|
| Author | Message |
|---|
 |  2016-12-11, 19:42 | |
| Merginai raudonuojant vaikinas suprato,kad flirtas veikė.Vizgi jis buvo angelas vienas gražiausių danguje.Grožio ir žavesio neprarado,net puolęs.ko neteko,tai savo sniegų baltumo sparnų,o keičiantis amžiams patrumpino garbanas. Daugiau liko tas pats angelėlis išoriškai. Vaikinas visada tuo naudojosi.
Merginai paminėjus tėvą nusijuokė,-Liaukis tokia didelė mergaitė,o bijai tėvo. parašyk sms ar sulaužyk kokią taisyklę.Juk smagu ką manai?-paklausė gražuolės užkišdamas vieną jos garbaną už ausies,o tada perbraukė pirštais per skruostą |
| | | |
| | 2016-12-11, 20:28 | |
| Prisilietimas prie rankos dar nieko, palyginus su švelniu perbraukimų per skruostą, kuris privertė merginą atšokti, tarytum nutrenktą elektros srovės ir išpilti dalį kavos ant stalelio. Ji nebegalėjo čia sėdėti, nes Sammuael ją nemenkai baugino. Žinoma, jis elgėsi kaip ir bet kuris kitas gašlus vyras, tačiau Aurorai tai niekuomet nepatiko ir ji norėjo pasišalinti, ką ir padarė.
-Atleiskite, tačiau turiu eiti.-pasakė užsimesdama paltą ir iš jo ištraukusi banknotą už kavą, paliko jį ant stalo. Pasigriebusi nuo sofutės rankinę ir nuo stalo telefoną, nieko daugiau nesakiusi greitu temtu nužingsniavo durų link ir suskambus varpeliui dingo. Po mažiau nei minutės girdėjosi tik nuvažiuojančio automobilio variklio keliamas triukšmas. |
| | | |
| | 2016-12-11, 20:30 | |
| | Vaikinas taip pat susimokėjo merginai išbėgus,išėjo ir pats nusprendęs visą apmaudą ant konors išlieti |
| | | |
| | 2016-12-12, 13:08 | |
| Jie šią vieta pasiekė gana lengvai ir pastebėjo, kad šiuo dienos metu, nebuvo daug žmonių ir staliukai buvo laisvi. Tad priėjo prie vieno ir paleido jos ranka. Nenorėjo daugiau nejaukumo jai, nors pačiam patiko liesti jos rankutę, nors ir taip neilgai. Douglas truputi atstūmė jai kėdė ir šypteli. Nors dauguma to nedaro, tačiau jis yra seno kirpimo žmogus, tad dar laikosi senovinio etiketo.
Po to atsisėda pats irgi prie staliuko ir apsižiūri,- Tikiuosi nebuvo nejauku, kad taip vedžiau už rankos laikydamas?-paklausė turbūt bandydamas sužinoti, ką ji apie tai mano. Kavinės padavėja padėjo meniu ant stalo ir tada pasišalino. Douglas visą laiką žiūrėjo į savo naują draugę ir svarstė vis, kas ji tokia iš rasių. Žinojo kad nelabai žmogus ji ir plius jai yra bėdos su vandeniu. |
| | | |
| | 2016-12-12, 15:25 | |
| Visą laiką eidama šalimais ir laikydamasi už rankos mergina galėjo jausti vaikino kūno šilumą. Jai buvo ne kiek keista, netgi atbulai, tai buvo toks malonus ir prieš tai nepatirtas jausmas. Žinoma ji kai galėdavo plaukiodavo su seserimis susikabinę rankomis, tačiau tai dabar nebuvo tas pats, undinės gal šalto kūno sutvėrimai. Jos retai kada pripažindavo šilumą. Nors gerais laikais jos šildydavosi gulėdamos ant akmens prieš saulę. Netgi jei Douglas dabar net nebuvo žmogus ji tiesiog ėmė jausti jam kažką kitą, tačiau paaiškinti to žodžiais nemokėjo. Mergina daugiau juo žavėjosi. Nors ji buvo mitologinė būtybė su žuvies uodega ir moters kūnu, tačiau jis jai buvo daugiau panašus į Dievą, kuris būtų nužengęs nuo dangaus tuos kelis laiptelius ir ištiesęs ranką padėti šiai nieko nesuprantančiai būtybei. Eidama link kavinės, nors ir kelias nebuvo ilgas mergina tylėjo. Daugiau buvo užsiskendusi mintyse ar derėjo vaikinui pasakyti, kad ji undinė, bet ji negalėjo. Tai paslaptis, kurios negalima buvo pasakyti. Jai buvo trumpam kilusi panika ir mergina visgi pasiekė kavinę ir lyg pamiršusi visas mintis įėjo vidun ir pažvelgusi į stalus klausiamai pasižiūrėjo vaikino pusėn, kuris ją nusivedė ir dar atitraukė kėdę leisdamas jai sėstis.
