Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share
 

 Paveikslų galerija

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-13, 16:52

Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 13:18

Karo veteranų dienai paminėti Crenshaw šeimos dėka buvo suorganizuotas renginys. Bent jau Henriui teko tiek girdėti iš pradžių, bet vėliau, kai sužinojo, jog pačiam reikės ten eiti, nebuvo tuo patenkintas. Žinoma, jautėsi pagerbtas tarp kuopos narių, jog jį išrinko kaip jų vadą ir jam, kaip vadui, reikės eiti į tą renginį už jų kuopą, tačiau vyras buvo toks – jis nemėgo didelių susibūrimų. Ta prabanga ir aukštuomenės veidai, žvilgsniai, lyg jie būtų viršesni už daugumą paprastų žmonių…tai nebuvo Christopher pati mėgstamiausia atmosfera. Visgi, buvo pareiga nueiti ir sudalyvauti, todėl vyras pasiruošė morališkai.
Žmonių buvo nemažai, visi vaikštinėjo po meno galeriją bei žiūrinėjo paveikslus, pakabintus ant sienų. Su keliais kitų kuopų karininkais Henris įėjo į patalpą ir ją trumpai apžvelgė. Jam reikės čia pabūti tik kelias valandas, tad tikrai susitvarkys. Pavaikščiojęs po visą galeriją, vyras akimis sugavo moterį, kuri turėjo organizuoti visą šitą renginį. Norėjo jai asmeniškai padėkoti už renginį, nes abejojo, jog kitas žmogus būtų apsiėmęs tokio darbo. Priėjęs prie moters ji nežymiai krenkštelėjo, atkreipdamas į save dėmesį.
- Panele Crenshaw? Norėjau asmeniškai padėkoti už šį renginį. Mes visi nesitikėjom, jog susirinks tiek žmonių. – tarstelėjęs vyras nežymiai mostelėjo ranka į už savęs stovinčius karininkus.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 13:36

Annaleigh stengėsi surasti vis naujų progų, kurių dėka galėtų surengti labdaros renginį. Crenshaw pavardė buvo viena garsiausių jei ne pati garsiausia Sietle, kuri užsiėmė tokia veikla. Renginiai visuomet buvo vieši, juose trynėsi visokio plauko būtybės, kurios galėjo praversti juodojoje rinkoje. Išorėje viskas atrodė idealiai: maistas, aplinka, aprangos, pramogos naujiesiems nariams ir VIP privilegijos seniesiems. Tačiau niekas nežinojo, kas iš tiesų atsitikdavo su pinigais. Annos diplomatiniai sugebėjimai ir žavesys padėjo surinkti daugiau nei reikėdavo, tad didžioji dalis pinigų nueidavo į nesusekamas tris sąskaitas ir tik keliolika milijonų priežasčiai, dėl kurios buvo surengtas renginys. Sistema buvo išties gerai apgalvota ir išvystyta, visi buvo laimingi, o Crenshaw toliau krovė turtus savo verslui.
Pasakiusi gerai atidirbtą kalbą publikai, Anna nulipo nuo scenos ir su taure šampano patraukė nuošaliau. Kadangi vyro šiame renginyje nebuvo, moteriai nesinorėjo trintis prie publikos ir apsimesti, kad jaučiasi puikiai. Kaip visada atsirastų mulkių, kurie bandytų ją "pakabinti". Moteris sustojo ties už ją tris kartus didesniu paveikslu, kuris atspindėjo antrąjį pasaulinį karą ir ėmė jį tyrinėti. Autorius buvo nežinomas, tačiau paveikslo vertė siekė daugiau nei puse milijono. Kiek pakreipusi galvą moteris tyrinėjo atspalvius, kai išgirdo vyrišką balsą. Nužvelgusi jo savininką Anna nusišypsojo, - aš turėčiau dėkoti Jums, kad saugote mūsų šalį, - atsakiusi jam nužvelgė kitus karininkus, - aukojate savo gyvybę, kad paprasti žmonės kaip mes būtumėm saugūs, - žaviai šypsodamasi padėkojo.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 18:04

Gaila, jog vyras neišgirdo Crenshaw kalbos, turbūt būtų pagyręs ir už ją. Tiesa, visi tie išsipustę vyrai moterys, galimai visa miesto aukštuomenė Henriui nepatiko. Jis niekada nemėgo būti tarp tokių žmonių, galbūt dėl to, jog pats buvo gana paprastas. Visą savo gana ilgą gyvenimą vyras gyveno paprastai, neturėjo krūvos pinigų. Visada mėgo paprastumą, nemėgo kuo nors puikuotis, tad tas bereikšmis pinigų mėtymas į visas puses jam atrodė daugiau ar mažiau kvailas. Žinoma, renginys tikrai buvo gražus, matėsi, jog moteris stengėsi, jog jis praeitų kaip įmanoma geriau.
Kiek kryptelėjęs galvą, pats Christopher nužvelgė paveikslą. Nebuvo meno kritikas, apskritai, turbūt pirmą kartą lankėsi paveikslų galerijoje, tad jo akyse atsispindėjo tam tikras susidomėjimas ir tuo pačiu sumišimas, nes pripažinkim – jis nesuprato, koks velnias ten pavaizduotas.
- Pasakysiu Jums atvirai, panele Crenshaw – nė velnio nenusimanau mene ir šitos terlionės visiškai nesuprantu. Tuo labiau nesuprantu, už ką reikia mokėti tiek pinigų, - jo lūpų kamputis nežymiai pakilo į viršų, bet tuo ir baigėsi jo šypsena. Henris jau labai ilgą laiką nesišypsojo normaliai, tad turbūt net pamiršo, kaip tai daroma.
- Mes taip pat esame paprasti žmonės, panele Crenshaw. Paprasto “ačiū” mums užtenka, jog žinotume, kad savo pareigą atliekame gerai, - pažvelgęs į moterį šis ramiai tarė. Ta šypsena jai tiko, vyras kelias sekundes pagalvojo, jog ši turėtų dažniau šypsotis. Greitai nustūmęs tą mintį į šoną, šis vėl įsispoksojo į priešais jį pakabintą paveikslą.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 18:18

Annaleigh kilusi iš Pietų, visą savo vaikystę ji matė blogiausia, ką galėjo pasiūlyti Amerika. Augusi be tėvų, tik su senele, kuri versdavo ją daryti baltosios mergaitės pareigas, tiksliau tapti gera žmona, o ne kažko pačiai siekti. Ji buvo rengiama krikščioniškais iki tobulumo išlygintais drabužiais, sušukuojama iki tokio lygio, kad nebuvo išlindęs nei vienas plaukelis. Mergaitė jautėsi it kalėjime, kol 15 metų neperėjo į kitą mokyklą, kurioje sutiko būsimąjį vyrą. Nors Anna niekuomet to nepripažins, būtent Zach išmokė ją pastovėti už save ir kai atėjo laikas palikti visą tą gyvenimą praeityje. Nors Crenshaw nematė skurdo, ji tobulume matė kalėjimą, o dabar ji turi platformą daryti tai, ką nori, turėti tiek, kiek nori ir rūpintis savimi pati nesėdint namuose ir nelaukiant kol grįš vyras.
- Prašau, kreipkis į mane Anna, - paprašiusi nusišypsojo. Nemėgo ji tokių formalumų, nebent to reikalavo vakaro tema, ko šį kartą nebuvo. - Norite išduosiu paslaptį? - šiek tiek palinko į šoną, kad ale niekas negirdėtų ką ji dabar ruošėsi vyrui pasakyti, - aš irgi nė velnio nesuprantu kaip už tokį gremėzdą galima pakloti tokią sumą pinigų, - sušnabždėjusi pasakė, mat negalėjo savam renginyje "stumti" ant meno kūrinių, ką dabar neapdairiai darė. - Man atrodo, kad autorius buvo apsirūkęs. Arba gerai įkalęs, - prisimerkus atsitiesė nužvelgdama pavaizduotą kaukolių liūną. - Jūs jas atliekate labai gerai, jeigu ne, seniai būtumėm kažkieno nuosavybė, - šyptelėjo neatitraukdama akių nuo paveikslo.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 18:36

[[Norit išduosiu paslaptį? Jei pisitės, užmušiu abu :) ]]
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 20:11

(damn Z, that was so hot…dabar stopudovai išpis Henris tavo žmoną)

Henrio šeima visada gyveno užmiestyje. Nebuvo labai pasiturintys, tačiau ir neskurdo. Motina atlikinėjo namų ruošos darbus namuose, o tėvas netoli namų, garaže taisė automobilius, o vėliau buvo atidaręs ir mažą savo autoservisą. Kadangi buvo Cul de Louf gaujos vadas, tai turėjo skirti laiko jiems, o taip pat ir uždarbiauti, bet dėl to jis niekad nesiskundė. Henrio motina sakydavo eisianti dirbti, tačiau šiuo klausimu jo tėvas buvo gana kategoriškas. Kol Christopher nesuaugo pakankamai, motina buvo namuose ir tik vėliau įsidarbino mažoje įmonėje bei buvo atsakinga už dokumentų srautus bei tvarkingą jų pildymą. Galbūt dėl to vyras visada galvojo, jog žmoną reikia saugoti ir ja rūpintis. Deja, Annika nebuvo iš tų moterų, kurios leistų tai daryti, ji labiau mėgo būti savarankiška ir nepriklausoma ir tik retkarčiais pasitaikydavo program ja tikrai pasirūpinti.
- Malonu susipažinti, Anna. Henris. Henris Jansen. – nusiėmęs karininko kepurę vyras persibraukė ranka per tvirtai surištus ilgus plaukus. Kepurę įsikišo į kelnių kišenę, tačiau nuo to jis netapo daugiau atsipalaidavęs.
- Kaip gerai, jog šitame renginyje yra žmogus, kuris mąsto panašiai. Pritariu Jūsų nuomonei, Anna, paveikslo autorius galimai buvo ko nors užvartojęs. Aš tokiu dalykų net nesusapnuočiau, - pasisukęs į moterį žvilgsniu greitai apibėgo visą galeriją. Jam buvo įprasta būti daugiau ar mažiau atsargiam ir pasiruošusiam, jei netyčia kas nors nutiktų. Tik vėliau jis žvilgsnį sugrąžino ties pašnekove.
- Kiek girdėjau, dažnai rengiate panašaus pobūdžio renginius? Ar juose visada tiek daug žmonių? – paklausęs Christopher žvilgtelėjo į link jo pusės artėjantį padavėją su šampanu. Trumpu rankos gestu jo atsisakęs vyras žvilgtelėjo į Crenshaw.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 20:29

Annaleigh jau seniai nebuvo sutikusi vyro, kuris taip neapsimestinai mandagiai bendravo. Paprastai, be jokių nevykusių bandymų pažadėt daugiau nei kad galėjo suteikti. Aukštuomenės vyrai, kurie nebuvo patyrę sunkaus gyvenimo visuomet elgdavosi it stuobriai, tad sutikti kažką, kas drąsiai jai į akis pasakytų nuomonę apie nevykusių paveikslą, buvo tiesiog atgaiva.
- Man taip pat, Henri, - nusišypsojusi linktelėjo ir gurkštelėjo iš savo taurės, - kiekvienas turime savo fantaziją, - atsakiusi padėjo tuščią taurę ant praeinančios padavėjos padėklo ir nučiupo naują. Alkoholis- dar vienas geras draugas tokiuose renginiuose. - Aišku, ši fantazija labiau primena košmarą, - trumpam suraukusi antakius lėtu žingsniu patraukė prie sekančio meno šedevro, apie kurį žinojo išties nemažai ir kurį nutapė vienas jaunų bei talentingų šiuolaikinių menininkų. - Sakyk, Henri, ką galvoji apie šitą paveikslą? - Annai buvo smalsu sužinoti kaip paprastas žmogus, kuris aiškiai buvo retas svečias tokiuose renginiuose, vertino meną.
- Kartais dažniau nei kad reikėtų, bet jei ne aš, tai kas kitas? - uždavusi retorinį klausimą šyptelėjo, - yra daug priežasčių dėl kurių reikia juos rengti, kad ir šiandien, juk tai puiki parama mūsų šalies apsaugai ateityje. Viskas šiais laikais kainuoja milžiniškus pinigus, - pasakius vėl gurkštelėjo burbuliukais padengto gėrimo, - o žmonės...na, tiesą sakant šį vakarą jų palyginus mažai, - pripažino.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 20:50

Turbūt mandagumas su moterimis Henriui buvo įaugęs nuo vaikystės. Jis matė, kaip jo tėvas elgiasi su motina ir tai galbūt paskatino jį elgtis panašiai. Su motina namuose visada būdavo elgiamasi kaip su karaliene. Žinoma, niekas nežino, kas būdavo, jai jų miegamojo durys užsidarydavo, tačiau, Christopher tėvas tikrai mokėjo elgtis su moterimis, ypatingai su savo žmona ir tai perdavė šiam, dabar su karininko uniforma pasipuošušiam vyrui. Tiesa, paskutiniu metu jis manė, jog yra paskutinis šūdžius, nes jam simpatiją rode kelios moterys, bet tuo pačiu atsakyti jis nesugebėjo. Turbūt po Annikos kažin ar beliko tų jausmų pas jį, bet Henris vienaip ar kitaip stengėsi būti malonus su kiekviena sutikta moterimi.
- Dėl šito taip pat pritariu. Galiu prisipažinti, jog mano fantazija ne iš lakiausių. Man patinka konkretumas. Galbūt anksčiau buvau kūrybiškesnis, bet gyvenimas privertė šiek tiek pakeisti mąstymą, - tarstelėjęs jis lėtai patraukė paskui moterį link kito paveikslo. Šis atrodė šiek tiek gražiau, galbūt netgi labiau suprantamas, bet vis tiek, Christopher apie meną klausti nuomonės buvo tas pats, kas šuniui uždėti pačiūžas ir galvoti, jog jis pradės ant ledo čiuožinėti kaip profas.
- Nesu meno kritikas, tad klausiate ne to žmogaus, Anna. Visgi, pripažinsiu, šitas paveikslas atrodo…labiau suprantamas. Gal ne toks iškreiptas. Nors kaina vis tiek gali priversti daugumą paspringti maistu, - žvilgtelėjęs į moterį, jis laukė jos reakcijos. Abejojo dėl savo pasakytos nuomonės, tačiau jis pasakė tai, ką galvoja. Pirmas kartas paveikslų galerijoje nebuvo toks ir neįdomus, kaip jis tikėjosi.
- Na taip, tačiau tie renginiai atima daug laiko. Nors sakoma, jog moterys gali atlikti kelis darbus iš eilės, - gūžtelėjęs pečiais vyras sugavo žvilgsniu kelis kitos kuopos vadus, kurie ruošėsi išeiti, tad šiems linktelėjęs galva, vėl dėmesį grąžino ties pašnekove.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 21:06

Na, iš dalies Anna gyveno kaip karalienė, turėjo viską, ką norėjo ir buvo saugoma kaip pirmoji ledi, bet kartais moteriai trūkdavo elementaraus paprastumo ir švelnumo. Ji žinojo, kad užsiimant tokia veikla kaip jos ir vyro, paprasto gyvenimo beveik neturėsi, bet viskas įmanoma, kai to norisi. Gaila, kad per tiek metų sandėrių ir bejausmio verslo tvarkymo dauguma jausmų išnyko ir tiek ji pati, tiek jos vyras liko paprasčiausiai blogi žmonės.
- Kas gi atsitiko, kad prireikė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą? - kilstelėjo antakį susidomėdama, - žinoma, jeigu neprieštarauji, kad klausiu. - dar pridūrė, kad nepasirodytų kaip neišprusus damutė. Gi pirmą kartą žmogų mato, o šis dar karininkas, ko gero uždaras vyrukas. Na, bet pabandyti verta. Sulaukusi Henrio atsakymo apie šį paveikslą, Anna susijuokė balsu, - turėtum dažniau apsilankyti tokiuose renginiuose, - patikino nustojusi juoktis. Išties buvo atgaiva girdėti tokius atsiliepimus. Tokiuose renginiuose paprastai Anną priversdavo šypsotis Zach, bet pastaruoju metu juose jis nedalyvaudavo dėl padidėjusios atsakomybės darbe, tad Annai tekdavo kentėti visus tuos pasipūtėliškus komentarus vienai.
- Kelis darbus iš eilės ir iš karto, - pridūrė iškeldama pirštą, - ir prašau mane "tujinti", lyg ir neatrodau tokia sena, kad reikėtų kreiptis į mane "jūs", - nusišypsojus iškėlė antakį lyg klausdama ir atsigėrė šampano. Žinoma, juokavo.

Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 22:04

Na, Henris nemanė, jog švelnumo trūkumas gali sumenkinti meilę. Žinoma, trūkumas gal ir jaučiasi, tačiau kažin ar jausmai dėl to nyksta. Greičiausias būdas nužudyti jausmus – rutina. O elementariausią kavą į lovą galima atnešti visada, jei tam turi noro. Bėda šiuolaikinėse porose buvo ta, jog ne visada du žmonės norėdavo stengtis dėl santykių. Kartais tai būdavo tik vienas žmogus, o labai dažnais atvejais abudu nekreipdavo į šalančius santykius dėmesio ir tik vėliau, supratę, jog kažkas negerai, bandydavo taisyti padėtį, nors tam būdavo per vėlu. Henris, kaip vyras, retai rodydavo dėmesį susituokęs ir tai jis galėjo pripažinti, tačiau kai parodydavo, tai tikrai būdavo kažkas magiško. Juk jis ramus, uždaras vyras. Ne visada jo jausmingoji, tuo labiau žiaurioji pusės prasiverždavo į dienos šviesą.
- Suaugau, - trumpai taręs Christopher nežymiai vėl kilstelėjo lūpų kamputį. Juk sakoma, kad kai paaugliai pagaliau įžengia į suaugusiųjų pasaulį, viskas pasikeičia. Tiesa, vyrui teko suaugti kur kas greičiau, net neprasidėjus normaliam paauglystės laikotarpiui, nors vilkolakiui kažin ar buvo nustatomas tas paauglystės laikotarpis.
- Jei dažniau lankyčiausi tokiuose renginiuose, menininkai bankrutuotų, nes su savo šnekom atkalbėčiau pusę žmonių leisti tokius pinigus ant paveikslo. – tarstelėjęs jis kiek labiau įsižiūrėjo į paveikslą. Šitas tikrai buvo jo skonio, tačiau vis tiek nemokėtų tiek pinigų. Geriau pasigrožėti juo dabar ir vėliau atsiminti tai kaip labai įsimintiną įvykį.
- Tiesiog mandagumas to reikalauja. Kartais pamirštu, jog kai kurias taisyklės kariuomenėje negalioja taip, kaip paprastai bendraujant su žmonėmis. – prisipažinęs vyras vėl dirstelėjo į Annaleigh.
- Turėtum dažniau šypsotis, šypsena tau tinka. Priimk tai kaip patarimą ateičiai. – visgi nesusilaikęs leptelėjo ir ramiu veidu vėl ėmė dairytis po galeriją. Žmonės tai išeidinėjo, tai ateidinėjo. Labai ilgai jie neužsilikdavo.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-16, 22:56

Taip, švelnumas meilės nemenkino, tačiau kėlė tam tikras problemas. Žinoma, ne visada, tačiau moterys buvo tokie padarai, kuriems anksčiau ar vėliau reikia girdėti tam tikrus žodžius ir pajusti tam tikrus pojūčius. Santykiams išties trukdė rutina, visa laimė, kad to Crenshaw šeimoje niekad nebuvo. Galbūt dėl jų gyvenimo būdo, galbūt dėl jų pačių charakterių, svarbu, kad tiek metų viskas vis dar veikė. Ir nors Anna tikrai rastų kuo pasiskųsti ir ką pataisyti savojoje santuokoje, to nedarė, nes meilė ne tada, kai bandai pakeisti antrosios pusės minusus, bet tada kai juos pripažįsti.
- Hmm, - sumurmėjo kilstelėdama lūpų kampučius, - manau, kad suaugame per greitai, - pridėjus savo pastebėjimą atsigėrė šampano. Nors Anna nenorėtų grįžti į savo vaikystę, tačiau bent pajusti tą vaikišką tikrą džiaugsmą vėlgi norėtų. Norėtų juoktis ne dirbtinai, o vėl nuoširdžiai, nors kartą per dieną.
- Tokiu atveju tektų tave akylai stebėti ir nutraukti, kad neatbaidytum potencialių klientų, - nusijuokus atsisuko į Henrį turbūt pirmą kartą šį vakarą nužvelgdama jo vyrišką fizionomiją. - Kažkodėl įsivaizduoju, kad jus ten taip ištreniruoja, kad pabudintas vidury nakties, vis tiek kreiptumeisi į asmenį mandagiai, - kiek prisimerkus pamąstė. Iš tiesų buvo įdomu sužinoti kiek tiesos apie karininkus buvo rodoma filmuose.
Annaleigh net nežinojo kaip priimti tokį komplimentą, akimirką susimėtė, bet visa laimė žvilgsnis buvo nukreiptas kitur, - ačiū, - galiausiai pralemeno ir nusišypsojo, - matai, jau pradėjau pritaikyti tavo patarimą, - nevykusiai pajuokavus nusijuokė.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-17, 18:31

Švelnumo reikėjo visoms moterims, jo negaudamos jos imdavo jaustis taip, lyg kažkas santykiuose pasikeitė. Ir tai labai normalus, nes jei anksčiau tas švelnumas buvo dažnas, o vėliau jo visai neliko, galima daryti išvadą, jog meilė prigeso. Nors tai gal ne visai tai. Vyrai visada mėgsta rodyti švelnumą kitokiais būdais – sutaisyti nevažiuojantį automobile, įkalti vinį ar tiesiog, seksu. Jų švelnumas atsispindi kasdieniniuose darbuose, bet moterims ne visada to užtenka. Henris puikiai tai žinojo, nes matė, jog kartais jo motina lyg ir pasigenda to, tačiau berniuko tėvas visada būdavo greitesnis – lyg nujausdamastą vakarą parnešdavo motinai gėlių ar tardavo pora šiltesnių žodžių. Christopher tėvas kaip ir pats vyras, nebuvo iš šnekiųjų, tuo labiau, retai žodžiu išreikšdavo savo jausmus, todėl tos retos akimirkos tikrai būdavo gan ypatingos.
- Jei nesuaugtume, gyvenimas bus be gailesčio sutraiškytų. Reikia prisitaikyti prie sąlygų, kurios mums yra suteikiamos, - tarstelėjęs vyras trumpai žvilgtelėjo, kaip Crenshaw gurkšnoja šampaną.
- Tikrai taip, nesu tas asmuo, kuris įkalbinėja žmones pirkti tai, kas ryškiai per brangu. Būčiau prastas pardavimų vadybininkas. – tą akimirką Henris kaip tik spėjo sugauti moters žvilgsnį ir pasijautė kiek jaukiau. Mėgo matyti pašnekovo akis, kai kalbėdavo, tad šioks toks kontaktas tarp judviejų reiškė, jog vyras gali būti ir labiau atsipalaidavęs.
- Abejoju, jog vidury nakties būčiau mandagus. Miegas man yra gana svarbus veiksnys, jog būčiau sukalbamas. – burbtelėjęs jis nežymiai kilstelėjo lūpų kamputį, kaip visada. Turbūt tą pačią akimirką “išjungtų” asmenį, kuris jį prižadintų vidury nakties, nesvarbu kad ir kas tai bebūtų.
- Nėra už ką. Malonu, jog patarimas greitai pritaikomas, - pats nevykusiai pašvaikštavęs vyras vis dėl susigundė tuo šampanu. Paėmęs nuo padėklo, kurį atnešė padavėjas, taurę, Henris atsargiai laikė ją rankoje, kad ir kaip tai neįtikėtinai atrodė, nes jo rankos buvo milžiniškos, kaip ir pats vyras.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-23, 14:22

Anna dirstelėjusi į Henrį kiek primerkė akis. Jo gyvenimo istorija iš tiesų pasirodė, jog būtų be proto įdomi. Vien iš jo žodžių buvo galima spręsti, kad vyras matęs daug daugiau nei reikėjo. Ir nors tą tikrąją jo asmenybės pusę dabar slėpė kariškio apranga, Annaleigh žinojo, kad ji egzistuoja ir norėjo ją pažinti. Ne dėl kažkokio susižavėjimo, simpatijos ar meilės, tiesiog dėl traukos ir noro turėti tokį žmogų gyvenime. Moteris tikėjo, kad žmonės jos gyvenime pasirodo ne be reikalo, o šiaip atsitiktinumų nebūna, nebent Anna pati juos suplanuoja.
- Tai viena monetos pusė, - atsakiusi ir ištuštinusi antrąją taurę, moteris šią padėjo ant staliuko šalimais, - bet jeigu širdyje nepaliksime vietoj vaikiškam smalsumui ir džiaugsmui, niekada nebūsim laimingi, - pridūrusi pareiškė ir nusišypsojo. Nors jos pačios gyvenime to trūko, Anna vis neprarado vilties, kad ateis ta diena, kai iš tiesų viskuo bus patenkinta.
- Tada šiuo klausimu esame panašūs, - nusijuokė, - miegas-šventas reikalas. Prisiekiu, jeigu mane pažadintų vidury nakties dėl kažkokios nesvarbios priežasties, tas asmuo galėtų kastis sau kapą ir užsisakyti karstą, - sukikenusi linktelėjo.
- Auksinis patarimas visiems, - šyptelėjo svarstydama ar dar pagriebti trečią taurę šampano. Nors paprastai po tokių renginių ji grįždavo nemažai išgėrusi, šį vakar jai kompaniją palaikė kur kas įdomesnis pašnekovas ir ši nenorėjo prisigerti it alkoholikė, - jeigu visi dažniau šypsotųsi, viskas būtų kur kas paprasčiau, - įsitikinusi tuo,ką pasakė Crenshaw sunėrė rankas ant liemens, - Taigi, Henri, kuo užsiimi, kai negini mūsų tėvynės ir nebandai sustabdyti žmonių nuo brangenybių pirkimo? - kilstelėjo antakį vėlgi nusišypsojo. Rodėsi, negalėjo nustoti šypsoti, kai kalbėjo su šiuo dideliu vyru, kurio rankos buvo didesnės nei jos pačios dvi sudėjus.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-11-28, 15:10

Nežinia ar galima teigti, jog Henris gyvenime tikrai daug mate, tačiau vilkolakiai, vampyrai ir kitų rasių pažinimas tikrai neatrodė, kaip normalaus gyvenimo aspektai. Nė vienas sveiko proto žmogus net neturėjo įtarimo, jog pasaulyje gyvena tokios būtybės, o čia buvo Christopher, kuris naktimis gali pasiversti vilkolakiu ir nukąsti tau koją…arba nenukąsti, žiūrint iš kurios pusės pasižiūrėsi. Tėvo mirtį taip pat teko ištverti, reikėjo susitaikyti su mintimi, jog teks vadovauti Cul de Louf. Jam tik penkiolika metų tebuvo, o jis jau turėjo vadovauti vyresniems už save asmenims. Tai reikalauja nemažai atsakomybės, pasiryžimo ir drąsos. Galbūt dėl to dabar vyras toks, koks yra.
- Jūs…tavo tiesa, - greitai pasitaisęs Henris vos kilstelėjo lūpų kamputį, sudarydamas menką šypsnį. Klausimas ar jis kada nors vėl šypsosis taip, kaip anksčiau.
- Tiesa, nebūtina palikti to vaikiškumo savyje. Kartais tą patį vaikišką džiaugsmą mums gali grąžinti vaikai, nemanai? – vos dirstelėjęs į moterį, Christopher apsidairė aplink salę. Gurkštelėjęs šampano šiek tiek paraukė antakius. Nebuvo tokių gėrimų mėgėjas. Dažniausia vyras gerdavo tamsų alų arba ką nors iš stipresnių gėrimų. Nei šampanas, nei vynas jam neatrodė skanūs alkoholiniai gėrimai. Atitraukęs žvilgsnį nuo šampano taurės, Henris žvilgtelėjo į Annaleigh, kuri ką tik paklausė jo klausimo.
- Šiuo metu pagrindinė mano veikla yra kariuomenėje. Nors laisvu nuo jos metu dažnai remontuoju motociklus arba automobilius. Tiesa, tuo užsiimu savo namuose, o ir remontuoju tik savo pažįstamų ar draugų transporto priemones. – tarstelėjęs jis dar gurkštelėjo šampano, šįkart nebesiraukė. Turbūt priprato prie skonio.
- O tu? Ką veiki, kai nereikia mintinai išmokti gražių kalbų renginiams bei jų suorganizuoti? – vos kilstelėjęs lūpų kamputį Christopher pažvelgė į moters veidą. Jai tikrai tiko šypsotis. Atrodė…mielesnė.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-12-01, 17:04

Kuomet vyro dėka Annaleigh tapo ragana, jai teko susipažinti su antgamtiniu pasauliu. Ko gero visą mėnesį moteris sapnavo košmarus, kadangi teko parduoti savo sielą demonui. Tai ganėtinai sukrečiantis dalykas, tuo labiau paprastai moteriai, kuri visą gyvenimą sunkiai dirbo, kad užsitarnautų gyvenimą, kokį turi dabar. Teko išmokti nemažai užkeikimų, eliksyrų gaminimo paslapčių, susidurti su kitos rasės atstovais ir ginti savo turtą, netgi atimti gyvybę. Tai keičia asmenybę ir tikrai ne visada į geresnę pusę. Crenshaw buvo tvirta psichologiškai, dabar ir fiziškai, tačiau parado žmogiškąjį gyvenimo džiaugsmą.
Henriui pasitaisius, Anna nusijuokusi kilstelėjo šampano taurę, kurioje puikavosi paskutinis gėrimo gurkšnis ir šį išgėrė lyg būtų ką tik pasakius tostą. Na, o po sekančių žodžių, Annaleigh šypsena pranyko, o šią pakeitė santūrumas. Ir jeigu prieš tai ji dvejojo, ar gerti trečią taurę, dabar be abejonių ją nustvėrė ir gurkštelėjo didelį gurkšnį, kad net akys apašarojo nuo burbuliukų. - Galbūt tu teisus, - galiausiai pratarė lėtai slinkdama kartu su vyriškiu iki kito meno kūrinio, šį kartą- skulptūros, - gaila, niekad ir neišsiaiškinsiu, - liūdnai šyptelėjo dirstelėdama į vilkolakį. Pernelyg atvirai atskleidusi savo širdgėlą, kad, ko gero, niekada neturės vaikų, moteris nė kiek nepergyveno. Kažkodėl jautėsi itin saugiai ir patikimai Henrio kompanijoje. - O pats ar turi vaikų? - pasiteiravus klausiamai žvelgė į jį. Visai įsivaizdavo vaiką Jensen rankose, jam tiktų.
- Kalbų mintinai nesimokau, dažniausiai viskas gaunasi ekspromtu, - pripažino šyptelėdama, - nors pradžioje verslo, tikrai nemažai plušau, kol balsas nebedrebėjo, - pasidalino savo prisiminimais, - o be renginių organizavimo, mokausi...chemijos, - padariusi trumpą pauzę atsakė. Nagi nesakys, kad mokosi juodosios magijos.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty2016-12-01, 22:45

Henriui teko išgyventi mirties alsavimą, vėl prisikelti ir susidurti su žiauria realybe. Po aršios kovos dėl Cul de Louf vado posto jis pralaimėjo, buvo gėdingai pažemintas. Jo kūnas buvo viena mesa ir kraujo darinys. Vyras pats nesuvokia, kaip sugebėjo išgyventi tą skausmą, tuo labiau vaizdą, kai visi tavo viduriai iškritę ant žolės. Na, gal ir ne visi, bet žaizdos Christopher kūne buvo nemažos, jį vis dar puošia keli milžiniški randai. Be to, jis visada atsimins tą kovą, nes dabar jis yra sužalotas. Pasivertęs vilkolakiu vyras nebegali normaliai užuosti kvapo. Net ir dabar jis negalėtų atskirti žmogaus nuo kokios nors antgamtinės būtybės. Vilkui nebeužuosti normaliai reiškia vienatvę ir mirtį, bent jau iš vienos pusės.
Ar jis pasakė kažką ne taip? Henrio viena pusė teigė, jog jis pasakė kažką labai netinkamo, bet kita, ta tipinė vyro dalis nesuprato, kas, po perkūnais, negerai. Taip turbūt visiems vyrams nutinka. Kai jie nesupranta, ką blogo padarė.
- Nemanau, jog reikia save taip anksti nurašyti. Dar nesi tokia sena, jog negalėtum susilaukti vaikų, - tarstelėjęs Christopher lyg ir bandė ištaisyti situaciją, bet turbūt net ir tai nepadės, nes jis kalbėdamas apie moterį panaudojo sakinyje žodį “sena”, o tai net nėra komplimentas.
- Ne, vaikų neturiu, tačiau turbūt vyro gyvenime ateina tas laikotarpis, kai jų norisi. Mano šeima buvo maža, neturėjau brolių ir seserų, todėl norėčiau mažiausia penkių vaikų. – susimąstęs vyras pasikasė barzdotą smakrą ir susiraukęs įsižiūrėjo į skulptūrą.
- Nemaniau, jog tu bijojai kalbėti prieš žmones. Atrodai labai drąsi moteris, - tarstelėjęs su tam tikra nuostaba balse Henris žvilgtelėjo į Annaleigh per naują ją įvertindamas.
- Chemija neatrodo labai įdomus mokslas… - vyras prisiminė, kaip būdamas vaikas nekentė tos pamokos, todėl tai, jog moteris mokosi chemijos jį stebino…dar kartą.
Back to top Go down
Sponsored content

Paveikslų galerija Empty
Paveikslų galerija Empty

Back to top Go down
 
Paveikslų galerija
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-
» Ontarijo meno galerija
» Kanados nacionalinė galerija
» Naujojo Pietų Velso dailės galerija

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: Banners & archive :: 17/01/25 atnaujinimas-
Jump to: