Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share | 
 

 kraštinė uola

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
avatar
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
POSTS :
2377

REPUTATIONS :
244

CREDIT :
Icon: endlessroutine, Code: unknown srr, gifs: tumblr


2016-08-22, 13:32 Online

:105:
Back to top Go down
View user profile
Guest
Guest
avatar

2016-12-07, 03:49

Kai ji gavo raštelį iš Andrew, pačiu įdomiausiu būdu, tiesiog negalėjo neatvykti į sutarto susitikimo vietą. Juk jis šitaip dėl jos pasistengė, pasinaudojo tuo ką mokėjo geriausiai. Iš tiesų, nors pats to nematė buvo tikras romantikas, iš vis toks susitelkęs į darbus ar tai kuo susižavi, kad nė nepastebi koks žavus yra jis pats. Ofelija visuomet užsimiršdavo skaičiuodama jo strazdanas, jas prilygino žvaigždėms, ar tiesiog klaidžiodama jo išmintingų akių gelmėje svajodavo apie dar daugiau prisilietimų, bučinių ar smagių glamonių.
Mergina nusišypsojo tolumoje plytinčiai jūrai, jau matomai, nuo uolos krašto. Rankoje spaudė, dar nematytos materijos, žinutę, vis iš naujo skaitydama jo tobulai netvarkingą raštą. Susitikim, 14:00 ant mūsų uolos krašto. trumpa, atrodo nereikšminga, o jai reiškianti tiek daug. Iš tiesų, nė neprisiminė kada ta uola patapo, jų uola. Taip tiesiog atsitiko, natūraliai, visuomet taip ir turėjo būti. Ofelijos lūpų kampučiai kilstelėjo, kas galėjo pagalvoti, kad šypseną jai gražins viena iš tų būtybių kurias taip uoliai medžiojo, kurioms jautė neapykantą, nors kaltinti reikėjo konkrečius asmenis. Mergina atsiduso, pasilenkė ir prisėdo ant žemės, abi kojas prisitraukdama prie savęs. Liaunos rankos pakilo virš galvos, ten kur paprastai švieė saulė, tik šiandien buvo kiek apsiniaukę. Pirštai lietė keistąjį popierių, prieš tai turėjusį įmantrią rožės formą, alchemikas buvo nuostabiai išradingas, visuomet jai dovanodavo gėles, tačiau retai kada jos buvo tikros. Visuomet keistos medžiagos ar įmantrios formos. Jazminai - Ofelijos mėgstamiausi, ypač dažnai vyravo vyro rankdarbiuose, tik šiandien popieriukas buvo rožės formos. Tyčia netvarkingas, rašalo dėmėje buvo atsispaudęs jo piršo antspaudas. Mergina ištiesino laiškelį ir prisitraukė arčiau savęs, įkvėpė aitraus kavpo, keistai raminančio ir primenančio tą, kurį nuoširdžiai pamilo. Negalėjo sulaukti kada teks jį išvysti, jau seniai teko matytis, po to karto, kai jai teko sumėtyti pėdas dėl kelių neįvykdytų medžioklių. Ofelija vis nerimo, kad ir Andrew ateis kitas jos amato atstovas. Jis dėl to per daug nerimavo, pasitikėjo savimi, o iš vis nuo tada, kai jie pradėjo kalbėtis rodėsi guvesnis. Mergina siuto ant savęs, kad negali garantuoti jam saugumo, pati sukėlė jam pavojų; jos pasaulyje egzistuoja daugybė talentingų žmonių, ji, kad ir stipri, yra nugalima ir tas ją neramino.
Vėjui pakedenus tamsius plaukus, Ofelija papurtė galvą. Ne, ji šiandien negalvos apie tai kas bloga, šiandien reikia džiaugtis, ji ir vėl galės liesti jo plaukus, trauki į save kvapą, galės džiaugtis jo prisilietimais. Jos kūnas ilgėjosi Andrew, taip pat, kaip ilgėjosi ir siela. Palaiminga užmerkė akis, jau įsivaizduodama, kaip stipriai jį apkabins, čia ir dabar kiekvieną strazdaną apdovanotų bučiniu. Ją apėmė didelė ramybė, vien pagalvojus, kad jau greitai atsidurs jo glėbyje, sunkios nesimatymo dienos liks praeityje.
