 |  2016-11-13, 18:03 | |
| Mintyse paranojiškai ieškodamas ramios oazės, Bendžaminas suvokė, jog tokios nėra. Nėra, kur slėptis. Šią akimirką jis prieš moterį stovėjo nuogas. Apnuoginęs viską, kas jame dar yra gyva. Todėl taip ir skaudėjo. Vyras atidavė Dariai daug, beprotiškai daug, galbūt net daugiau negu reikia. Sirenai staiga dingus, išsižiojo tuštuma. Tuštuma, kuri dabar kėsinosi jį suėsti gyvą. Mercier ėmus artintis, šis giliai įkvėpė lietumi kvepiančio oro. Švelniu, neryžtingu žvilgsniu sekė kiekvieną jos judesį. Vyras nedrįso krustelėti, nė per centimetrą. Tiesiog pajuto, kaip patankėjo jo kvėpavimas, kaip į sulig kiekvieną sekunde augantį artumą atsakinėja tankiau plakanti širdis. Iš lūpų dingusi cigaretė bei švelnus bučinys - netikėta, tačiau beprotiškai malonu. Tūkstančiai minų sprogo Bendžamino viduje ir jis atsargiai, bet tvirtai apkabino moterį savo virpančiomis rankomis. Atsakė galbūt ne iš karto, tačiau labai aktyviai. Į kiekvieną lūpų judesį sudėjo begalinį ilgesnį, skausmą, besąlygišką, nesuvaidintą, tikrą meilę. Dievaži, Dariai jis padovanojo visą savo esybę. Visą bereikšmę savo egzistenciją paguldė į smulkučius šios delnus ir leido elgtis kaip tinkamai. Davė jai galimybę Bendžaminą amžinai apsaugoti arba negrįžtamai sunaikinti.
Galiausiai paleidęs moters lūpas, Bendžaminas vos atsitraukė. Gal per kokį centimetrą ar du. Žvilgsniu gręžėsi į šviesias josios akis. Vyro galvoje buvo visiškas sąmyšis, šis jau pats nebesuvokė, kaip išties jaučiasi. Tik žinojo vieną - tos smulkutės sirenos, kurią laikė savo glėby, jis paleisti negalėjo. Daugiau niekada.
- Neišeik, - sukuždėjo, leisdamas šiam vieninteliam, tačiau savyje tiek daug sutalpinančiam žodžiui atsimušti į Mercier lūpas. Delnu Dorner braukė per grakštų jos liemenį, o kitu suimė drėgną skruostą. Nykščiu ėmė sukti ratus ant švelnios odos. Jis dievino kiekvieną smulkmeną, susijusią su ja. Kiekvieną trūkumą, kiekvieną ydą. Todėl Bendžaminas ant moters niekad ir nepyko. Negalėjo pykti ant tos, kuri jo akyse buvo ideali. Virpančios vyro lūpos prigludo prie Idos kaktos ir šis tvirčiau suspaudė ją savo glėbyje. Norėjo justi Darios kūno šilumą, kiekvieną jos širdies tvinksnį. |
|