- Ačiū. – Pasakė kiek laimingai nusišypsodama, bet šitai kur ji atsidūrė ramumo nekėlė. Juk ji nesilankė tokiose vietose. Buvo kartą užėjusi į knygyną... Ir ant stalo atsirado meniu. Merginos mintis išblaškė vaikino klausimas. – Ne, nei kiek. Tai labiau buvo malonus jausmas. – Atsakė į tai ją pasakė vyrukas ir pasiėmusi meniu pirmiausia pasistatė jį atbulai, tada apsuko pora kart bandydama susiprasti kaip jį laikyti ir atradusi sprendimo būdą pasidėjo ant stalo imdama stebėti nepažįstamus simbolius lape.
Ši tikrai labai intensyviai stebėjo meniu ilgai svarstydama ar tie lapai nėra maistas, o kas ten per mažos skruzdėlytės lape tai merginą kiek vertė pasukti galvą. Bandydama atrasti prasmę keliskart susiraukę ir galiausiai atsiduso ir užvertė pastūmusi lapus ir pasisukdama link vaikino.
- Aš nieko nesuprantu. – Ji nenorėjo aiškiai pasakyti, kad nemoka skaityti. Taip, tame knygyne būdama ji tai ir suprato kai teko pakalbėt su pardavėja, kuri iš jos pasišaipė ir tada teko iš ten išeiti nieko nesupratus. Juk jai niekada nereikėjo skaityti. O per tris šimtus gyvenimo metų ji girdėjo įvairiausio plauko kalbų, todėl su žmonėmis susikalbėjo pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Tačiau su rašymu, skaitymu buvo tokia didelė problema, kad eilinį kartą jai tai atrodė kažkaip juokinga. Galbūt tai reiškė, kad ši niekada nepritaps pasaulyje, kuris buvo pilnas kitokių nei ji pati.
Atsidususi eilinį kartą, nežinia kiek kartų ji tai padarė stebėdama lapus ir bandydama išsiaiškinti, o dabar susidūrusi su vaikino žvilgsniu ji nuleido akis. Jis atrodė taip tarsi kaskart klaustų kas ji yra, iš kokios planetos čia atvyko. Planeta tai ta pati, tačiau vietos skirtingos. Tačiau dabar ji negalėjo pasiaiškinti. Imdama tyrinėti žmones aplink nešiojančius kitiems patiekalus ji šyptelėjo. Jautėsi tikrai pakankamai alkana stebėdama tai. Nors kai kurie nešėsi ąsočius pilnus vandens, o tie jai gerų emocijų nekėlė. |
| | | |
| | 2016-12-12, 22:17 | |
| Na visą kelią, kai jie keliavo, ir pats vaikinas buvo tylus. Kažkodėl jau seniai pats, taip nėjo, laikydamas merginos rankos. Tačiau dabar, kai jau buvo kavinėje ir sužinojo, kad šitas dalykas nebuvo jai nejaukus, jis tiesiog maloniai šypteli. Viduje truputi atsipalaidavo dėl to.
-Malonu tada girdėti. Nenoriu pačiai kelti nieko tokio, kas sugadintu pačios nuomonės apie mane,-linksmai pasakė ir tada rankose kai buvo meniu, atsivertė pasižiūrėti ką gero šioji vieta turi. Alkanos akys jau matė nemažai dalykų, kurių norėtu raganius. Tai dauguma buvo iš mėsos patiekalų, nes jie greičiausiai jam sotumą sukels, ko ir dabar siekia vaikinas. Viena akimi pasižiūrėjo į ją. Nes kaip tik tuo metu, mergina pareiškė, kad nelabai supranta tokių užrašų, jis truputi linkteli galvele,- Tad jau tikrai nauja pačiai patirtis bus,- suprato iki šiol, kad pati prie žmonių neseniai, tad nesistebėjo, kad tokie paprasti dalykai, jai nesuprantami. Douglas paskaitė pats savo meniu ir tada užvertė puslapius. Pats jau išrinko,- Galbūt galiu pats tau ką nors užsakyti ir tada pasakysi ar patiko. Gerai?-paprastai paklausė, nes vienos akies kraštu pamatė, kad kitoje salės gale jau judėjo jų padavėja. Nors tik akimirką ją pastebėjo, vaikino dėmesys atsisuko vėl į savo draugę. Galbūt dabar jos netyrinės akimis, tačiau jos pačios toks apžiūrėjimas aplinkos truputi išdavė, kad domisi viskuo. Tad pats pasipatogino kėdėje ir taip truputi pasitvarkė savo rūbus, kurie buvo truputi susiglamžę. Vaikinui stilius ir tvarka buvo visada aukštai, tad negalėjo iškęsti, kai jo rūbai būdavo nelygus ar purvini. Nors mokėjo kelis triukus kad viską susitvarkyti, bet čia buvo vien žmonės, tad negalėjo naudotis. Juk antgamtiški padarėliai turi savo galias slėpti nuo mirtingųjų.
- Pagaliau šioje vietoje mano sušilo labiau, nes prie krioklio pradėjau šalti,- tiesiog pasakė tokį dalyką paprastai ir dabar ir net paprastai pažvelgė į ją. Jam ji kėlė natūralų smalsumą, tačiau vaikinas nelabai nori ją priversti jaustis, kad yra stebima ir tyrinėjama. Ne toks jo tikslas dabar, nes jis yra tiesiog praleisti daugiau laiko su simpatiška panele. |
| | | |
| | 2016-12-12, 22:50 | |
| Merginai sėdint mintys sukosi apie įvairiausius dalykus. Vieną akimirką ji stebėjo visus, kitą personalą, o trečią jau vaikiną priešais. Buvo gan įdomu sužinoti viską. Nemokėjo paskutiniu metu būti rami, jai norėjosi visko klausti. Viską sužinoti. Nors nenorėjo žavėtis žmonių pasauliu, tačiau vyras parodė ir pasakė, kad pasaulyje yra ir tokių dalykų, kurie prikaustė tamsiaplaukės dėmesį. Besidairydama ji stebėjo kampuose susiglaudusius žmones, kurių rankose garavo puodeliai su neaiškiu jos galvai gėrimu. Žmonės kartais jai atrodydavo taip pat ir mieli. Teko stebėti kaip jie vienas kitą apkabina. Išties ji matė daug nuoširdžios meilės, bet taip pat ir didelio sielvarto. Baisiausia buvo matyti savus... Tačiau stebint ir tai kaip moterys nesulaukiančios savo mylimųjų lieja ašaras ji tik stebėdavo tarsi klausdama savęs, kodėl aplink tiek daug neteisybės. Duodamas žmogui neilgą gyvenimą sukuriamos ligos, kurios kartais pabaigia gyvenimus anksčiau laiko ir iš tų, kuriems kitas yra viskas atima laimę.
Vaikinui regis supratus ir padėjus jai išspręsti tokią didelę problemą mergina dėkingai linktelėjo.
- Taip. Manau, kad tavo variantas bus tiesiog man labiau tinkamas nei aš suprasiu kas ten nupiešta. – Ši labai vaikiškai ir nepatenkinta, kad nesupranta papūtė lūpas. Negalima taip elgtis su undine, kuri taikstosi prie tokių kaip jie. Ji juk stengiasi.
Nereida išgirdusi, kad jis ten būdamas kažkiek sušalo ji pažvelgė į savo suknelę. Ji buvo nejautri šalčiui, todėl galėjo ir taip būti kai tuo tarpu visos čia esančios merginos buvo apsimovę kelnes, storesnius megztinius. Išties jei ji mūvėtų kelnes merginos kojas palietus vandeniui jai nereiktų iškart jaudintis. Mintis buvo verta apgalvojimo, todėl padėjo ją prie „apsvarstyti vėliau“ skilties pati sau pritariamai linktelėdama.
- Manau, kad geriau būtų leisti laiką ten, kur yra šilta. – Konstatavusi faktą ji nusišypsojo. Kvailiausia tai, kad per tiek laiko ji nepatyrė to malonios šilumos jausmo. Ji neturėjo net namų. Naktis leisdavo kur papuldavo, kartais tiesiog leisdavo naktį miegodama ežero dugne. Niekada niekas jos ten neieškodavo, nors... Niekas jos ir negalėjo ieškoti. Nes ji buvo tarsi niekas, neegzistuojanti jokiuose popieriuose netgi kaip ir netikra asmenybė. – Namuose tau būtų geriausia. – Šyptelėjo susikeldama koją ant kojos ir susinerdama rankas ant stalo. Taip sėdėdama ji labiau priminė diplomatę atėjusią tartis dėl kokio nors sprendimo. Pasitikėjimo kupinas žvilgsnis, pakankamai miela šypsena ir ji pati džiaugėsi galėdama leisti laiką būtent taip.
|
| | | |
| | 2016-12-12, 23:48 | |
| Kai gavo atsakymą iš jos, ir jau sulaukus padavėjos, vaikinas užsakė dvi porcija vištienos, su keptais grybais ir kažkokiu kreminiu padažu. O atsigerti užsakė dvi stiklines sulčių ir dar taures vyno. Kai padavėja taip nueina, vaikinas pasuka galvą į savo draugę ir šypteli. Per nemažai laiko, dabar yra susitikime, kur nereikia jaudintis dėl nieko ir tik paprastais leisti sau būti tokiu paprastu, o ne bandyti taikytis prie kompanijos. Nors Douglas taip darė gana retai, bet paprastumo jo gyvenime, irgi trūko.
- Kartais tie meniu, yra gana painus ir tiems kurie gyvena čia nemažai metų. Bet pats dabar parinkau patiekalą, kurio paveiksliukas buvo gana gražus. Tad viliuosi, kad pasiseks ir pataikysiu. Nes išvaizda kartais būna klaidinanti, nei skonis,- rimtai pasakė ir tada akimis pasidairė po visus, bandydamas suprasti, ar čia tikrai nėra jokių kitų būtybių, o ne žmonių. Nors turbūt nekeltu nieko blogo, tačiau jam patikdavo labiau tarp žmonių būti, nes paprasčiau viskas.
Kai ji taip ėmė žiūrinėti savo apranga, vaikinas žvilgtelėjo truputi irgi ir tada nusuko akis į kitus žmones vėl,- Dažniausiai taip darau, tačiau kartais mėgstu ir vėsias vietas. Padeda man truputi pagalvoti ramiai apie mano pačio planus į ateitį. Nemažai planų turiu ir dabar teks pergalvoti, kuriuos bandyti įgyvendinti o kuriuos truputi nustumti į šoną,-linksmai pasakė ir pasuko veidą į ją vėl. Rado kad Neredya yra jam įdomumą kelianti mergina, ir vis traukia akis jo link jos.
- Namuose praleidžiu maža savo gyvenimo dalį. Daug keliauju ir tiesiog ieškau retų daiktų ir visokių ingredientų kuriuos vėliau naudoju savo reikmėms. Tad kol kas šiame mieste esu tik dėl to, kad truputi poilsio reikia man nuo visokių darbų,- kai tik baigia jis sakyti paskutinius žodžius, prisistato keli padavėjai, kurie atneša maistą ir aišku tuos gėrimus. Nežinia ar merginai tiks vynas, tad užsakė ir sulčių. Linktelėjo padavėjams ir tada pasuko galvą į ją,- Skanaus,- paėmė įrankius pats ir atsipjovė gabalėli vištienos ir įsidėjo į burną. Kadangi alkis buvo nemažas, tad turbūt greit šitas patiekalas dings, nes skanu jam. |
| | | |
| | 2016-12-13, 00:10 | |
| Ne jam vienam žvilgsnis visada sugrįždavo prieš akis. Mergina tyrinėjo kiekvieną veido linkį. Netgi jei visi buvo aplink vienodi jis buvo kažkuo kitoks. Supratusi, kad tas maistas skamba gan skaniai linktelėjo pritardama. Nežinia kelintą kartą. Jai patiko, kad taip yra. Netgi jei būtų kitaip tikriausiai irgi patiktų.
- Man sudėtinga ne dėl to kaip tai atrodo. Aš tiesiog... – Ši kvėptelėjo oro nusukdama akis link lango, lyg jis atsakytų jai į kažkokį klausimą. – Nemoku skaityti. Nepažįstu raidžių, skaičių. Man viskas čia yra vienoda. – Gūžtelėjo pečiais ir atidavusi meniu toliau dairėsi.
Bandyti suprasti žmones sudėtinga. Jie visada atrodė lyg... Skubantys. Neaišku kur. Kaip greitai pasieks kažką. Mergina kiek vyptelėjo. Jai skubėti kažkaip nereikėjo. Ji mėgo buvimą lauke, stebėjimą ir laukimą.
- Aš manau, kad tu esi geriausia kas man nutiko per šituos pora mėnesių. Džiaugiuosi susitikusi tave. – Nežinia kodėl taip pasakė, bet norėjosi išreikšti emocijas, tą džiaugsmą, kuris buvo jos širdyje dabar būnant kartu.
Belaukiant kol atneš patiekalus ji vis vien svarstė ar galima taip rengtis kaip ji atrodė. Bet mintis nusuko atkeliavęs maistas ir ji taip pat atsakiusi į skanaus padarė taip pat atsipjaudama savo patiekalo. Ji niekada gyvenime nebuvo valgiusi mėsos, todėl dabar įsidėjusi į burną ji tarsi pasijuto keistai paimdama taurę su vynu ir taip pat atsigerdama. Tačiau tai merginai nepadėjo, todėl ši pasijuto kiek blogai.
- Aš turiu nueiti iki tualeto. – Tarstelėjo atsistodama ant kojų ir paėjusi kiek tolėliau net nepastebėjo žmogaus su vandens ąsočiu į kurį trenkėsi ir gan greitai dingo už tualeto durų.
|
| | | |
| | 2016-12-13, 11:44 | |
| | Viskas dabar taip staiga įvyko, kad vaikinas nespėjo sureaguoti taip, kaip mergina tiesiog nubėgo į tą moterų kambary. Paliktas vienas prie stalo, truputi nesusigaudė, kas įvyko. Tačiau po akimirkos ar kelių, pagaliau susitvarkė su mintimis savo. Galvojo nueiti iki ten ir pasiklausti jos ar gerai pačiai, tačiau tuščio staliuko nenorėjo palikti. Tad vaikinas sugebėjo užkerėti vieną apgaulės kerų, kurie rodys kad jis vis dar sėdi ten pat. Kol tikrasis raganius galėjo laisvai judėti kur tik nori. Pajudėjo link tos patalpos, žinodamas, kad dabar ten turėtu būti ji viena, nes vaikinas nematė daugiau merginų kažkodėl šioje kavinėje. |
| | | |
| | 2016-12-28, 23:56 | |
| | -Juk sakiau, kad dar neįsirinkau ką norėsiu valgyt. -Antrą kartą tamsiaplaukės balso tonas pakito į aršesnį, kai prie jos prilėkė smulkutė padavėja, antrą sykį po to kai Deirdre aiškiai pareiškė, jog ilgai rinksis maistą ir gėrimą. Nusmelkusi žmogystą žvilgsniu palaukė kol ji dings jai iš akių, o tuomet vėl įsmeigė akis tą meniu kuriame nieko gero nematė, bet kažko norėjo, velniškai erzinantis procesas. Gal merginai geriau jau nuraut kam nors galvą ir mėgautis kraujo fontanais, negu apsimesti normaliu asmeniu šioje pilnutėlėj kavinukėj ragaunant maistą? Ši svarstė ir tokią galimybę, bet ją atmetė, nes žudyti šį vakarą nebuvo noro. |
| | | |
| | 2016-12-29, 00:05 | |
| Žmonių maistas Amelijai buvo beskonis ir absoliučiai nereikalingas, kas yra pilnai suprantama. Tačiau moteris mėgo kavines - jau vien dėl galimybės gražiai apsirengti, nors ir nesitikint susitikti su kuom nors pažįstamu. Ji mėgo stebėti ir analizuoti žmones, be to, mėgo juodą kavą. Kažkas pastarojoje buvo ypatingo, kad Neferata gebėjo justi jos pasakišką skoni net ir po šitiek egzistencijos metų.
Daugiau negu poros tūkstančių metų sulaukusi vampyrė įžengia į vietinę kavinukę, kurioje mėgdavo dažnai apsilankyti ir išgerti tą minėtą puodelį kavos. Kaip ir kiekvienąkart, vos įžengusi čia, ji sugeba net nenorėdama patraukti kelių vyrų dėmesį į save. Jų susižavėjimo kupini žvilgsniai, be abejo, glostė savimeilę, tačiau Neferata pernelyg dėmesio į tai nekreipė.
- Nagi nagi... - apsidairiusi ir prie vieno iš staliukų išvydusi matytą siluetą, prieina artyn ir iškėlusi antakius pažvelgia į pažįstamą veidą, - nejaugi pati Deirdre čia sėdi priešais mane? - su malonia nuostaba bei džiugesiu žvelgia į moterį. |
| | | |
| | 2016-12-29, 00:14 | |
| Papūtusi savo šį vakarą švelnia spalva padengtas lūpas Atchira nužvelgė aplinkinius, ir ėmė rinktis savo tyrinėjimo objektus. Lyg kokias laboratorines žiurkes. Bet argi ne tokie žmonės ir buvo? Savęs ji tokiu nebelaikė. Ne, po to ką ji padarė šiam pasauliui į jį pabėgus iš pragaro save vadinti žmogiška būtybe jau nebegalėjo, nors buvo keisti laikai, gal prieš šimtą metų nuo dabar kai ji laukė galimybės vėl būti žmogumi. Nors ir be sielos. Bet viskas pasikeitė, ir dabar tamsiaplaukė jau nebesieloja dėl to, vaje, ji netgi pamiršo tokias mirusias svajones.
-Neferata.-Taria saldžiai, savo akutes nuo tyrinėjamos žiurkės(kas buvo daili, bet ko gero iš turtingo vyro piniginės gyvenanti moteriškė) pakeldama į seniai matytą veidą. -Nejaugi pati Merills stovi prieš mane?-Paklausė beveik taip pat, tik įveldama draugiško sarkazmo, ir kreivą šypsenėlę. |
| | | |
| | 2016-12-29, 00:45 | |
| | - taip taip, nužengusi tiesiai nuo devinto debesies, nusileido tiesiai tau prieš nosį, - nusijuokia nepraleidusi progos smagiai ir sarkastiškai atšauti žavingai tamsiaplaukei, - dievaži, neperdėsiu sakydama, kad daugiau negu šimtmetis praėjo nuo paskutinio karto, kai tave mačiau...kur gi tu basteisi, - balse pasigirsta švelni priekaišto gaidelė, tačiau ilgai neužsilaiko, kadangi veidą jau puošia plati ir draugiška šypsena. Išties, kai judvi paskutinį kartą matėsi, Neferata dar buvo laimingai ištekėjusi. Tuomet, nežinia kokių aplinkybių paveikti, dviejų artimų draugių santykiai ir nutrūko, o neilgai trukus skausmingai subyrėjo ir vampyrės santuoka, - nagi, pakelk dailią subinaitę ir leisk man tave bent kelias akimirkas palaikyti apsikabinus, - plati šypsena nedingsta nuo tamsiaplaukės veido, kol ji ištiesia rankas Deirdros link. |
| | | |
| | 2016-12-29, 01:04 | |
| | Deirdre buvo pamiršusi ką reiškia turėti kažką artimo, ką galima pavadinti draugu, todėl iš šalies atrodė, jog jos nestebina Amelijos "pasirodymas", nors viduje jai kažkas spyrė į širdį, ir štai nepalaužiamoji tamsiaplaukė švyti šypsena ir papuošia aplinką žaviu kikenimu. -Tikrai, kad neperdėsi, mums galima lyginti šimtmečius, jiems... -Piršteliu Atchira mosteli į žmogystas, o tada suraukia nosytę, atidžiai grįždama prie tamsiaplaukės veidelio. -Ne. -Pabaigia mintį, primerkdama vieną akutę. Lėtai, tarsi būtų priversta ši pakyla nuo kėdės, nutaiso nepasitenkinusį veidą, kuris ilgai nesilaiko, nes džiaugsmas viską užpildo ir ji puola Neferatai į glėbį. -Gali laikyti ir ilgiau, taip sulauksim tik dar daugiau dėmesio. -Sušnabžda vos nesusijuokdama, mat jų stalelį stebeilijo ne vienos vyrų akys. |
| | | |
| | 2016-12-29, 09:08 | |
| Neferata dar vis su pastebima šypsenėle veide stebi draugę. Nieko neatsako apie tuos metų skaičiavimus joms bei paprastiems žmogeliams, tiesiog nemato reikalo tuščiai plėtoti nereikalingą temą. Galiausiai Deirdre pakilus nuo staliuko ir tvirtai apsikabinus, vampyrė trumpam užsimerkia, leisdama kūnu pasklisti išsiilgtai draugės šilumai. Pastaruoju metu Amelija jautėsi velniškai vieniša, nieko keisto, kad dabar šis susitikimas jai šviesiom spalvom nudažo kasdienybę.
- Man reiktų truputį išgerti, jeigu jau sąmoningai norėčiau dar daugiau aplinkinių dėmesio, - tyliai atsako, o tuomet pagaliau paleidusi demonę iš glėbio, net neatsiklaususi prisėda prie jos staliuko. Jei jau laukė kokio nors pasimatymo – tai pasimatymas galės dabar palaukti Atchiros, vampyrė net nesiruošia taip greitai palikti ramybėje išsiilgtos draugės, - taigi...kur tave blaškė gyvenimas po šį pasaulį ir kokiais reikalais? – nuoširdžiai susidomėjusi žvelgia tiesiai demonei į akis. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:17 | |
| Ko gero vieninteliai Neferata'i jos žmogiškoji pusė visada būdavo pasiruošusi, nesislepianti ji reikšdavo jausmus, ir tai leisdavo demonei jaustis gyvai. Kaip ir dabar, šią akimirką jos taip būnant viena kitos glėbyje, Atchira suprato, kaip to buvo išsiligusi.
-Mieloji, mes dabar ir gersim. Ačiū, jei ne tu, ko gero nebūčiau šį vakarą įsirinkusi ko nors geriamo. -Atsitraukus taria, veide neleisdama pranykti šypsenai kuri iš tiesų buvo nuoširdi ir džiugi. Grįžus į savo vietą, tamsiaplaukė patogiai įsitaisė, ir taipogi įsmeigė savo akis, į gražiuosius draugės sielos veidrodžius. Jos klausimas šiek tiek sutrikdė demonę. Suspaudusi lūpas mergina atsiduso, lyg ruoštusi ilgam pasakojimui...
-Po tavo vestuvių aš neilgai trukus dingau, ir priežastis buvo Jis, nenorėjau vėl užsidėti antkaklio. -Tyliai išbėrė žodžius, kalbėdama apie savo šeimininką. -Jis mane surado, ir man teko bėgti, visą šimtą metų aš bėgau, kol neatsiradau čia, ir neįsitikinau, kad bent trumpam tas šunsnukis nevaikščios mano šešėlyje. -Žvilgsnis kiek suagresyvėjo, nors Deirdre nenorėjo iš kart vaidinti nuskriaustos ir nerandančios ramybės mergaitės, bet tokia jau buvo tiesa, kurią Amelija žinojo, ir turėjo suprasti. Nenorėdama daugiau kalbėti save, mat išties jos gyvenimas nebuvo ypatingas, demonė plačiai nusišypsojo, pakreipdama galvą, leisdama akims nurimti, ir sugrįžti į džiugesio padėtį. - Ko gero tavo gyvenimas klostėsi įdomesnia vaga, nagi, pasakok. -Paragino draugę, o tada trumpam atitraukus veidą nuo pašnekovės, susirado prie baro kažką darančią padavėją, ir žvilgsniu pakvietė ją ateiti, mat gėrimų tikrai joms dabar prireiks.- Kaip ponaitis Leonard gyvena?-Dar pasiteirauja ir apie Amelijos vyrą, prisiminusi tas vestuves, kurios ko gero visą amžinybę įstrigs jos galvoje, žinoma dėl gerų priežasčių. Kas leido demonei manyti, kad meilė egzistuoja, tai buvo Leonard ir Neferato's santykiai. Ji ir dabar tikėjosi, kad šie du vis dar buvo kartu. |
| | | |
| | 2017-01-03, 22:43 | |
| pagal biografiją Neferata turėjo pirmąjį tą vyrą labai seniai, Leonard, o tuomet antrą būtent prieš tuos šimtą dvidešimt kelis metus. Čia, kad nesipainiotų mums abiems toliau vardai rpg :D 
Net nebandydama nuslėpti savo džiugesio, vampyrė žvelgia į draugę. Labiausiai jos širdis laimingai nerimsta krūtinėje vien dėl to, kad ir vėl gali Deirdre veide matyti savotišką...žmogiškumą. Ne vien nepasotinamas troškimas kitų kančių ir skausmo, taip keršijant už savo praeitį. Neferata per šitiek metų sugebėjo suprasti, kad noras atkeršyti, turi būti sukoncentruotas į kaltininką, o ne visus aplinkinius. Tiesa, tam prireikė daugiau negu tūkstančio metų, tad Atchira dar spės suprasti.
- Nežinau, ar čia mano mylimiausia vieta išgerti, tačiau jei jau tokia proga...te raudonas vynas liejasi laisvai, - susijuokusi tik palinksi galvą ir persimeta plaukus sau per petį. Tik šypseną veide greitai pakeičia savotiškas susirūpinimas, o kaktoje pasimato kelios raukšlės, kol Neferata klausosi demonės žodžių, - viešpatėliau, ko gi tu man nieko nesakei... – atsidususi juodaplaukė atsitiesia ir visu kūnu palinksta per stalą link draugės, - juk žinai, kad būčiau padėjus. Galbūt nenukovus jo, nes spėjau suprasti, kad jis velniškai stiprus. Bet ir aš ne iš kelmo spirta..bent kažkuo būčiau padėjus, gal nebūtų reikėję bėgti... – atsidususi vampyrė ištiesia ranką ir per stalą uždeda ant apversto Deirdre delno. Trumpam nusuktas draugės žvilgsnis, o tuomet jos klausimas priverčia moterį nejučia stipriau spustelėti draugės ranką, o giliau įkvėpus ir atsitraukti bei vėl patogiai atsilošti savo kėdėje, - net neįsivaizduoju, - trumpai tarstelėjusi nuryja seiles. Praėjo tiek metų, o jai dar vis skauda šnekėti apie Anthony, - pasirodo, ištekėjau už skilusios sielos sirenos tuomet. Virš dvidešimt metų mūsų gyvenimas buvo idilė, kol galiausiai jo tamsioji pusė ėmė lįst lauk. Nebesusitvarkiau su juo, o galiausiai radau su kita mudviejų namuose, - kuo lakoniškiau viską papasakojusi Neferata trumpam žvilgteli į savo nagus, o tuomet pakelia žvilgsnį į Deirdre, - šimtas dveji metai, kaip aš niekam neįsipareigojus, - pabaigusi pasakoti gūžteli pečiais. Kaip tik pasirodo prie staliuko padavėja, neduodama galimybės Deirdre iškart užberti klausimais vampyrę, - norėčiau raudono vyno, argentinietiško. Galit iškart visą butelį nešt, - maloniai, tačiau ne pernelyg draugiškai, šyptelėjusi padavėjai, žvilgsniu grįžta prie demonės.
|
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