Ne visuomet jiems buvo taip lengva, pradžia buvo kitokia. Ofelija nuolat klaidžiojo aplink jo būstą, ieškodama įvairiausių pasiteisinimų tokiam elgesiui paaiškinti, tai jai į tam tikrą parduotuvę prisireikdavo, tai į kokį parką. Kiek vėsių nakų ji praleido apleistame bute priešais jo langą, stebėdama jį dirbantį, dabar dažnai apgalvodama tą stebėjimą, pasvarsto jį tyčia leisdavus žiūrėti kaip jis dirba. Negali būti, kad oks protingas žmogus, tiek laiko nepamatė kas vyksta, nors šitos temos jis neliečia, tyčia išsisukinėja. Ofelija nusišypsojo vėjui, jūrai priešais. Keisa ta jų meilės istorija, o dar tik įgavusi pagreitį. Keista ir ji pati, kai pagalvodavo apie vieną ar kitą dalyką plačiau, tokia mintis ją neretai aplankydavo. Rankose gniaužiamas popieriukas, o namuose saugomos kitos dovanos, tik įrodė kad viskas tikra, ir bent jau kol kas niekur nedings. Baisu ne pagalvoti, kas atsitiktų, jei Andrew staiga išnyktų ar ji galėtų kvėpuoti be jo? To kurį pamilo dar pamačiusi pirmą kartą? To, kurio prisilietimai ją sušildydavo stipriau už didžiausią ugnį? To, kuris leido patikėti, kad pasaulis kurį laikė bejausmiu ir visiškai blogu, iš tiesų turėjo ir gerąją pusę? Ką ji darytų be savo alchemiko? Ofelija papurtė galvą, tokios mintys tik apsunkino laukimą, nusprendė jas nukreipti kitur, į mažus dalykus, kuriuos mylėjo vyro esybėje. Iškart nurimo, negalėdama sulaukti to pirmo prisilietimo, norėjo jį taip apkabinti, kaip dar nieko nebuvo apkabinusi.
Popierėlis, gal šimtąjį sykį, pakilo prie akių, rūpestingai suspaustas šiltose rankose, ji vėl gilinosi į jo rašto linkius. Jau laukė jo kvailos šypsenos, vos pamatys jos veidą. Ji taip pat šypsosis, gal net kvailiau. Jie abu kvailiai, pamilo vienas kitą, kai nemanė galėsiantys tai padaryti. Ofelija manė iš vis neieškosianti to su kuriuo norėtų praleisti gyvenimą, jis, tikriausiai manė praradęs tikrąją gyvenimo meilę. Mergina nedaug žinojo apie Andrew praeitį, tačiau buvo girdėjusi, kad kadaise jis jau buvo mylėjęs, skaudi netektis ir privertė jį pasirinkti keistą kelią. Ofelija ir vėl nepajuto klaidžiojanti po tamsesnes mintis, ir vėl pasižiūrėjo į popieriuką, žinojimas, kad tai Andrew rašyti žodžiai ją ramino. Ji laiminga užsimerkė, ir vėl atsimerkė, kelius prisitraukdama prie smakro, kad galėtų ten atremti veidą. Rankos apglėbė kojas, ir ji sužiūro į pakankamai ramią jūrą, žinant apie menką vėją. Nors buvo šalta, ji pasirengė čia sėdėti kiek tik prireiks, Andrew turėjo įprotį vėluoti, Ofelija - pasirodyti per anksti, tai priversdavo ją nusijuokti, kiekvieną kart jam mėginant atsiprašyti už tokią nedovanotiną klaidą. O kad jis suprastų, jog tai atvirkščiai, atrodė žavinga.
Back to top Go down
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
avatar
Catch on fire with enthusiasm and people will come for miles to watch you burn.
POSTS :
265

REPUTATIONS :
31

CREDIT :
harperseven

CLAIM :
Eddie <3


2016-12-07, 11:37

Andrew išties nebuvo toks per daug kvailas, jog nesuprastų kas išties dėjosi aplink, šiek tiek kvailas, bet ne per daugiausiai šitokioje situacijoje. Jis netgi miegodamas atrodo galėdavo jausti, kad kažkas yra šalia, tą kartą irgi juto žmogų šalia. Negi tada norėjo jai leisti nužudyti save? Jis pats dabar nežinojo. Ir pats bandė ilgą laiką suprasti, kodėl pastebi tą pačią merginą ten kur tik nueina. Parduotuvė, tai parkas, tai pro savo namų langą, juk įsirengė kambario langus į ten, kur niekas negalėjo matyti. Nes puikiai žinojo, kad prieš jo namus pastatas apleistas. Praėjo kažkiek laiko iki kol šis sugebėjo ją užkalbinti. Taip, alchemikas, kuris atrodo nieko nebijo tada taip jaudinosi ką nors pasakyti, jog delnai prakaitavo baisiau nei Niagaros krioklys. Dabar kai pagalvoji viskas buvo kaip kvaila, juk ji nieko jam nepadarys jei paklaus kažko. Bet vis vien ta miela pusė gan dažnai nugalėdavo ir vaikinas jausdavosi beviltiškas. Stebėdamas Ofelija, kuri tapo dalimi jo gyvenimo jis pasijusdavo ramus, gal pernelyg ramus, bet šalia jos atsipalaiduodavo. Nors nepavadintum to ramumo kai šis prisiliesdavo prie jos galėdamas jausti ne tik karštį nuo jos, bet ir savęs paties. Pirmą kartą gyvenime negalėjo nieko sau padaryti, kad priverstų atsiplėšti nuo jos, nesišypsoti taip, lyg ji būtų vienintelė pasaulyje, kurią mato jo akys. Buvo taip sunku nepaliesti Ofelijos, kad kartais Andrew manė, kad jam nuo to netgi skauda. Visgi sužinojus, kad ji tuoj bus netoli nusprendė, jog geriau susitikti ten. Ant jų uolos. Keista vietą vadinti sava, tačiau... Jei ta vieta buvo ypatinga dėl žmogaus tai nebuvo nei kiek svarbu. Nuo pat ryto nerado sau ramybės ir laikas taip ilgai slinko, lyg popietė niekada neateis. Galėjo jau dabar jausti jos kvapą, šypseną atsirandančią veide vos tik atsisuka. Po velniais, atrodo jaudinosi kaip mokyklinukas galėdamas pabūti su savo simpatija.
Nusiuntęs merginai laišką pasijuto geriau, ne jos mėgstamos gėlės forma, tačiau rožė taip pat buvo pakankamai žavi išraiška. Tik, kad tik jo vištraštis ten viską gadino. Bet atsimesdamas, kad jo ten nėra Andrew nusiuntė materiją merginai. Persirengus ir galiausiai žymiai per anksti palikus namus bei patraukus link uolos žinojo, kad gali reikti ir palaukti jam atrodo tai nebuvo nei kiek svarbu. Juk ten Ofelija. Jie pagaliau galės pabūti kartu. Nešdamasis ir kuprinę, be kurios retai kur eina dabar įsimetė ten pora pledų. Greitai temsta, vakaras visada buvo patrauklus laikas, kad nesušaltų ir būtų kur atsisėsti. Vaikinas atrodo ėjo pakankamai lėtai iki vietos, bet jis norėjo taip greitai ten atsirasti. Atsidusdamas nuo to koks beviltiškas jautės Andrew pagaliau atsirado netoliese tos vietos apsidairydamas ar ko nors nėra aplink. Niekada negali būti tikras. Išties medžiotojai karts nuo karto mėgdavo sušmėžuoti jo akyse ir tarsi paerzinti. Taip jau nutinka kai atiduodi savo sielą velniui ir nebesitiki jos atgal. Žmonės bijo tokių, bijo, kad kažkas nutiks ir jie ims nykti, bet baisiausia tai, kad jie jau nyko. Negalėjo kartais nepagalvoti apie praeitį kai mylima moteris žūva ir tu... Tarsi turėdamas galią daug padaryti, negali nieko pakeisti. Tik leisti gyvybei užgesti. Tai jo širdį nuskandino tamsoje tiesiog labai ilgam laikui. Gal todėl šis ir delsė paklausti Ofelijos, kodėl ji sukiojasi aplink jį. Negi tai... Kitokia meilė? Jis pats nežinojo. Bandė spėti, bet vos merginai pasitraukus toliau jos ilgėdavosi. Kartais atrodo jai pasitraukus per lovos atstumą šis ištiesdavo rankeles prašydamas pareiti atgal pas jį. Galiausiai apsiglėbdavo ir sukiodavosi kaip vaikas gavęs saldainį, kurio ilgą laiką norėjo.
Atsiradus būtent toje vietoje, kur pats rašė jau galėjo pastebėti Ofeliją. Ji visada pasirodydavo taip anksti, o jis visada taip vėluodavo. Ne todėl, kad tyčia, bet per didelį jo išsiblaškymą niekada nesusidėliodavo laiko taip kaip reikia. Sustojo ten kur dar mergina negalėjo jo matyti ir žvelgė į ją tokiu mielu žvilgsniu. Kaip jam knietėjo jau dabar nueiti, bet dar stovėjo stebėdamas jos veiksmus. Šiai begniaužiant jo atsiųstą materiją šis persibraukė liežuviu per kiek sausas lūpas ištiesdamas ranką link kišenėje esančio buteliuko ir išsitraukdamas jį atidarė. Toks maloniais salsvas kvapas jam visada patiko. Kiek užsibėręs ant delno buteliuko turinio užkimšo ir likusį pasidėjo atgal. Negirdimais žingsniais priėjo gan arti likus iki Ofelijos porai metrų ir pūstelėdamas tai ką turėjo. Materija iš kurios buvo sudarytas kvietimas tapo milijonu nedidelių žydrų šviečiančių drugelių, kurie pakilę virš galvos ėmė byrėti taip, lyg imtų lyti mažučiais kristalėliais. Tai buvo chemija. Jis neslėpė šios savo pusės. Priėjęs visai arti atsisėdo pats ant žemės apsiglėbdamas merginą per pečius ir keliskart pabučkindamas jos skruostą.
- Turėčiau priprasti ateiti žymiai anksčiau nei paskiriu tau laiką. – Sumurmėjo patraukdamas jos plaukus ir priglausdamas lūpas prie šios kaklo.
Mergina buvo kaip visada beproto nuostabi ir traukianti. Kartą apkabinus nepaleisi. Rodos jo atmintyje mažai kas beliko iš to kas buvo prieš pasirodant Ofelijai. Juk tai dabar tik nereikšmingi įvykiai, o dabar kitoks gyvenimas. Jų susitikimas savotiškai žavintis. Pakankamai rami jūra tolumoje, šalia plytintis skardis ir besidaužančių bangų mūša. Ištraukė pledą apgobdamas jos pečius. Kūnas buvo šiek tiek atvėsęs, o jis nenorėjo jos peršaldyti atsiuntęs merginą prie ten, kur pučia vėsokas vėjas.


I love that word. Forever.
I love that forever doesn’t exist, but we have a word for it anyway, and use it all the time. It’s beautiful and doomed.
Back to top Go down
View user profile
 
kraštinė uola
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: banners & archive :: 17/01/25 atnaujinimas-
Jump to: