griūvėsiai

Tykus, miglotas ir ankstus rytas Sietlo priemiesčiuose pranašavo visai giedrą popietę. Nors drėgmė ir žvarba rodė jau kur kas pasikeitusį orą – ruduo besąlygiškai pasiglemžė vakarinę JAV pakrantę, vis dažniau pasirodydavo lietus, o besislepianti vėsa užklupdavo visai netikėtai. Ir šį ramų rytą Marijos siluetas pasivaideno visai netoli gūdžių Sietlo miškų. Čia ji klajojo vedina alkio, o spėjusi pasisotinti dar neišaušus dienai, sugalvojo užsukti į vieną baugesnių užkampių – griuvėsiai, esantys šalia senovinių Antrojo pasaulinio karo tunelių. Šią atokią vietą supo rudenėjantys medžiai, o jaukią atmosferą po kojomis čežantys lapai ir karts nuo karto pasigirstantis kokio pavėluotai į šiltus kraštus neišskridusio paukščio čiulbėjimas. Marija balansuodama ant visai apgriuvusios pakylos, rūkė tabako suktinę ir stebėjo išpučiamus dūmus, paliekančius jos lūpas ir pradingstančius ryto ūkanose. Visa tai atrodė šitaip romantiškai, tik buvo viena bėda – Marijos nuotaika nebuvo tinkama romantizuoti Vašingtono rudenėjančią gamtą, moters galvoje dabar sukosi visai kitos idėjos. Vampyrei šiuo metu dingojosi mintys, jog jai pernelyg trūksta to klajokliško gyvenimo būdo, kuris ją lydėjo visa jos vampyriškąją egzistenciją, o dabar ji, nors ir yra saugiame prieglobstyje nuo persekiotojų, bet jai šitaip trūksta to visai kitokio, laisvo gyvenimo. Atsisėdusi ant pakylos atbrailos ji ėmė tabaluoti kojomis kartais bato kulnu užkliudydama cementinę atbrailą, o jos minčių vis dar nepaliko idėja dingti iš Sietlo ramybės ir vėl pasinerti į nuotykius.