| | | Author | Message |
|---|
 |  2016-11-13, 17:13 | |
| |
| | | |
| | 2016-11-20, 20:51 | |
| Po to, kai Savannah išėjo, viskas tapo netaip. Ramiau, bet tikrai ne taip, kaip jis norėjo. Jis net to suknisto kebabo, lakstančio po namus, pasiilgo. Jis ilgėjosi absoliučiai visko. Praėjo...na, ėjo jau šeštas mėnuo, tad beveik pusmetis. Ir Dominick kiekvieną dieną save keikė. Iš pradžių gal netgi apsidžiaugė. Juk grįžo laisvė, jo neribotos laisvės valandos. Galėjo lakstyti paskui sijonus, gerti, kiek pajėgs ir vestis į namus net ir bomžus nuo gatvės. Bet nenorėjo. Nei kitų sijonų, nei bomžų nuo gatvės. Tuo labiau bomžų nuo gatvės. Tiesa, alkoholio neatsisakė. Galbūt netgi pasakė jam tris „taip“. Pradėjo dažniau būti pas Trevorą bare, ko anksčiau nedarė, nes dažniausia ten būdavo Sintija. Tiesa, juokeliai apie šunis ir beast mode nesibaigė, bet jis prie jos priprato ir ją pripažino. Trevoras šokinėjo iš laimės, tačiau visai nesidžiaugė dėl esamos draugo padėties. Diena iš dienos gėrė. Nebuvo tos dienos, kada jis normaliai neišsiblaivytų. Ir dirbo, žinoma. Daug dirbo. Apsiėmė net ir papildomą darbą, kad nereikėtų būti namuose, nes tuščias loftas jį varė iš proto. Dabar medžiojo ne vien tam tikrų rasių atstovus. Gąsdino Toniui, jo darbdaviui, neįtikusius verslininkus, šiaip pasiturinčius tipelius, tuos pačius narkotikų prekiautojus.
O šiandien jis nusprendė, jog viso to per daug. Jis norėjo, kad grįžtų Savannah. Net ir Pončka, kuri sugriaužė jo mėgstamiausią pistoletą. Žinojo, jog galbūt jau per vėlu kažką daryti, juk praėjo tiek laiko, bet ką padarysi, Dominick kaip žirafai, lėtai „daeina“, ko jis nori ir ką reikia daryti. Atėjęs į autoservisą pamatė kelis augalotus vyrukus ir iškart prisiminė Crenshaw. Juk tai buvo jo servisas. Pasiraukęs jis įėjo į vidų ir paklausė, kur būtų galima rasti Savannah. Nukreipę vyrą į tolimesnį garažo kampą, kur turėjo būti keli kabinetai vadybininkams (moteris šiuo metu glaudėsi būtent čia), Dominick pabeldė į duris, melsdamasis Budai, Kalėdų Seneliui ir Velykų kiškiui, jog ji būtų viduje. |
| | | |
| | 2016-11-20, 21:01 | |
| Savannos gyvenimas taip pat pasikeitė. Kur kas labiau nei ji norėjo. Beveik mėnesį ji glaudėsi autoservise, miegodama ant nedidelės sofutės ir valgydama tik karštu vandeniu užpilamus bomžpakius, nes jokios nei viryklės, nei orkaitės, nei mikrobangės čia nebuvo. Po mėnesio ji rado nedidelį kambariuką užmiestyje, nes nelabai ką daugiau galėjo sau leisti. Šiaip ar taip, didžiąją dalį pinigų uždirbdavo būtent Dominick, o kai teko pačiai mokėtis ir už maistą, ir už nuomą, ir mokesčius mokėti, nelabai daug kas likdavo. Tačiau Savannah nesiskundė. Ji pasinėrė į darbą, sumažino pasirodymus striptizo klube iki minimumo. Beveik visą laiką vaikščiodavo tepaluota, pajuodusiais pirštais ir be makiažo, tačiau autoservisas padėdavo jai užsimiršti. Šiaip ar taip, čia buvo tiek triukšmo, kad nebuvo kada galvoti apie ateitį, kuri nuplaukė.
Lindėdama kambariukyje, kuriame būdavo per savo pietų pertrauką, Savannah valgė tą patį atsibodusį ir nepakenčiamai neskanų bomžpakį. Siurbdama ilgus makaronus, moteris atsiduso išgirdusi beldimą ir nutrenkė pakuotę su karštu maistu ant stalo.
- Ar žmogus negali dešimt minučių ramiai pavalgyt? Būtina jum pastoviai lyst man į akis? - išrėkusi, net nežinodama kas jos laukia, Savi nuėjo prie durų ir jas plačiai atlapojo. Kadangi prieš atsistodama buvo įsidėjusi į burną kalną makaronų, vienas taip ir kabojo jai prie lūpų, nes iš nuostabos Savi jį net pamiršo. Skubiai makaroną įtraukusi į burną, Savannah krenkštelėjo ir skėstelėjo rankomis. - Nusprendei vairuoti, išsilaikei teises, nusipirkai mašiną ir ji sugedo? - šyptelėjo. Mostelėjo ranka į dešinįjį serviso kampą. - Su mašinomis dirba Džeremis, aš tik su motociklais. Pasakyk jam, kad pritaikytų draugo nuolaidą. |
| | | |
| | 2016-11-20, 21:40 | |
| Kad ir kaip labai Dominick nenorėjo pripažinti, bet galbūt per ilgai laukė, kol jis visgi suprato, kiek daug prarado, kai Savannah išėjo. Gal jau buvo per vėlu kažko tikėtis, juk tiek laiko praėjo. Po tiek laiko labai sunku viską sugrąžinti į tas vėžias, kuriose jų santykiai buvo. Apskritai, vyras galbūt netgi norėjo patobulinti jų santykius. Kad tai nebūtų vien seksas, gėrimas, mediniai juokeliai ir kompiuterinių žaidimų žaidimas. Taip, šitas pageidautina, jog išliktų. Bet Dominick pats suprato, jog kartais vis dėlto jiems reikia rimtai pasikalbėti. Anąkart nesigavo arba jis pats dar nelabai norėjo, be to, jis buvo savotiškam šoke, kai sužinojo, jog jo moteris vis dėlto yra kitos rasės. Ne, jis to fakto pakeisti negali, bet jis pripažino, jog kai kurie kitos rasės asmenys yra ne tokie, su kokiais jam tekdavo susidurti. Jie galėjo būti geresni, jie galėjo nepulti be priežasties.
Šūdas, jis nepasiėmė gėlių. Bet jis galėjo garsiai paleist Snoop Dogg ir bandyti Savi atsiprašyt. Ne, kažin ar tokiose situacijose tinka snūpis. Kai durys atsidarė ir jis išvydo Savannah, Dominick atsiduso ir palengvėjimo ir iš nerimo. Jis niekada nemokėjo atsiprašinėt, tuo labiau, taikytis su kitais žmonėm. Bet bent jau buvo galima pabandyt.
- Nusprendžiau vairuot be teisių. Tiktai kad visos mašinos prijaučia stotelėm, tai žinai... – neatsiklausęs vyras žengė į vidų ir paskui save uždarė duris. Jei būtų galėjęs, tai tą pačią akimirką būtų šokęs prie Savi ir puolęs ją kaip alkanas žvėris, bet jie visada viską taisydavo seksu. Šįkart reikėjo kažką keisti.
- Mano motina buvo kitos rasės atstovė. Vilkolakė, jei tiksliau. Persivertusi ji nužudė mano dvi seseris ir dviejų mėnesių nesulaukusį brolį. Tėvui teko ją nužudyti. Po to nusprendžiau, jog negaliu kelti grėsmės ne vien sau, bet ir kitiems. Todėl nenorėjau prasidėti su jokia kita rase. Tai atrodė pernelyg pavojinga. – Dominick kelis kartus neramiai pasimuistė stovėdamas, matėsi, jog jam nemalonu pasakoti apie savo praeitį, bet jis tai padarė.
- Aš...atsiprašau. Jog nesupratau anksčiau. Jog nesistengiau suprasti. – moteris turėjo suvokti, jog pripažinti savo klaidą vyrui turėjo kainuoti nemažai pamintų principų. Ypatingai, kai Dominick buvo toks užsispyręs asilas.
- Žinau, jog tai sakyti yra per vėlu ir čia įsiroviau kaip koks marozas su trim palotskėm, bet norėjau, jog tai žinotum. – tarstelėjęs Dominick žvilgtelėjo į Savi veidą ir, geriausiu atveju, tiesiog laukė, kol ši pasakys, jog jis gali eit į visas keturias ir negrįžt.
|
| | | |
| | 2016-11-20, 22:02 | |
| Žinote tą jausmą, kai išdidžiai atsistoji, išeini trenkdamas durimis, o po to kelias akimirkas palauki, nes slaptai tikiesi, kad tas, kuris rūpi, tave seks paskui? Savi šiuo jausmu gyveno pirmuosius kelis mėnesius po skyrybų. Jautėsi apgailėtinai vis patikrindama telefoną ar elektroninį paštą. Tačiau iš jo nebuvo jokių žinių. Kai Savannah parašė jam žinutę, kad susirado kitą butą ir atvažiuos pasiimti likusių daiktų, ji ne tik kad nesulaukė jokio atsakymo, bet ir atvažiavusi į loftą rado visus daiktus sukrautus prie durų. Girdėjosi, kad kažkas buvo namie, tačiau Dominick akivaizdžiai nenorėjo jos matyti. Tą daiktų atsiėmimo dieną Savannah nustojo tikrinti telefoną ir elektroninį paštą. Ji jau žinojo, kad nieko ten neras. Ir nors tikėjo, kad kažkada Dom ją mylėjo, Savi suprato, kad reikėjo tiek nedaug, kad bet kokia meilė dingtų.
Dominick nusprendus užeiti, Savi atsitraukė per kelis žingsnius ir atsirėmė į stalą. Nieko nesakė, tik išklausė ką jis turėjo pasakyti. Prikandusi lūpą, nuleido akis. Jautėsi... kalta. Tarsi pati būtų išžudžiusi jo šeimą, tarsi ji būtų kalta dėl viso šito skausmo ir viso gyvenimo, pastatyto ant neapykantos. Papurčiusi galvą, tarsi bandytų viso šio liūdesio nusikratyti, Savannah krenkštelėjo, tačiau balsas vis tiek buvo prikimęs.
- Tai ir yra problema, Dom. Kad tai sužinau tik dabar. - pakėlusi akis į vyrą, Savannah sukryžiavo rankas ant krūtinės ir giliai įkvėpė. Žinojo, kad pati priėmė sprendimą išeiti, kad negali jo kaltinti dėl šio išsiskyrimo, tačiau galėjo jį kaltinti dėl to, kad jam prireikė pusės metų suprasti jo iš tiesų nori. Pusė metų - velniškai ilgas laiko tarpas.
- Užjaučiu dėl mamos. Tačiau... Praėjo pusė metų, Dom. Žinau, kad tau reikia laiko susidėlioti mintis, tačiau pusė metų? Per tiek laiko gali parašyti knygą. Arba ištekėti už kito. Arba apkeliauti pasaulį. Blet, buvo tokių, kuriems tam užteko aštuoniasdešimties dienų. |
| | | |
| | 2016-11-21, 10:34 | |
| Taip, Dominick pasielgė kvailai. Daugiau, negu kvailai – pasielgė kaip subingalvis, bet jis toks buvo. Jis praktiškai nuo gimimo buvo didelė rakštis subinėj. Žinoma, tai nėra pasiteisinimas, jis tikrai galėjo elgtis žymiai gražiau ir galbūt netgi anksčiau susivokti, jog pasielgė neteisingai, jog tam, kad jaustųsi laimingas, jam reikia Savi, tačiau jis nebuvo iš tų, kurie daug šneka apie savo jausmus ar problemas. Susidėdama su juo moteris žinojo, jog bus sunku. Jis buvo užsispyręs, principingas, gan tiesmukas ir karštakošis. Jis veldavosi į pykčius ar nesutarimus vien tam, jog būtų proga padaužyti indus, o vėliau pasakyti, jog taip netyčia gavosi. Kad be Savi gyventi negali, bent jau taip, kaip anksčiau, jis suvokė ir anksčiau, tačiau tada buvo per daug principingas, jog jai imtų parašytų „hey, aš totali mėšlo krūva ir už tai atsiprašau, gal galim vėl pradėt iš naujo?“. Ji išėjo ir viskas. Vadinasi ji nenorėjo būti kartu. Tokia buvo jo logika. O dabar nežinia, kaip pasikeitė jo mąstymas, tačiau jis žinojo, jog padarė daug klaidų santykiuose ir dėl to moteris turėjo pilną teisę nenorėti vėl būti su Dominick.
Pasikasęs galvą, vyras taip ir nežengė arčiau link Savi, kad ir kaip norėjo. Dievaži, jautėsi kaip koks vaikas, kuris sudaužė vazą ir dabar reiktų pasiaiškinti, kaip tai įvyko.
- Žinau, jog per vėlai tai sakau, bet kaip kokiai žirafai, kol aš sugalvoju kažką daryt, praeina daug laiko. Arba aš kaip koks internet explorer, - gūžtelėjęs pečiais Dominick kaip visada bandė pajuokauti, bet šįkart pats kažkodėl nesijuokė iš savo medinių bajerių.
- Taip, taip, puikiai tai suprantu. Žinau, kad kažko tikėtis yra smarkiai per vėlu, bet tiesiog norėjau, kad žinotum ir tai, jog...myliu tave. Vis dar. Buvau nevykėlis, jog bijojau tai pasakyti anksčiau ir bijojau, jog santykiai taps žiauriai rimti ir dėl jų reikės dar labiau stengtis. Tiesa, nelabai stengiausi, turbūt visai nesistengiau, tačiau dabar tai suprantu. – na, tai turbūt buvo ilgiausias jo monologas per visą gyvenimą, nes Dominick niekada nemėgo daug kalbėti, ypatingai apie jausmus, tačiau dabar viską pasakė. Abejojo, jog nuo tokių žodžių Savannah persigalvos ir atšuoliuos jam į glėbį kaip kokia kalnų ožka, bet jis tiesiog norėjo jai tai pasakyti. Anksčiau to nepasakė, nes bijojo, bet dabar ji turėjo teisę tai žinoti ir elgtis su šita informacija kaip tinkama. |
| | | |
| | 2016-11-21, 11:00 | |
| Savannah žiūrėjo į Dominick kiek nepatikliai. Iš dalies jos gyvenimas buvo ramesnis be jo šalia, kur kas mažiau problemų. Tačiau tuo pačiu ji pasiilgo tų nesąmonių, tu medinių bajerių, to audringo sekso. Ji nebijojo būti viena ir tikrai nebijojo likti senmerge, tačiau gyvenimas su Dom šalia buvo gražesnis. Jis priversdavo ją šypsotis, juoktis, kvatoti. Dėl jo ji norėdavo grįžti namo anksčiau, su juo norėjo būti. Ir Savannah buvo ne tokia, kuri apsimetinėtų.
- Jeigu tu nori, kad visa tai veiktų, kad mes galėtume visa tai ir vėl sulipdyti, prireiks šiek tiek daugiau nei vieno atsiprašymo. - papurčiusi galvą, Savannah pažvelgė į laikrodį. Tikėjosi, kad pamainos viršininkas neįsiverš į vidų ir nepradės aiškinti, kad reikia grįžti atgal prie darbų. O jei taip ir nutiktų, Savi buvo viena geriausių jo darbuotojų, pastoviai čia sėdinti viršvalandžius. Ji nusipelnė šiek tiek laiko tik sau.
- Aš nebenoriu, kad viskas būtų taip, kaip buvo. Nebenoriu nežinoti kas tu ir ką galvoji. Nebenoriu kad slėptum nuo manęs savo mintis, nebenoriu slėpti nuo tavęs to, ką galvoju aš. Aš noriu galėti tau pasakyti, jei pasiilgau savo gaujos, jei galvoju apie juos. Noriu be sąžinės graužaties išeiti per pilnatį ir neapsimesti, kad einu dirbti. - kreivai šyptelėjusi, moteris svarstė apie dar vieną punktą, apie kurį dar nieko nepasakė. Žinojo, kad Dominick tai gali pasirodyti absurdiška, kad jis gali sakyti, kad tai kvaila, o galiausiai tiesiog nesutikti, tačiau ji privalėjo to paprašyti. Privalėjo bent jau pabandyti, nes tai buvo labai svarbu.
- Ir daugiau jokių vilkolakių namuose. Nenoriu kad juos žudytum, kankintum, muštum ar kitaip skriaustum. Visi kiti - tebūnie, tai tavo darbas. Tačiau tu pats turi vilkolakio kraujo. Tai yra mano šeima. Ir aš nebenoriu, kad nuo tavo rankos nukentėtų bent vienas vilkas. |
| | | |
| | 2016-11-21, 16:22 | |
| Jų abiejų gyvenimas buvo ramesnis, kai šalia nebuvo vienas kito, tačiau art oks gyvenimas įdomus – tai jau kitas klausimas. Dominick trūko moters per didelės meilės šunims, būtų sutikęs į namus įsileisti net ketvirtą šunį, jei ji to tikrai norėtų. Jam taip pat trūko jos retkarčiais gaminamo maisto. Tiesa, dažniausia jie valgydavo kiniečių maistą, užsisakytą iš netoliese esančio restorano, bet ne tame esmė. Labiausia vyrui trūko pačios Savi. Mėgdavo ją apsikabinti, eidamas miegoti, jau buvo pratęs prie jos kūno, kuris daugumą laiko būdavo prisiplojęs prie Dominick.
- Puikiai tai suprantu. Neprižadu, jog iškart matysis pokyčiai, tačiau esu pasiruošęs keistis santykiuose...turiu omeny į gerąją pusę. – krenkštelėjęs vyras pats apsižvalgė aplink, kai Savannah dirstelėjo į laikrodį. Jam jau reikia nešt mėsas iš čia ar dar ne?
- Aš negaliu to prižadėti, nes man duodami taikiniai gali būti bet kas. Negaliu nuspėti, ką kitą dieną man lieps surasti ir nužudyti, tačiau galiu prižadėti, jog namuose nebus jokio tipo žudynių. Rodriguez parūpino darbui skirtas patalpas. Bent jau sienų nereikės šveisti kiekvieną dieną. – kreivai vyptelėjęs Dominick nedrąsiai priėjo prie moters bei paėmė jos vieną ranką, sunerdamas jų pirštus. |
| | | |
| | 2016-11-21, 16:36 | |
| Dominick galėjo aiškinti ką nori, tačiau Savannah žinojo kaip viskas veikia. Jis buvo geriausias medžiotojas mieste. Ir jeigu geriausias medžiotojas mieste, geriausias savo amato specialistas staiga nusprendžia, kad tam tikros rasės nebežudys, tačiau kitas žudys ir toliau taip pat puikiai, ar tikrai jam dėl to gali kažką sakyti? Jeigu tai netiktų Rodriguez, Savi net neabejojo, kad atsirastų kitas užsakovas, kuriam tokios sąlygos atrodytų pilnai tinkamos.
Dominick priėjus arčiau ir paėmus jos ranką, Savi prikando lūpą. Buvo pasiilgusi šio vyro, kad ir ką bandytų įrodyti. Ji mylėjo jį, norėjo jo šalia, norėjo su juo planuoti savo ateitį. Tačiau neketino taip lengvai nusileisti dėl to, kas jai buvo taip svarbu. Ji per ilgai bėgo nuo savo praeities, per ilgai neigė savo prigimtį. Buvo pats metas pastovėti už save ir už savo rasę.
- Ne. Tu neprivalai man pažadėti, nes norėčiau, kad jeigu kada tave pultų vilkolakis, tu gintumeis, net jei tai reikštų, kad nužudai vieną iš mano gaujos. Tačiau nebenoriu, kad priimtum vilkolakių žudymo užsakymus. Tu esi geriausias medžiotojas mieste ir tu turi teisę reikalauti sau patogių sąlygų. Šiuo atveju jos patogios man. Ir man to reikia, Dom. |
| | | |
| | 2016-11-21, 22:43 | |
| Rodriguez buvo tik Tonio pakalikas. Jis atsiųsdavo pavestas užduotis, pinigus už darbą, dažniausia atvažiuodavo pašalinti lavonų. Buvo tokio pusbrolio anūkas. Devintas vanduo nuo kisieliaus žodžiu. Geras vaikis, nesugadintas. Ne taip, kaip Tonis – tas vyras tiesiog norėjo žudyti, tačiau pats nešvaraus darbelio nesiėmė, dėl to šitas darbas atitekdavo Dominick. Visi teigė, jog jis dar žiauresnis nei pats medžiotojas, nes dešimt metų pralaikė savo žmoną rūsyje, kuriame ją kankino dėl to, jog sklindo kalbos, kad ši galimai yra tiesiog šnipė ir perduoda informaciją apie Tonio veiklą kitiems šaltiniams. Gandai nepasitvirtino, tačiau vyras galėjo susirasti naują žmoną.
- Gerai, zuiki, padarysiu tai dėl tavęs. – burbtelėjęs jis spustelėjo jos ranką, kiek palinkęs į priekį priglaudė lūpas prie kaktos. Dominick žinojo, kad nuolaidų su Toniu retai galima gauti, ypatingai dėl to, jog jis pats nemėgo visų rasių be išimties. Galbūt vyras dėl to ir sutiko pas jį dirbti. Tonis apskritai, nemėgo rasių ir nors turėjo daug verslo reikalų su jomis per savo atstovus, nes visi, ne vien žmonės nori kurti savo verslą ir padaryti kažką patys. |
| | | |
| | 2016-11-21, 22:59 | |
| Suprasdama, kad bent jau šį "karą" laimėjo, Savannah patenkinta išsišiepė. Žinojo, kad negalėjo per daug reikalauti iš karto, gi Dominick klykdamas pabėgtų, jei ji staiga pareikalautų keisti darbą, butą, tuoktis ir vaikus gimdyti. Todėl ji tiesiog paprašė to, kas jai dabar atrodė svarbiausia - neliečiamybės savo rasei. Ir vien tai, kad Dom sutiko, Savi reiškė neįtikėtinai daug. Tyliai nusijuokusi, tarsi tai būtų labai jau smagus pažadas, Savannah patenkinta palinksėjo.
- Ačiū. Manau nutuoki kiek daug man tai reiškia.
Suprasdama, kad nereikėtų apsiriboti tik bučkiais į kaktą, Nightingale rankomis apsivijo Ferguson kaklą ir lūpas priglaudė prie jam priklausančių. Bučinys buvo aistringas ir karštas, koks ir priklausė žmonėms, kurie šitiek laiko nesimatė. Pačiai Savannai atrodė keista, kad po šitiek laiko praleisto atskirai jie vos susitaikę nepuolė plėšti nuo vienas kito drabužių. Vis dėlto, nori nenori besibučiuojant į galvą šovė klausimas - kiek dar merginų Dom bučiavo, kol jie buvo atskirai? Galbūt netgi su kuria nors draugavo? Būtinai reikės tai išsiaiškinti. |
| | | |
| | 2016-11-22, 20:55 | |
| Dominick tikrai klykdamas būtų pabėgęs, jei moteris būtų ėmus kiek smarkiau jį spausti. Jis juk buvo toks žmogus. Jis nebijojo įsipareigoti, ypatingai Savi, tačiau jei ji tą pačią akimirką būtų pradėjusi kalbėti apie vaikus, vyras turbūt garantuotai būtų pradėjęs sukti temą visai į kitą pusę. Nors ir pats kartais pagalvodavo apie mažą savo kopiją, tačiau dar nebuvo visiškai tam pasiruošęs. Tik ne dabar.
Pajautęs Savi lūpas ant jam priklausančių, Dominick automatiškai apsivijo jos kūną rankomis, tvirčiau priglausdamas ją arčiau savęs. Bučinys darėsi vis aistringesnis ir šiek tiek savininkiškas. Juk vyras tiek laiko nelaikė moters savo rankose, automatiškai jam taip gavosi. Jis nebuvo toks, kuriam abstinencija nieko nereikštų. Kad ir kaip Savannah norėtų, ar tikėtųsi, vyras nebuvo parsivedęs į namus nė vienos moters. Jam netyčia taip gavosi. Nė viena nesugebėjo patraukti jo dėmesio, jog šis imtų ir parsivestų šią į savo guolį. |
| | | |
| | 2016-11-23, 11:53 | |
| Suprasdama, kad šis bučinys neabejotinai veda prie šio to daugiau, Savannah, nors ir nelabai noromis, bet atsiplėšė nuo mylimojo, paleisdama jį iš savo glėbio. Šyptelėjusi žvilgtelėjo į laikrodį kabantį ant sienos ir švelniai paglostė Dominick skruostą. Žinojo, kad jis prieštaraus ir bandys ją įtikinti, tačiau Savi buvo neperkalbama.
- Mažiau, žinau, kad labai manęs pasiilgai ir kad tikrai nenori vos susitaikius iš karto vėl išsiskirti, bet aš privalau grįžti prie darbo. Pats žinai, Zachariah netaiko išimčių net geriausiems savo darbuotojams. Ir tuo labiau neskiria tokio ilgio pertraukų, kokią aš čia pasidariau.
Kaltai šyptelėjusi, moteris suėmė Dom rankas ir pakštelėjo jam į lūpas dar kartą, tačiau taip pat greit ir atsitraukė, nes pati labai nenorėjo susigundyti ir bučinį pratęsti. Paleidusi jo lūpas, švelniai apsuko Ferguson ir nestipriai trenkė jam per užpakalį ir sukikeno.
- Eik. Manęs laukia ilga diena, tačiau po darbo galbūt atvažiuosiu pas tave į namus ir parodysiu naujų triukų, kuriuos išmokau kol buvom išsiskyrę. Tačiau dabar tikrai privalau dirbti. - žinodama, kad savo noru Dominick tikrai neišeis, moteris nustūmė jį prie durų ir sukikenusi išstūmė pro jas. Palaimingai atsidususi, sukikeno ir pati išėjo dirbti. Vat kaip kartais gyvenime būna - ateini tik bomžpakį suvalgyti, o susigrąžini savo gyvenimo meilę. Įdomi ta gamta. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
Similar topics | |
| |
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
