Takas link tunelių

2016-04-17, 16:51 .

2016-04-17, 16:51

.

2016-11-27, 00:08

Dhaara buvo mama. Mylinti ne vieno ir ne dviejų vaikų mama su mylimu vyru užnugaryje. Jiems nebuvo svarbu kad ši turėjo sąsajų su vykstančiais žemėje karais. Ji kariams padėdavo, ji juos apsaugodavo ir juos globodavo. Ji buvo gera, nors ta neatsiejama aršioji jos pusės dažnai neduodavo jai ramybės. Kai pateko čia, ji visai prarado kontrolę, tačiau laikui bėgant ši suvokė, jog reikia rasti būdą keliavimui atgal į dangų. Ko ji tik nedarė, tačiau visos pastangos nueidavo per nieko. Kartais ji pratrūkdavo. Kiek ilgai galima bandyti ir nieko iš to negauti? Šią dieną ji buvo susierzinusi. Visa kaip ne sava. Nenustygo vietoje, o jos galvoje buvo pilna kvailų ir bauginančių minčių. O gal jai neverta grįžti? Gi tada reikėtų ir vėl įsilieti į šeimyninį gyvenimą, tada ir vėl negalėtų elgtis taip, kaip gali elgtis žemėje. Ji puolė, o puolusiam angelui sunku sugrįžti atgal į doros kelią. Kiek tolėliau pastebėjusi du vaikinukus, Dhaara nusprendė prie jų prieiti. -Ei, gražuoliai, ko čia tap ramiai stovit? - pasiteiravusi su plačia ir klastinga šypsena veide, Dhaara prie jų priėjo. Žinoma, jie buvo apsvaigę, tačiau Dhaarai tai vienodai švietė. -Žinot, būtų šaunu jei nutrauktumėt vienas kitam galūnes. - Po tokio pareiškimo ši susilaukė keletos negražių replikų ir žvilgsnio, kuris rėkte rėkė, kad ši yra beprotė, tačiau po akimirkos abu vaikinai susižvalgė ir žengė kelis žingsnius link merginos. - Na gerai, nenorit patys, padarysim viską kiek kitaip. - gūžtelėjusi pečiais, tačiau nepasijudinusi š vietos trumpam užsimerkė. Karas, karas ir dar kartą karas. Kaip kartais būdavo paprasta manipuliuoti kitais žmonėmis. Jau po kelių akimirkų du vaikinukai ėmė kovoti tarpusavyje. Be jokios priežasties. - Ė tu, tamsiaplauki, žiūrėk... ant žemės akmuo, skels su juo draugeliui kur papuola. - Nusijuokusi mergina paėjo kiek toliau ir patogiai įsitaisė ant ankmens. Gaila, kad neturėjo nieko skanaus užkandžiui. Renginys buvo nuostabus.

Guest Guest

2016-11-27, 00:24

Suvokdama, kokiame pavojingame mieste gyvena, Adrianna neretai privengdavo atokesnių vietų, norėdama išsaugoti savo taip branginamą gyvybę, kuriai tikrai galėjo grėsti pavojus. Mieste didžiausią grėsmę kėlė ne kokia nors mafijos lyga, naktimis atliekanti savo nešvarius darbus. Pavojus slypėjo kur kas giliau. Vampyrai. Demonai. Raganos. Tarsi iš pasakų knygos atėję veikėjai dabar lyg niekur nieko žingsniavo žemės paviršiuje, praktiškai net neišsiskirdami iš minios. Adrianna nebuvo su tokiomis būtybėmis susidūrusi pernelyg dažnai. Tiesą sakant, ji net nenutuokė, kaip turėtų suprasti, kai komunikuoja su viena iš jų. - Tu tiesiog pro ten praeisi, Adri... Tiesiog praeisi... - tyliai drąsindama save mergina sparčiu žingsniu keliavo tunelių link. Nekentė savęs, kad nuklydo taip toli ir turėjo praeiti pro pačias atokiausias miesto vietas, kad patektų atgal į labiau civiliuotą vietovę. Kiekvienas garsesnis traškesys vertė merginą nuolatos krūpčioti, ar giliau sukišti rankas į kišenes. Kelias atodė kur kas ilgesnis, nei buvo iš tikrųjų, o krūtinėje nepagrįstai besidaužanti širdis visiškai nepadėjo Faye nusiraminti. Tuomet ji sustojo. Lyg nudiegta. Paprasta žmogaus klausa dabar tikrai girdėjo kažkokį šurmulį priekyje. Adrianna nebuvo tikra, tačiau manė, jog girdi žmonių balsus. Gana kvaila buvo stovėti vietoje, tačiau krūtinėje kirbantis nemalonus jausmas neleido merginai žengti pirmyn. Tai ji padarė tik po keletos minučių. Nedideliais, netvirtais žingsniais yrėsi į priekį, atidžiai stebėdama teritoriją. Po maždaug dešimties metrų priešakyje išvydo labai įdomų reginį. Kovojančius vaikinus ir... merginą. Akimirką Faye pasijautė kaip patekusi į gladiatorių kovas. Nors situacija ir atrodė pakankamai... nekasdieniška, Adrianna prisivertė prižingsniuoti kiek arčiau, kad geriau suprastų, kas ten vyksta, nors tam tikro atstumo rudaplaukė visgi prisilaikė.

2016-11-27, 02:46

Angelei buvo nuobodu. Stebėti besimušiančius vaikinus buvo lygu stebėti animacinį filmuką, kuris... kartais būna daug įdomesnis už tokius vaizdus. -Nagi, blondinuk, smeik jam su tuo pagaliu kur nors. Man reikia kraujo! - šūktelėjusi jiems nepatenkinta atsiduso. Ot ir gyvenimas. Šiais laikais nė kovos normalios nepamatysi. Šią akimirką ji visai pamiršo apie savo gerumo akciją pavadinimu "Darysiu viską, kad pakliūčiau atgal į dangų". Smegenys ėmė veikti taip, kad daug aiškių dalykų tiesiog iššoko jai prieš akis. Ji žemėje jau kelis šimtmečius ir per juos nei jos mylimasis nei vaikai nesiryžo čia apsilankyti. Gal... gal jiems jos nereikėjo. Gal ji bergdžiai stengiasi būti gerute? Gal grįžusi atgal ji bus viena kaip pirštas, atstumta šeimos ir neilgai trukus vėl nupuls iš tos širdgėlos? Būtent šitos mintys ir pastūmėjo Dhaarai daryti tai ką dabar ji ir darė. Stebėdama kaip blondinukas persmeigia tamsiaplaukį medžio šaka, ši kelis kartus suploja delnais. - Ė tu, juodas, dabar su akmenuku trinktelk tam per galvą. Gi negali leisti būti šitaip nugalėtas, ar ne? - vaikinai žvilgtelėjo į ją, tačiau ši jiems tik nusišypsojo. Iš jų akių buvo matyti, kad jie velniškai kankinasi. Ne iš skausmo, o dėl savo kūno kontrolės praradimo. Na, gaila jų, gaila. Išgirdusi artėjančius žingsnius Deonte atsikvėpė. -O, turime svečių, nesigėdyk, gali drąsiai prisijungti. - nė neatsisukdama į merginą Dhaara šūktelėjo. Šis sakinys buvo skirtas būtent jai. Angelai gi antgamtinės būtybės. Jie mato, girdi ir jaučia geriau nei bet koks paprastas žmogus, o angelui pajausti žmogų yra vieni niekai, gi jų visa egzistencija buvo susijusi su jais. Laukdama kol mergina ateis arčiau, Dhaara net kiek pasislinko paplekšnodama į akmenį lyg pareikšdama kvietimą merginai prisėsti šalia.

Guest Guest

2016-11-27, 22:57

Faye savisaugos instiktas buvo nubudęs. Pavojus buvo realus, vien iš matomos situacijos lengva buvo nuspėti, kokio įvykio liudininke tapo mergina, tačiau tas įgimtas užsispyrimas neleido Adriannai apsisukti ir tepti iš čia slides, kol dar turėjo tam tikrai gerą progą. Žingsnelis po žingsnelio ji artinosi prie tamsiaplaukės, sėdinčios ant kažkokio didelio akmens bei poros tarpusavyje besimušančių vaikinų. Jų muštynės su kiekviena sekunde darėsi vis grubesnės ir Adri prisidengė delnu burną, pamačiusi, kaip medžio šaka persmeigia vieną iš vaikinų. Koks sadistas galėjo taip elgtis su paprastais, nekaltais civiliais? Deja, Faye neturėjo nei kokios nors super galios, nei kitokių išskirtinių sugebėjimų, kad galėtų tiems bejėgiams jaunuoliams padėti. Dėl Dievo meilės, ji kartais net omleto nesugeba iškepti jo neprisvilinusi, o čia kalba ėjo apie žmonių gyvybes. Mergina krūptejo, išgirdusi tamsiaplaukės balsą. Iš konteksto suvokdama, jog yra kreipiamasi į ją, Adrianna sunkiai nurijo seiles. Paprastai tokiose situacijose į venas turėtų plūstelėti adrenalinas ir suteikti papildomų jėgų bei stiprybės, bet šią akimirką Faye jautė, kokios netvirtos yra jos kojos. Pučiant žvarbesniam vėjui, mergina kiek suvirpėjo, mat nelabai storas megztinis, kurį ji vilkėjo, tikrai neapsaugojo nuo šalčio. O galbūt ji drebėjo iš baimės? Tiesą pasakius, rudaplaukė ir pati nelabai susivokė. - Ką tu čia darai..? - stengdamasi, kad balsas skambėtų tvirtai, galiausiai sugebėjo prabilti mergina, prieidama dar arčiau nepažįstamosios, kuri, panašu, buvo viso šito cirko kaltininkė. Sustojusi per porą metrų Faye susikryžiavo rankas ant krūtinės, mėgindama sudaryti įspūdį, jog visiškai nebijo, tačiau krūtinėje besidaužanti širdis bylojo visai ką kitą. - Tiesiog leisi jiems ir toliau taip brutaliai egltis, kol vienas jų tiesiog mirs..? - balsui nenatūraliai pakilus viena oktava aukčiau, Adrianna pajautė, kaip isterija ima viršų. Ji tikrai norėjo padėti tiems vaikinams, tačiau kūnas lyg sustingęs stovėjo vienoje pozicijoje. Kita vertus, ji bent jau neprisėdo greta tamsiaplaukės ir nepradėjo tiesiog žiūrėti, kaip vienas kitą mėgina nužudyti nu visiškai nepažįstami jaunuoliai... Taip žemai kristi Faye dar nesiruošė.

2016-11-28, 00:17

Ne kiekvieno žmogaus protui lengva suvokti, kaip vienas paprastas asmuo sugeba padaryti tai, ką daro Dhaara. Aišku, kovos tarp vaikinų vardan merginos visada buvo ir bus, tačiau dabar šių dviejų gyvų būtybių kova vyko tik dėl to, jog čia atėjo Deontė. Prasta nuotaika ir noras kažkur išsilieti paėmė jos viršų. Kažkas visai netyčia išjungė mygtuką apsaugantį ją nuo sveiko proto netekimo. Kraujo čia buvo daug, bet prie jo ji jau pratusi. Ar rojus ar žemė, be kraujo niekur neapsieita. Šiais dviem nekaltučiais sutvėrimais mergina žaidė kaip su kokiomis lėlytėmis ir paslapčia tikėjosi, jog į žaidimą įsitrauks ir už nugaros esanti mergina. Dhaara galėjo pasėti ir jos širdyje norą įsiskverbti į kovą, taip pat žudyti ir kovoti vardan nežinia ko, tačiau susilaikė. Kol kas. Vaikinukai trumpam sustojo ir abu neapykantos kupinais žvilgsniais pažvelgė į už Dhaaros nugaros esančią merginą. Deontė pakilo taip pat atsisuko į tamsiaplaukę ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų su plačia šypsena veide. -Gi matai, sėdžiu. - gūžtelėjusi pečiais nusijuokia, - o jei rimčiau, stebiu visą šį fiasko, argi ne nuostabus reginys? - atsidususi ši dar žvilgtelėjo į stovinčius ir kaip buliai šnopuojančius vaikinus. Puolusiosios žvilgsnis po kurio laiko ir vėl sugrįžo ties mergina, tačiau dabar jis buvo kiek aštresnis. Toks iš kurio nieko nebūtų galima pasakyti. - Jei būčiau norėjusi juos sustabdyti, būčiau jau seniai tą ir padariusi, - lyg akivaizdų faktą mestelėjusi ši pavartė akis, bet tuoj pat jos veide ir vėl atsirado šypsena. - Žiūrėk, jie sustojo. - suplojusi rankomis lyg saldainiu apsidžiaugęs mažas vaikas ji atsistojo ir žengtelėjo žingsnį arčiau merginos. - Kaip manai... ką jie puls dabar, jei ne vienas kitą? - lėtai prisimerkusi ir žengtelėjusi dar kelis mažus žingsnius merginos link, Dhaara tyliai prabilo. Bakstelėjusi abiejų rankų rodomaisiais pirštais į nepažįstamosios pusę ši praktiškai atsakė į savo pačios užduotą klausimą. - Taigi... - dramatiškai atsidususi ši galiausiai sustojo. - Geriau mirs kuris nors iš jų ar... tu? - pakreipusi galvą merginos link paklausė. Rankas sukryžiavo ant krūtinės, o jos veide žaidė kiek sadistiška šypsenėlė.

Guest Guest

2016-11-28, 00:42

Mirties Adrianna niekuomet negalėjo įsivaizduoti. Niekuomet nebuvusi labai relinginga mergina netikėjo visais skiedalais apie rojų, prie kurio vartų žmonių sielas pasitinka sparnuoti angelai. Netikėjo ir pragaro egzistavimu. Tai atrodė nelogiška ir, svarbiausia, nepagrįsta. Vis dėlto, suvokimas, kad ji šiandien, turbūt, mirs, atėjo pačiu nelaukiamiausiu momentu. Oda pašiurpo, o širdis ėmė tik dar greičiau plakti. Faye turėjo talentą įsivelti į pavojingas situacijas. Kartais tikrai atrodė, kad ji kaip magnetas traukia sau nelaimes ir mėgina sutrumpinti savo gyvenimo trukmę. Adrianna to nedarė tyčia, tiesiog tai jai pavykdavo savaime. Kur tik pasisukdavo, ten rasdavo azartišką padėtį, iš kurios pati turėdavo kapstytis keturiomis. Kaip kad dabar. Akivaizdžiai sulaukusi grasinimo iš tamsiaplaukės pusės, Adrianna giliai įkvėpė oro į plaučius, mėgindama nusiraminti, tačiau, nors ir besistengdama atrodyti bebaimė, mergina nežymiai sudrebėjo, tarsi jausdama, kokią galią priešais esanti nepažįstamoji turi. Jog susidūrė ne su žmogumi, Faye suvokė prieš geras dvi minutes. Deja, prieš ateidama čia Adrianna nebuvo atlikusi savo namų darbų ir neturėjo žalio supratimo, su kokios rasės atstove dabar susidūrė. - Bet kuriuo atveju... Ši mirtis - betikslė. Kokia prasmė yra atimti gyvybę? Iš nuobodulio? - Faye kilstelėjo antakį kilstelėdama galvą aukščiau, jog atrodytų bent kiek aukštesnė. Nors merginos ūgis tikrai buvo optimalus - nei per didelis, nei per žemas, Adrianna nenorėjo pasirodyti kaip menka, nereikšminga būtybė, kurią galima sutrypti tarytum kokį žemės vabalą. Panašu, jog tamsiaplaukė to ir norėjo, inirtingai vesdama savo kvailą žaidimą. - Šiandien niekas neprivalo mirti. Jie abu sužeisti, - ranka mostelėjusi į vaikinų pusę mergina gailiai suraukė kaktą. - Jeigu negaus medicininės pagalbos, mirs nuo savo sužeidimų. Nejaugi tu tikrai esi tokia bejausmė žmogžudė? - paklausė nenuleisdama akių nuo nepažįstamosios. Veltis į jos aferas Faye neturėjo nei noro, nei kantrybės. Jeigu tie vaikinai ir būtų ją užpuolę, Adrianna taptų lengvu grobiu. Jokių fizinių treniruočių (išskyrus vienetinius pabėgiojimus, kai merginai būdavo nuobodu), nulis lankytų savigynos pamokų... Be to, vaikinai buvo gerokai už ją aukštesni ir, be abejo, stipresni, todėl pasipriešinti, o tuo labiau, apsiginti, merginai šansų praktiškai nebuvo.

2016-11-28, 01:04

Kai Dhaara tebuvo paprastas žmogus, ji irgi netikėjo nei dievu nei velniu. Ji visada yrėsi pirmyn su ta mintimi, kad jei kas būtų aukščiau, nuolat saugotų žmones ir neleistu, kad jiems nutiktų kas nors blogo. Tas dėdulė aukštai danguje turėjo saugoti kiekvieną gyvą būtybę. Pagal viską - gi visi gyvi sutvėrimai yra jo vaikai, ko nūnas ir kraujas, tačiau... Kai matai nuolat vykstančias nelaimes, smurtą, skausmą... imi abejoti to dėdulės egzistavimu, o jei nėra gėrio, gal nėra ir tokio siaubingo blogio? Dhaara visada tikėjo, kad visas blogis žemėje tebuvo pačių žmonių iššauktas dalykas. Iš tiesų tai taip ir buvo. Visos bėdos buvo dėl pačių žmonių. Joks angelas ar demonas nebuvo kaltas dėl nulūžusio aukštakulnio ar kojos lūžio. Visa tai - apdairumo ir žioplumo pasėka. Žmonės tokie jau buvo... jie buvo linkę visą kaltę suversti kitiems. -Nepradėkime filosofuoti, gerai? - kilstelėjusi antakius mergina žvilgtelėjo į tamsiaplaukę. - O ir su psichologija aš susipažinusi artimai. Galiu prisipažinti... pati kartais ja užsiimu, žinai, kai gyveni ne vieną šimtą ar tūkstantį metų, daug ką gali pasakyti. - Nežymiai suraukusi antakius ir nukreipus žvilgsnį kitur, Dhaara kelis kartus palinkčiojo. Šią savo nedidelę kalbelę veikiau skyrė sau, o ne merginai. -Aš? - išpūtusi akis ir pakėlusi balso toną žvilgtelėjo vėl į merginą tuo pat metu bakstelėdama į save pirštu. Tokie jos žodžiai nors ir vertė ją nusijuokti, tačiau tikrai ne džiaugsmingu ar pikdžiugišku juoku. Dhaara surimtėjo ir akivaizdžiai buvo nepatenkinta merginos replika. - Ar matai ant manęs bent vieną kraujo lašelį? - mostelėjusi rankomis į šonus paklausė. - Ar matei mano rankose bent vieną ginklą? Ar aš bent vieną iš jų priliečiau bent mažuoju piršteliu? - ir toliau sėkmingai keldama balso toną ši nė pati nepajuto, kaip prisiartino prie merginos žymiai arčiau nei ji pati tikėjosi. Dabar kas skyrė gal pora dešimtis centimetrų. - Aš jų nežudau, mergyt, jie žudo vienas kita... o jei jie yra tokie silpni ir nesugeba valdyti savo kraujo troškimo, tai jau jų problema, o ne mano. - šį kartą jau kiek tyliau bei ramiau prabilusi, Dhaara šyptelėjo.

Guest Guest

2016-11-28, 01:21

Psichologinių žaidimų Adrianna nekentė. Ypatingai tuomet, kai juos mėgindavo žaisti su ja, priversti merginą susimaišyti savuose įsitikinimuose, savose mintyse. Ganėtinai protingas žingsnis iš tamsiaplaukės pusės, tačiau Faye nebuvo visiška kvailė, kad pasimautų ant tokių metodų. Taip, galbūt jos žodžiuose ir buvo tiesos, ma žmonija paskutiniais dešimtmečiais tikrai ritosi žemyn, tačiau tokie žmonės ir turėjo būti. Tobulumo sąvoka neturėjo būti pritaikoma jiems. Šiame pasaulyje apskritai nieko nebuvo tobulo. Nors tai ir ganėtinai suerzino Adrianną, mergina sugebėjo išlikti blaiviame prote ir nepriimti skubotų sprendimų. Kadangi sadistė, stovinti jau visai greta, aiškiai pareiškė, jog nėra tos pačios rasės, kaip Adri, mergina privalėjo sugalvoti kažkokį planą, kuris leistų jai iš čia pasprukti gyvai. Negalėjo būti nė kalbos, kad ji mirs nuo kažkokios psichopatės rankų. - Paranku. Kaip gaila, kad ne visi mes tokie ilgaamžiai, - kiek kandžiai ištarusi šią frazę Adrianna sugriežė dantimis, vis dar neturėdama jokio supratimo, kas šioji mergina. Vampyrė? Demonė..? Galėj būti bet kas. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus. Ji buvo pavojinga ir sumani, todėl Faye reikėjo būti atsargiai. Mergina puikiai suvokė, jog šioje padėtyje ji užėmė žemiausią padėtį. Tamsiaplaukė buvo tarsi grobuonis, o pati Adrianna - medžiojama auka. Gana lengvas grobis ne žmonių rasės atstovui. Tikra padėtis be išeities, tačiau Adri reikėjo pasitelkti visus optimizmo likučius, kad save motyvuotų nenuleisti rankų. - Neįsivaizduoju kaip tu darai, tačiau akivaizdu, jog jie to nedaro savo valia. Tu... Dieve, kaip juokingai tai nuskambės... tiesog tu juos pavertei savo šunyčiais. Marionetėmis. Nežinau. Laisva valia jie tikrai nemėgintų savęs suplėšyti į gabalus, - nežinia, iš kur pas rudaplaukę atsirado tiek drąsos, tačiau tvirtai atremdama merginos žvilgsnį, Faye tvirtai sučiaupė lūpas, aiškiai demonstruodama savo užsispyrimą.

2016-11-28, 12:25

Taip, pasaulyje nėra nieko tobulo, dėl to pykti negalima, tačiau žmonija ne tik ritasi žemyn, bet akivaizdžiai parodo ir savo kvailumą. Dhaara, kaip karo angelas, niekada nesuprato kokio velnio žmonės žemėje iš tiesų kovoja. Jie turėjo viską, bet visko jiems nepakako. Jie buvo pasirengę paaukoti šimtus, net tūkstančius gyvybių vien dėl vieno savo kvailo tikslo. Karo ji mačiusi daugiau nei bet kuris kitas gyvas ar jau seniai miręs asmuo ir nė karto nesugebėjo pateisinti vieno ar kito. Aišku, jei viena pusė puola, kita turi gintis. Vieną pusę visada buvo galima pateisinti, tačiau labai dažnai, pastaroji pastebėjusi savo pranašumą, taip pat nušoka nuo proto ir pradeda siekti to, ko ankščiau siekė jų priešininkai toliau sėkmingai sau žudydami. Ir tokie veiksmai tęsiasi mėtų metus. Nuo senų ir neatmenamų laikų iki pat šių dienų. Apmaudu. Apmaudu, nes nors ir sunku patikėti, tačiau Dhaara nėra nusistačiusi prieš žmones. Turi apie juos susidariusi savo nuomonę ir žino, kad jie žemesnės rasės padarai, tačiau dėl to jie nekalti, o ir nieko blogo jie jam nedaro, tačiau šiuo atveju jie pasitaikė ne laiku ir ne vietoje. -Na, jums gal ir gaila, man tai vienodai šviečia. - Vėl kilstelėjusi pečius aukštyn, Dhaara atsidūsta. Iš ties pati skaičiuoja ne vieną tūkstantmetį. Net pasimeta tavo amžiuje ir gyvenimo įvykiuose... Bet sunkiausia gyventi su mintimi, kad daugiau nei tūkstantmetį jos nepasigenda jos šeima. Nei vaikai, nei vyras. Gal jiems į ją tiesiog nusispjaut, o gal jiems draudžiamą ką nors daryti, o gal... o gal jų ten net nebėra. Kiekviena iš šių minčių merginą veikė skirtingai. Nuo vienos - norėjosi ir toliau daryti tai ką daro, o nuo kitos - padėti besikankinantiems žmonėms ir panašiai. Nuo savo gyvenimo žemėje, Dhaara buvo padėjusi ne vienam žmogui, net apsiėmė jo saugojimui, mat tikėjosi, kad taip galės grįžti atgal, o ir noras saugoti, visai kaip motiniškas instinktas, liko. -Kalbi visiškai kaip mano dukra... - kiek svajingai prabilusi ir pakraipiusi galvą, Dhaara galiausiai tyliai susijuokia. - Tu protinga, šaunu, tad paaiškinsiu viską kiek plačiau, - linkteli, - taip, aš juos valdau lyg savo šunyčius, tačiau žinai kuo jie iš ties yra varomi? - pasiteiravusi kilstelėdama antakius, - ogi savo pykčiu, neapykanta, kurią jie jaučia vienas kitam. Supranti... jei jie iš ties būtų tokie geri draugai ir nejaustų neapsakomo noro perkąsti vienas kitam sprandus, jie to nedarytu. Galiausiai, jie bandytų priešintis.- mostelėjusi rankomis į šonus ir trumpam žvilgtelėjusi į vaikinus ši šypteli. - Visi žmonės turi tai, kuo aš galiu manipuliuoti ir tu ko gero net nenumanai, kas aš tokia esu. - Žvilgsniu grįžusi vėl ties mergina, Dhaara atsitraukia nuo jos kelis žingsnius atgal.

Guest Guest

2017-01-06, 20:39

(sorry už tokį lagą, labai labai laiko neturėjau:D) Tamsiaplaukės pasyvumas ganėtinai erzino. Atrodė, jog gyvybė jai yra verta apskrito nulio ir Adrianna nesugebėjo to toleruoti. Kiekvienas žmogus, netgi tie patys narkomanai, kurie paprastai apskritai neturi vertės šiuolaikiniame pasaulyje, turėjo teisę į gyvenimą, o barbariškai besielgianti mergina, rodės, net neapmąstė tokių dalykų. Arba apmąstė, tačiau tai jai nerūpėjo. Visiškai. Abu variantai atrodė pakankamai įmanomi, tad Faye galėjo tik spėlioti, kokios mintys sukasi merginos galvoje, ir melstis, kad ji nebuvo įtraukta į tą purviną žaidimą, vykusį tiesiai prieš Adri akis. - Jeigu tau nusispjaut ant kitų asmenų gyvybių, tai nereiškia, kad turi kažkokią teisę imti ir visus žudyti, versti juos daryti tokius... nežmoniškus dalykus. Tai tik parodo, kokia silpna tu esi. Demonstruoti savo galią prieš silpnesnį oponentą? Drįstu abejoti, ar tokius veiksmus pasitelktum ir prieš sau lygų, - Adrianna nurijo seiles, akimirkai dirstelėdama į bejėgiškai vienas su kitu kovojančius vaikinus. Merginai tikrai buvo jų gaila, tačiau neturėdama nei burtų lazdelės, nei kito būdo, kaip sustabdyti šią į savo šaradą įsijautusią sadistę, Faye tiek ir tegalėjo padaryti - stebėti. Ir melstis, kad tamsiaplaukė nenuspręstų jų nužudyti, mat laikas šiuo atveju buvo tikra prabanga tiems vaikinams. Kiekviena sekundė gyvenimo dabar atrodė itin brangi. - Net jeigu jie ir nekenčia vienas kito, neturi teisės atimti iš jų gyvybės. Žmonės turi ydų, pilnai su tuo sutinku. Pavydas, godumas, savanaudiškumas - visa tai yra šio pasaulio dalis. O tu mėgini vaidinti dievą ir sutrikdyti įprastą tvarką. Net neįsivaizduoju, kokia tau iš to nauda, nepaisant to, kad greitai turėsi du lavonus sau po kojomis, tačiau vargu negyvėliai suteiks tau kažkokį pranašumą gyvenime, - piktai pažvelgusi į tamsiaplaukę Faye pakratė galvą, aiškiai nepritardama tokiems merginos veiksmams. - Ne. Neįsivaizduoju kas tu. Bet žinai... Pasilik savo paslaptį. Jau geriau gyvensiu nežinioje, nei suvoksiu koks blogis pribaigė tuos du nekaltus vaikinus, - sukryžiavusi rankas ties krūtine, Adri stebėjo, kaip mergina žengė porą žingsnių atgalios. Bent kiek lengviau atsikvėpusi, rudaakė pravėrė lūpas, išleisdama orą pro burną. Nors krūtinėje vis dar ruseno baimė, žinodama, kad tamsiaplaukė yra bent metru toliau, Adrianna jautėsi žymiai saugiau. Bėgti buvo beprasmiška. Jeigu pačiai rudaplaukei nesusipintų kojos (kas buvo labai tikėtina), toji sadistė ko gero parsitemptų ją atgal. Visgi, nebūtų protinga Adrianną paleisti, kai ji matė gerokai per daug, net jei pati mergina tos informacijos ir neketino niekur viešinti. Galų gale, kas ja patikėtų..?

2017-01-06, 22:55

Dhaara negalėjo atsakyti už tai ką ji dabar darė. Tai tebuvo eilinis jos proto užtemimas. Užtemimas, kuris buvo kontroliuojamas galingesnės ir stipresnės jėgos. Ji nebuvo nenugalima ir kitus galinti kontroliuoti būtybė, tokia buvo toji, kuri dabar tūnojo jos galvoje. Užuot ji perėmusi visą vaikinų kontrolę į savo rankas, perdavė ją Dhaarai taip ją prie to pačio įtikindama, kad viską gali padaryti tik ji. Apskritai... Dhaara manė, kad ji ir yra toji būtybė, nes tokio žiaurumo niekaip kitaip sau ir negalėtų priskirti. - Jei pasitelkčiau tokią galią prieš sau lygų, jie man nebebūtų lygūs. - Trumpai ir ramiai prabilusi, mergina dirstelėjo į tamsiaplaukę, o po to nusuko žvilgsnį nuo jos. Kylančio pykčio dėl merginos žodžių ji nejautė, mat girdėjo tik tai, ką norėjo girdėti ir tik tai į ką galėjo atsakyti nesusimąstydama apie tai, jog iš ties yra silpnesnė nei dabar jaučiasi. Nepaisant to, kad jos venomis teka angelo kraujas, ji nėra angelas, ji tik keistas prieskonis žmonijoje, kuris yra stipresnis ir akivaizdu, kad kartesnis. Nors Dhaara ir buvo žymiai stipresnė už žmones, nemirtinga ir greitai gyjanti, ji nebuvo visagalė, tačiau už tokios informacijos tvarkymą atsakinga proto dalis dabar neveikė. Neveikė kaip ir visais kitais atvejais po kurių ji grįžta kruvina, persigandusi, išsekusi ir nieko neprisimenanti. - Kodėl jūs nuolatos galvojat, kad žudymas ir panašūs dalykai būtinai turi suteikti pranašumą ir panašiai? - kilstelėdama antakius aukštyn, pasiteirauja merginos. - Kodėl jūs negalite pripažinti to fakto, kad kai kuriems į gyvybę yra tiesiog nusispjaut ir žudymas yra vienas iš pasilinksminimo būdų? Taip, tai nesveika, protu nesuvokiama ir panašiai... - paskutinius žodžius ištarė su ryškiu pašaipumu, - bet gi žinai kokiame pasaulyje gyvename. Ne visi esame tyri ir tikrai ne visi tokiais apsimetame. - Baigdama savo trumpą kalbą ir sunėrusi pirštus linkteli. Tie du naivi žmogeliai vienas kitą galabijo ne dėl to, kad šie būtų valdomi Dhaaros stebuklingų kerų, viskas buvo iš anksto gerai apgalvota. ia suveikė vienas iš žmogiškųjų faktorių. Didelė pinigų suma tam, kuris pirmas nudobs kitą. Taisyklių jokių, tik plika ir kruvina kova, tačiau Dhaara galvoja visai ką kitą. - Pribaigė? - cakcelėjusi liežuviu ši susimąsčiusi žvilgtelėjo į besidraskančius tarpusavyje žmones, o tada žvilgtelėjo ir į merginą. - Niekas nesakė, kad ketinu juos pribaigti, bet... - gūžtelėdama pečiais ir lėtai apsisukusi ši nukulniuoja prie nelaimėlių. Šiems trumpam sustabdžius tarpusavio kovą, Dhaara suėmusi abiems už sprandų trinkteli šų galvas vieną į kitą. Smūgis nebuvo toks stiprus, kad atimtų gyvybę, tačiau buvo pakankamai stiprus, kad abu atjungtų. - Na va, laiminga? Dabar aš jų nepribaigsiu. Dabar jie ko gero mirs nuo savų žaizdų ar dar bala žino nuo ko... - dramatiškai mosikuodama rankomis Dhaara grįžo prie Adrianos. - Vis dėl to, turiu vieną klausimą ir tau. - Sukryžiuodama rankas ant krūtinės smalsiai dirstelėjo į merginą žengtelėdama dar kelis žingsnius arčiau jos. - Kodėl matydama tokį fiasko tu nieko nedarai? Suprantu... tavo baimės jausmas toks stiprus, kad vien nuo jos kvapo galėčiau įprastą dieną užsiversti, bet negi vienu telefono skambučiu negalėjai iškviesti greitosios, policijos ar dar bala žino ko? - Vis dar smalsiai žvelgdama į merginą Dhaara laukė atsakymo. Jei pati būtų pakliuvusi į tokią situaciją, ko gero jau seniai būtų nešusi kudašių kuo toliau.

Guest Guest

2017-01-06, 23:40

Būdama tik paprasta mirtingaja Faye negalėjo suprasti visko, kas vyko tame antgamtiškajame pasaulyje. Mergina nenutuokė, kokios taisyklės ten galiojo, kokios buvo tų nakties padarų silpnosios vietos, ar apskritai, kokiais gebėjimais tos būtybės pasižymėjo. Vienintelis dalykas, kurį Adrianna pilnai suvokė, buvo pavojus. Ji buvo silpna, palyginusi su tamsiaplauke. Velniškai silpna. Bet kokios pastangos pastoti jai kelią ar apsisaugoti, būtų bergždžios, mat jeigu tik mergina nenorėtų, jog Faye ištrūktų gyva, to ir nenutiktų. Net kvaila pagalvoti, kaip lengvai Adri tapo kažkieno įkaite ir dabar neturėjo jokio kito pasirinkimo, tik stengtis žaisti pagal merginos taisykles ir tikėtis geriausio. - Nebebūtų lygūs..? Dar vienas arogancijos sklidinas pareiškimas iš tavo pusės. Žavinga, - rudaplaukė ironiškai nusišypsojo. Mergina stengėsi išmušti iš savęs tą baimės jausmą. Panika tikrai nepadėtų išlaikyti blaivaus proto, kuris buvo vienintelis pagalbininkas stengiantis iš čia pasprukti sveikai. Prikandusi lūpą Faye vėl dirstelėjo į du draugus, bandančius vienas kitą užmušti. Nors paprastai ir nebūdama labai jautri tokiems dalykams, Adri jautė nuoširdų gailestį, kad jie pateko į tokią situaciją. Kita vertus, jeigu tamsiaplaukė sakė tiesą, galbūt jie ir buvo to verti. Kad ir kaip nenorėdama palikti jų likimo valioje, Adrianna neturėjo kito pasirinkimo. Jų gyvybės, arba jos, o noras išgyventi, šiuo atveju, nugalėjo viską. - Žinai kodėl? Nes tai yra sumautai nenormalu. Koks sveiko proto žmogus - arba padaras - galėtų norėti kažką taip žiauriai kankinti? Toks elgesys, - Adrianna mostelėjo į vaikinų pusę. - Yra žiaurus. Peržengiantis visas ribas. Nors abejoju ar tokiems žudikams kaip jūs, - dabar mergina ranka mostelėjo į tamsiaplaukės pusę. - Apskritai kas nors rūpi. Vien galia. Lengvabūdiškas gyvenimas. Apie atsakomybės sąvoką, ko gero, iš viso nesate girdėję, - primerkusi akis rudaplaukė giliai įkvėpė oro. Reikėjo nusiraminti, mat jeigu išves iš kantrybės tą merginą, tikrai užvers kojas anksčiau laiko. Vis dėlto, susilaikyti nuo komentarų buvo itin sunku, ypatingai Faye, kuri dažnai demonstruodavo savo tiesmukiškumą ne laiku ir ne vietoje. - Ką tu po velnių ketini daryti?! - jau nejuokais sunerimusi dėl tų vaikinų gyvybių, mergina stebėjo, kaip tamsiaplaukė ramiai prie jų prižingsniuoja ir trenkia judviejų galvas viena į kitą. Vos tik vaikinai nukrito ant žemės, Adri žengė menką žingsnį jų link, delnu prisidengusi burną. - Kodėl taip padarei..? - sušnibždėjo, paklaikusiu žvilgsniu stebėdama nejudančius kūnus. Rudaplaukė nebuvo tikra ar jie gyvi, ar mirę, tačiau artintis to patikrinti irgi nedrįso. Širdis plakė kaip pakvaišusi, o galva ėmė svaigti. Dar pora tokių vaizdų ir ji tikrai čia nualps. - Kodėl aš nieko nedarau? Na, nežinau, galbūt todėl, kad vos tik man pamėginus išsitraukti telefoną, tu sudraskytum mane į gabalus ir išmėtytum miškuose..? - ganėtinai piktai žybtelėjusi akimis, Adrianna pažvelgė į tamsiaplaukė ir pakratė galvą. Visas kūnas virpėjo, tiek iš pykčio, tiek iš baimės. Laiko klausimas, kol prie tų vaikinų, gulinčių ant žemės, prisijungs ir Faye kūnas.

2017-01-07, 00:10

Kiek save pamena, Dhaara buvo geras žmogus ar bent jau stengėsi tokia būti. Gyveno normalų gyvenimą su mama, tada nuėjo šunkeliais kaip ir visi paaugliai, pasismagino ir pati susilaukė vaiko. Nepaisant savo lengvabūdiško elgesio tada, ji suvokė, kad nauja gyvybė jai yra svarbiausia už bet ką pasaulyje. Tokios minties ji laikėsi iki tos dienos kai jos trejų metų sūnelis tiesiog mirė ant jos rankų dėl nepaaiškinamos priežasties. Gal dėl to buvo kaltas pačios Dhaaros maišytas kraujas, o gal kažkas daugiau. Nuo tos akimirkos jos gyvenimas tapo kitoks. Gyvybė jai visada buvo svarbi, tačiau... ne tiek. Naujos gyvybės ji taip ir neišstengė pradėti. Bijojo, bijojo ir vėl patirti tą skausmą, o ir jos nemirtingumas ją glumino. Ji gi nežinojo, kad yra kažkas daugiau nei paprasti žmonės, ji nežinojo dėl o nesensta ir dėl ko negali numirti, tačiau su tuo ji susigyveno. Susigyveno žymiai lengviau nei su kadaise turėto vaiko mirtimi. Ironiška vien tai, kad ji ir pati buvo medžiojama. Medžiojama angelų vien dėl to, kad jos egzistavimas buvo svarbių linijų peržengimas, o dabar... dabar ji valdoma tamsių sielų, kurioms pasipriešinti ji nesugeba. Ji jaučia kada jos paims viršų, tačiau gali tik beviltiškai bandyti pabėgti kuo toliau nuo gyvųjų nė nesuvokdama kodėl tai nori padaryti. - Nėra čia jokios arogancijos, tai nuogas faktas, mano priešininkas tiesiog nudobtų save ar kitą arčiausiai esantį asmenį neįskaitant manęs. Čia panašiai kaip fizika. Yra kaip yra ir nieko čia nepakeisi. - Kuo ramiausiai išaiškinusi šį faktą, mergina kiek pamindžikavo vienoje vietoje. Iš ties visa ši situaciją ją kiek erzino. Erzino ne ją, to kvailą balsą galvoje. Šiuo atveju Dhaara nenorėjo nieko skriausti ir tai ji jautė, tad kažkuri jos dalis bandė besąlygiškai priešintis kažkas. Tai buvo lygu bandymui pabusti iš siaubingo košmaro. - Ir štai dėl ko mes esame žiaurios būtybės. Yra geručiai ir esame mes. Gi turėjai ne kartą girdėti bent jau pasakų apie visokius blogiečius ir panašiai, tai kokio velnio tiek stebiesi viskuo? - nepatenkinta ši kilstelėjo antakį aukštyn. - Ir kas mus nubaus? Mamytė, tetukas ar koks geras dėdė su savo burtų lazdele? Blogis visada egzistavo ir egzistuos. Tai nėra kažkoks reiškinys kurį mes patys kuriame, taip yra ir jūs, žmonės matote tik dalį visko. Jūs nesuprantate žiaurumo vien dėl to, kad egzistuoja kažkas geresnio ir besąlygiškai stengiasi jus ištraukti iš viso šito chaoso. - Ar ji kalbėjo apie dievą? Nežinia. Iš ties pati Dhaara apie tai niekada negalvojo. Ji nebuvo tikinti, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų žinant jos prigimtį, bet ji nežinojo savosios, tad nėra ko kaltinti. Ji žinojo, kad egzistavo linija tarp gėrio ir blogio ir, kad kartais kažkas gero apsaugo tuos, kurie nusipelno blogo. - Ai nepergyvenk, jie gyvi, bent jau kol kas, - numodama ranka mergina šypteli. Jei būtų norėjusi juos nudobti, būtų tai iš kart ir padariusi. Gi ji turėjo pakankamai jėgų vienu trinktelėjimu sumalti jų kaukoles į miltelius, tačiau to nepadarė. Kodėl? Gal dėl to, kad Dhaara po truputį budo, o gal jai su jais tapo nuobodu. - Šiaip. - Trumpai tarstelėjusi kilstelėjo pečius aukštyn. - Oj tik nereikia, - prunkštelėjusi vos atsilošia atgal. - Turėjai laiko vos tik pastebėjusi kas ia vyksta pasprukti. Dabar, žinoma, jau per vėlu, bet prieš keletą minučių turėjau daugybę šansų. - Čia jau faktas kaip blynas, Dhaara užsiėmusi vienu darbu retai atkreipia savo dėmesį į ką nors kitką. - Kiek pastebėjau tai tu iš kart nusiteikusi blogiausiam. Vos tik matydama besimušančius vaikinus galvojai, kad aš juos pribaigsiu nepaisant to, kad gal būt viskas būtų pasisukę kitaip, o ir dabar... vis sakai, kad sudorosiu ir tave. Na ir gerai. - kilstelėdama rankas į viršų ši nusijuokė. - Man tikrai nesunku įvykdyti savo norą. - Vis dar su šypsena veide Dhaara įveikė jau ir taip mažą atstumą tarp savęs ir tamsiaplaukės. Sugriebusi merginai už kaklo ir šį spustelėjus, viena koja trinkteli per merginos kojas, kad ši pargriūtų, o Dhaara galėtų laisvai atsisėsti ant jos ir abiem rankom ją tiesiog pasmaugti.

Guest Guest

2017-01-07, 23:02

Merginos motyvai rudaplaukei vis dar buvo neaiškūs, tačiau kuo ilgiau čia buvo, tuo mažiau norėjo juos sužinoti. Buvo aišku, kad toji būtybė gerokai persistengė, mėgindama parodyti savo viršų. Laikoma pagieža žmonių rūšiai, kurią, akivaizdu, tamsiaplaukė demonstravo, vis dar nebuvo pagrįsta. Spėdama, kad galbūt tai kažkoks asmeninis tos merginos kerštas, apie kurį Adrianna širdingai nenorėjo sužinoti, mergina sučiaupė lūpas į ploną liniją. Komentarų čia nereikėjo, Adri aiškiai buvo silpnesnioji grandis ir bandyti tamsiaplaukei prieštarauti atrodė bergždžias reikalas. Kas iš to, jegu Faye ir toliau šnekės, jog mergina yra sklidina arogancijos. Puikiai matėsi, jog Dhaara visiškai neėmė to į galvą. Adriannos žodžiai įeidavo pro vieną jos ausį, ir netrukus išeidavo pro kitą. Tarsi mėgindum kažką įrodyti sienai. Ne veltui sakoma, kad negali padėti žmogui, kuris nenori, kad jam būtų padėta. Tamsiaplaukei, regis, tiko toks gyvenimo būdas, o jį pakeisti būtų prireikę itin daug noro ir pastangų. Nei vieno, nei nei kito Dhaara nedemonstravo, todėl Faye galėjo ramesne širdimi gyventi, žinodama, kad vis tiek šiai merginai nebūtų atvėrusi akių. - Visą gyvenimą tėvai man citavo Konfucijų: "Ko pats netrokšti, nedaryk kitam." Paprastai nesigriebiu įvairių citatų tokiuose buitiniuose pokalbiuose, bet, po velnių, šį kartą tikrai nesusilaikiau. Žinoma, tau visiškai neįdomu ką aš čia šneku ir vis tiek neatsisakysi savo sadistiškų pomėgių, tačiau kartais turėtum bent pamėginti įsivaizduoti save aukos vietoje. Bet žinai ką? Tai ne mano reikalas, vis tiek nieko nepakeisiu, - papurtė galvą leisdama plaukams užkristi ant veido. Sunėrusi rankas ant krūtinės, Adrianna nežymiai kilstelėjo antakį, stebėdama tamsiaplaukę, nuolatos, bent jau minimaliai, judančią ar gestikuliuojančią. Kiekvienas, net menkiausias Dhaaros krustelėjimas versdavo Faye kūną įsitempti. Įprastai mergina mėgo visokius siurprizus, tačiau tamsiaplaukės nenuspėjamumas toli gražu nebuvo žavus. - Galbūt kvaila, tačiau tikiu gėrio ir blogio balansu. Pirmyn - siautėk, žudyk, niokok viską, kas aplink. Anksčiau ar vėliau pajausi tą karmos skonį. Tik, deja, abejoju, ar jis bus labai saldus, - išlaikiusi ramų, ganėtinai tvirtą balsą Faye nurijo seiles, vis dar nenuleisdama rudų akių nuo tamsiaplaukės. Iš tiesų, ji jautėsi tarsi tą merginą prižiūrėdama. Stebėdama Dhaarą Adri jautėsi lyg auklė, bandanti sustabdyti mažametį vaiką nuo išdaigų krėtimo. Skirtumas buvo tik tas, jog Dhaara tikrai nebuvo vaikas, o tos 'išdaigos' buvo kur kas rimtesnės, nei kad Adrianna norėjo. - Ne visi yra apsigimę optimistai, tiesiog primenu, jog yra ir realiai mąstančių asmenybių, - linktelėjo galva, primerkdama akis. Nepraėjo nei pilna minutė nuo paskutinių Adri žodžių, kai ši jau gulėjo ant žemės, su užspaustu kaklu. Deguonies patekimas į plaučius buvo blokuojamas, todėl Faye duso, bergdžiai blaškydamasi ir mėgindama nuversti Dhaarą nuo savęs, ar bent jau patraukti jos rankas nuo savo kaklo.

2017-01-08, 21:02

Nuo mažumės Dhaara augo kaip paprastas ir eilinis žmogus. Ji džiaugėsi savo vaikišku gyvenimu, buvo savotiškai užsispyrusi, kaprizinga, gal net kiek karštakošė, tačiau ji mylėjo savo gyvenimą ir gerbė kitų. Ji niekada nebūtų nė musės užmušusi, mat gyvybę ji vertino. Ji buvo vienas iš tų naivių ir kiek kvaištelėjusių žmonių, kurie galvodavo, kad ir žaislams skauda jei juos kur nors numeti, o nepadedi gražiai. Vis dėl to, septynmetės gyvenimas pasikeitė, kai ji buvo pradėta draskyti į dvi priešingas puses. Dar būdama vaiku jei dažnai tekdavo rinktis tarp blogio ir gėri siekiant išsaugoti savo pačios gyvybę. Ji to tada dar nesuvokė, nesuvokia ko gero ir dabar, tačiau dar tada šiai dažniau tekdavo priimti blogus sprendimus nei gerus vien tam, kad nepakliūtų angelams į nagus. Niekas jai nepaaiškino kodėl viskas vyksta ne taip, kaip turėtų, o ir pati atsakymo į savus klausimus nesurado. Laikui bėgant viskas tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Kartais ji jausdavosi kaip visiška beprotė jau sėdėdama psichologo kėdėje, o kartais ji nematydavo nieko blogo tame, jei užsinorės nušokti nuo stogo. Esmė tame, kad nuo pat vaikystės ji buvo kontroliuojama, o kvaila idėja, jog visa kontrolė priklausė tik jai buvo eilinė iliuzija sukurta blogio ir gėrio. Ji buvo kaip tas mažas vaikas, einantis ten, kur siūlo daugiau saldainių. Merginos žodžiai tekėjo kaip vanduo nuo žąsies. Bet kuriuo atveju Dhaara galėjo sutikti su tam tikrais mirtingosios teiginiais, bet taip pat daugeliui būtų galėjusi ir paprieštarauti būnant ir sveiko proto. Šiuo atveju buvo galima pasakyti tik tiek - kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Į ją buvo galima gilintis arba ne. Dhaara pasirinko antrą variantą. Ji suvokė tik tiek, kas jei gilinsis į kiekvieną jos žodį, šią būtų pribaigusi žymiai ankščiau. Jau ir taip neatsakydama į jos žodžius, ši pildėsi nepaaiškinamu pykčių, kuris po kurio laiko išsiveržė su liepsna. Dhaara smaugė merginą pakankamai stipriai, tačiau ne tiek, kad šioji mirtų nuo kaklo lūžio. Jausdama tamsiaplaukės bandymą priešintis, Dhaara jautė didžiulį malonumą. Ko gero nebuvo nieko malonesnio nei jaustis stipresniu už kitą asmenį. Bent jau jai taip dabar atrodė. -Na, ar dabar padeda suknistas Konfucijus, realistiškas mąstymas ar dar bala žino kas? - išpyškinusi pro sukąstus dantis, Dhaara dar stipriau spustelėjo merginos kaklą, taip ją tuo pačiu labiau prispausdama prie žemės. - Galiu pasakyti tik vieną. Jei būtum realiai mąstantis žmogus, dabar čia negulėtum. - Dhaara galiausiai palinko kiek arčiau merginos taip ko ne išspjaudama savo žodžius jai tiesiai į veidą. Iš pradžių Dhaara jautėsi ganėtinai ramiai. Visas žaidimas su dviem gyvybėmis tebuvo eilinis... žaidimas, kuris gal nebūtų pasibaigęs taip žiauriai jei ne trečioji mirtingoji. Dhaara negalėjo jai leisti pabėgti. Bet kuriuo atveju jos gyvuliški instinktai vertė ją sudraskyti asmenį, kuris dirbėjo ir matė per daug, tačiau viso to nebūtų buvę, jei Adriana nebūtų čia įsikišusi. Deonte retai atkreipdavo dėmesį į kitus jei būdavo susikoncentravusi ties kitais dalykais, tačiau šiuo atveju, tamsiaplaukė jos dėmesį atkreipė į save. Po poros akimirkų Dhaaros kūnas pajuto stiprų smūgį. Smūgį, einantį iš kažkur giliau. Tai buvo pačios Dhaaros suduotas smūgis verčiantis esybę liautis. Tą akimirką Dhaara lyg kokia žuvis garsiai įkvėpusi oro nusirideno nuo Adrianos šalin, taip trumpam prarasdama sąmonę. Merginos kūnas kelias akimirkas gulėjo netoli tamsiaplaukės kūno. Suglebęs, bejėgis ir praktiškai be jokių gyvybės ženklų.

Sponsored content

» Takas link krioklio
» Tviračių takas