proskyna

2016-08-22, 13:20

2016-08-22, 13:20

2016-11-02, 21:38

Šalta, gūdi naktis. Virš galvos švietė ryškus baltas mėnulis. Pilnatis. Vilkų metas. Tokiomis naktimis Acheron kaip niekad jausdavo didžiulį norą persiversti ir sudraskyti ką nors į skutelius. Todėl jis pasišalindavo iš gaujos namo ir keliaudavo per mišką, nenorėdamas jokio kontakto su gaujos nariais ar apskritai žmonėmis, kad neatsitiktų kokia nelaimė. Vilkolakio kūnas virpėjo su kiekvienu žingsniu, pojūčiai per pilnatį visuomet sustiprėja, todėl vyras girdėjo kiekvieną gyvį miške. Quint net nepajuto, kaip iš jo burnos sklinda nevaržomas urzgimas, tarsi vilkas tūnotų jame. Tačiau jis nenorėjo persiversti, nenorėjo grįžti paryčiais kruvinais nąsrais nužudęs kelis miško gyvūnus. Tai šlykštu ir nehumaniška, o pasiduoti prigimčiai buvo tik silpnumo požymis.

Guest Guest

2016-11-09, 02:15

Miške tarp nukritusių medžių pasiveidano ir Sebastianas. Kad ir kaip keista bebūtų, per pilnaties naktį darbo būdavo iki kaklo. Užsikišęs už visų įmanomų drabužių kampelių ginklų, peilių, granatų ir viso ko jis klaidžiojo po miškingas vietoves ir laukdavo pasiklydusių ir vienišų vilkolakių. Tai buvo vienas iš lengvesnių darbų, kadangi dažniausiai juos užklupdavo prieš pat virsmą , kai jie būdavo silpnesni nei visada. Tačiau kaip ir kiekviename darbe būna komplikacijų ir jam vos vos pavyksta išnešti sveiką kailį Taigi šiandieną su medžiokliniu peiliu prieš akis jis pradėjo savo medžioklę. Ir ilgai trukti nereikėjo, kadangi sustojus ir įsiklausiu jis išgirdo kažkur netoli sunkius žingsnius. Tyliai žengdamas žingsnius jis judėjo į priekį iš kur girdėjosi čežamų lapų garsas. Kelias minutes eidamas artyn prieš jį išdygo gan didelio žmogaus siluetas. Šiandien jam sėkminga diena, kadangi jis buvo vienas , tuo jį darė labiau pažeidžiamu. Slėpdamasis už medžių bandė įžiūrėti ar jis pradės savo virsmą ar ne. Nuo to ir priklausys Sebastiano veiklos planas. Bet ausis pasiekęs tylus urzgimas iš juodo silueto patvirtino jo spėjimus, tad jis nieko nelaukęs iššoko iš po medžių. Vyrą ir jį skyrė tik nelemti du metrai, tad padėjęs du didelius žingsnius jis greitai pridėjo vyrui medžioklinį peilį prie gerklės, pats stovėdamas už nugaros. Nenorėjo iš karto nupjauti jam galvos, kaip ir kiekvienam medžiotojui jam norėjosi kiek pažaisti. Ne taip kaip vampyrai žaidžia su maistu. Taip kaip maži berniukai žaidžia su kardais. Norėjosi stiprios kovos, kurioje nulems kuri gyvybė išliks o kuri ne.

2016-11-10, 14:23

Silpniausias vilkolakis būna prieš pat virsmą. Nors ir Acheronas nugyveno daug metų, jam pilnatį tvardytis buvo pakankamai sunku. Paprastai jis tuomet pasišalindavo ir namų bei žmogiškojo pasaulio, kad nesužalotų to, ko nereikia. Tačiau kalbant apie įprastas dienas, Acheronas galėdavo pasiversti vilkolakiu kada norįs, tai jam velniškai padėdavo sudėtingose situacijose. Kadangi jo kūnas vibravo, galva tvinkčiojo, sunku buvo orientuotis aplinkoje. Paprastai jis išgirstų ar užuostų žmogų, tačiau dabar to padaryti negalįs. Tuo labiau apsunkino galimybes išvengti medžiotojo plano sučiupti vilkolakį už gerklės. Acherono kraujo troškimas tik dar labiau sustiprėjo pajutus žmogų prisišliejusį prie jo nugaros. - Patarčiau tau, drauguži, kuo greičiau iš čia dingti, - suurzgė Ward supratęs, kad jį persekioja medžiotojas. Menka medžiotojo klaida ir Acheron pasivers į antgamtišką būtybę - vilkolakį ir tuomet jo šansai išgyventi priartės prie nulio. - Nenoriu nieko sužeisti, - tarė Quint ir suėmė vyrui už riešų, suspausdamas ir surankindamas šiuos, kad vyras negalėtų Acheron perrėžti gerklės. Nes jei taip nutiktų, jis iš ties virstų į persiutusį vilkolakį.

Guest Guest

2016-11-13, 00:50

Stipriai tarsi savo gyvybę peilį laikydamas Sebastianas kiek sunkokai šnopavo. Žinojo, jog kiekviena sekundė buvo svarbi. Nėra jis toks greitas ir stiprus kaip visos antgamtinės savybės, todėl turėjo mokėti gerai dirbti su kiekvienu savo kūno raumeniu. Nenorėjo medžiotojas per savo didybę ir įsivaizdavimu jog yra Dievas prisižaisti ir mirti. Nepasiekė jis dar savo tikslo ir nenorėjo palikti žemės nenužudęs bent jau puse antgamtinių būtybių populiacijos. Kaip daugumos vaikinų norai ir gyvenimo tikslai būdavo „susirasti gyvenimo meilę“ , „turėti daug pinigų“ ir ect. Pas jį pats didžiausias noras buvo išnaikinti visą vampyrų rūšį, kas atrodo kiek neįmanoma. Tačiau daugelis dalykų buvo padaryti kai tuo metu atrodė neįmanomi, todėl medžiotojas nenuleido rankų ir palaipsniui siekė išgyventi ir įvykdyti tikslus. - Egzistuodamas jau daug ką sužeidi – gan piktokai sumurmėjo tiesiai jam į ausį. Nežinojo iš tiesų ar šis vilkolakis jau yra kažką nužudęs , bet pyktis buvo kiek stipresnis nei blaivus protas, todėl Sebastianui nerūpėjo. Pasinaudodamas akimirka jog vilkolakis šiuo metu greičiausiai mąsto kaip išsivaduoti jis užsimojo peiliu ir smogė.

2016-11-14, 19:21

Taip, šis vilkolakis labai daug asmenų sužeidęs. Visgi, Acheron yra agresorius, paprastai jis neima į galvą ką žudo ir dėl ko, svarbiausia, kad tai nekenktų jo gaujai ir asmeniniam gyvenimui. Žmonių jis paprastai žudyt nenorėjo, ypač medžiotojų. Tokie žmonės kaip šis tamsus garbanius puikiai pravalo Quint kelius, žudo jo priešus. Aišku, yra tikimybė, kad užpuls ir gaujos narį, tačiau Ward vilkai puikiai apmokyti apsiginti. Viena vilkolakė sugebėjo net iš vampyrų gniaužtų pabėgti. - Jei tučtuojau nesustosi, galės varnos mėgautis puota kapodamos tavo išmėsinėtą kūną, - suurzgė vilkolakis. Medžiotojui smogus, Acheron bandė išsisukti, tačiau bandant kontroliuoti virsmą jo koordinacija nebuvo tokia kaip visada, suprastėjo. Peilis perrėžė vilkolakio krūtinę jam bandant nublokšti vyrą žemėn. Praplyšęs drabužių audinys apnuogino pradėjusią kraujuoti krūtinę, o vilkolakis persiuto. Žinoma, ne tiek, kad pasiverstų monstru, tačiau pakankamai, kad užmirštų žmogišką prigimtį. Jis suurzgė nežmogišku balsu ir puolė medžiotoją, išplėšė jam iš rankų medžioklinį peilį ir sviedė jį į krūmus. Negana to, kumščiu smogė į veidą, tikėdamasis pataikyti ir išjungti mirties ieškantį pilietį.

Guest Guest

2016-11-26, 21:53

Pajutęs jog atsidūrė krūmuose o veidas yra trankomas pakvaišusio vilkolakio jis iš kart pajuto adrenaliną išsiskiriantį į jo kūną. Štai ir kova, kurios jis prašėsi jau keleta dienų, kadangi gyvenimas tapo kiek nuobodokas, o Sebastianas per daug troško mirties, pats to nežinodamas. Bandydamas išsisukti iš smūgių, jis pakišo savo ranką už kelnių ir greit išsitraukęs šautuvą su sidabrinėmis kulkomis šovė vilkolakiui į į koją taip įgydamas pranašumą. Medžiotojai tik ir dėkoja, tam kas sukūrė antgamtines būtybes ir davė joms bent po vieną silpnybę, nes kitaip nužudyti žmogui vilkolakius ar vampyrus būtu begalo sunku. Žinojo jog sidabras tik laikinai susilpnins Acheron‘ą , tad nieko nelaukęs užtaisė savo mylimiausia šautuvą ir šovė pora kulkų į abi kojas, jog jam būtu sudėtingiau atsistoti. Priėjęs prie vyro be jokio baimės jausmo jis nusišypsojo. Nosies šnerves pajuto saldų žmogaus kraujo kvapą . - Na ir kaip dabar šnekėsim?- kad ir kaip bebūtų, nenorėjo per daug įsiutinti vilkolakio. Jei norėjo nusižudyti, Sebastianas galėjo sugalvoti daug paprastesnių ir neskausmingesnių būdu nei mirti nuo išerzintos antgamtinės būtybės. Spyrė gan smarkiu smūgiu su koja vyrui į krūtinę jog jis pargriūtu. Bent viena menka klaida ir mažiau nei per sekundę jis galėjo mirti, pats to nesuprasdamas, todėl imėsi visų būdų jog savo apsigintų. Šį kartą tai buvo užtaisytas, juodas šautuvas pilnas sidabrinių kulkų.

2016-11-30, 15:38

Iš tiesų tai Acheronas peilį nusviedė į krūmus, o ne Sebastianą, bet apsimeskim, kad krūmuose atsidūrė ir medžiotojas. Ward, būdamas krūmuose, kiek svyruodamas nuo apėmusios agresijos ir savikontrolės nepasiversti, pasilenkė link medžiotojo patikrinti ar jis atsijungė, ar vis dėl to atlaikė vilkolakio smūgį. Tačiau juodaplaukis garbanius kaip tik buvo itin nusiteikęs arčiai kovai ir apimtas adrenalino jis išsitraukė pistoletą. - Tu rimtai planuoji į mane šaudyti? - suurzgė Acheronas, jam ir taip beproto buvo sunku kontroliuoti save, kad visiškai neužmuštų medžiotojo. Tačiau jis neklausė vilkolakio perspėjimo ir visgi iššovė tiesiai į koją. Ward garsiai suriaumojo, jau norėdamas virsti galingu siaubūnų, bet jo kūnas nebeklausė. Sidabras, tai buvo sidabrinė kulka, kuri neleido vyrui pasiversti į tikrąjį save. Acheronas jau taikėsi medžiotoją pulti su viena sveika koja, tačiau dar dvi kulkos jį parklupdė ant kelių ir jis gerokai ėmė urgzti. Kulkos degino, jam darėsi silpna, mirguliavo akyse, tačiau Acheronas pakankamai stiprus, kad išgyventų betkokią šautinę žaizdą. - Ką aš tau nx padariau, debile? - užstaugė Quint ir skausmo persikreipusiu veidu. Kol dar medžiotojas nespėjo įspirti, vilkolakis sugrūdo pirštus sustaugdamas sau į vieną šautinę žaizdą ir bandė išsitraukti jį silpninančią kulką. Visgi, ji buvo per giliai, kad stori Acherono pirštai ją pasiektų. Netrukus jis parvirto ant nugaros. Kadangi kojų nervų kulkos nepažeidė, vyras nors su dideliais skausmais, tačiau pargriautas ant žemės spyrė kiek beturėjo jėgų medžiotojui į pilvą, kad šis bent kiek atsipistų nuo jo.

2016-12-21, 14:05

Lėtais žingsniais eidama miško takeliu, Dhaara nė karto dorai ir nenuklydo į savo mintis. Galva buvo keistai tuščia. Nei savų minčių, nei keistų "radijo" signalų dabar ji negaudė. Iš šono žiūrint, buvo galima pasakyti, kad ji paprasčiausiai mėgavosi gamta. Nuo mažų dienų su mama gan dažnai užklysdavo į vieną ar kitą gamtos kampelį. Ramiai pabūdavo, savotiškai prisikraudavo energijos, o tada laimingos patraukdavo namo. Dabar nors laikai ir ne be tie, o ir gamta tenka mėgautis vienai, Dhaara vis vien karts nuo karto čia patraukia. Tiesiog... vedama prisiminimų, kurie greitai taps migloti. Pasiekusi miško proskyną, mergina patraukė link jos vidurio, kur gulėjo visai neseniai nulūžęs medis. Gal ir naivu tikėtis čia interneto ryšio, tačiau naivumas kaip ir viltis, kartais miršta paskutiniai. Atsisėdusi ant nugriuvusio medžio, ši trumpam susikoncentravo į mobilųjį vien tam, kad suvestų suknistą slaptažodį. Pirštai buvo kiek apstingę. Vis dėl to, oras ne pats šilčiausias, o pirštines ji visada pamiršta pasiimti su savimi. Galiausiai įveikusi slaptažodį, ši pasineria į virtualų pasaulį, o tiksliau sakant - į laiškus, tarp kurių ji nerado to, kurio ieškojo. Irzliai atsidususi ji įsimetė telefoną į rankinę, taip jį, regis, kuriam laikui pamiršdama. Dabar ištiesdama kojas į priekį, ji nežymiai pasirąžė, taip bandydama lyg iš sąstingio prajudinti savo, kaip šešiasdešimtmetės, kaulus.

Sponsored content