jau Darija dar vis bando tuo tikėti, nors kuo toliau – tuo sunkiau tai daryti, - ir ne, Azrael, to niekuomet nesuprasiu. Nes mano jausmai Julijui niekad nedings. Ir tu tai puikiai žinai. Net jeigu nuleisiu rankas, nebebandysiu jo susigrąžinti... mylėsiu, - paskutinius žodžius ištaria kiek tvirčiau. Neskubėdama Mercier pakyla ant kojų ir priėjusi prie kriauklės, įsižiūri į savo atvaizdą. Sugniuždyta, bijanti, perbalusi mergina. Apžiūri savo jau užgijusią žaizdą, kurios vietoje dabar teliko šiek tiek paraudusi oda, tačiau atviros, peilio išdrąskytos žaizdos, nebeliko jau. Giliau įkvėpusi Darija užsimerkia ir nuleidžia galvą absoliučiai nenutuokdama, kaip dabar turėtų elgtis, kaip būtų protinga pasielgti ir kokių veiksmų imtis...


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 15:34

- "Meilė nugali viską" ar gi ne taip? Negi meilė negali nugalėti baimės? - ramiai prabilęs Azraelis įremia į duris ir savo rankas. Durys neatlaikytų nė eilinio vaikino spyrio. Įveikti langus, laukines duris būtų žymiai sunkiau, bet ne paprastas vonios duris. Jos buvo lyg plonytis popierius, kuris saugojo Darią nuo visai šalia esančio ir bet kada galinčio ją pasiekti Azraelio. - Manai, kad nežinau kokia tu silpna? Dievaži, Daria... aš žinau viską ką žino ir Julijus. Žinau kokia tu pažeidžiama ir žinau ko tu bijai labiausiai. Kankinti tave man yra vienas juokas. - Keista, tačiau pastaroji frazė išsklidusi iš vaikino lūpų nebuvo pašaipi. Tai buvo eilinis faktas, kuriam prieštarauti galėjo nebent pati Daria. Azraliui pabodo žaisti. Viso šito "žaidimo" esmė, merginos atvedimas į protą, na gerai, gal ir savotiškas bandymas pasimėgauti jos skausmu, bet... žmonių skausmas dažniausiai nebūdavo jam pirmoje vietoje. -Nežinau ar pirmą kartą tai girdi, bet... esi ko gero naiviausias mano sutiktas žmogus ir ne... tai ne miela... tai velniškai užknisa. - ir vėl kiek agresyviau prabilęs Azraelis trinkteli delnais į duris. Nestipriai. Tik dėl efekto. - Atidaryk duris. - Vis dar tokiu pat balso tonu liepiamai taręs, jis atsitraukia nuo durų per žingsnį. Žinoma, suvokė, kad mergina jų neatsidarys, o tai jį ėmė tik dar labiau erzinti. - Tiek jau to... įsidėsiu naujas... - kiek tyliau sumurmėjęs, vaikinas žengtelėjo dar vieną nedidelį žingsnį atgal. Vienas stiprus spyris ir durys išlėkė iš savo vietos.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 15:42

Išties, meilė gali nugalėti baimę, tačiau tik ne tada, kai bijai to, kurį myli. Tik ne tada, kai tavo visas gyvenimas, telpantis vienam asmenyje, yra užvaldytas žiauraus ir negailestingo demono. Apie kokį nugalėjimą čia galima šnekėti? Mercier vis bando sau kartoti, kad tai ne Julijus, tai Azrael taip šneka. Viską sutirština ir pagrinde meluoja, jo žodžiai – tik būdas kankinti sireną bei Julijų, jie neatspindi Darijos mylimo vyro minčių. Bet sunku tuo patikėti, kai... na, kūnas juk Julijaus. Yra beproto sunku, beveik neįmanoma atskirti žmogaus asmenybę, jo sielą, nuo jo kūno ir žvelgti į šiuos du reiškinius kaip į atskiras esybes. Darija to nesugeba padaryti. Moteris ir vėl visu kūnu sudreba, kai trumpam įsivyravusią tylą nutraukia Azrael žodžiai. Ji naivi, taip, iki skausmo naiviai tiki, kad gali Julijų susigrąžinti. Ir nors tas tikėjimas pamažu blėsta, Daria net neplanuoja jo visiškai paleisti. Anaiptol ji nėra tokia kvailoka kitose gyvenimo srityse, tačiau.. po velniais, tai meilė. Neracionalus, visiškai nepaaiškinamas jausmas, kurio mergina manė, kad niekuomet gyvenime nepatirs. Kad jos neįmanoma mylėti, tačiau štai, atsirado tas asmuo, kuris pamilo. Kaip susitaikyti su tuo, kad jo nebėra ir, greičiausiai, niekuomet nebebus? Paskendusi savo mintyse Darija neišgirsta demono paliepimo, tad nieko keisto, kad garsiai klykteli iš netikėtumo, kai šis išspiria duris, kurios lėkdamos nuo vyrių dar ganėtinai skaudžiai atsitrenkia į nors ir užgijusį, bet dar maudžiantį sirenos petį.
- Gerai, aš naivi. Mane kankinti juokai. Tebūnie, - drebančiu balsu prabyla imdama eiti atbulomis, tačiau greitai nugara jau liečia sieną ir sirena suvokia, kad neturi kur dėtis. Bent jau kol demonas užstoja išėjimą iš šios patalpos, - įrodei, ką norėjai? Ko dar iš manęs nori? – išsigandusi prabyla ir suvirpėjusi stengiasi išlaikyti tvirtą akių kontaktą, nors tai daryti ir darosi beveik jau nepakeliamai sunku.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 16:01

Regis, po merginos pasišalinimo iš jo namų, teks gerokai apsitvarkyti. Gerai, kad pinigais gali pasišvaistyti į visas puses, o tai reikėtų rinkti centus naujoms durims ir vardan ko? Įžengęs į vonios kambarį šis trumpam po jį apsižvalgo. Bent jau jame nėra jovalo nepaisant ko ne vidurį kambario besisvaidančių ką tik išspirtų durų. Su lyg kiekvienu merginos žodžius Azraelis linkteli arčiau jos. Jo linksėjimas buvo pritarimas merginos "prisipažinimui" ir galiausiai - jo tiesos pripažinimui. Susikišdamas rankas į kišenes, vaikinas artėjo prie merginos tol, kol jos nugara atsirėmė į sieną. Ji ir vėl buvo įspausta į kampą, tačiau šį kartą Azraelis sustojo per gerą pusmetrį nuo jos. Įdėmiai žvelgdamas į panikuojančią merginą, Azraelis sunkiai atsidūsta.
- Suvokimo, kad laikas nuleisti rankas ir gyventi toliau. - ramus vaikino tonas privertė nusistebėti net ir jį patį. - Į mano darbotvarkęs tavęs kankinimas neįeina, tačiau nematau kitos išeities norint ramiai gyventi šiame kūne. Julijaus tu neatgausi, gali kiek nori stengtis, tačiau visos tavo pastangos baigsis šitaip. - Ir toliau ramu tonu pyškynęs žodžius, Azraelis pasukiojo galvą po vonios kambarį, taip tikėdamasis, kad ir mergina galiausiai susivoks kokioje situacijoje atsidūrė dėl savo naivumo ir pastangų. - Galiu ir toliau sėkmingai kelti visus tavo siaubingus prisiminimus į paviršių jei tik to nori, tačiau aš, - bagstelėdamas pirštu sau į krūtinę taria, - didelio malonumo tai darydamas nejaučiu. Aš mirtis, o ne tavo praeities vaiduoklis, tačiau jei ir toliau ketini traukti Julijų į paviršių, patikėk manimi... tavo gyvenimas taps dar baisesnis nei jis kada nors buvo. - Linktelėjimu patvirtinęs savo žodžius, Azraelis įsmeigė savo žvilgsnį į merginos akis. Jis nejuokavo. Jei jam reikės siekiant išlaikyti šį kūną padaryti merginos gyvenimą dar didesniu pragaru nei kadaise, jis tai ir padarys.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 16:19

Vyrui artėjant jos link, sirena sunkiai kvėpuodama žvelgia jam tiesiai į akis. Akis, kuriose kadaise rasdavo prieglobstį, ramybę bei supratimą. Akis, kuriose dabar matyti tik panieka ir tuštuma. Per kūną net nubėga nemalonūs šiurpuliukai, matant tokį šaltį tose pažįstamose akyse ir Darija neatlaikiusi to žvilgsnio net užsimerkia trumpam.
- Julijau... – sukužda pagaliau vyrui nutilus ir vėl prasimerkus pagauna akių kontaktą, - žinau, kad girdi mane. Suprantu, kad esi nusivylęs manimi, bet... aš daugiau nebegaliu, - šneka kone pašnibždomis, ieškodama akyse savo gyvenimo meilės pėdsakų, - aš bijau, kad Azrael teisus. Kad net ir atradusi kažkokį būdą tave išlaisvinti nuo jo, aš tik sukelsiu tau nepakeliamas fizines kančias. Neturiu teisės toliau tavęs prašyti ir kovoti, aš... aš tiesiog nebežinau, ko man imtis. Nenoriu tavęs paleisti, bet... – sakinio nesugeba pabaigti užlūžus balsui. Darija atlošusi galvą atremia ją į sieną ir sunkiai nuryjusi seiles kurį laiką spokso į lubas, - laimėjai, Azrael, - tyliai tarstelėjusi dar kurį laiką akimis stebi balkšvas, lygias lubas, - aš nežinau ar tavo tikslas yra kankinti Julijų, ar mane, ar tiesiog egzistuoti atliekant savo paskirtį šioje žemėje... nežinau. Bet ir nebenoriu žinoti. Sveikinu. Pasiekei savo, - sunkiai nuryjusi seiles Darija giliau įkvepia ir vėl grąžina žvilgsnį ties Azrael veidu. Ji nuoširdžiai neįsivaizduoja, kaip reikės nustot kasnaktį sapnuoti mylimąjį, suvokti, kad jo kūnas yra netoliese, tačiau jo paties ji daugiau niekuomet nebeišvys... Kaip nors. Kaip nors sugebės. Blogiausiu atveju... kreipsis pagalbos į stipresnes būtybes, vis tiek jau nebeturi ko prarasti.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 16:41

Azraelis šioje planetoje egzistavo tam, kad sukeltų skausmą. Skausmą, kurio niekas negali išvengti. Tai buvo paskutinis gyvenimo tikslas, kuris vienaip ar kitaip suteikdavo kančių, tačiau visi apie tai žinojo. Visi žinojo kas yra mirti ir, kad ji neišvengiama, tačiau ties tuo jo darbas ir užsibaigė. Kitų kančių jis kelti neturėjo, paprasčiausiai nenorėjo. Ilgus tūkstantmečius per savo gyvenimą jis prisižiūrėjo tiek skausmo, kad jau ir vemti norėdavosi. Ašarų upeliai, maldavimai pasilikti, neišeiti ir panašiai... bet jis buvo mirtis, o ne džinas, kuris galėjo pildyti kitų norus kiek ir kaip tik panorėjęs. Jis kėlė mirties skausmą, po kurio dažniausiai ateidavo palengvėjimas, tačiau jo keliamas skausmas Dariai, kažin ar tokį kada nors atneš. Vis dėl to, jis ne kartą jai sakė, kad tokiu savo elgesiu nieko gero nepasieks, tačiau ji neklausė. Ji pati savo noru kurstė Azraelio pyktį, kuris perlipdavo per jo įsitikinimus ir šis darydavo tai, ko kartais visai nenorėdavo, tačiau tik tam, kad įrodytų savo. Gal jis ir buvo šlykštus demoniūkštis, kuris pasiglemždavo su savimi viską, bet turėjo ir kantrybės taurę, kuri nepaisant to, jog buvo be galo aukšta, vis dėl to turėjo viršų.
- Aš čia atlieku man paskirtą darbą, o vienas iš jo aspektų, kankinti Julijų. Tu neprivalai čia būti įsivėlus. Tavo asmeninės kančios manęs nedomina. - Kilstelėjęs galvą kiek aukščiau, vaikinas trumpam susimąsto. Mirtis retai kada smogia netikėtai. Ji visada prieš tai pameta vieną ar kitą užuominą apie save. Vieni ją supranta ir sugeba prieš mirtį padaryti tai, ko daugiau nebegalės, o kiti viską ignoruoja ir miršta nesugroję savo paskutinių akordų. - Duodu kelias akimirkas, bet jei išgirsiu tai ką jau girdėjau ankščiau, viskas baigsis. - Argi iš ties jis nėra geras? Vedamas iš kantrybės kaip tik galima, šis ir vėl sugeba perlipti per save vardan dar vienos nelaimingos sielos. Kelioms akimirkoms stipriai užmerkdamas akis jis išleidžia Julijų į viršų. Tik kelios akimirkos ir priešais Darią stovintis Julijus vėl bus nugrūstas atgal į savo kampą. Atmerktos vaikino akys ir vėl greitai prisipildo skausmo ir liūdesio, tik šį kartą visa tai tikra ir nuoširdu. Azraelis prie šio kūno prisideda tikt tiek, kad šis nesukniubtų ant žemės it kaulų maišas.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 16:57

Darija stovi priešais demoną – sutrikusi, išsigandus ir nebežinanti, ko griebtis. Stovi ir žvelgia į demoną suvokdama, kad išsigelbėjimo nebėra. Suvokdama, kad nepaisant to, jog asmeninė merginos pasaka prasidėjo staiga ir netikėtai, pabaiga atėjo lėtai ir kankinančiai traukė prie žemės. Iš esmės taip, Darija pati sau šitas kančias sukėlė. Tačiau negali kaltinti aklo žmogaus, kad šis eidamas trankosi skaudžiai į sienas? Negali kaltinti kurčio, kad jis eidamas per gatvę neišgirdo automobilio pypsėjimo? Taip pat ir iki skausmo įsimylėjusios sielos negali kaltinti, kad šioji elgiasi neapgalvotai, neracionaliai ir naiviai.
- Tu mirtis, tavo darbas yra kelti skausmą, po kurio ateina palengvėjimas ir išnykimas į Nebūtį, kam tau, po galais, kankinti Julijų... – tyliai prabyla žvelgdama į demoną ir eilinį kartą sunkiai nuryja seiles. Darija sutrikusi sumirksi kelis kartus po sekančių demono žodžių, o tuomet trūkčiojamai įkvepia oro į plaučius. Nelabai suvokdama, ką čia turėjo Azrael mintyse, ji šiek tiek suraukia kaktą ir suvirpa akimirksniu suvokusi, kad priešais ją – Julijus. Jo žvilgsnis buvo kitoks, jame buvo jausmai, deja, labai skausmingi ir nieko gero nežadantys, - Julijau... – sukužda akimirksniu žengdama arčiau vyro ir iškėlus virpančią ranką, prisiglaudžia ja prie vyro skruosto, - pasakyk man, ką daryti? Nes kol kas, man atrodo, vienintelė išeitis būtų paleisti tave. Ir vėl. Tik šįkart mano buvimas šalia žlugdo mus abu, ne taip, kaip anuomet, kai pasilikus su tavimi, mano buvimas kartu su tavimi, galėjo išgelbėti... – žodžiuose pilna skausmo, baimės ir nusivylimo, - aš nežinau, kiek dar galiu pakelti tokių jo poelgių. Nežinau, kiek tu dar esi gabus pakelti visas tas kančias. Pasakyk man, ką turėčiau daryti... – šneka tyliai tikėdamasi, kad Azrael leis dar Julijui pateikti atsakymus merginai, prieš nugrūsdamas pastarąjį ir vėl kažkur gilyn į kampą.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 18:50

Azraelis šį kartą pats savo noru pasitraukė į šalį, tačiau kaip ir sakė, ne ilgam. Kadangi visada suteikia galimybę paleisti artimus žmones, šį kartą padarė tą patį. Nuo poros akimirkų tūnojimo tamsoje jam blogiau nepaliks.
-Daria... - vos girdimai sušnibždėjęs vaikinas pats nesuvokė, jog šį karą jis buvo taip lengvai išleistas lauk. Jau ilgą laiką jis nesijautė tokiu laisvu. Tokiu laisvu ir... stipriu. Galinčiu laisvai valdyti savo kūną ir nesusmukti ant grindų. - Aš girdžiu tave, girdžiu kiekvieną tavo žodį... - atsakydamas dar į prieš tai išgirstus jos žodžius. Vaikino veide sužibo nuoširdi ir šilta šypsena. Tokia, kokia buvo priimta tik jam. - Aš niekada tavimi nenusivilsiu, gi žinai tai. - Kilstelėdamas savo delną jį priglaudžia prie ant jo skruosto esančios Darios rankos. Julijus stengėsi kalbėti padrąsinančiai, nors pats suvokė, kad iš to jokios naudos. Jis buvo beviltiškoje situacijoje ir suvokė, kad Daria - tokioje pat. - Nekaltink savęs dėl to ką sau pasidariau... nežinau ką tada galvojau. - Suraukęs antakius ir pakraipydamas galvą į šonus, Julijus galiausiai sunkiai atsidūsta pažvelgdamas į merginos akis. - Jo keliamos kančios yra mano paties pasirinkimas... žinau, tai kvaila, bet... vyliuosi, kad jausdamas jas galiausiai pajusiu ramybę, kurios tiek ilgai nejutau. - Paaiškindamas tokį savo apgailėtiną poelgį, vaikinas trumpam nusuka žvilgsnį nuo merginos akių. Jam buvo gėda. Gėda už tokį silpnumą, tačiau laiko atsukti atgal negalėjo. - Nenoriu tavęs prarasti, bet... negaliu žiūrėti kaip jis su tavimi elgiasi, o ir manęs... manęs čia jau nebėra. - Tokius žodžius tarti jam buvo sunku, tačiau jis žinojo, kas būtent taip ir yra. Čia tėra jo kūnas, kurio valdžią jis perleido į kito asmens rankas. - Aš žinau, kad tu surasti tą, kuris tave priims tokią kokia tu ir esi, tą, kuris su tavimi elgtis gerai, tą, kuris tave mylėjo ir myli taip kaip aš. Iš manęs nieko gero neliko. Galiu tavęs paprašyti tik tiek... nenuleisk rankų dėl savo gyvenimo. - Ant merginos rankos laikoma jo ranka pakilo ir buvo priglausta prie merginos skruosto. Julijus žengtelėjo nedidelį žingsnį jos link prispausdamas savo lūpas prie merginos kaktos taip su ja lyg ir atsisveikindamas ko ne visam laikui.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 19:31

Mergina nebuvo pasiruošusi išgirsti atsisveikinimą. Ji tikėjosi, kad sulauks kokių nuorodų, kaip toliau elgtis, tačiau vietoj to... sulig kiekviena akimirka ji vis stipriau ir aiškiau ėmė jausti, kad yra paleidžiama. Kad Julijus ją ne tai, kad stumia nuo savęs, tačiau paleidžia. Ir, dievaži, šią akimirką Mercier nuo to tik sunkiau. Kartoja sau, kad vėliau bus lengviau, kad visos šitos jos kančios bus užmirštos ir jo toliau galės gyventi ramiai, tačiau prireiks laiko, kad šiuos žodžius ji įsisąmonintų. Ta nuoširdi šypsena pakerta trumpam akis, sustabdo kvėpavimą ir moteris pajaučia, kaip jos skruostu nurieda pirmoji nevalinga, nesutvardoma ašara.
- Juk žinai, kad kaltinau ir kaltinsiu, Julijau... – tyliai sukužda. Ji nekūkčioja, neraudoja. Veide matyti tik siaubingas skausmas, o skruostais ritasi ašaros, - aš tave taip myliu, po velniais... – sukuždėjusi žengia arčiau ir visu kūnu priglunda prie jo. Savo vienintelio ir nepamainamo. Paprasčiausio žmogaus, kuris sugebėjo ją suprasti ir priimti, mylėti ir rūpintis, priversti jaustis saugia. Žmogaus, kuris tapo angelu sargu prakeiktai būtybei. Visu kūnu sudrebėjusi Darija kurį laiką dar stovi įrėmusi kaktą į tvirtą vaikino krūtinę, per jėgą save versdama jį paleisti tiek fiziškai, tiek iš savo širdies, - nerasiu, Julijau, abu tai žinom. Aš šlykšti, sulaužyta sirena, tu vienintelis manyje sugebėjai pamatyti kažką daugiau, sugebėjai priversti mane pačią tai matyti. Ir nenuleist rankų... žinai, kad pasirinkimo neturiu. Sirenos savižudybei niekuomet nepasiryžta, o mane ne taip ir lengva pribaigti... – negarsiai tarstelėjusi Darija atitraukia galvą ir ašarojančiomis akimis įsižiūri į Julijų. Paskutinį kartą priešais save mato mylimąjį, vienintelį, kuris ne tik pažabojo Dariją, bet ir privertė merginą jaustis pagaliau ramia dėl savo egzistencijos, - aš tave myliu, Julijau... – suvapa jausdama, kad jau tuoj ją smaugianti raudą nebeleis rišliai šnekėti. Pasistiebusi mergina abiem delnais suima vyro skruostus ir leidžia judviejų lūpoms susiliesti. Tyram, nesuvaidintam, švelniam ir iki skausmo mylinčiam bučiniui. Paskutiniui. Dariją bando į save sugerti skleidžiamą mylimojo šilumą, kad per amžius galėtų ją prisiminti ir saugoti kokiame tolimame širdies kampelyje, kad susidūrus su visišku beviltiškumu, turėtų savyje kažką tyro bei nuoširdaus.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 20:11

Julijaus gyvenimas visada buvo kupinas netikėtumų, tačiau jis visada buvo savotiškai geras. Jis visada rasdavo žmones, kurie je padrąsindavo, kurie jį nukreipdavo teisinga gyvenimo linkme. Jam tereikėdavo eiti ir susidoroti su vienu ar kitu sunkumu. Nuo mažens jis svajojo tapti daktaru, tokiu ir pato. Vienintelė apdairi klaida pakeitė jo visą gyvenimą. Su kaltės jausmu jis gal ir būtų susitaikęs, tačiau nuolatinis priminimas apie tai ką jis padarė ir nuolatinis žeminimas jam atėmė tiek daug jėgų, kad jis paprasčiausiai pasimetė. Jei tą naktį jis būtų buvęs blaivus, sveiku protu tikrai nebūtų pasirinkęs mirties, tačiau jis buvo girtas, o girto ir iškankinto žmogaus protas niekada neveikia stabiliai...
-Be reikalo. Dėl visko kaltas tik aš pats. - kiek ramiau ir tvirčiau prabilęs, Julijus menkai šypteli. Jo gyvenimas ir jo sprendimai priklausė tik nuo jo paties. - Aš žinau, kad rasi, tik tu tuo netiki. Jei sugebėjai pavergti mane, sugebėsi pavergti ir kitą asmenį. Gal kadaise tu ir buvai sulaužyta siela, tačiau meilės dėka su pasikeitei. Tu nuostabi esybė ir nesvarbu kokia buvo tavo praeitis. Atmink, kad svarbiausia dabartis ir ateitis. - Jis tai nuolatos sakydavo ir jei tik galėtų, toliau sėkmingai tai kartotų. Neesmė kokia buvo žmogaus praeitis, jei jis yra pasirengęs nugyventi kitokią ateitį. Stipriausia Julijaus pusė buvo ta kad jis visada tikėjo žmonėmis ir jų jėga. Tad ir dabar tikėjo Daria, nors ji pati savimi ir ne. - Aš tave taip pat myliu ir žinau, kad tu myli mane, todėl privalai susiimti ir gyventi toliau. - Vos tik baigęs sakinį, Julijus pajuto pasipriešinimą iš Azraelio pusės. Jis nedavė daug laiko, tik porą akimirkų, o tai, kad šis čia stovi žymiai ilgiau, leido suprasti, kad demonas jau pradeda ir vėl paimti viršų, tačiau Julijus dar nebuvo pasirengęs išeiti. Atsakydamas į merginos bučinį, vaikinas ją prisispaudžia arčiau savęs, tačiau neilgai trukus vos atitraukus lūpas sušnabžda, - Aš žinau, kad susitvarkysi, bus sunku, bet tu susitvarkysi. Aš visada galvosiu apie tave. - Dar kartą prispaudęs lūpas prie merginos, Julijus susiraukia ir su lyg ta akimirka grįžta atgal į savo kančių kampelį visą valdžią atiduodamas Azraeliui. Azraelis toliau žaisti nesiruošė. Vos tik atgavęs šį kūną atsitraukia nuo merginos. Ir vėl susikišdamas rankas į kišenes, Azraelis ženktelėjo nedidelį žingsnį atgal. Vis dar žiūrėjo į merginą, tačiau jau sau įprastu ir šaltu žvilgsniu.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 21:08

Viskas, ką dabar sako Julijus, merginą labai keistai veikia. Tarytum, turėtų padrąsinti, suteikti vilties, bet suvokiant, kad visi šie žodžiai skamba tik dėl to, kad Darija yra paleidžiama, tik pakerta kojas ir naikina tikėjimą. Tą viltį, kad kada nors viskas bus tvarkoj, kad ji sugebės ir toliau normaliai egzistuoti, kad sugebės išlikti ta gera ir tyra būtybe, kokia buvo kartu su Julijumi. Mergina bando įsiminti kiekvieną prisilietimą, kiekvieną milisekundę, kuomet jos ir vyro lūpos dar liečiasi tam tyram ir švelniam bučiniui. Darija daugiau nieko nebesako, tik klauso ir įsirašo sau į atmintį visam laikui paskutinius išgirstus Julijaus žodžius. Dar sykį judviejų lūpoms susilietus, Dariją staiga, rodos, perlieja šaltu vandeniu ir kaip tik tą akimirką vyras atsitraukia, o jo akyse... šaltis ir tuštuma. Sugrįžus Azrael Darija užlaiko deguonį plaučiuose ir greitais judesiais nusišluosto ašaras, o žvilgsnį įsmeigia kažkur į žemę. Kelias akimirkas taip ir stovi. Praradusi viską, kas dar kada nors jai suteikė vilties. Praradusi tikėjimą. Galų gale, praradusi galutinai tą, kurį mylėjo. Ji suvokia, kad yra paleista, tačiau pati dar laikosi įsikibus Julijaus iš visų jėgų, nors ir bando atlenkti tvirtai sugniaužtus pirštus. Faktas, kad mylimojo paleisti nepadeda dar ir tas faktas, kad jo kūną dar mato priešais save.
- Jau galiu eiti? – galiausiai negarsiai ištarusi susikryžiuoja rankas po krūtine ir toliau nepakeldama žvilgsnio į Azrael. Nežmoniškai skauda, net sunku paaiškinti, kaip stipriai. Dabar Mercier suvokia, kad yra nenuspėjama net pati sau. Ar ji išėjus skubės namo ir verks, kol užmigs? Ar eis ieškotis aukos ir išlieti visą skausmą per fizinį pasitenkinimą? Eis žudyt? Darija šią akimirką jaučiasi dar labiau sugniuždyta, negu tada, kai jos gyvenimą valdė tėvas, o paskui ir Sam.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 22:09

Na štai, dabar Julijus savo kampelyje gyvens ilgai, tik kažin ar labai laimingai. Vaikinui reikėjo kančių, jis jas ir gavo. Pačias įvairiausias. Vis dėl to, jis yra reikalingas. Reikalingas perdėtai sugniuždytai sirenai. Jei Azraelis nebūtų jam prižadėjęs ilgų kančių, ko gero pasitrauktų iš šio kūno. Bent kartą padarytų tikrai gerą darbą vardan gyvybės, o ne mirties, bet...visada būna bet ir Azraelis pasitraukti dabar negalėjo. Gal... gal kada nors jis ir paliks šį kūną. GAL, net suteiks jam šansą funkcionuoti ir toliau gyventi nepaisant to, ką jo šeimininkas buvo padaręs kadaise, bet irgi yra ne ką geresnis už " bet" ir tai yra "gal".
-Ne, - trumpai taręs, Azraelis apsisuka ir išeina iš vonios patraukdamas prie nedidelės, šalia lovos esančios, spintelės. Pas jį alkoholio ant kiekvieno kampo yra, tad ne paslaptis, kad ir jo miegamajame stovi iki pat viršaus pripildytas dar vienas viskio butelis. Įsipylęs į taurę viskio, vaikinas pritūpia prie spintelės iš kurio ištraukia dar vieną taurę, kurią taip pat pripildo viskiu. - Nori? - kiek garsiau paklausęs vis dar vonioje stovinčios merginos, šis vis vien mosteli viskio taure į jos pusę. Jei nenorės, išgers abi. Didelio jam čia daikto... - O "ne" dėl to, kad dėl tavo neprognozuojamo elgesio nesiruošiu kolekcionuoti sielų. Visa šita drama mane ir taip jau išvargino. - atsidusdamas išpyškina prikeldamas prie lūpų taurę ir godžiai atsigeria viskio. Jis galėtų dienų dienas šluoti nuo šio žemės gyvasty, tačiau kai viskas pasisuka dramų link... na, trumpai tariant, tai tikrai ne jam.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 23:01

Tas trumputis „ne“ priverčia merginą nevalingai krūptelėti ir pagaliau prisiversti ir vėl pažvelgti į demoną. Reikia kaip nors pradėti mintyse tvarkymasį, pirmas punktas – ištrinti Julijaus vardą ir atvaizdą. Priešais ją stovi Azrael. Tai jo kūnas, jo žvilgsnis, jo lūpos... reikia Darijai tiesiog pamiršti, kad viskas yra skausmingai pažįstama, tik tokiu atveju ji galės toliau egzistuoti. Stebėdama, kaip demonas nutola, sirena stebi jį suraukusi kaktą.
- Taip. Ir kuo daugiau, - tarsteli pamačiusi tik trečdaliu pripildytą stiklinę. Na, jei jau teks čia pasilikti, galima žengti pirmą žingsnį link užsimiršimo. Pirmą ir patį kvailiausią, būdingą tik viską praradusiems, viltį pametusiems žmonėms. Darija žengia arčiau kriauklės ir trumpam žvilgtelėjus į save iškart nuleidžia žvilgsnį į kraną, kurį tuoj pat ir atsuka. Užtinusi, akys raudonos...ne pats širdžiai mieliausias vaizdas. Šaltu vandeniu apsišlaksčiusi veidą, ji pagriebia arčiausiai buvusį rankšluostį ir nusisausina. Gal nepakels čia dramos demonas dėl to. Neskubėdama ir lengvai virpėdama Darija pagaliau palieka vonios kambarį bei ilgai nelaukus prisėda ant lovos krašto ir ištiesia ranką, laukdama tos viskio stiklinės, - aš gal net nežudyčiau. Apsukčiau galvą, pasismaginčiau ir...nors ne, tu teisus, aš peralkus, - abejingai sušneka žvelgdama į jau rankose laikomą stiklinę. Peralkusi ne tiek fiziškai, kaip žmonės būna, bet peralkus visų jausmų bei emocijų išliejimo prasme. Jai reikia tiesiog išsilieti, rodos, tik tada galės pradėt įvedinėti tvarką mintyse. Tačiau, panašu, Azrael nusprendė ją savotiškai įkalinti savo namuose. Neilgai trukus Mercier priglaudžia stiklinę sau prie lūpų ir kaip vandenį ar sultis greitai išmaukia visą ten buvusį viskį, kuris siaubingai nudegina stemplę, bet niekas jau sirenai nebaisu po ne per seniausiai patirtų fizinių bei emocinių kančių, - dar, - tarsteli ištiesus stiklinę linkdemono ir tuščiu žvilgsniu smeigdama jo akis.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-11, 23:36

Suprantama, kad asmeniui sunku gyventi su ta mintimi, jog kita būtybė naudojasi jo mylimo žmogaus kūnų. Tai jau sunku vien suvokti, o tai ką kalbėti apie visus jausmus. Tai sunku, Azraelis tai žino, tačiau tokius dalykus jis daro neatsižvelgdamas į aplink kūno savininką esančius žmones, o iš tiesų... dažniausiai būna taip, kad tie žmonės būna vieni. Jie arba jau mirę arba neturintys ką prarasti, kam savo dingimu sukelti skausmą. Julijus taip pat buvo vienas. Kai Azrelis atėjo jo, aplink jį nebuvo nieko, kas galėtų jį sustabdyti nuo tokio pasirinkimo. Užvaldyti daugelio vaikų tėvo kūną būtų kvaila ir neapgalvota, dėl to Azraelis tokių kvailysčių ir nedaro.
Neaišku kaip su sirenomis, tačiau Azraelio alkoholis neveikė, bent jaune taip kaip jis kartais norėtų. Tai buvo keistą pojūtį stemplėje sukeliantis skystis, kurį gerti buvo malonu. Jei atvirai... jis niekada alkoholio poveikio ir nejautė. Jis gi niekada nebuvo žmogumi.
-Kaip jau pasakysi... - trumpam žvilgtelėjęs į atėjusią merginą, šis į jos stiklinę pripylė daugiau viskio ir ištiesė ją jai. Pats su savąja stikline ir viskio buteliu rankose patraukė prie netoliese esančio fotelio. Viskio butelį pastatęs ant stalo, o pats patogiai įsitaisęs ir nugėręs pusę stiklinės viskio, Azraelis dar kartą nužvelgė išsikamavusią sireną. - Gal, - lepteli, vienu gurkšniu po to baigęs visą stiklinėje esantį viskį. - man reikia garantijų, o ne "gal", o kadangi ir pati tai pripažįsti, nėra apie ką daugiau ir kalbėt. - nukreipdamas žvilgsnį į, regis, ką tik pastatytą viskio butelį ant stalo, šis ir vėl jį paima į rankas. Vėl pripildo jau tuščia merginos stiklinę, o po to pripildo ir saviškę. - Žinau, kad tave turėčiau čia laikyti per amžių amžius, bent bent jau vieną dieną būsiu garantuotas, kad nieko kvailo nedarysi. - veikiau sau, o ne merginai pasakęs, Azraelis dar kartą gurkšteli iš ką tik pripildytos stiklinės. Tokios merginos kaip Daria, savęs nežudo. Nepaisant to, kaip sunku tai būtų padaryti... jos ne savižudės. Tokios merginos dažniausiai išjungia savo jausmus ir vedinos pykčio bei nevilties lieja kitų, nekaltų žmonių kraują. Azraelis tokių merginų per gyvenimą matė milijonus, tad gali iš kart tokią etiketę priklijuoti ir prie Darios.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-11, 23:48

Taip, tą akimirką, kai demonas atėjo pasiimti Julijaus, šis buvo vienas. Tik Azrael padarė menką klaidą nepasidomėdamas iškankinto jaunuolio aplinka. Nepasidomėdamas, kad visai netoliese egzistuoja paslydusi, atitolusi, tačiau iki skausmo mylinti ir daug problemų galinti sukelti sirena. O juk būtent aip ir buvo. Kiek ji nervų sugadino demonui, kiek jį erzino, vedė iš kantrybės... ir, panašu, pagaliau tam atėjo pabaiga. Kad ir kaip tai nepanašu į Dariją, tačiau ji pasidavė. Šią akimirką atrodo, kad nebeturi dėl ko egzistuoti. Tačiau kažkaip irtis per pasaulį, per gyvenimą teks. Tai, kad pasidavė, nereiškia, kad yra pasiruošusi išnykimui. Ne, ji atras prasmę. Negreitai, labai sunkiai, bet atras. Ji – kovotoja. Velniškai užsispyrusi karštakošė, iškankinta mergina. Neprapuls.
O sireną... ją alkoholis paveikia. Tiesa, niekad iki to vadinamo blackout‘o ji neprisikasa, neįmanoma, kūnas pernelyg greit išskaido alkoholį. Tačiau apsvaigt ir atsipalaiduoti jai pavyksta. To dabar mergina ir siekia taip greit leisdama į save stiprų, deginantį skystį, kuris dar visai neseniai graužė jos atvirą žaizdą ties dabar jau užgijusiu pečiu.
- Dabar prižiūrėsi mane kaip benamį šuniuką? Ar beprotę? – jos balse ir žodžiuose jau nebėra jokio priekaištavimo. Tiesą pasakius, jokių jausmų ar emocijų jos balse apskritai nėra. Kaip ir veide. Rodos, po visko, kas čia dėjosi šįvakar, liko tik kažkokia iškamša, iš savęs išgręžusi visus jausmų likučius ir sėdinti čia absoliučiai be nieko viduje, - užknisčiau tave iki išprotėjimo čia palikta ilgiau negu vienai dienai, - gūžtelėjusi pečiais priglaudžia prie lūpų savo stiklinę dar kartą ir šįkart nugeria tik pusę gėrimo, nenori visų Azrael atsargų ištuštinti vienu prisėdimu. Žinoma, neįsivaizduoja, kiek daug butelių šio gėrio slepiasi demono namuose, dėl to taip ir galvoja, - be to... koks tau skirtumas ar aš dabar kelias širdeles sau išsiplėščiau, ar poryt? Ar taip, ar taip...kvailysčių mes, sirenos, pridirbam daug. Nesąmonių pridarom dar daugiau. O ypač tos, kurios neturi ką prarasti, - pabaigusi savo trumpą minties dėstymą vos vos gūžteli pečiais ir dar nugeria nemažą viskio gurkšnį.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
If you tell the truth, you don't have to remember anything.
NAME :
SI

POSTS :
556

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-12, 10:28

Azraelis greitai pavargdavo nuo dramų nes nebuvo prie jų pratęs. Gal dėl to nesileisdavo į tokias subtilybės kaip meilė, šeima ir panašiai. Visa tai reikalavo daug laiko ir nervų, kurių jis nebuvo pasirengęs eikvoti. Gali pasirodyti, kad gyvenant metų metus tokių dalykų gali pritrūkti, tačiau ne asmeniui, kuris tokiems dalykams paprasčiausiai nebuvo sutvertas. Azraelis neturėjo pasirinkimo, neturėjo teisės pasirinkti kitą gyvenimo kelią, o jei tokią teisę ir gautų, kažin ar ką keistų. Kaip ten sakoma "ir šuo kariamas pripranta", panašiai ir su jam. Tokius ilgus metus darant tokius darbus, viska tampa savaime suprantamu ir įprastu veiksmu.
-Kaip beprotį šuniuką? - savotiškai pateikdamas dar vieną pasirinkimo variantą, Azraelis kilsteli antakį su nežymia ironiška šypsenėle veide. - Sakai? - išlaikydamas vis dar tokią pačią išraišką pasiteirauja, - tikrai nemanau jog man įkyrėtum jei tūnotum užrakinta rūsyje, galų gale... kiek ilgai? Tol kol išalktum ir visiškai nusilptum ir kas tada? - jei jau prakalbus apie įvairius kankinimo variantus... nepaisant to, kad jis jų nemėgsta, kartais tokių imasi. Azraelis mėgta sandorius. Jei kuri nors siela užsimano paklajoti po šią žemę kiek ilgiau nei jai lemta, Azraelis kartais sutinka, tačiau už tai prašo kančių. Aišku, taip elgiasi tik su tais, kurie tų kančių yra verti. - Skirtumo? Jokio. - tumpai leptelėjęs ir vėl kilsteli viskio stiklinę arčiau lūpų, - Trumpai tariant, tingiu. - vyptelėjęs galiausiai ištuština antrą stiklinę. Nuo savo darbo jis nepavargdavo, paprasčiausiai kartais nuo jo būdavo įmanoma nusiplauti. Panašiai buvo ir šiuo atveju. Mirties buvo galima išvengti, o tai reiškia, kad Azraelis galėjo pasiimti laisvadienį, bent jau iš dalies. Didžioji darbo dalis vis vien atitenka ne jam, o jį supančioms giltinėms ir kitoms su mirtimi susijusioms būtybėms. Jis tėra tas asmuo kuris mosikuoja pirštu liepdamas numarinti vieną ar kitą žmogų ir tik karts nuo karto darbo imasi pats. - Bet esmė tame, kad visi, na, beveik visi, turi ką prarasti. - Žvilgtelėjęs į merginą ir vėl tumpam susimąsto. Jis neturėjo ko prarasti... lyg ir, bet štai ji, turėjo, nors pati to ir nesuprato. - Manau jog neverta man aiškinti, kad kiekvienas gyvas ar beveik gyvas asmuo yra pats savo likimo kalvis. Mylėjai vieną, jis pamilo tave, bravo, bet viskas tuo nesibaigia. - Trumpam grįždamas prie senosios temos, tik gūžteli pečiais. - Nuo vieno žmogaus dingimo iš gyvenimo, niekas itin nepasikeičia, nepaisant to, jei tas žmogus ir buvo visas tavo gyvenimas. Visada buvo ir bus gyvenimas iki ir gyvenimas po. To, kad buvo praeityje jau nepakeisi, tačiau savo ateitimi gali žaisti taip, kaip tik nori. - Baigęs tokį savo "ale" moralą, šypteli. Gal jis ir neišmanė apie jausmus, tačiau išmanė apie gyvenimą. Pavyzdžių jis turėjo daug, o ir jo paties gyvenimas turėjo itin keistų ir jam nepriimtinų vingių.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
hello darkness, my old friend.
hello darkness, my old friend.
POSTS :
294

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-26, 14:10

Motina gamta yra įdomi ir kupina staigmenų – kartais netgi būtybės, nesutvertos tam tikriems jausmams, paskęsta juose. Kad ir, paimkime kaip pavyzdį, Dariją – sužlugdyta, gyvenimo įvairiausiais būdais pritrėkšta ir mindžiota, tačiau aklai pamilusi ir įkritusi į jausmų sūkurį. Ji taip pat neturėjo pasirinkimo, neturėjo galimybės kitu keliu pasukti savo egzistencijos – žiauri ir beširdė sirena. Buvo pripratusi prie to, kitaip negalėjo įsivaizduoti savo kasdienybės, tačiau atprato nuo pastarosios, vos tik sutiko Jį. Paprasčiausią žmogų, visiškai apvertusį gyvenimą aukštyn kojomis. Dabar, sulaukus to, ko jai taip ypatingai trūko – paskutinio atsisveikinimo – sirena gali pradėti iš naujo dėliotis savo gyvenimą. Tik tai nėra taip paprasta ir lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
- O tu kupinas staigmenų ir sprendimo būdų, - karčiai tarstelėjusi gūžteli pečiais ir pasukioja tarp pirštų stiklinę. Keista, kaip dar vos prieš kelias minutes ji visu kūnu drebėjo iš baimės, spruko nuo demono, o dabar taip ramiai, be jokių jausmų ir emocijų sėdi ant jo lovos ir, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, ramiausiai šnekučiuojasi, - tada gal numirčiau? Tiesą pasakius, niekur nesu girdėjusi, kas nutinka su nusilpusiomis sirenomis. Rodos, mus nužudyti galima tik dviem būdais, tačiau šis..galbūt trečiasis. Nepabandžius nesužinosi, - kreivai šyptelėjusi atsigeria dar viskio. Taip atvirai bendrauja, atverčia visas kortas, tarytum, net neprieštarautų ir nesiginčytų, jeigu Azrael netikėtai sumąstytų ją užrakinti rūsy ir laikyti tol, kol šioji visiškai nusilps, - dievaži, kam tiek aušini burną? – pavarčiusi akis mergina užsiverčia stiklinę ir pribaigia jos turinį, kai pagaliau demonas baigia savo moralą, - šneki kaip išmintingas senolis, o ne mirtis, - atbulu delnu nusišluosto drėgnas nuo viskio lūpas ir giliau įkvepia, - likimo kalvis, gyvenimas prieš ir po...absoliuti ir šūdina nesąmonė, - negarsiai burbteli ir papurčius galvą žvilgteli pro langą, - geriau negu bet kas kitas turėtum žinoti mano istoriją ir praeitį bei suprasti, kad tavo žodžiai man nereiškia nieko. Gyvenimas iki Julijaus – jeigu būtų mano valia, neegzistuotų. Išsitrinčiau iš atminties, tačiau tai neįmanoma. Ta tamsi, šlykšti ir košmariška duobė iš mano gyvenimo niekuomet nedings. Gyvenimas po... – žvilgsnį perkelia nuo lango prie demono, - ... yra betikslis. Manęs laukia velniai žino, kokio ilgumo egzistencija, per kurią turėsiu kęsti jau nebe vieną, bet dvi duobes, kurias kad ir kaip norėčiau sulyginti su žeme – niekuomet nepavyks. Kokį likimą ir ateitį galiu nusikalti, kai praeities vaiduokliai manęs niekuomet neapleis? Beviltiška, tikslo neturinti sirena...pasaulio svajonė, ar ne? – užduoda pašaipų klausimą, aiškiai turėdama omenyje faktą, kad tokios betikslės būtybės tik žudo ir maitinasi, jokių kitų poreikių nenori ir net nesugeba patenkinti, - įpilk dar, prašau. Ir nebešnekėk kaip išmintingas senolis, apsivemsiu, - atsidususi ištiesia savo tuščią stiklinę Azrael link.


Grief, I've learned, is really just love.
It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
 
Miegamasis + vonios kambarys
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 2Go to page : 1, 2  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: Azrael Hader-
Jump to: