kapinių teritorija

2016-08-22, 13:35

2016-08-22, 13:35

Guest Guest

2016-11-26, 02:12

Nežabojamas noras pasiduoti vilko prigimčiai ir pasileisti miškais, ieškant kokios nekaltos stirnos, kurią būtų galima sudraskyti, kankino Gabriel jau kelis mėnesius, tačiau paskutiniu metu suvaldyti šiuos troškimus buvo vis sunkiau ir regis niekas negalėjo jam padėti apart visiškos iškrovos, kuomet veikiai paeina pastovėti ant kojų. Būtent dėl to kone kiekvieną dieną jis ateidavo į nuošalias kapines, kuriose itin retai lankosi žmonės ar bet kokie kiti padarai ir išlieja visą save treniruodamasis, stiprindamas kūną ir tuo pačiu metu - sielą. Ši diena nebuvo išimtis ir vos tik saulė ėmė slėptis už medžių viršūnių, vaikinas žingsniavo siauru takeliu link aikštelės, apsuptos stambių medžių kamienų, ant kurių po jo apsilankymų buvo matyti kumščių smūgiai ir nagų žymės. Numetęs kuprinę prie vos pastovinčio suoliuko Lambert nusivilko marškinėlius, apnuogindamas tatuiruotėmis papuoštą sportišką kūną ir pasiėmęs du elastinio binto rulonus ėmė juos sukti aplink krumplius. Taip, jis gijo nežmonišku greičiu, tačiau jau kelis kartus pasimokė, kad palikti kraujo antspaudų ant medžių nevalia. Visgi jis mieliau rinkosi savojo kraujo žymes ant medžių kamienų, nei svetimą kraują nasruose, kuomet nekaltas žmogus netekdavo gyvybės. Pasiruošęs treniruotei jis pirmiausia padarė šimtą atsispaudimų, vėliau pasikabinęs ant šakos tiek pat prisitraukimų. Galiausiai apšilęs jis ėmėsi kamienų talžymo, atsikratydamas viso įsiūčio, kuris dabar jį valdė, tarytum lėlininkas marionetę.

2016-11-26, 02:34

Arabellai ši diena nebuvo viena iš geriausių. Kadangi ji užsiiminėjo nešvariais darbeliais su narkotikų, ginklų ir žmonių prekyba, tad tekdavo dažnai kuopti įvairiausias problemas. Šįkart prekė nepasiekė savo galutinio taško, todėl merginai teko vykti į patį Tokiją ir sutvarkyti visas paliktas šiukšles. Žudyti ir kankinti Opheliai patiko labiausiai. Tiesiog dievino savo rasę ir niekada jos nenuvildavo savo įvairiausiais darbais. Tad šiandien, panorėjusi savo dieną užbaigti kelių nekaltų žmogelių pakankinimu, Arabella patraukė link kapinių. Ten dažniausiai lankydavosi vos keli žmonės, todėl būdavo labai patogi vieta kankynėms. Galiausiai praėjusi kapinių vartelius, mergina žengė toliau link antkapių. Tačiau staiga Bella užuodė visiškai kitokį kvapą. Nežmogišką. Priėjusi arčiau, ji užuodė vilkolakį. Pavarčiusi akeles, mergina suraukė nosį nepatenkindama ir pasuko vyruko link. Priėjusi prie medžių, kur vilkolakis treniravosi, Windsor caktelėjo liežuviu ir atsikrenkštėjo. - Negali susirasti vietos kitur savo žaidimams? Čia mano žaidimų aikštelė , - pasišypso dirbtinai ir nužvelgia vyro kūną, kuris buvo velniškai seksualus. Tos visos tatuiruotės tik pagerino visą situaciją. Susidėjusi rankas ant krūtinės sustojo netoliese ir įsmeigė savo žvilgsnį į vaikiną. - Patarčiau tau greičiau iš čia išnešti savo šikną, jei nenori, kad ji liktų randuota, - mirktelėjo akele draugiškai pasisiūlydama ir toliau stebėjo kaip vilkolakis treniruojasi, vis nužiūrinėdama jo raumeningą kūną.

Guest Guest

2016-11-26, 03:14

Kumščiai smigo į kietą kamieno žievę, palikdami joje gilias skyles, tarytum kas bandytų nukirsti augalą naudodamas didelį kūjį, vietoj to, kad pasiimtų kirvį, tačiau Gabrieliui buvo nė motais kaip tai atrodė, o išleisti skustuvo aštrumo ir deimanto kietumo nagai, kelis kartus perrėždami medį patvirtino šį faktą. Adrenalinui paėmus valdžią jis vargiai save kontroliavo, tačiau laimei kapinėse tokiu laiku niekas nevaikščiojo, nesukeldami pavojaus sveikatai. Na, bent jau vaikinas galvojo, kad čia nieko nėra, iki kol kvėpavimo takus pasiekė saldus kvapas, sklindantis nuo padaro, siurbiančio kraują tam, kad išgyventų. Nors ir galėjo jausti, bei girdėti, kaip kažkas traiškydamas po savimi nukritusius medžių lapus, juda jo link, Lambert ir toliau talžė medį, nekreipdamas į atėjūnę dėmesio. Aišku, vos tik ji prabilo, jau ir taip save tramdantis vilkas smūgiavo į kamieną tokia jėga, kad pastarasis palinko. Vis dar laikydamas kumštį kamieno viduje, jis pasuko patamsėjusias akis vampyrės link ir piktybikšai suurzgė, parodydamas, kad nesileis, jog kažkokia siurbėlė jam nurodinėtų ką daryti. Kadangi šiaip buvo gana draugiškas vaikinukas, tai ir šį kartą stengėsi nusiraminti ir nesikėsinti į vampyrės gyvybę, tačiau tas saldus kvapas, kuris dabar jam atrodė toks šlykštus, neleido to taip lengvai padaryti. -Drožk savais keliais, jeigu nenori, kad tai baigtųsi bloguoju.-sušnypštė pro dantis gyliai alsuodamas ir aiškiai parodydamas, kad jis nenusiteikęs juokauti ar gražiuoju išspręsti nemalonios situacijos. Prie viso to be abejo prisidėjo ir faktas, kad jis yra vilkas, o kaip žinia pastarieji itin saugo savo teritoriją ir neužleidžia jos svetimšaliams. Šios kapinės kažkada gal ir buvo tamsiaplaukės 'žaidimų aikštelė', tačiau nuo šiol joje karaliauja Gabrielius.

2016-11-26, 03:31

Stebėdama kaip vaikinas treniruojasi, pati Arabella net ddžiaugėsi tokiu vaizdu, nors ir jis buvo vilkolakis. Mergina tiesiog dievino vyriškos lyties atstovus, bei jų tokius raumeningus kūnus. Buvo tiesiog sunku atsispirti, ko nors nedoro nepadarius. Tačiau Windsor to išorėje neparodė, nes visas mintis ji laikydavo giliai užrakintas. Sustojusi vietoje ir užsižiūrėjusi į įsitempusius vyro raumenis, prikando apatinę lūpą ir pasko galvą šiek tiek į šoną, kad geriau išmatytų. Akimis bėgiojo per tatuiruotes, kurios buvo nusietos vyruko kūnu ir tiesiog žvilgsniu tyrinėjo. - O tai kur gražus pasisveikinimas? Nejau šiais laikais vyrai nebemoka kultūros? - caktelėjo liežuviu, kalbėdama savo švelniu balsu, kuris buvo visados velniškai ramus, kad ir kokioje situacijoje Arabella bebūtų. Tiesiog gyvenant 900 metų, jau pasidaro ir nesunku valdyti visus jausmus, bei manipuliuoti kitais. Priėjusi prie medžio, kurį Gabriel talžė, sustojo šalia ir vaikinui prieš trenkiant į medį, staigiai suėmė jo kumštį, taip sustabdydama jo smūgį, bei pakeldama savo akutes į vaikino piktas akis. - Aš sakiau jau, čia mano vieta, - pabrėžė žodį 'mano' ir nusišypsojo dirbtinai, paleisdama jo ranką. Kadangi buvo vampyrė, kuri savo galias yra įvaldžiusi visiškai profesionaliai, todėl net nebijojo šio vilkolakio. Nors iš šono galėtų pasirodyti, kad Ophelia paprasta, nieko ypatinga mergina, tačiau už save pastovėti ji tikrai gerai mokėjo. O ką jau kalbėti apie kovos metodus. Kai gyveni beveik tūkstantį metų, tai laiko veltui neįmanoma prašvaistyti. O dar plius kai tėvas toks žiaurus kankintojas. Genai tikriausiai kažkiek atsispindėjo rudaplaukėje.

Guest Guest

2016-11-26, 20:21

Prakaito lašai tekėjo jo raumeningu kūnu, priverdami raštais papuoštą odą žvilgėti net ir saulei pasislėpus už nakties skraistės, o mėnuliui blyškiai pakeitus jos vietą. Vaikinas nė nesistengė įdėmiau nužvelgti atėjūnės, kuri stovėjo per keliolika metrų, nes taip galėjo prarasti susikaupimą ir pasiduoti emocijai, kuri šį kartą nebuvo nei aistringa, nei švelni, vien įsiūtis, bandantis prasiskverbti pro įkaitusią odą. Merginos žvilgsnis, tiriantis apnuogintą kūną tiesiog degino ir jau norėjosi atrėžti, kad gana vėpsoti, kas būtų gana draugiškas atsakas tokiam padarui, tačiau jos įžūlumas paėmė viršų. -Nejau šiais laikais merginos nesupranta, kuomet joms sakoma keliauti savais keliais?-vis dar patamsėjusios akys pasisuko į vampyrę priversdamos žvilgsnius susitikti. Pastaroji atrodė tokia rami ir savimi pasitikinti, tarytum jau ne pirmą šimtmetį vaikščiotų žeme, ir iki tol buvęs pyktis, veikiamas nežabojamo laukinio šauksmo, dabar buvo sutelktas į ją.- Ak, atleisk, tu jau seniai nebesi mergina. Siurbėlė.-paskutinis jo žodis nuskambėjo taip kandžiai ir aršiai, išduodamas visą vaikino antipatiją vampyrams. Nors iš tiesų jis neturėjo jokios rimtos priežasties nekęsti šių padarų. Kuomet jo smūgis buvo sustabdytas pavojingai arti priėjusios rudaplaukės, vaikinas sužaibavo pilkomis akimis, kuris greitai pakeitė spalvą į ryškiai mėlynų, kas išdavė, jog jis nužudė ne vieną ir ne du nekaltus žmones. Dėl to žinoma gailėjosi, tačiau negalėjo nieko pakeisti. Galios sugrąžinti mirusiųjų jis neturėjo. Atleista ranka nusileido ir jo nagai akimirksniu pailgėjo, sekami gerklinio garso, panašaus į urzgimą. Jis jau nebesivaldė, o tai išdavė ir nesugebėjimas kažką kandžiai atkirsti. Visu kūnu pasisukęs į vampyrę, Gabriel galingu smūgiu susmeigė nagus į už jos buvusį medį, taip palikdamas jai tik vieną vietą pasprukimui, ir palinko virš jos taip arti, kad buvo galima girdėti stiprius ir greitus širdies smūgius ir karštą alsavimą iš, dabar jau, nasrų.

2016-11-26, 20:41

Pati tamsiaplaukė nebuvo labai jau trouble maker'e. Retai kada pirma kažką užpuldavo, nes buvo protinga savo taktikomis. Nepasikliovė savo jausmais, nes tik protas pas Ophelia imdavo viršų. Tikriausiai dėl to ir neturėjo normalaus partnerio, nes arba jis atsibosdavo arba tiesiog jį nužudydavo dėl tam tikrų priežasčių. Arabella buvo tikrai pavojinga vampyrė, žinant tą faktą ,kad ant žemės jau vaikšto daugiau nei devynis šimtus metų, todėl net ir nebebuvo jokio dalyko, kurio bijotų mergina. - Tu nesi man šeimininkas, mielasis, todėl geriau eik iš čia, kol nesubjaurojau tavo dailaus veidelio, - rankute perbraukusi per vaikino dailų veidą, šyptelėjo, prikasdama lūpą. Visas jos pyktis ir pasiutimas, kuris šmeižavo veide, Bellos nei kiek negąsdino. Atvirkščiai, kažkiek net ir gundė. - Kokie mes nemandagūs, bjauru, - caktelėjo liežuviu, nepasitenkinančiai išsakiusi savo mintis ir pasitvarkė savo tamsius plaukučius. Niekad nemėgdavo įžulių vaikinų, nes labiau toleruodavo gražias manieras. Žinoma, tas įžulumas netrukdė, nes ji jau per tiek metų buvo įpratusi prie pykčio. - Mielasis, jei taip ir toliau žaisi, nudegsi, - pikčiau pasakė, įsmeigdama savo žvilgsnį į vyrą ir nuleidusi savo ranką, stebėjo vilkolakį. Nenuleido akių nuo jo judesių, nes žinojo,kokie vilkolakiai gali būti neprognozuojami. Sulaukusi trenksmo į medį, šalia savo veido, net nepaudėjo i vietos ir tik nusišypsojo plačiai dirbtina šypsena. - Patarčiau taip nežaisti, - keik stipriau ranka pastūmusi kelis metrus nuo savęs, pasitvarkė savo šviesų švarkelš, kurio šiandien nelabai norėjo išsipurvinti, tačiau tikriausiai nepavyks to išvengti šiandien.

Guest Guest

2016-11-26, 21:46

Visuomet buvęs geras ir ramus vaikinas, dabar Gabriel nesuvokė iš kur visas tas įsiūtis, pyktis, noras skintis kelią per negyvų kūnų jūrą, kovoti net su pačiais pavojingiausiais padarais, kaip kad vampyrė priešais, kuri aiškiai nebuvo išgąsdinta tokio jo proveržio. Jis tikrai nenorėjo jos sužeisti, tačiau kaip apsėstas nesugebėjo susivaldyti. Kitomis aplinkybėmis galbūt būtų pasiūlęs vampyrei išgerti arbatos ar pasivaikščioti parke. Deja, šią akimirką jis nejuto nei menkiausios baimės, nesirūpino nei dėl galimai subjauroto veido, kuris per porą valandų ar net greičiau užgytų, nei dėl galimybės netekti galvos, jeigu neapgalvojęs pasisuks. Pagrindinis jo pranašumas - vilkolakio nuodai, kurie vampyrams mirtini. Tačiau kovodamas su savo demonais jis stengėsi sutraukti iltis ir jomis nesinaudoti. -Aš nesistengiu tau įsakinėti, aš stengiuosi tave apsaugoti.-buvo galima pagalvoti, kad jo viduje dabar kaunasi du kontrastingai skirtingi padarai - vienas siekia žudyti, o kitas pasirūpinti aplinkiniais. Pajutęs stumtelėjimą, kuris neatrodė toks stiprus, koks iš tiesų buvo, vaikinas atbulai žengė kelis žingsnius, nuleisdamas galvą ir gniauždamas kumščius. Arogantiška vampyrė nė nesuvokė į ką veliasi. Praėjo kelios sekundės ir vaikino rankos atsipalaidavo, leisdamos nagams pilnai išlįsti, kvėpavimas sulėtėjo ir pagilėjo, o akys, kurios dabar žvelgė į merginą, buvo tokio žydrumo, kad akino. Jis jau nebebuvo žmogus. Jis stovėjo žvėries kailyje, per pora akimirkų iki persivertimo. Paskutinė akimirka tamsiaplaukei atsitraukti.

2016-11-26, 22:05

Kai Arabellai būdavo nuobodu, ji dažnai užklysdavo į vilkolakių teritoriją, taip juos erzindama ir bent jau kažkiek laiko pasižaisdama. Kadangi buvo išties greita, tai dažnai ir išnešdavo savo kailį visiškai sveiką. Juk per tiek metų, tiesiog galima įvairiausių užsiėmimų prisigalvoti. Nuo narkotikų prekiavimo iki kitų rasių kankinimo ir žudymo. Fun. - Mane apsaugoti? - garsiai nusikvatojo ir pavartė akutes nusišypsodama dirbtine šypsena. Šio vyruko prieš akis tikrai nebijojo, nes norėjo su juo tiktai pasižaisti. Šiek tiek parodyti savo nagučius ir tada keliauti savais keliais. Na, o jei jau taip jis jai nusibos, galbūt net atnešti jo galvą vaikino rasės atstovams kaip trofėjų. Įvairių idėjų Ophelia turėjo savo galvoje visą laiką, bet pusę jų dažniausiai neišpildydavo, nes aplinkybės susiklostydavo ne taip palankiai, kaip norėtųsi. - Na, jei jau nori žaisti, tai pradėkim, šuniuk, - mirktelėjo jam akele ir staigiu judesiu atsidūrėjo jam už nugaros, palenkdama savo galvą į šoną ir stebėdama jo pasivirtimą į vilkolakį. Nejučiom pačios Arabellos akys tapo visiškai juodos, bei kraujagyslės po akimis išsiplėtė. Neilgai trukus pasirodė ir iltys, kurios kyšojo iš praviros burnos. Trumpai suurzgusi, taip duodama žinia, kad lengvai visko taip nepaliks, Windsor greitu žingsniu įsibėgėjo ir abiejomis rankomis apsikabinusi vilkolakio kaklą, apsivertė 360 laipsniu kampu, taip jį parversdama ant žemės. Pažvelgusi į pargriautą vilkolakį, išsišiepė, pažvelgdama vaikinui į akis ir tada paleidusi Gabriel, mikliais judesiais pasitraukė nuo jo, atsiremdama į medį ir susikryžiuodama rankas ant krūtinės, lyg pasišaipydama ,kad jai yra čia nuobodoka.

Guest Guest

2016-11-26, 22:49

Skirdamasis nuo savo gentainių, mat nuo pat pirmosios pilnaties, kuomet persikeitė, nesugeba kontroliuoti ir bet kurią akimirką, pajutęs nevaržomą pyktį tampa tikrų monstru, Gabriel kėlė didesnį pavojų vampyrei, nei ji galėjo įsivaizduoti. Net dabar, kai iš debesų apgaubties švietėsi delčia, tuojau pasieksianti jaunatį, vaikino kūnas pasidengė juodais šeriais. Jis dar nebuvo pasiekęs pilno virsmo, kuomet mergina, sugriebusi jį už kaklo apvertė 360 laipsnių kampu. Pakildamas nuo kietos žemės Lambert artėjo prie taško, kuomet aplinkui jį pasklido juodas tirštas rūkas, primenantis smogą, apgaubiantis visą kūną ir paliekantis tik ryškiai mėlynas žudiko akis. Pirmieji jo žingsniai atrodė gana nerangūs ir lėti, tačiau akimirksniu atsidūręs šalia vampyrės jis suėmė ją už kaklo ir prispaudęs prie medžio nežymiai pakėlė nuo žemės. Kai ji jau buvo tokiame aukštyje, kad padaras žvelgtų tiesiai į patamsėjusias, gyslomis pasidabinusias akis, platūs nasrai su skustuvų aštrumo dantimis prasivėrė ir pasigirdo kurtinantis garsas, primenantis liūto riaumojimą, sumišusį su vilko staugimu. Viduje įkalintas Gabriel vis dar bandė pasipriešinti, nors šiuo metu neturėjo jokios kontrolės. Kaip ir bet kuris kitas vilkolakis jis buvo įkalintas. Deja ne monstro, o tikrų tikriausios pabaisos, pasirodančios net seniausiųjų košmaruose. you're dealing with this monster

2016-11-27, 13:34

Stebedama vaikino virsma, Arabella kiek surauke savo kakta,nes visa tai buvo tikrai neyprasta. Dazniausiai matydavo labai staigius virsmus,kurie budavo jau istreniruoti. Del tokio leto ir sunkaus virsmo, Ophelia pagalvojo,kad vilkolakis yra tikriausiai dar jaunas ir maziau patyres nei kiti jo rases nariai. Paejusi kelis zingsnius atgal,stebejo kaip jo pyktis tampa nebevaldomas ir nenuleido akiu nuo vilkolakiu. Giliai kvepavo, ismeigusi savo juoda zvilgsni ir pati juto kaip.adrenalinas ir isiutis kyla. Paciai Windsor kartais reikedavo tiesiog isailieti ir isleisti sukaupta pykti is saves. O kai seimoje dabar pilna nesamoniu buvo,dabar buvo puiki proga ta padaryti,net nepaisant galimu pasekmiu. Staiga pajutusi kaip vilkolakis savo letenom sugriebia uz kaklo,Arabella pradejo muistytis ir rankomis atkabinti jo letenas ,kad istruktu. Pakilusi i ora, merginos veidas is leto pradejo raudonuoti. Kas keisciausia,tas skausmas net jai ir patiko. Kazkoks keistas seimos fetisas. Galiausiai budama pakankamai ore taip,kad kojomis pasiektu vilkolakio galva,ji keleta kartu spyre jam tiesiai i uosle,kad susikoncentruotu ties snukiu,o nebe i spaudziamas letenas ir taip galetu istrukti,islaisvindama savo kakla.

Guest Guest

2016-11-30, 15:21

Įprastinis vaikino virsmas, nors ir buvo staigus, dėl žmogiškų plaukelių vietoje atsirandančių aštrių šerių, pirštus draskančio nagų aštrėjimo ir ilgėjimo, bei žinoma veido deformacijos į snukį, vis dar kėlė nemenką skausmą, tačiau kuomet tamsa apgobdavo kūną, panardindama jį, kartu su visais jutimais į gilų miegą, Gabriel visiškai nieko nepajusdavo. Apart pykčio, kuris ir dabar jį valdė, versdamas plėšyti merginą į skutus ir vėliau suryti jos širdį, kas kaip žinia buvo tik mitas apie vilkolakius, kuris nuo mažens vaikinui atrodė itin šlykštus, o dabar... Dabar monstras troško kraujo, gyvybės, bet ne tam, kad pasisotintų, o tam kad tai jam kėlė pasitenkinimą ir pilnatvę. Nuo stipraus spyrio į nosį padaras atleido leteną, leisdamas merginai kristi ant žemės ir atatupstas žengė porą žingsnių. Verčiau ji nebūtų bandžiusi taip išsivaduoti, mat žydros akys dabar suspindo kur kas ryškiau, o eilės aštrių dantų šypsena perkreipė padaro veidą. Vargu ar tai kam nors galėjo priminti šypseną, nes duslus garsas priminė urzgimą. Jis siuto dar labiau, nei prieš tai, tačiau viduje kovojantis Gabrielis neleido padarui dar kartą pulti merginos, kaip kad tai įvyko prieš minutę.

2016-12-04, 16:20

Visas tas pasivertimo procesas, Arabellai buvo kiek neyprastas. Ji stengdavosi kuo mažiau turėti kontaktų su vilkolakiais. Dažniausiai su kuo mergina turėdavo bendrą, būdavo demonai,vampyra ir raganiai. Visi jie panašiai mčstydavo, todėl būdavo lengva susitarti dėl vieno ar kito dalyko. Kybodama ore, Ophelia stengėsi visaip ištrūkti iš jo letenos, mosikuodamasi savo kojomis bei bandydama atplėšti su rankomis. Vilkolakio galia buvo didesnė, todėl buvo sunkoka dabar jam preišintis. Galiausiai jam atleidus savo leteną, nuo spyrio smūgio, Arabella vikriais judesiais, pasišalino iš tos vietos, garsiai sušnypšdama per savo iltis ir taip parodydama savo nepasitenkinimą. Greit atsistojusi už medžio, Windsor žvelgė giliai į vilkolakio akis ir šnypštė visa nepatenkinta ir apimta pykčio. Akys tapo visiškai juodos, it anglis. Kraujagyslės po akimis išsiplėtė plačiai ir buvo galima matyti, kad dabar mergina tikrai nebejuokauja. - Nejau tikrai nori čia drąskytis? - piktokai išrėžusi, stovėjo įtupsto pozoje ir nenutraukė savo akiš nuo vilkolakio. Stebėjo jo kiekvieną judesį ir buvo pasiruošusi viskam, kad ir kaip nekreipė dėmesio į galimas pasėkmes.

Guest Guest

2016-12-06, 00:29

Vilkolakė jau nemažą laiko tarpą pragyvenusi dvigubą gyvenimą, kaip žmogaus ir vilkolakio, savo jutimus išlavino iki tiek, kiek buvo apskritai įmanoma. Todėl tokie garsai kokius kėlė miške grumtynes pradėję asmenys, tikrai neprasprūdo pro Ingham ausis. Palikusi gaujos namus pasinėrė į miško gilumą ir priartėjusi užtektinai, kad matytų veidus, šiuo atveju veidą, ir monstrą priešais, žengė artyn. Matydama vampyrę, kad ir šiek tiek ne kokioje stadijoje, vis tiek pajuto kaip kraujas staigiai užvirė žadindamas agresiją. Annika mokėjo kontroliuoti savo virsmą labai gerai, tačiau šią akimirką to neprireikė. Pažįstamas kvapas daugiau nepaliko jokių abejonių, Jared, jauniausiasis gaujos narys įsisiautėjo pakeisdamas savo rūbą iš įprasto vilkolakės akiai, jo paties ar pavidalo, kokiu ji jį dažniausiai matė į visiškai naują ir mutavusį. - Jaredai?,- ėjo arčiau jaunėlio, nors šią akimirką taip nepasakytum ir atidžiai stebėjo padarą priešais, bet kurią akimirką galėdama ir pati, savisaugos sumetimais pakeisti išvaizdą. Kaip viena akimi saugojo monstrą, kitam neišleido iš akių vampyrės. Dėl pastarosios Annika dar nebuvo nusprendusi kurio iš užgimusių planų prisiimti.

Sponsored content

» Medelių teritorija
» Įvairiarūšių gėlių teritorija