Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 In/out

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing "presence" in our existence.
avatar
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing
NAME :
SI

POSTS :
565

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-11-27, 00:33







“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
if it's not okay - it's not the end.
avatar
if it's not okay - it's not the end.
POSTS :
330

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-09, 22:33

Jos neturėjo čia būti.
Vėjuotą ir ganėtinai vėlyvą vakarą nepasidažiusi, plaukus sukėlusi į netvarkingą kuodą ir apsirengus visiškai pati sau neįprastai, Darija atsiduria čia. Visą kelią nuo namų sau kartojo, kad daro didžiulę klaidą. Kas kelias sekundes sau griežtai mintyse ištardavo, kad privalo apsisukti ir grįžti namo. Tačiau kojos pačios nešė kelionės tikslo link.
Ir štai, išsigandusios akys jau kelios sekundės žvelgia į uždarytas duris. Ji galėjo tik nujausti, kas laukia. Paskutiniai susitikimai su Azrael buvo siaubingi. Tačiau mergina taip lengvai net neplanuoja pasiduoti. Po velniais, čia Julius, jos Julius. Save kaltina, kad nesugebėjo išsilaikyti ant kojų ir būti tvirta dar tada, kai viską buvo galima pakreipti kita linkme. Vietoj to - išsigando, susigūžė ir pasislėpė. Paliko mylimą žmogų. Vienintelį, kurį sugebėjo prisileisti prie savęs taip nuoširdžiai ir tikrai nuo pat gimimo. Praėjus gal porai minučių, Mercier iš lėto papurto galvą, taip lyg nuvydama visas neigiamas mintis šalin. Giliau įkvėpusi mergina ištraukia iš kelnių kišenės į kumštį tvirtai sugniaužtą ranką. Delne ji spaudė nedidelį, stilizuotą ir dailų, sidabrinį švyturio pakabuką. Tai buvo jos talismanas, kurį dar pažinties pradžioj gavo dovanų iš Juliaus. Tai turi suveikti, tai turi ištraukti mylimą vaikiną iš to pabaisos gniaužtų, tai turi jam suteikti pakankamai jėgų atsispirti monstrui... Bent jau Darija bandė tuo tikėti. Sunkiai nuryjusi seiles mergina porąkart pabeldžia į tamsaus medžio duris ir atsitraukia per žingsnį atgal laukdama, kol pasirodys Azrael.


Grief, I've learned, is really just love. It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing "presence" in our existence.
avatar
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing
NAME :
SI

POSTS :
565

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-09, 23:00

Azraelis šiame pasaulyje gyvena ilgiau nei bet kuris kitas žmogus. Tiesą sakant - jis buvo sukurtas kartu su šiuo pasauliu. Su gyvybe atsirado ir mirtis, o kodėl būtent jam teko tokia rolė - neaišku iki pat šių dienų. Realiai jis niekada neturėjo pasirinkimo būti kažkuo kitu. Jis niekada nepadarė kažko tokio, dėl ko būtų taip nubaustas ar apdovanotas, čia jau nuo asmens požiūrio priklauso. Tiesiog - atsirado ir iš kart buvo į tokias pareigas įrašytas. Amžiams bėgant reikėjo keisti tik kūną, mat pastarojo jam niekas taip ir nesuteikė, bent jau nuosavo. Pasiglemždamas kaltas ir nekaltas sielas amžinam pomirtiniam gyvenimui šis ir pats kaip kokia siela blaškėsi po visą pasaulį šokinėdamas iš vieno kūno į kitą. Kartais įsikūnydavo į eilinio žmogaus kūną ir ten pabuvojęs kelias dienas, persikeldavo į kitą, tačiau su Julijaus kūnu buvo visai kas kita. Vaikinas troško mirties. Ją ir gavo, tik kiek kitokiu būdu nei šis gal būt tikėjosi. Vienintelis minusas tas, kad vaikinas vis dar gyvavo ir kaip kokia kirmėlė kart nuo karto sukrutėdavo jo galvoje, o kartais ir širdyje. To, Azraelis, žinoma, nepripažino. Tiesiog, to sau neleido. Jausmai jam buvo svetimi. Jis nebuvo sukurtas meilei ar kažkokiems kitiems jausmams, nors savotišką prisirišimą jausti ir sugebėjo. Jis buvo mirtis, o mirtis atima viską. Tuo viskas ir pasakyta.
Azraelis keliavo namo po eilinės darbo dienos. Kaip ten sakoma "mirtis niekada nesnaudžia". Įkišęs ranką į kelnių kišenę šis sugraibė durų raktus ir jau buvo pasirengęs žengti keliais laipteliais aukštyn kai prie durų išvydo merginos figūrą. Nepaisant to, kad buvo apdovanotas paaštrėjusia jusle, ja jis retai pasinaudodavo. O kam? Mirties jis gi nebijojo, o tik tuo bet kokį padarą ir galima pagąsdinti. Sustojęs ir cakcelėjęs liežuviu, vaikinas pakreipė galvą į šonus garsiai atsidusdamas.
-O tu, regis, trokšti galą gauti... ar šiaip patinka kančios? - kreipdamasis į merginą Azraelis galiausiai pasiekė duris. Kad ir kaip ten bebūtų, Azraelis negalėjo kaltinti merginos už pastangas susigrąžinti mylimą asmenį, tačiau reikia suprasti, kad ir jis negali leisti taip lengvai atiduoti vietą, kuriame dabar laimingai sau gyvena. Neliko nieko kito, kaip vyti merginą šalin. Kadangi pradžioje nepavyko gražiuoju, teko pereiti prie kiek žiauresnių veiksmų, tačiau, regis, ir šie didelės įtakos neturėjo. Galiausiai atrakinęs duris vaikinas trumpam žvilgtelėjo į merginą. Leisti ilgai žvelgti į ją jis sau neleido. Žinojo, kad ta kirmėlė jo galvoje ir vėl pradės krutėti. - Ko nori? - ir vėl prabilęs šis įžengė pro savo duris atsisukdamas jų tarpduryje į merginą. Jos atsakymą jis ir taip žinojo, tačiau vylėsi, kad ši atėjo į protą ir nebesiekia to, ko niekada neatgaus.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
if it's not okay - it's not the end.
avatar
if it's not okay - it's not the end.
POSTS :
330

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-09, 23:23

Kiekviena akimirka, praleista naiviai laukiant ir tikintis, kad durys prasivers, prailgsta iki amžinybės. Darijai toks užsispyrimas buvo beveik nepažįstamas. Jis užgimė sulig Julijaus atsiradimu jos gyvenime ir, rodos, turėjo sunykti. Bent jau moteris pakankamai ilgai bandė sunaikinti tą pažeidžiamumą, kurį atskleidė vaikinas jos viduje. Eidama per visas šiltas ir vėsias lovas, gardžiuodamasi žmonių širdimis...tiesiog absoliučiai pasiduodama savo sirenos prigimčiai. Bet niekas neveikė. Po velniais, kaip gali veikti, jeigu gulėdama paties žavingiausio vyro glėbyje, ji vis tiek turi tvardytis, kad neimtų šnabždėti Julijaus vardo? Kaip ji gali pasveikti nuo šio vaikino, jeigu net šėldama su pora merginų ir vaikinu lovoje, ji užsimerkusi mato mylimą bei išsiilgtą veidą? Netoliese pasigirdę žingsniai akimirksniu prikausto Darijos dėmesį, tačiau mergina neskuba pasukti galvos. Ji įsitempia, tarytum ruošdamasi bet kam, kas jos laukia, nors ir akimirksniu suprato, kad namo grįžo Azrael, o ne šiaip kokia prašalaitė būtybė blaškosi ir neranda ramybės tokiame užkampyje. Mergina giliau įkvėpusi iš lėto pasuka galvą ir įsmeigia veriantį žvilgsnį į akis. Tas, kuriose, ilgiau išlaikius kontaktą, ji keletą kartų išvydo Julių, savo Julių, o ne šitą pabaisą. Ji galbūt ir kvailai užsispyrusi yra, naivi, kad tiki, jog gali susigrąžinti savo meilę, tačiau tą akimirką, kai širdis paima viršų ir nugali sveiką protą – nieko nebegali pakeisti.
- Nesuprasčiau, kad praėjo reali mano diena, o ne sapnas, jeigu bent akimirką mano kūno ar sielos nepervertų kančia, - kreivai vypteli sausai taip tarstelėjusi. Ir ji nemelavo. Neturėjo omenyje kažkokio polinkio į mazochizmą, tiesiog..vidiniai demonai, praeities vaiduokliai ją prisivydavo kasdien, dėl to kančia... jos Darija nebebijojo, perlenyg suaugo su pastarąja. Įdėmiu žvilgsniu sekdama Azrael veiksnius, ji pernelyg drąsiai žengia arčiau vyro, - duoti tau šitą, - stebėtinai tvirtai ištarusi įbruka į tamsiaplauko delną tą pakabuką. Žinojo, nujautė, kad tas smulkus papuošalas turi suveikti. Tai buvo Darijos ir Juliaus santykių simbolis. Švyturys – nušviečiantis kelią pasiklydusios asmenybės tamsiame kelyje. Įpučiantis krislelį tikėjimo, kad kada nors viskas bus geriau ir pasauly nėra vien tik absoliutus blogis paėmęs viršų. Mercier šventai tikėjo ir dabar tiki, kad Julius gali prasibrauti per to supuvusio demono visas sienas, vos tik išvys tą mažą, tačiau tiek jam, tiek pačiai Darijai, labai svarbų simbolį.


Grief, I've learned, is really just love. It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing "presence" in our existence.
avatar
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing
NAME :
SI

POSTS :
565

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 00:02

Azraelis Julijaus kūną pasirinko būtent dėl to, kad vaikinas troško kančių. Jis norėjo mirties, tačiau slapta žinojo, kad tai - nebus jo kančių pabaiga. Jis žinojo, kad mirtis jo neišvaduos, tačiau gyventi jėgų jam taip pat jau stigo. Azraeis galėjo paprasčiausiai užvalgyti jo kūną ir visam laikui ištrinti Julijų iš šio ar kitų pasaulių, tačiau jis nusprendė jam suteikti to, ko jis ir norėjo - kančią. Julijus kiekvieną mielą akimirką suprato kas dedasi su jo kūnu. Ką jo kūnas daro su jo mylima mergina, ką jis daro su visais kitais gyvais sutvėrimais, tačiau nieko padaryti negalėjo. Kas gali būti baisiau už visišką bejėgiškumą? Vis dėl to, pačio Azraelio nuostabai, Julijus kartais sugebėdavo vadeles perimti į savo rankas, tačiau ne ilgam. Apokalipsės raitelis turėjo žymiai daugiau jėgų nei paprastas gyvasis su suluošintomis emocijomis ir ne tik... Jei dabar Azraelis ir pasitrauktų iš Julijaus kūno, jis suglebtų ir primintų kaulų maišą, tokį, koks jis buvo iki šio demono įsiveržimo į jį. Šokimas prieš fūrą nieko nepalieka sveiko, ne išimtis ir jam. Araelis buvo ko gero vienintelė priežastis dėl kurios Julijus vis dar buvo gyvas, na,bent jau dalis jo.
-Kaip poetiška... - kiek prisimerkęs ir kelis kartus linktelėjęs, vaikinas galiausiai trumpam šypteli. Akivaizdu, kad bendrauja ne su paprastu žmogumi. Žinoma, buvo kiek keista matyti Daria tokią. Tokia... neprisižiūrėjusią ir regis perdėtai iškankintą. Apmaudu, bet dėl to Azraelis nieko negalėjo padaryti, o ir prasmės nelabai matė. Viskas kiek kitaip buvo su Julijumi. Vaikinu, kuriam tikrai buvo skaudu žiūrėti į tokią merginą ir nieko dėl to negalėti padaryti.
Vaikinas trumpam nusistebėjo tokia merginos drąsa. Po šitiek suteiktų kančių ši ne tik išdrįso pasirodyti prie jo namų durų, bet ir dabar nebijo prie jo prisiartinti. Taip, meilė žmonės padaro kvailiais. Nieko čia nepakeisi. Sulaukęs kažkokio mažyčio daikto, šis kiek suraukia antakius. Kilstelėjęs delną aukštyn šis žvilgteli į delne esantį pakabuką. "Na ir kas čia?" perdėtai smalsiai pasiteiravęs šis galiausiai įsmeigė žvilgsnį į tamsiaplaukę, tačiau iš tiesų nė trumpam nepravėrė burnos ir nepasijudino iš vietos. Taip ir liko spoksoti į tą, regis, bereikšmį daiktą pats to nesuvokdamas. Azraelio žandikaulis akimirką tapo ryškesnis nei įprastai nuo stipriai sukandamų dantų. Tą akimirką jis pajuto kaip šis mažas menkniekis privertė sukrutėti jo širdį, tiksliau - Julijaus širdį. Tą suknistą akimirką jis suprato, kad privalo sunaikinti net menkiausią merginos širdį vardan savo ramaus gyvenimo šiame kūne ir žinoma, didesnių kančių pačiam Julijui. Azraelis sugniaužė delną į kumštį taip suspausdamas ir pakabuką jame, tačiau suspaudė nestipriai. Didelės žalos tam daiktui padaryti nenorėjo, o gal negalė? Tuo momentu jis pakėlė akis į merginą. Leido sau atrodyti prieinamu ir pažeidžiamu. Leido sau atrodyti... Julijumi. Jo akyse pasirodė meilės ir skausmo kupinas žvilgsnis, kuris prašė pagalbos ir tuo pat metu liepė merginai atsitraukti.
-Prašau... - tyliai ir vos girdimai prabilęs Azraelis net ir kalbėjo įprastu Julijui balsu, - atsitrauk kol gali... - pridūręs šis nenoriai žingtelėjo arčiau merginos. Julijus visada buvo toks. Pirmoje vietoje statydavo kitus, o tik tada save. Jam visada rūpėjo kitų žmonių gerovė, dėl to ir pasirinko mediciną, o ne kitą specialybę. - Prašau, Daria, nenoriu, kad jis tave ir vėl kankintų... - šį kartą greitakalbe išbėręs vaikinas supanikavo taip, lyg Azraelis bet kurią akimirką ir vėl paimtų valdžią. Papurtęs galvą į šonus jis iš ties elgėsi lyg išsigandęs vaikas, kuris bet kokiais būdais buvo pasirengęs apsaugoti merginą nuo Azraelio. Jei iš ties jis būtų leidęs šiuo momentu pasireikšti būtent Julijui, pastarasis nebūtų pasakęs nieko kito. Ir negalėjo. Azraelis žinojo viską apie vaikiną. Jo mintys ir prisiminimai dabar buvo jo.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
if it's not okay - it's not the end.
avatar
if it's not okay - it's not the end.
POSTS :
330

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 00:17

Iki pat pažindama Julijų, mergina manė, kad turi tik vieną tikslą šioje supuvusioje žemėje. Siurbte siurbti iš visų gyvų padarų energiją, o ypač seksualinę. Rodos, niekas kitas jai neegzistavo, tik aukščiausias malonumo taškas, pasiekiamas su kito žmogaus pagalba. Dieve, kaip ji mėgo žmones... kartais tai jau pasidarydavo nuobodu, tačiau dažniausiai regėti jų visišką suskydimą ir galvos pametimą dėl sirenos..tai užkaitindavo kūną. Ir, rodėsi, taip ji toliau ir egzistuos. Iki lemtingo vakaro, kuomet sutiko Julijų. Kuomet pirmąkart suvaldė save, kad skleistų kaip įmanoma mažiau kerų. Vardan jo ji vaikščiojo po įvairius raganius ir kitas senesnes būtybes, kad išsiaiškintų, kaip nesunaikinti mylimo vyro savo nekaltu bučiniu. Ir jai pavyko. Vardan to vaikino Darija sugebėjo pažaboti savo prigimtį. Bet viskas pakriko. Viskas ėmė verstis aukštyn kojomis ir Mercier nieko nebegalėjo padaryti. Bent jau taip jautėsi tuomet. Dabar, atrodo, buvo begalė išeičių, begalė galimybių priimti absoliučiai kitokį sprendimą, negu ji tada nusprendė. O dabar..dabar telieka kentėti dėl savo kvailos galvos.
Mergina dar sykį sunkiai nuryja seiles, rodos, gerklėje susidarė gumulas, kuris visiškai nejuda. Kad ir kelias sekundes trukusi, kad ir nenuoširdi šypsena, priverčia Darijos širdį praleisti keletą dūžių merginos krūtinėje. Viešpatie, net skauda, kaip moteris ilgisi Julijaus. Kvėpavimas pasidaro trūkčiojantis, kol mergina stebi Azrael, kurio dėmesys trumpam sukoncentruojamas ties pakabuku. Įsitempęs žandikaulis, vos vos truktelėjusi kairioji šnervė... Mergina galėjo prisiekti, kad tai jis, jos mylimasis. Tas tvirtas rankos suspaudimas...dievaži, kaip tai tipiška Julijui! Žybtelėjusios tamsiaplaukės akys išduoda įsižiebusią viltį ir dar stipresnį tikėjimą krūtinėje. Galiausiai, tas žvilgsnis... ne, to suvaidinti neįmanoma, kad ir kokia supuvusi siela bebūtum. Ten buvo tikra meilė, tikras skausmas...ten buvo tas žmogus, dėl kurio Darija it pametusi galvą kovoja.
- Julijau... – sušnabžda ir akimirksniu priartėja prie vaikino bei užvertusi galvą žvelgia į tamsias akis. Jis toks pažeidžiamas, toks...tikras. Ne, tai ne Azrael, jokiais būdais, viešpatie... jai pavyko, - susiimk, prašau... – tyliai sušnabždėjusi mergina kilsteli virpančią ranką ir švelniai pirštų galiukais perbėga per šiek tiek šiurkštų, porą dienų neskustą vyro skruostą. Kūną užlieja pažinta ir velniškai išsiilgta šypsena. Jai net akimirkai į galvą nešauna mintis, kad čia gali būti demono purvinas, protu nesuvokiamas žaidimas. Vien dėl to, kad ji išties tose tamsiose akyse dabar mato savo gyvenimo meilę, savo gelbėtoją, savo užuovėją ir vienintelę egzistavimo priežastį, - tu žinai, kas išties esi. Tu žinai, kas aš esu. Jis man nieko nepadarys, jeigu tik tu būsi stipresnis, - šneka tyliai. Balse pinasi švelnumas, šventas tikėjimas ir padrąsinimas. Ji stovi prie pat vyro ir jaučia tą pažįstamą, kojas lengvai pakertančią šilumą. Tyro susirūpinimo bei meilės kupinas žvilgsnis kiaurai veria tamsias Julijaus akis, lyg bandytų ištiesti tvirtą ranką skęstančiam žmogui, kad šis tvirtai įsikibtų ir nepasiduotų, - tik nepasiduok. Mes kartu viską juk galim įveikt, Julijau... Mielas mano Julijau... – mylimo vyro vardo ištarti per daug kartų yra neįmanoma. Darija galėtų kartoti tol, kol užkimtų ir netektų balso. Šventai tikėdama, kad jos artumas, akys, balsas, o, galiausiai, ir kartojamas vardas sugebės ištraukti mylimą žmogų iš demono gniaužtų, ji toliau stovi nejudėdama ir bando nepaleisti, nepamesti akių kontakto su mylimuoju, kurį ką tik atrado tose tamsiose demono akyse.


Grief, I've learned, is really just love. It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing "presence" in our existence.
avatar
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing
NAME :
SI

POSTS :
565

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 00:59

Meilę visada buvo sunku paaiškinti. Iš vienos pusės tai tebuvo jausmas, keistas ir sunkiai suvokiamas, tačiau iš kitos pusės - galintis padaryti ko ne viską. Vis dėl to, meilė tęsdavosi iki mirties. Gi ir santuoka tokia būdavo ir yra "kol mirtis mus išskirs". Mirtis visada viską pakeisdavo. Palauždavo stipriausius, o kartais silpniausius priversdavo susiimti. Mirtis kaip ir meilė - su žmonėmis elgdavosi kaip su marionetėmis, bet toks buvo gyvenimas. Mirtis privalėjo egzistuoti, meilė? Meilė tebuvo gražaus gyvenimo dalis, dalis, kuri mirtį paversdavo lengvesne, ne tokia baisia, bet daugeliu atveju tik dar sunkesne. Mirti apsuptam mylimų žmonių būdavo lengviau nei vienui vienam su mintimi, kad neturi nieko artimo, tačiau mirti ir žinoti, kad tavo mirtis sukels daugybę skausmo - nepakeliama. Azraelis dažniausiai nelįsdavo į žmonių gyvenimą kitokių nei mirties pavidalu. Kitų gyvenimas jam nebuvo svarbus. Žmogaus kūną pasirinkdavo trumpam darbui atlikti, o jei panorėdavo ilgiau vaikščioti šios žemės paviršiumi, tai ir pasirinkdavo vienišą ir niekam nereikalingą kūną. Kodėl jis dabar žaidžia su šiuo kūnu, sunkiai pasakyti. Gal jis tai laikė savotišku iššūkiu, o gal taip bandė įrodyti bent vienam žmogui, kad trokšti kančių yra nevalia ir, kad mirtis niekada nėra išeitis, nes po jos ir pragare kančios ne ką lengvesnės. Nepaisant to, kad Azraelis buvo vaikščiojantis ir tikrų tikriausia mirtis, savo rankomis jis negalėjo nieko nužudyti. Jam tai buvo draudžiama nepaisant to, kaip tai buvo ironiška. Jis turėdavo sulaukti sutikimo arba viską padaryti taip, kad žmogus vis vien gautų galą. Kartais reikėdavo tik vienos smulkmenos žmogaus gyvenime ir viskas apsisukdavo aukštyn kojomis. Žmogus pakliūdavo tiesiai Azraeliui į rankas. Netyčia išmesti daiktai, kurių surinkimui prireikia kelių sekundžių ir per tas kelias sekundes įvykusi įvykių virtinė gali pakeisti žmogaus gyvenimą kardinaliai, o tiksliau sakant - jį užbaigti. Azraelis būtų jau seniai pribaigęs sireną savomis rankomis, tačiau negalėjo, o iš anksto planuoti kaip pasukti jos gyvenimą mirties link neleido pats Julijus.
-Aš stengiuosi... tu net neįsivaizduoji kaip stengiuosi... - tyliai ir sunkiai prabilęs vaikinas žengia dar vieną žingsnį artyn merginos taip visiškai prie jos priartėdamas. Laisva delną nieko nelaukęs prispaudžia prie merginos skruosto taip ją prisitraukdamas dar arčiau savęs. Vaikino širdis iš tiesų plakė kaip pašėlusi. Kvėpavimas buvo greitas ir nestabilus. Azraelis atrodė taip lyg būtų nubėgęs ilgą maratoną, kurio ilgai lauktas finišas buvo Daria. Kita ranka apsivijęs merginos liemenį, ją suspaudžia glėbyje. Regis, ilgai ilgų kančių kamuojamas jis pagaliau galėjo apkabinti asmenį, kurį iš ties taip stipriai mylėjo. Giliai įkvėpęs merginos kvapo, šis prispaudžia savo skruostą prie josios ir sunkiai atsidūsta ją tik dar stipriau suspausdamas glėbyje. - Aš negaliu žiūrėti kaip jis elgiasi su tavimi... tu net neįsivaizduoji kaip aš stengiuosi su juo kovoti, bet... jis stipresnis Daria. - giliai įkvėpdamas oro, vaikinas tyliai sušnabžda, trumpam ir regis velniškai skausmingai suvirpėdamas. Julijui iš ties visa tai buvo tikrų tikriausia kančia. Baisesnė vieta ir už patį pragarą, tačiau Azraeliui tai tebuvo lengvas žaidimas. Žaidimas, kurio kiekvieną veiksmą nulemdavo jis. Jis "pažinojo" Julijų kaip nuluptą. Jo mintys buvo jo mintimis, o jo žodžiai - jo žodžiais. Tam tikru aspektu Azraelis ir Julijus buvo vienu asmeniu, tik, kad vienas iš jų turėjo visą valdžią, o kitas karts nuo karto pasispyriodavo, tačiau lyg koks šuo būdavo nuvijamas į kampą. Kad ir kaip bebūtų keistą, Azraelis trumpam panoro iš tiesų "išleisti" Julijų į lauką, tad tą ir padarė. Jo paskutiniai ištarti žodžiai buvo tikri ir nuoširdūs. Tai buvo pačio Julijaus, o ne Azraelio žodžiai, kuriems toliau lietis jis ko gero nebeleis.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
if it's not okay - it's not the end.
avatar
if it's not okay - it's not the end.
POSTS :
330

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 01:14

Meilė yra nepaaiškinama ir nesuvokiama. Ji – pasaulį griaunanti ir statanti jėga. Dėl jos kyla karai, dėl jos skelbiamos paliaubos. Vardan jos nebyliai pradeda šnekėti, o aklieji – išvysta spalvas. Ji nelogiška, absoliučiai nepagrįsta sveiku protu. Galima sakyti, kad net šiek tiek kvailoka. Tačiau, dievaži, kokia ji vis tiek yra nuostabi. Nesavanaudiška. Jeigu taip, žinoma, galima pasakyti. Nes, atrodo, nieko neprašydama mainais už savo atėjimą, ji atima svarbiausią dalyką – sveiką protą ir pasisavina širdį. Tampi bejėgis, valdomas kito žmogaus poreikių. Save pamiršti, nustūmi kažkur į kampą. Ir tiesiog myli. O iš meilės kitam žmogui, visai nejučia užgimsta ir meilė sau pačiam. Pradeda savimi tikėti, o tas tikėjimas pamažu perauga į realų sutvirtėjimą. Darija niekad nebuvo pagalvojusi, kad kažkam atvers savo sielą. Kad leis kažkam prie savęs liestis suvokdama, visa tai nėra vien tik seksas. Kad perlips savo prigimtį ir bene didžiausią malonumą, kuris ilgą laiką buvo jos gyvenimo varikliukas. Kad sugebės atverti viską, ką slepia, nieko neslėpdama papasakoti ir apie tai, kaip tėvas, vietoj vakarienės, į burną sukišdavo savo daiktą vos dešimties sulaukusiai mergaitei; ir apie tai, kaip naktimis drebėdavo trokšdama dar vienos dozės, vardan kurios turėdavo skėsti kojas prieš gimdytoją... Ir – o Dievai – visas tas siaubas Julijaus neišgąsdino. Jis liko šalia, jis ir toliau laikė Mercier ranką, ir toliau naktimis ją tvirtai apsikabindavo ir glausdavo sau prie krūtinės, kol šioji kankinama košmarų imdavo nevalingai drebėti. Kodėl, dievaži, kodėl ji nesugebėjo išlikti šalia tuomet, kai Julijui to reikėjo. Juk dabar viskas būtų kitaip. Jiedu kurtų savo laimingą pasaką, pilną tam tikrų nuopolių ir visai nebaisių barnių, kadangi jie tik tvirtina tikra meile pagrįstus santykius.
- Julijau... – jau nebežinia kelintą kartą merginos lūpas palieka patyliukais ištartas vaikino vardas. Taip trapiai, tarytum bent šiek tiek garsiau pasakius, šis sudužtų it krištolinė taurė ir šukės pabirtų aplinkui, subraižydamos baltą merginos odą, - aš žinau, kad stengiesi, mielasis, žinau... Ir žinau, kad gali dar labiau pasistengti, tu tik patikėk savimi taip, kaip aš tikiu tavimi, - šneka pašnibždomis, lyg taip jos tariamus žodžius galėtų girdėti tik Julijus, o Azrael supuvusios sielos šie nepasiektų. Darija pažįstama su antgamtiniu pasauliu, tačiau nesuvokia, kaip viskas veikia, kai demonas apsėda dar pusiau gyvą kūną. Ji nesuvokia, kad jie tampa vienu asmeniu, tarytum žmogumi, kurį kankina asmenybės susidvejinimas. Du protai, kovojantys vienas su kitu galvoje, nelygiame mūšyje, mat visad laimi stipresnis ir tamsesnis. Merginai akimirką išties lengvai sulinksta kojos, vos tik ji pagaliau ir vėl pajaučia tą išsiilgtą šilumą, tą tvirtą vyro glėbį. Šiek tiek susigūžusi ji prisiglaudžia arčiau vyro ir nevalingai suvirpa, o tuomet pasistiebusi rankomis tvirtai apsivija jo kaklą, - žinojau, žinojau, kad tai suveiks, Julijau... – sušnabžda tvirtai glausdamasi prie mylimojo, - viskas gerai, juk žinai, kad manęs taip lengvai nesunaikins. Ir aš įsivaizduoju, aš žinau, kaip tu kovoji. Tik netikiu, kad jis stipresnis. Tu, Julijau, gali daugiau, negu pats manai. Tu gali jį įveikti, mielasis.. – švelnūs žodžiai vienas po kito palieka sirenos lūpas. Neatpažįstamai pasikeitusi Darija. Koketės, viliotojos čia nebeliko. Tik iki išprotėjimo mylinti moteris. Nesuvokianti, kad trokšta ir siekia neįmanomo.


Grief, I've learned, is really just love. It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing "presence" in our existence.
avatar
Emotions - Happiness, anger, jealousy... Is the mind experiencing
NAME :
SI

POSTS :
565

REPUTATIONS :
61

CREDIT :
mad_gangsta/BLØØDXSTAIN

CLAIM :
Chris Wood

ABOUT :
Visi žinome tuos apokalipsės raitelius. Taigi... Azraelis yra vienas iš jų. Jis yra mirtis ir dėl to viskas turėtų būti aišku.


2016-12-10, 01:59

Kaip gražu matyti kaip lengvai pasikeičiančia asmenybė, įtakota kažkokio jausmo. Kaip malonu klausytis žodžių, kurie iš ties turi prasmės ir galios. Kaip malonu... jausti, kad tie žodžiai iš ties veikia, tačiau velniškai apmaudu, kad jų poveikis yra slopinamas asmens, kuris šio kūno negali taip lengvai palikti. Azraelio pažadas yra nelaužomas. Jei jis pasakė, kad kankins Julijų tai ir kankins ir nesvarbu kokiais būdais. Iš ties labai apmaudu ir tai, kad Daria nepalieka jo ramybėje. Azraelis, vis dėl to, nėra ta būtybė kuri noriai pati tepasi rankas krauju. Jam patinka stebėti laimingą žmonių gyvenimą. Jis sugeba stebėtis ir ta, gan kvaila ir naivia meile. Tai, kad jis yra mirtis nereiškia, kad pastarasis privalo būt šaltakraujis žudikas, kuris tempte tempia sielas velniai žino kur. Jis yra paskutinėje visų raitelių vietoje. Mirtis - galutinis taškas, o kiti jo vyksta dar daugybė dalykų. Jis nekelia bado, nekelia karų, nieko neverčia išeiti iš proto ir šokti nuo stogo ar prieš atvažiuojantį galingą automobilį, kaip tai padarė pats Julijus. Tam įtakos turi kitos tamsiosios sielos. Jis tik atlieka savo darbą. Na gerai, gal karts nuo karto ir sužaidžia vieną ar kitą kruviną žaidimą, tačiau taip būna tik tada, kai žmogaus gyvenimo laikrodukas sumuša lemtingą skaičiuką savo laikrodyje.
Iš vienos pusės gražūs merginos žodžiai vertė Azraelį nusikvatoti, tačiau jis susilaikė ir toliau glausdamasis prie nieko blogo neįtariančios sirenos. Kur buvo tada tas tikėjimas? Tikėjimas, kurio tada reikėjo tai iškankintai, pasimetusiai ir skausmo pritvinkusiai sielai? Žinoma, Julijus ne kartą ir ne du girdėjo panašius žodžius. Tiek mergina, tiek kiti žmonės bandė jį atvesti į sveiką protą, tačiau kaltės jausmas buvo per daug stiprus ir čia Azraelis nesuprato vieno elementaraus dalyko. Kaip žmogus, kuris gelbėjo gyvybes, susidėjo su ta, kuri jas atimdavo ir kodėl galiausiai pats atėmęs gyvybę jis pasijuto taip blogai nepaisant to, kad nekreipė dėmesio į tą, kuri gyveno tų atimtų gyvybių sąskaita? Gal čia veikė kažkokia kita meilės atmaina, kurios Azraelis nesuvokė, o gal ir pats Julijus nesuprato ką reiškė žudyti iki tol kol pats to nepadarė. Gal jis nesuvokė to keisto jausmo kai susitepi rankas nekaltu krauju. Gal iš pradžių jis manė, kas su tuo gyventi galima, bet supratęs, kad tikrovė yra kiek kitokia, nusprendė pats atsiduoti mirčiai ir neklausyti merginos. Gal jis pabijojo to... kad žudymas jam taps dalyku, kuris nieko blogo nereiškia.
- Man taip trūksta jėgų... - skausmingai prabilęs vaikinas vos jaučiamai pakraipo galvą į šonus. Kilstelėjęs galvą kiek aukščiau, lūpomis vos jaučiamai perbėga merginos ausimi. - Kaip aš galiu įveikti mirtį jei neįveikiau savęs pačio ir kaip galiu... - giliau įkvėpęs ir dar stipriau suspaudęs merginą glėbyje, Azraelis galiausiai nusprendė baigti šį trumpą žaidimą, - kaip galiu tikėti tavimi, jei tu nuo manęs nusigręžei kai man tavęs labiausiai reikėjo? - grodamas paskutinius akordus ir po truputį pamiršdamas Julijaus rolę, Azraelis galiausiai prispaudė savo lūpas prie merginos ausies. - Norėjau pasakyti... kaip gali tikėtis, kad tavo padrąsinimai dabar privers jį kovoti prieš mane jei jie neturėjo jokios įtakos dar tada kai jis šoko po automobilio ratais, m? - Šį kartą kiek grubiau spustelėjęs merginą glėbyje šis vis dar šnibždėjo jai į ausį, tačiau jo žodžiai buvo žymiai atšiauresni ir grubesnis. - Tikrai manei, kad kažkoks daikčiukas suteiks taip stipriai sužalotais sielai tiek daug jėgų, kad jis sugebėtų įveikti mane? - Azraelis nusijuokė, tik juoktis tokioje situacijoje ir galėjo. Jei žmogus nesugeba įveikti paprasto demono esančio jo kūne, tai kaip jis įveiks jį? Bet žinoma... sirena to nežinojo ir už tai pykti būtų buvę kvailą, tad ir belieka juoktis. Ką gi daugiau darysi. Vaikinas nuo merginos dar nesitraukė. Vis dar laikė ją apkabinęs, o dabar, tiksliau sakant - surakinęs savo glėbyje, kad šioji negalėtų pabėgti, tačiau po poros akimirkų šis apsisuko ant kulno su visa mergina glėbyje ir įstūmė ją pro praviras duris į namus. Pačiam beliko tik timptelti žemyn po viso glėbesčiavimų kiek pasikėlusius marškinius ir laisva ranka persibraukti delnu plaukus žengiant per slenkstį vidun. Trumpai dar kartą žvilgtelėjęs į kitoje rankoje laikomą pakabuką šis šyptelėjo paskui save uždarydamas ir užrakindamas duris, kurių raktą įsikišo atgal į kišenę.






“A lifetime isn't forever, so take the first chance, don't wait for the second one! Because sometimes, there aren't second chances! And if it turns out to be a mistake? So what! This is life! A whole bunch of mistakes! But if you never get a second chance at something you didn't take a first chance at? That's true failure.”

Back to top Go down
View user profile
if it's not okay - it's not the end.
avatar
if it's not okay - it's not the end.
POSTS :
330

REPUTATIONS :
43

CREDIT :
champagnemami; westcoast

CLAIM :
a. vikander


2016-12-10, 02:24

Tebūnie palaiminti tie, kurių gyvenimas ramiai gali imt ir pasibaigti mirtimi. Tie, kurie susitikę su paskutiniu raiteliu paleidžia į laisvę paskutinį atodūsį ir pranyksta Nebūtin amžiams. Tie, kurie tiesiog nebebūna, palieka savo kūnus arba būti po žeme, arba demonams prisiglausti. Jiems galima pavydėti. Jų kančios, kad ir kokios bebūtų, turi pabaigą. Visai kitaip su antgamtinėmis būtybėmis – jas sunaikinti labai sunku, o galiausiai tik nedaugelis pasiryžta savo vieninteliam sunaikinimo būdui savanoriškai. Daugelis su kančiom kovoja dar baisesniais poelgiais ir mėgaujasi kitų skausmu. Bet tai nereiškia, kad būtybėms nuo to pasidaro visiški lengva. Kad nebelieka krūtinę spaudžiančio nežmoniško jausmo, nepaaiškinamo. Kad viskas, nuo ko skauda, kas drąsko – tiesiog pranyksta. Ne, pranyksta tik laimingiesiems, žmonėms, kurie pasineria į Nebūtį po mirties. Tie, kuriems lemta egzistuoti iki kol stipresnė jėga su jais susidoros – tai prakeiktieji.
Darija nebuvo šventa. Ji net negalėjo vadintis geru žmogumi. Dėl to nieko keisto, kad iki šiol save kaltina, kad tada, kai to reikėjo labiausiai, netikėjo taip stipriai savo ir Julijaus santykiais. Galbūt išsigando? Išsigando, kad būdama šalia, viską pakreips netinkama linkme – jos mylimas, švelnus ir kitų gyvybes gelbstintis vaikinas, taps jas nusinešančiuoju. Bet čia tik prielaidos, kurioms niekuomet nebus lemta tapti patvirtintomis arba paneigtomis. Mercier neturi atsakymų į begalę klausimų ir jų viena bus nepajėgi susirasti. Sirena savęs velniškai ilgai klausinėjo, kodėl Julijus apskritai yra su ja, ypač žinodamas, kas yra Darija? Kodėl jis tiki, kad moteris gali pasipriešinti prigimčiai? Atsakymas į klausimą, kodėl jai galiausiai pavyko pasipriešinti, ir taip aiškus – jau aptarta meilė. Bet iš pat pradžių, ką tokio sugebėjo vaikinas pamatyti sirenoje, kad galėjo ja tikėti tuomet, kai jinai pati savimi nebetikėjo? Jis suvedė su kolega, dirbančiu skrodimų skyriuje. Šis dažnai parūpindavo Darijai širdžių – žinoma, jos nebebuvo tokios skanios ir nuodėmės vertos, kaip šiltos, ką tik išplėštos iš dar gyvo žmogaus kūno, bet to pakakdavo, kad mergina palaikytų gyvybę bei energiją. Šiek tiek nemoralus elgesys, bet vis geriau, negu pastovus kitų žudymas?
- Ne, Julijau, - užsispyrusi mergina papurto galvą, o veide net kelioms akimirkoms nušvinta menka šypsenėlė, nevalingai prasibrovusi pro sunerimusios merginos mimiką, vos tik švelnios, šiek tiek vėsios lūpos, priliečia jos ausį. Jis pamena, jis žino savo moters silpnąsias vietas. Viešpatie, jeigu šįkart taip ilgam, palyginus su praeitais susitikimais, sugebėjo įveikti demoną, gal tai reiškia, kad ne už kalnų ir viso šito mūšio laimėjimas? – netrūksta, tu gali, aš gi žinau... – dar pabaigia savo prieš tai ištartą mintį. Stipriau suspausta glėbyje, sirena nežymiai prikanda apatinę lūpą. O tuomet jos kūną perlieja ledinis vanduo ir į krūtinę susminga atbukęs, audinius skaudžiai plėšantis peilis. Pakerta kojas, atima kvapą, o širdis net nustoja trumpam daužytis krūtinėje. Kiekvienas vyro ištartas žodis tik dar ir dar skaudžiau supurto smulkią merginą, kuri to net nejausdama susigūžia, - Julijau... – paskutinį kartą bejėgiškai sušnabžda mylimojo vardą, nors jau puikiai suvokia, su kuo šnekasi. Ta palaimos kupina akimirka turėjo kažkada baigtis, jos mylimasis ir vėl pralaimėjo kovą. O gal..išvis nebuvo jos laimėjęs? – pavargai viską stebėti iš šono, Azrael? – stebėtinai greitai silpna ir pažeidžiama moteris persimaino į užsispyrusią, tvirtą ir karingą sireną. Ji nesistengia muistytis ar ištrūkti iš demono glėbio, puikiai suvokia, kad tai būtų bergždžias bandymas. Nieko neatsako ir į klausimą apie pakabuką. Tegul lieka pas Azrael, tai suveiks, tai suteiks daugiau jėgų Julijui, to net demonas nesugebės suvokti. Nespėja susigaudyti, kai jau yra įstumta į namo vidų. Darija galiausiai žengia nemažą žingsnį atbula, kai pagaliau demonas ją paleidžia ir susikryžiavusi rankas po krūtine stebi vyrą iš padilbų. Užsispyrusi kovotoja dabar stovi priešais demoną, siunčia nebylią žinutę, kad ją nugalėti nėra taip ir lengva, nepaisant to, kad ką tik buvo absoliučiai pažeidžiama moteris, - na ką, Azrael, eilinį kartą trypsi mane savo žodžiais? Niekinsi mane? Vaje... greičiau apsiverksiu – greičiau jausies nugalėtojas? – pašaipios frazės palieka merginos lūpas, kol šioji klausiamai išrietusi antakį netgi sugeba šyptelėti žinodama, kad tokiose situacijose demonus jų potencialių aukų toks drąsumas tik dar labiau įsiutina, tačiau dažnai ir išmuša iš vėžių, - ar šį kartą programoje kažkas jau įdomesnio numatyta?


Grief, I've learned, is really just love. It's all the love you want to give, but cannot. All of that unspent love gathers in the corners of your eyes, the lump in your throat, and in the hallow part of your chest. Grief is just love with no place to go.
Back to top Go down
View user profile
Sponsored content


Back to top Go down
 
In/out
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: 17/01/25 atnaujinimas :: būstai :: Azrael Hader-
Jump to: