Takas link krioklio

2016-04-17, 16:39 **First topic message reminder :** .

2016-04-17, 16:39

First topic message reminder : .

Guest Guest

2016-05-31, 23:30

Nieko nebuvo geriau nei būti dviese su žmogumi, kuris tau reiškia visą gyvenimą. Atitrūkti nuo aplinkos ir viso išorinio ir triukšmingo pasaulio, kuris labai greitai pradeda atsibosti ir juo nustojame mėgautis. Jei tavyje gyvenantis vaikas nustoja linksmintis, vadinasi tavo siela mirė. Tai buvo vieno išmintingo žmogaus žodžiai, su kuriais Caponė sutiko visu šimtu procentų. Kai problemos užgožia viską aplink, pradeda slėgti pečius ir nesistengiama to pakeisti, džiaugsmo tame kūne jau nebegali būti. Izabelė visuomet stengdavosi paimti viską iš gyvenimo kas tik buvo įmanoma. Niekuomet negyveno taip, kaip "kiti". Negyveno pagal nubrėžtus standartus, nes tai ne tik įvarytų depresiją bet ir būtų smukimas. Smukimas jos asmenybės išraiškos, kuri siekia individualumo ir unikalumo. Su Alphonse moteris galėjo būti savimi. Galėjo atskleisti savo didžiausius norus ir fantazijas. Išsakyti norus ir viltis. Nors ir buvo atšiauroko būdo ir visoms 'švelnybėms' nedažnai turėjo laiko, prireikus dėmesį žmonai skirdavo tuojau pat, atidėdamas bet kokį pradėtą darbą. Todėl būti su juo, čia, ar bet kurioje kitoje, kad ir pačioje absurdiškiausioje aplinkoje ir mylėtis ji net nesuabejotų. - Man tai teikia tokį pasitenkinimą.. Mažuti..,- pralinksmėjusi ir žiūrėdama į akis ramiai tarė. Izabelė šią akimirką buvo ir atsipalaidavusi ir įsitempusi tuo pačiu metu. Kūnas reikalavo vis daugiau, bet moters mintys ėmė kurti labai vaizdingas scenas bei scenarijus, o tai tik padidino jos ištvirkimo laipsnį, susijaudinimo lygį ir vertė dar smarkiau drėkti. Kitaip ir negalėjo būti, kai Al' buvo jos tobulo vyro paveikslas su pipiriukais. Būtent toks apibūdinimas tiksliausiai nusako A. Būdamas protingas, stiprus, išmanus, aistringas, mylintis vyras, jis turėjo ir keletą nelabai 'skanių' savybių. Įsitempusi moteris prikando lūpą ir toliau tvirtai kaip įmanydama laikėsi prie jo kūno. - Mano gyvenimas nuo šiol bus paskirtas tik tam,- pridėjo patikslindama ir perbraukė pirštukais per jo kūną išilgai stebėdama atsiradusius laikinus nagų žymių takelius. Netrukus vyro lūpos pasigedusios jos švelniųjų pritraukė jos dėmesį. Izabelė tvirtai įsisupusi mylimojo glėbyje ir jausdama savo kūne kylančią įtampą bei karštį ruošėsi ne tik baigimui, bet ir toliau nepaliaujamai bučiavo. Jo lūpų moteriai niekuomet nebus gana. Nė vienos jo kūno dalies, kuri buvo tiek kartų bučiuota ir numylėta. Užsimerkusi kelioms akimirkoms, kad pajustų kokį poveikį gaunami pojūčiai daro jos sielai, Iz nesitikėjo, kad taip greitai pasieks tai. Orgazmas buvo viršūnė, bet toks galingas išsiveržimas, kad moters pasitenkinimo persunktas balsas galėjo girdėtis kitoje lauko pusėje. Visas smulkus moters kūnelis virpėjo iš tokios intensyvios trinties sukelto adrenalino, energijos bei malonumo bombos, kad jautė pasaulį slystant iš po kojų. Sunku buvo pradėti kvėpuoti, mėlynos moters akys matė tik miglą. Tamsus nakties dangus susimaišęs su užsidegusiomis žvaigždėmis atrodė toks susiliejęs. Šaltas vėjo dvelksmas negailestingai skrosdamas jos kūną atgaivino ir virpino vis dar įkaitusią bei prakaito lašeliais pasidengusią Izabelės odą. Pojūčiams susimaišius ir jau labai maža dalimi aprimus, Izabelė tyliai suinkštė priglusdama prie jo kūno. Rankomis apsivijo kaklą ir į jį įsmeigė nosytę. Lūpos švelniai palietė A, kaklą palikdamos šlapią pėdsaką. Žemiau pilvo esančioje vietelėje moteris vis dar jautė tvinksėjimą ir skausmingai erzinančiai malonų maudimą. Visa nusiraminusi dabar buvo. Tokia saugi ir patenkinta. Po atrodo amžinybės pakėlusi akis ir atplėšusi užmerktus akių vokus, ji pažvelgė į žaižaruojančias mylimojo akis, kuriose atsispindėjo mėnulio šviesa. - Myliu tave, labiau už bet ką ant šios žemės ir visatos.,- žiūrėdama vyrui tiesiai į akis ir glostydama jo plaukus ištarė visa susijaudinusi ir nuraminta begalinės laimės, kurią jai priminė jis, širdies savininkas ir jos kūno bei minčių valdovas.

Guest Guest

2016-06-02, 21:02

Po oda sproginėjo malonumo burbuliukai, kurie vertė kūną nueiti šiurpais. Skruostus išmušė ryškus raudonis, galiausiai tolygiai pasiskirstydamas po visą veidą. Sulig kiekvienu judesiu Alphonse jautė artėjančią pabaigą, didžiąją šios sueities viršūnę. Dėl to jis ėmė judėti dar sparčiau ir agresyviau. Vyras niekuomet nebuvo švelnus, ne tik šiame reikale, bet ir kasdienybėje. Grubumas buvo Alfonso vizitinė kortelė, turbūt ryškiausiai pastebima šio savybė. Nepaisant visko, jis niekad nesulaukė iš žmonos jokio skundo. Galbūt todėl niekada ir nesusimąstydavo, ar daro kažką blogai. Apskritai, stengdavosi galvos netemdyti "what if" tipo mintimis. Pernelyg didelis gilinimasis dažniausiai tik prikurdavo nesamų problemų, o vyrui užteko ir jau egzistuojančių. Capone nuožiūra, Izabelė žinojo, kad yra mylima ir geidžiama. Santykiuose ir dėmesio rodyme A., deja, nebuvo labai patyręs, tačiau tai nesutrukdė santuokai tekėti sava vaga. Juk dabar aiškiai galėjo šviesiaplaukės akyse įžvelgti džiaugsmą ir pasitenkinimą, kas įžiebė laimės liepsnelę ir paties širdyje. Galima sakyti, kad vyras gerai jausdavosi tik tada, kai Iz būdavo laiminga. Jei kažkas temdydavo šios mintis, tai iškart keldavo nerimą ir Alfonsui. Jiedu buvo susiderinę tarsi du instrumentai, tarsi du tos pačios delionės gabalėliai. Nors toks priklausymas nuo kito žmogaus iš pradžių gąsdino, dabar tai tapo būtinu gyvenimo elementu. Vos nuaidėjo garsi žmonos aimana ir šis suprato, jog ji jau pasiekė aukščiausiąjį tašką, Capone veide žybtelėjo pasitenkinimo šypsnis. Po keleto akimirkų baigė ir pats. Lūpomis pakštelėjo į Izabelės viršugalvį ir užmerkė akis. Toks stovėjimas kartu pasiuntė šilumos žiburėlius į širdį. A. delnais perbraukė per moters klubus, mėgaudamasis kiekvienu jos švelnios odos lopinėliu. Tuomet švelniai nuleido šviesiaplaukę ant žemės ir patenkintas atsiduso. Klastingas žvilgsnis prisipildė meilės, pažįstamos tik Izabelei. Ir nakties gūdumoje, kai visas pasaulis pasiekė tylos ir ramybės pusiausvyrą, jis tyliai sukuždėjo: "myliu tave". Nors šie du žodžiai buvo trumpučiai, sudaryti iš poros skiemenų, visiškai paprasti, bet Alfonsui jie reiškė žymiai daugiau. Jis suimė žmoną už pečių, akimirką žvilgsniu tyrinėdamas josios veidą, kol galiausiai žaismingai šyptelėjo. - Apsirenk. Šituo vaizdu mėgautis teisę turiu tik aš, - prunkštelėjo ir nužvelgė aplink išmėtytus drabužius. Reginys tikrai kėlė pasitenkinimą. Turbūt reikės žmoną dažniau atsivežti pažiūrėti krioklių. A. pasilenkęs nusičiupo netoliese gulinčius apatinius ir užsitraukė juos. Nebesimėgaujant kits kito šiluma, pasijuto ir pikti vėjo įkandimai bei nakties vėsumas. Iki tol viešpatavusią aistrą pakeitė ramybė. Buvimas su Iz lengvai nuėmė įtampą, kuri jau ilgą laiką slėgė vyro pečius. - Kaip jautiesi? - prislopintu, bet tvirtu balsu pasiteiravo moters ir žvelgė į mėnėsienos apšviestą jos nuogą kūną. Kaktoje atsirado dvi raukšlės, o veidą perkreipė švelni, meilės kupina išraiška. Ši moteris jam kėlė beprotiškai daug jausmų. Išvis, tikriausiai ji vienintelė yra mačiusi Alfonsą įvairiose kondincijose ir niekuomet jo nepalikusi. Tikriausiai tai ir kūrė tokį tvirtą, nenutrūkstantį ryšį tarp judviejų. Bet kokie tamsūs debesys, pakibę virš jų santykių, išsisklaidydavo. Ir nepaisant visko, A. niekad nepasigailėjo į savo gyvenimą įsileidęs Izabelę. Sakytum, ten tykojo daugybė pavojų, daug klastos ir įsileisti moterį buvo labai rizikinga, bet jis savo žmoną saugojo. Galbūt nedarė to pernelyg akivaizdžiai, bet visad buvo Izabelės angelas sargas, visad kažkur netoliese. O atgal gavo besąlygišką šviesiaplaukės meilę ir rūpestį, kuris šiam buvo labai reikalingas ir širdžiai mielas.

Guest Guest

2016-06-03, 00:29

Ištarusi žodžius, kuriuos tariant lūpos sušoka nuostabų šokį ir pilve vėl ima plasnoti drugeliai, Izabelė pasijuto pakylėta. Nesišvaistydavo ji šiuo prisipažinimu taip dažnai kaip kitos poros darydavo, nes tai buvo ypatinga. Nors A. žinojo ką moteris jam jaučia, tai primindavo ji jam ypatingesnėmis nei įprastos akimirkomis, jausdama, kad tada ir yra būtent tam skirtas laikas. Jos akys žybtelėdavo, o širdis neramiai pasidaužydavo nesavame kailyje būdama rūpestinga paglostyta. Tų trijų nuostabių žodžių sakymas iš esmės prisipažinimas, priminimas, noras pamaloninti mylimo žmogaus sielą. Izabelei jie reiškė labai daug. Atsistojusi ant tvirto žemės paviršiaus moteris apsidairė, tačiau žvilgsnis kaip mat sugrįžo ties labiausiai rūpimu objektu. Jau ruošėsi užduoti vyrui klausimą apie visai netyčia suplyšusius marškinėlius, kai paliepimas nuskriejo jos pusėn. - Tai, kad mano rankos moka mane tik nurengt, bijau, kad pačiam teks tai ir padaryt.,- sukikeno ir sustingo vienoje vietoje kur ir stovėjo. Rankas priglaudė prie kūno, o gilus ir žaismingas jos žvilgsnis klajojo jo veide bei skaitė emocijas. Erzinti sutuoktinį ir žiūrėti bei mėgautis jo reakcijomis, Izabelei labai patiko ir jis tai puikiai žinojo. Tokie pasikandžiojimai jau buvo dalis jų gyvenimo, jų santykių sudėtinė dalis - nieko keisto ar neįprasto. Vėsesniam vėjui pūstelėjus Iz persmelkė oro banga, kuri sukėlė piestu kūno plaukelius. - Patariu paskubėti... nes kūnas greitai vėsta, o slaugyti manęs tikrai nenorėtum... Fui,- papurtė galvą, vien pagalvodama apie tai kaip jis matys ją tokią negražią su varvančia nosimi ir miegančią panaudotų servetėlių krūvoje, nepasidaro labai smagu. Tai veikiau būtų kiekvienos moters košmaras, vidinis pasitikėjimas savimi kaip mat išblės ir bus labai nemalonu. Nuolatinis stresas tik paskatins ligos vystymąsi ir tai tikrai ne į naudą. Nors žinoma pavojai grėsė, apie juos Izabelė dabar labai nesuko sau galvos. Šią akimirką Iz buvo įdomi jo elgsena. Alfonsas toks jau buvo, sugebėdavo nustebinti tuomet, kai mažiausiai galėdavai to tikėtis. Ir iš gerosios ir iš blogosios pusės. Angeliškasis dangaus tarnas matomai tupintis ant vieno iš moters pečių kuždėjo vyrą tuojau pat griebsiantis pirmo pasitaikiusio drabužio ir pridengsiant nuogą moters kūną. Sekundėms bėgant, toliau rūpestingai rengiant. Demoniškasis velniukas kuris su šake badė odą šaukė, kad Alfonsas ims ir padarys taip, kad rūbų nereikės. Kad Izabelė galėtų pasiruošti antram raundui, šį kartą dar smarkesniam ir žaismingesniam. Šyptelėjusi apsvarstydama vidines mintis, Iz akimis perbėgo lauką juos supantį ir susirado drabužius. O taip, Capone's fantazija buvo labai laki. Tačiau ji buvo protinga moteris, visuomet apie viską pagalvodavo ir viskam pasiruošdavo, ją nustebinti jau buvo sunku, kartelė buvo pakelta labai aukštai. Ją peršokti Alfonsas tikrai mokėjo. Smalsumas ir susidomėjimas išaugo, Izabelė vėl gauruotoms mintims paveikus jos būseną pradėjo jaudintis. Lėtai pakėlusi žvilgsnį į priešais stovintį sutuoktinį, laukė jo nuosprendžio.

Guest Guest

2016-06-05, 20:20

Akimirką atrodė, kad viskas sugrįžo į savo vietas. Net žvaigždžių išsidėstymas danguje pasirodė tvarkingas, simetriškai sustyguotas. Tuo tarpu ir vyro širdies ritmas ėmė rimti, dūžiai nebebuvo juntami. Karštis pamažu išgaravo iš kūno, leisdamas ten įsiviešpatauti nakties vėsai. A. pajuto visus kūno plaukelius atsistojant piestu, tačiau pernelyg dėl to nerimavo. Labiau erzino žmona, kuri ketino jį išvesti iš kantrybės nepaklūsdama prašymui. Capone buvo valdingas ir ši savybė apimdavo ne tik darbo aplinką, bet ir namus. Nenuostabu, kad visur viskas buvo sustyguota taip, kaip Alfonsas reikalavo. Šeimos gyvenimas iš esmės irgi priklausė nuo vyro. Jis turėjo žinoti, kas dedasi ten, kur yra įsivėlusi Capone pavardė. Alphonse suraukė antakius, romiu žvilgsniu nužiūrėdamas šviesiaplaukę nuo galvos iki kojų. Žinojo, jog Izabelė tik žaidžia, specialiai groja jo kantrybės varpeliais. Tačiau tai tik reiškė, kad dabar A. privalėjo įsijungti visus aprimusius jutimus, susigrąžinti aštrų protą ir laimėti antrą mūšį. Juk, tam tikra prasme, judviejų santykiai buvo nesibaigiantis karas. - Tu drįsti man nepaklusti? - griežtas, apie pavojų perspėjantis, balsas perskrodė įsivyravusią tylą ir malonią harmoniją. Vyro akyse sužaidė liepsnelės, o rankos susigniaužė į kumščius. A. žvelgė į moterį kone kraugeriškai, net neišsiduodamas apie savo planus. Capone staigiai žengtelėjo šviesiaplaukės link ir prisimerkė. Grubiai suėmė ją už riešų ir kilstelėjo moters rankas aukštyn. Iš vyro gerklės atėjo urzgimą primenantis garsas. Iz rankas perėmęs į vieną delną, kitu šiurkščiai sugirebė už laibo josios liemens. - Ir ką darysi dabar? - veidu palinkęs link žmonai priklausančio mestelėjo pašiepiantį klausimą ir kilstelėjo antakį. Pirštais sučiupo Iz už sėdmens, vis dar laikydmas jos rankas iškeltas viršun. Šviesiaplaukės apatinio žandikaulio liniją nusėjo šiurkščiais bučiniais, šįkart ketindamas neleisti jai taip lengvai išsisukti. Prieš tai besielgęs pakankamai švelniai, dabar Alfonsas atleido vadeles. Norėjo, kad jo žmona nepamirštų, jog vis dėlto jame slepiasi agresyvus žvėris, kuris trokšta išlįsti lauk. Daug kas sulygindavo Capone su vilku ir šį faktą jis dabar norėjo įdiegti Izabelei į galvą. A. atsargiai dantimis grybštelėjo ploną moters kaklo odą ir kilstelėjo galvą. Norėjo pamatyti žmonos žvilgsnį, veido išraišką. Norėjo pamatyti josios odą šiurpstant nuo kiekvieno prisilietimo. Alfonsas mėgo įrodinėti savo viršenybę, demonstruoti savo jėgą. Dabar tą stengėsi padaryti visomis išgalėmis. Juk kartais, net kai Iz prašydavo sustoti, šis toliau elgdavosi kaip tinkamas. Vyras buvo pats sau vadas ir niekas, netgi mylimoji, negalėjo Alphonse sulaikyti. Tad dabar, jo viduje įsižiebus liepsnai, šis iš esmės tapo nebevaldomu.

Guest Guest

2016-06-05, 23:07

Viena sekundė azarto ir pasitenkinimo metus iššūkį, trečia ir ketvirta ir dabar jau neišmatuojamas laiko tarpas intrigos. Savo tiesmuku klausimu Alphonse Izabelės kūne įžiebė aistrą ir susierzinimą, o tai buvo stimulas įdėti į tai dar daugiau pastangų, kad vidinis žvėris tūnantis jos vyro viduje, būtų pabudintas. Šviesiaplaukės žvilgsnis kiaurai skrodė A. veidą, į jo akis susmigo greičiausiu šūviu. Besiartinant, Izabelė stovėjo ir nejudėjo iš vietos nė per colį. Moters noras valdyti ir nenoras būti pažabotai paėmė viršų ir net sutuoktiniui suėmus jos rankas ir sulaikius ją visą savo tvirtomis rankomis, nepakeitė jos ketinimų. - Drįsti manęs to klausti? Ar tikrai?,- lėtai sulipdė vieną žodį po kito nenuleisdama akių nuo vyro veido. Jis atrodė toks užtikrintas savo veiksmais, ta savybė kuri baugindavo kiekvieną mirtingąjį dabar pasirodė taip ryškiai ir jos atsiradimo jau buvo neįmanoma nuneigti. Tai iš dalies natūraliai vertė ją priešintis, bet tuo pačiu ir buvo meilės ir aistros parodymas tik jiems abiems suprantamu būdu. Laukdama jo atsako pakreipė galvą šiek tiek į šoną ir prisimerkė. Izabelės balsas skambėjo taip pat baugiai kaip ir gundančiai. Nors jos rankos ir pusė dalis kūno buvo tvirtai jo rankų laikomi ir glamonėjami, kojos buvo laisvos. Staigiai kilstelėjo vieną koją ir ją sulenkusi priplojo A. iš už nugaros ant užpakalio. Kulnu ėmė liestis prie jautriosios jo vietos ir šiurkščiai spaudė. Savo pilvuku pradėjo liestis prie jo kūno, o klausiamą ir neperprantamą žvilgsnį išlaikė rodydama jam. Tuomet jausdama jo šiurkščius bučinius jų negalėjo ignoruoti net ir norėdama, taip smarkiai nuo jų bei gaunamo dėmesio lydėsi ir jaudinosi, tačiau šaltą ir blaivų protą tebelaikė pirmoje vietoje. - Jei tuojau pat nepaleisi mano rankų, gali pamatyti, kokia arši ir tavo veiksmų neįtakojama galiu būti,- geidulingu balsu sumurkė jam į ausį vos lūpomis prisiliesdama prie jos. Kūnas nejautė šalčio, kaip ir jos viduje jo negalėjo būti. Karštis ir susijaudinimas susimaišęs su smalsumu ir išdidumu sukūrė mirtiną kombinaciją. Izabelė ištarusi žodžius labai aiškiai, tokiu švelniu balsu atrodė nerimtai. Tačiau tai buvo labai klaidinga iliuzija. Slėpti savo vidines mintis ir maskuoti savo ketinimus iki tam tikros reikiamos akimirkos ji mokėjo labai gerai. Siekdama išsiaiškinti ar ją kaip nuluptą pažįstantis vyras pasikliaus jos žodžiais ir nuleis ginklus, Izabelė nenuleido žvilgsnio. Jis kaip tik paaštrėjo, kaip ir jos kūnu lakstantys malonumo perpildyti šiurpuliukai, susipynę su širdies dažnesniu plakimu suskaldė jos pojūčius į dvi visiškai skirtingas bei grėsmingai stiprias puses. Emociškai stiprios ir mylinčios moters veiksmai kuo toliau tuo labiau skleidėsi maišydamiesi su Alphonse grėsmės ir aistros pliūpsniais sukurdami visišką minčių ir veiksmų tornadą.

Guest Guest

2016-06-07, 15:12

Sunku patiėkti, kaip greitai ramybę gali pakeisti aistra. Vėl įsišakojusi kūne, suleidusi šaknis ir įsiplieskianti į atvirą, nebesuvaldomą liepsną. Prakaito sudrėkinti žili Capone plaukai lipo prie surauktos kaktos, kol tuo tarpu pirštai iki pabalimo spaudė mylimosios riešus. Tai nebepriminė prieš tai buvusio žaidimo, viskas veikiau išaugo į kraugerišką mūšį. Gerai pažinodamas savo žmoną, Alphonse suvokė, jog lengva pergale vėl nekvepia. Vis dėlto, tai ir buvo pats įdomumas, didžioji intriga, išliekanti iki pat pabaigos. Nepaisant to, vyras tikrai nesitikėjo būti užpultas iš už nugaros. Iz kilstelėjus koją, nuostaba akimirką perbėgo šio veidu. Tačiau greit žvilgsnis vėl tapo aršus, o sėdmenis glamonėjusi ranka dabar sučiupo laibą moters koją. Izabelės perspėjimas tik iššaukė vyro veide šypsnį. Jis žinojo, kokia pavojinga gali tapti šviesiaplaukė, bet... na, ne mažiau nenuspėjamas buvo ir pats. - Arši? - kilstelėjo antakį, bandydamas sulaikyti lauk besiveržiantį prunkštimą. - Pažiūrėsim, kokia arši būsi, kai maldausi manęs sustoti, - sumurmėjo, pirštais tvirčiau surakindamas Iz riešus. Ramiai patraukė nuo savęs moters koją ir liežuviu susivilgė lūpas. Žvilgsniu gręžėsi į josios akis, ieškodamas bent lašelio baimės. Ir, kaip visad, nerado. Ši moteris niekad nebijojo Alfonso. Net tada, kai šis iš tikrųjų būdavo įsiutęs ir naikindavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Net tada, kai jo akys susiaurėdavo, vyzdžiai grėsmingai susitraukdavo, o balsą kėsindavosi pertraukti šiurpus gerklinis garsas, primenantis urzgimą. Ši moteris sugebėdavo į Capone žvelgti su didžiu ryžtu ir drąsa bet kokiu atveju. Tai buvo viena iš nuostabiausių josios savybių. Kiti pavojingą darbą atliekantys vyrai dažnai nerimaudavo dėl mylimųjų, norėdavo šias saugoti... Tuo tarpu A. niekad nereikėjo Izabelės traktuoti kaip savo silpnybės. Ji puikiai susitvarkydavo su viskuo. Ir pasirūpindavo savo vyru. Alphonse palinko veidu prie žmonos, liežuvio galiuku perbėgdamas per josios lūpas. Laisvos rankos pirštais susirado jautriausiąją Iz vietą, įsitikindamas, kad ši jau pasiruošusi antram raundui. Žaismingas šypsnis blykstelėjo vyro veide, kai pro lūpas išsiveržė pasitenkinimą išreiškiantis atodūsis. - Tai šitaip manęs pasiilgai, mm? - sučepsėjo, švelniai atleisdamas moters riešus. Tačiau šis veiksmas toli gražu nereiškė kapituliacijos. Jis tik norėjo, kad žmona taip galvotų. Vis dėlto, po akimirkos sekė itin staigus judesys - A. koja pakirto Izabelės pakinklius, o ranka tvirtai sugavo šią iš už nugaros. Paguldęs moterį jau rasa padengtoje žolėje, šis įsitaisė ant viršaus. Delnais pasirėmė maždaug šalia jos galvos. - Na, kas dabar, kačiuk? - žaismingas, bet geismo persmelktas balsas nukeliavo tiesiai į Iz kairiąją ausį, prie kurios buvo ir palinkęs vyro veidas.

Guest Guest

2016-06-08, 00:29

Izabelė niekuomet nelaukė ir nesitikėjo sulaukti paliaubų reiškiančios baltos vėliavėlės mosto iš vyro pusės šį reikalą apimant. Jis nebuvo iš lengvųjų, nebuvo tas kuris po ilgų žmonos įkalbinėjimų ir erzinimų nuleistų rankas ir leistų savo moteriai galutinai vadovauti. O tai jai patiko, tokį vyrą įsimylėjo ir už tokio ištekėjo. Alphonse buvo visi jos troškimai, svajonės ir net nelauktos staigmenos ir nors ji staigmenų nemėgsta, jos iš vyro visuomet paglostydavo širdį. Kaip stipriai mėgo jo valdžią, taip labai nuo to neatsiejamas buvo ir jos noras parodyti nagus. Dabar matydama kunkuliuojančią aistrą ir užsidegimą jo akyse, Izabelė nusiramino, nes žinojo, kad pasiduoti A' tikrai neketino. O tai reiškė ilgesnį žaidimą ir neišmatuojamą smagumą. Jautė kaip kiekviena jos kūno ląstelė buvo pabudusi ir tokia aktyvi, moteris akylai spoksojo į Al' akis pakėlusi antakį bei apatinę lūpą sukandusi dantimis. Kiekvienas jo krustelėjimas reiškė dar stipresnius pojūčius. Tai jau buvo natūralu, kadangi Alphonse stipriai traukė Izabelę fiziškai. - O kažko kito tikėjaisi, Mažuti?,- žvalgydamasi ir ramiai jausdama kaip jo hormonai nerimsta ir vaikas jame krykštauja iš džiaugsmo gavęs kontrolę į savo rankas pavartė akis. Pasitenkinęs ir apsipatenkinęs Capone buvo blogiau nei blogai. Tai reiškė jo įtaką didėjant ir Izabelės mažėjant. Tai rodė jos galimą pralaimėjimą. Ir savaime suprantama tai nebuvo priimtinas variantas šviesiaplaukei. Ji mėgo valdyti, bet kišo koją fizinės jėgos skirtumas. O tokie dalykai ją dar labiau siutino. Vyrai demonstruodami savo jėgą ir taip parodydami savo viršų bei labai maksimaliai apribodami moters judesius, jos nuomone buvo dvejopi. Pirmas ir visų blogiausias tipas - pusgalviai sporto salės fanai ten ko ne miegantys ir gyvenantys pasikabinę ant štangų ir antrasis, labiau prilyginamas Alphonse - protingi ir arogantiški, bet žinantys ką daro vyrai. Tačiau ir pastarieji kartais nepastebėdavo kuomet imdavo pernelyg smarkiai puikuotis. Moteris suspaudė lūpas ir užsimerkė giliai įkvėpdama gaivaus nakties oro ir juo užpildydama plaučius. Kaip ir įkvėpimas, netrukus sekė ir ramus atodūsis, po šio, pabudo gudrus Izabelės žvilgsnis verčiantis priešais į ją rudas akis įsmeigusį vyriškį suabejoti savo veiksmų veiksmingumu. Nors iš išorės Capone sudarė stipraus ir nepalaužiamo vyro įvaizdį, Izabelė žinojo kaip jį paveikti ir palaužti. Tam buvo keletas būdų todėl pradėjo nuo paties paprasčiausio. Slidus ir švelnus Izabelės delnas nuslydo jos šlaunimi prie ten, kur ką tik lietėsi Alphonse. Švelniai nustūmusi jo ranką, Iz savo pirštus ten įtaisė ir prikandusi lūpą įkišo giliau. Nenuleisdama žvilgsnio nuo vyro veido ir tebelaikydama tą gilų ir aistringą akių kontaktą, pradėjo judinti pirštus ir tenkintis. A' tai turėjo būti gan malonus vaizdas. Tačiau ir erzinantis, verčiantis jo ego bėgti ir slėptis tamsiame namų kampe. Ne kasdien išvysi savo antrąją pusę tai atliekant, kai ir be to, visiškai įmanoma gyventi. Bet kartais tokie užsiėmimai būdavo į naudą visapusiškai. Malonumas didėjo, o jos pilvo ertmę ėmė mausti nesilpni spazmai. - Klausi kas dabar? Ogi matai gali pailsėti, nes man ir taip jau dabar labai gera,- paskutinius žodžius nulydėjo gašli dejonė praslydusi iš pro lūpų. Visiškai nekreipdama dėmesio į lapiną priešais, Izabelė žaisdama spėjo keliu pajusti kaip jo tarpukojyje esantis jo 'king' pasiruošė ir tapo toks tvirtas bei standus. Sukikenusi tęsė toliau, mėgavosi ir maitinosi jo emocijomis, kol šis sutrikęs žiūrėjo ir nesiryžo nieko daryti. Dailus ir lieknas moters kūnelis kaip gyvatė vis raitėsi palengva jaučiamų pojūčių valdomas. Nors to ji nedarydavo labai dažnai, bet žinojo kaip sukelti sau orgazmą vos per minutę. Įgudę judesiai ir tikslių tos vietos taškų erzinimas bei stimuliavimas buvo tai ką ji darė profesionaliai. Vyrams apskritai labai sunku išmokti patenkinti moterį tokiu būdu labai greitai, taip kai Izabelė darė tai tobulai. Nes vyrams tai darant tai ne tik reikalauja ištvermės bei kantrybės, bet ir sumanumo. Todėl dabar dar uždelsdama, kad A' neliktų visiškai sutriuškintas, erzinosi artindama dar stipresnį baigimą už tą kuris galėtų pasirodyti tuojau pat vos tik Iz panorėjus. - Meile, ko toks tylutis?,- tarstelėjo vos pravėrusi lūpas. Pasinaudojusi proga kol vyras dar nesuvaržė jos judesių jau kardinaliai, praskėtė kojas plačiau ir kiek sulėtino judesius. Iš pirmo žvilgsnio buvo galima pagalvoti, kad ji pasiduoda, tačiau sulėtėjimas reiškė sparčiai besiartinantį viršūnės pasiekimą.

Guest Guest

2016-06-10, 12:19

Tamsus nakties dangaus skliautas apgaubė visa, kas gyva. Plunksninių debesų nuotrupos neleido prasiskverbti net blausiam žvaigždžių žybčiojimui. Drėgnoje žolėje čirpė žiogai, grodami ritmingą vakaro simfoniją. Harmoningo nakties orkestro skambesį darkė tik garsus dviejų žmonių kvėpavimas. Galbūt gerai įsiklausius, stipriai įtempus klausos jutiklius, būtų galima išgirsti besitrankančią vyro širdį. O pastaroji krūtinėje vietos sau neberado. Pašėlusiai kalatojosi lyg grasindama ištrūkti lauk. Ir visas šis sujudimas tik dėl moters, taip žaviai gulinčios rasos padengtoje žolėje. Moters, kvepiančios medumi ir gėlėmis. Ir nepaisant visų tų gašlių replikų, nepaisant šio žaidimo, akimirką A. veidu nuslydo švelnumas. Meilės kupinas žvilgsnis smigo į žmoną. Bet... bet negalima pasiduoti emocijoms, kol nelaimėtas mūšis. Juk taip nesielgia joks karys, tiesa? Capone dantimis sukando apatinę savo lūpą, akylai sekdamas Iz veiksmus. Šviesiaplaukė žinojo ką daro, žinojo, kokią virvutę reikia patraukti, kad sutuoktinis prarastų bet kokius sveiko proto likučius. Atrodytų šiam kietam ir tvirtam vyrui nugalėti reikia tiek daug, bet Izabelė gebėjo viską padaryti per trumpą laiko tarpą. Ir tai tebuvo tik vienas iš daugelio moters talentų. Sutrikdytas kiek netikėto, tačiau labai taiklaus žmonos veiksmo, šis stebėjo, kaip yra išmetamas iš žaidimo. Sekundę atrodė, kad Alfonsas nebedarys nieko, leis moteriai pačiai save pakelti į viršūnę, bet iš tikrųjų jis tik įtempė nervus. Norėdama laimėti Iz ir vėl ėmė tampyti liūtą už ūsų. Vyras atsiduso ir atsiklaupė ant kelių tarp išskėstų žmonos kojų. Tvirtai pirštais suėmė už jos rankos, kuri buvo įslydusi į slapčiausiąją šviesiaplaukės vietą. Capone lėtai papurtė galvą ir grubiai patraukė ranką nuo papilvės. Nuožmus žvilgsnis susirado Izabelės akis, o vyro lūpos tvirtai susičiaupė. - Ne, - vienas vienintelis žodis išsprūdo lauk. Tiesa, to jam įprasto romumo balse nebeliko. Tardamas iš dviejų raidžių sudarytą žodelį, šis vis tiek sugebėjo įpinti šiurpą keliančios agresijos gaidelę. Tvirtai suėmė savo moterį už klubų ir truktelėjo į save. Pasigailėjo, kad po pastarojo karto iškart įšoko į apatinius, juk turėjo susiprasti, kad Iz godumui ribų nėra. Turėjo ir suprasti, jog prarastų dienų atpirkimui vieno vienintelio karto neužteks. Capone staigiai atsistojo, dar sykį išsirangydamas iš apatinių bei vėl užgulė moterį. Šįkart tikėjosi, kad ji priešinsis, tad žinojo, jog tikrai nebeleis nuostabai perkreipti raukšlėto savo veido. Delnu slystelėjo per šviesiaplaukės liemens liniją, o lūpomis brūkštelėjo per dešiniąją krūtį. Liežuviu padirgino sustandėjusį spenelį ir blausiai šyptelėjo. Galvoje ūžė tik vienas žodis - pergalė. Didysis tikslas meilės kare. Galų gale, juk Izabelė pati pasirinko ištekėti už kovotojo. Capone lūpomis nukeliavo link moters kaklo, šiurkščiai grybštelėdamas dantimis plonytį odos sluoksnį. Galiausiai lėtai atsitraukė ir pirštais perbėgo per vidinę jos šlaunies pusę. Specialiai neprisilietė prie drėgnos ir sueičiai pasiruošusios vietelės. Sutelkęs visą stiprybę ignoravo ir savo pulsuojantį libido. - Žmona, kalbi visiškus niekus. Be manęs tu niekaip nesusitvarkysi, - erzinantį kuždesį palydėjo gerklėje užlaikytas juokas. A. pergalingai šyptelėjo, pirštais bėgiodamas per josios šlaunį. Išsitiesė visu ūgiu, atsisėsdamas sau ant kulnų ir tik godžiu, alkanu žvilgsniu į ją žiūrėjo. Daugiau nieko. Vos vos kuteno koją pirštais bei gašliai spoksojo. Laukė, kol žmona pati paprašys kažko daugiau. Dievaži, taip seniai girdėjo Izabelę maldaujant, tad tikrai nenorėjo praleisti progos tą padaryti. Tuo pačiu ir bandė savo ant plauko kybančią kantrybę. Vis dėlto, įdomu buvo sužinoti, kurio iš sutuoktinių nervai sugeba atlaikyti daugiau įtampos. Juk tai, kuo jiedu dabar užsiimė, toli gražu neatitiko jokios iki tol patirtos stresinės situacijos. - Tai? Ar ilgai save kankinsi? - kilstelėjęs antakį, Alphonse išsiviepė ir atsiduso. Nepaisant visiškai ramios išraiškos vyro veide, jis nežinojo, kiek sugebės išsilaikyti. Stebėti savo žmoną nuogą, gulinčią žolėje buvo daug malonesnis vaizdas nei gali pasirodyti. Na.. o Capone alkis buvo sunkiai suvaldomas. Tad tikėjosi iš Izabelės greito atsakymo, kad nereiktų pasiduoti pačiam. Išliko tik viena vienintelė bėdelė - šviesiaplaukė buvo ne mažiau užsispyrusi už savo vyrą.

Guest Guest

2016-06-10, 14:04

Niekas aplink neblaškė šviesiaplaukės dėmesio. Ar tai būtų kiek pasikeitusi oro atmosfera ar tai būtų visa likusi fauna. Moteris buvo susitelkusi ties vienu ir tai buvo svarbiausia. Tokia Izabelė jau buvo ir metai iš metų niekuomet nesikeitė. Jei jau užsibrėžia tam tikrą tikslą ar darbą ar kažką kito taip pat svarbaus, tikrai iki galo ima tai ir atlieka. Atidėti kitai dienai jai tolygu nepadaryti niekad. O tai ir būtų neatsakingumo išraiška. Tačiau nebuvo ji ir kontrolės maniakė ar kokia diktatorė, pats tas viduriukas būtų tiksliausias apibūdinimas. Kadangi ji nebuvo tokia, tai ir nemėgo kai kiti ją supantys pažįstami žmonės ar šeima tai darė. Žinoma šviesiaplaukei rūpėjo tik tie atvejai, kai žmonės tikrai jai yra rūpimi. Be to kaip atsakingai žiūrėjo į darbą ar užsibrėžtas užduotis, išlaikyti sutelktą dėmesį ilgai viena kryptimi jei to norėjo, jai buvo paprasta. Alphonse žvilgsnis neretai toks visa griaunantis priversdavo moterį pamiršti viską kas tą akimirką sukosi jos galvoje. Jis turėjo tokią galią ir tokią įtaką ir ja naudodamasis žaidė su Izabelės emocijomis kaip tikras specialistas. Įstabu kaip vienas vyras gali padaryti tiek daug. Vienas ir vienintelis kuris jos gyvenime tiek padarė. Niekas prieš tai neturėjo nė menkiausios prošvaistės kažkaip pakeisti jos sprendimų ar užvaldyti mintis ir nukreipti jas norima linkme. Tuo Alphonse galėjo didžiuotis beveik nuo pačios pirmos jų susitikimo akimirkos, kai po įnirtingų grumtynių Iz pajuto, kad Alphonse yra lygiavertis, dar net stipresnis varžovas ir tai ją labai sujaudino. Jo gebėjimas valdyti ir tuo pačiu būti tokiam aistringam ir žinančiam ko nori, tas pasitikėjimas savimi, buvo didžiausi pliusai jo savybių skalėje. Vyro tikslingi ir apgalvoti prisilietimai jaudino, bet ne taip kaip mintis ir noras nugalėti šioje dvikovoje. Matydama jo akyse koks susijaudinęs ir nekantrus jis buvo, kaip netvirtai laikėsi ant žemės paviršiaus ir kiek nedaug jau reikėjo, Izabelė nusprendė imtis veiksmų. Juolab, kad ji nebuvo iš tų moterų kurios visiškai pasiduoda vyro valiai ir tik pasitenkinusios kaifuoja. - Ar tikrai?,- pakėlė antakėlį gudrią šypseną išriesdama. Jis žinojo, kad Izabelė buvo susijaudinusi ir ji tai žinojo ir jautė, tačiau dabar viską kontroliuoti buvo taip nesudėtinga ir paprasta, moteris jautė kaip gali atsilaikyti dar eilę raundų ir taip jau visiškai išvesti iš proto savo vyriškį. Susitelkdama ties pagrindiniu tikslu ir noru, atiduodama tam visas pastangas Izabelė neabejojo, kad sulauks saldžių vaisių ir pergalės fanfarų. - Kaip matau labai ilgai laikaisi ir pats, dar ilgai save ir mane erzinsi bei kankinsiesi?,- nuleido žvilgsnį juo parodydama į sustandėjusią jo apatinę kūno dalį. Tuomet žvilgsnio atsakas vėl pakilo ir užmezgė akių kontaktą. - Išleisk tą tūnantį žvėrį į pasaulį ir parodyk koks nekontroliuojamas gali būti,- ramiai tarė švelniai šypsodamasi ir stebėdama jo veidą. Jos kūnas pulsavo kiek greitesniu nei įprastu ritmu, o susijaudinimas po truputį didėjo. Mintys apie tai kaip Alphonse praranda kontrolę ir stveria žmoną bei atsiduoda visiškai laukinei aistrai, užvaldė Izabelę, ji to troško šią akimirką labiau nei bet ko kito. - Atsiduok man, visa savo jėga ir aistra,- suvirpėjo sakydama. Švelnus moters balsas susijungęs su karts nuo karto pasirodančiu vėjo gūsiu sukūrė paslaptingą ir tokią jaudinančią aplinką tarp judviejų. Nors tokią ją jie jautė jau seniai, tik gamta tai sustiprino. Kvailas vaikų žaidimas ir erzinimas pasirodė esantis būtent toks, kai jau jo etapas praėjo ir svarbesnis prasidėjo. Aistra kunkuliuojanti abiejų kūne ir laukianti progos bet kurią akimirką išsiveržti jau buvo pasiruošusi smogti vieną stiprų smūgį po kito. Reikėjo tiek nedaug ir visa tai priklausė nuo jų. Išleisti ją ir pažaboti visiškai paleisti kontrolę ar ir toliau tai gniaužti ir laikyti savyje bei visą šį žaidimą paversti nesibaigiančiu nervų tampymu ir jau nelabai žinojimu kas apskritai vyksta. Viskas turėjo tam skirtą laiką. Kaip domino kaladėlės, viena virsdama griovė kitą, taip ir dabar, vienas erzinimosi ir aistros kėlimo etapas turėjo palaipsniui vystytis ir pereiti į kitą, nesustojant kažkur viduryje ir netęsiant žaidimo. Taip nebūna, nes kai virsta vienas, virsta ir kitas. Lėtai kvėpuodama Capone šiek tiek judino savo kūną, po to menkai pajudino koją taip leisdama slysti jo delnui moters šlaunimi sklandžiai ir greitai. Mėlynos jos akys buvo nukreiptos į jį. Vieną akimirką Izabelė stebėjo Alphonse plaukus, pasišiaušusius nuo vėjo ir jo paties prisilietimų kaip ir Izabelės delno darbelio. Kitą lėtai tyrinėdama kiekvieną taškelį ir įlinkį leidosi prie skruosto ir žandikaulio bei juos dengiančių šerių, kelių dienų barzdos. Širdis daužėsi, sekundė po sekundės ir situacija įgavo pagreitį. Izabelės žvilgsnis apsistojo ties Alphonse lūpomis. Pasitenkinimas vis dar išlikęs po to kai A. taip grubiai prisilietė prie žmonos spenelių niekur nedingo. Įkvėpusi dar vieną šviežią oro gurkšnį ištiesė ranką ir suėmė ja vyrą už kaklo ir staigiai trūktelėjo į save. Įsisiurbusi vyrui į lūpas pradėjo aistringą bučinį labiau panašų į cunamio artėjimą ir pirmą žingsnį po to, kai žvėris ištrūksta iš narvo. Vaikų žaidimai baigėsi, laikas nuožmiai, siautulingai ir aistringai jų kūnų kovai privesiančiai abu prie taip laukiamos baigimo dalies ir svaigulio liūties.

Guest Guest

2016-06-12, 17:38

Kartu su kiekvienu laikrodžio rodyklės postūmiu į priekį, tekėjo ir gyvenimas. Ne visad taip ramiai ir ritmingai, kaip tą darydavo tiksintis laikrodis, bet laikas iš esmės buvo vienintelis gyvenimo variklis. Kartais Alphonse nepastebėdavo, kaip greitai skriedavo dienos, metai, mėnesiai... Tarsi niekuomet nesustojanti karuselė, vis sukdavosi ir sukdavosi tuo pačiu užburtu ratu. Vienas iš daugelio vyro nusistatymų buvo nesigailėti praeities. Nesigailėti, kad kažką padarė, pasakė ar net pagalvojo. Dėl to šis vengdavo ir pernelyg dažnai gręžiotis atgal į praeitį, į jaunystę. Bet prisiminimai turėjo įprotį negulėti dulkėtoje skrynioje amžinybę ir karts nuo karto išlįsti bei pasivaidenti priešakyje. A. savo jaunsytės nepavadintų "laukine" ar "audringa". Jis buvo studentas, besimokęs aukštais įvertinimais, gaunantis stipendiją. Vėliau buvo gabus vaistininkas, išmanantis savo darbą iki pat pašaknų. Šalia to buvo ir samdomas žudikas. Na, o žudikas buvo beveik geresnis nei vaistininkas. Nereikėjo daug pastangų, kad įsisuktų į nelegalaus Danijos verslo peripetijas. Bet nepaisant šių sausų Capone istorijos faktų, jis niekad niekam nepuoselėjo jokių šiltesnių jausmų. Tam tikra prasme norėjo pašvęsti savo gyvastį vienatvei, kad galėtų savo tikslus pasiekti niekieno netrukdomas ir neblaškomas. Taigi, netikėtai rimtai susižavėjęs moterimi, šis pirmąkart suprato, ką reiškia, kai tavo paties įsitikinimai spjauna tiesiai tau į veidą. Iš pradžių galvoje siautėjo absoliutus, nepažabojamas chaosas. Iki tol sapnavęs griaustinius, audras ir žaibus, jis sapnuose pirmąjį kartą išvydo moterį. Šviesiaplaukę, kvepiančią medumi ir kalbančią sodriu, ausiai maloniu balsu. Tą būtų galima pavadinti lūžio tašku Alfonso gyvenime. Tarsi jis būtų žengęs į kitą etapą ir pradėjęs viską ant švaraus, nesutepto lapo. Net pats to nesuprasdamas ir nepajusdamas, Capone atidavė savo gyvastį, protą ir širdį Izabelei. Ir, kaip jam įprasta, to nesigailėjo. Netgi pripažino vienu geriausių ir sėkmingiausių sprendimų gyvenime. Prakaito lašeliai, be perstojo žliaugiantys nugara tik priminė, kaip sunku valdytis. Vaizdas akyse liejosi, žvilgsnis apsiblausė. Bet A. pralaimėjimo pripažinti negalėjo. Žmona puikiai žinojo, ką daro, nuostabiai mokėjo čiulbėti, vilioti, tačiau to neužteko, kad Alfonsas atsisakytų išsvajotosios pergalės. Juk tai ir buvo visa žaidimo esmė, visas smagumas. Na, o tokiu būdu jis pramogauti mėgo. Delnais slydo Izabelės kojomis, kol geismo iškamuotas kūnas vis dar nedrįso nė krustelėti. Pagreitį įgavęs širdies ritmas išdavė, kaip iš tikrųjų vyrui sunku laikytis, bet jis nepasidavė. Nusprendė elgtis taip ir ketino tą padaryti. Ir to tikrai nesigailės. - Ne, kačiuk, juk žinai, kad to nepadarysiu, - balso tekėjimą vis pertraukdavo tankus šnopavimas, tačiau šis vis vien skambėjo žaismingai. Alfonsui patiko šitas erzinimasis, tai suteikė malonų atspalvį santykiams. Nesvarbu net tai, kad tai priversdavo visus jutiklius pašėlti ir labai smarkiai priartindavo prie beprotybės. Vyras jau ketino atlikti kokį kankinančiai lėtą judesį, menkai prisiliesti, bet nė nespėjo sureaguoti, kaip pajuto Iz lūpas ant savųjų. Dar vienas svaiginantis bučinys, iščiulpiantis paskutinius sveiko proto likučius. Aistringas lūpų šokis, kuris sukelia didžiulį jausmų sūkurį. Capone rankomis lietėsi prie nepriekaištingai grakštaus žmonos kūno, prarasdamas bet kokią savo veiksmų koordinaciją. Puiki Izabelės provokacija. Puikus ginklas. Bet taktika... na, taktika buvo akivaizdi. Alphonse paleido žmonos lūpas tik tam, kad leistų savo veide išsirangyti šelmiškam šypsniui. Žvilgsniu susirado josios akis ir giliai įkvėpė vėsaus nakties oro. - Ar nori, - padaręs trumpą pauzę tarp žodžių, A. pirštais prisilietė prie jautriosios žmonos vietos, - kad paskubėčiau? - kilstelėjo antakį ir palinkęs liežuviu perbėgo per Iz kaklą. Nusėjo apatinio žandikaulio liniją grubiais bučiniais, kol galiausiai lūpomis nusileido link tarpo tarp krūtų. Šiurkščiai pabučiavęs, toliau slinko žemyn ir sustojo papilvėje. Velniškas žvilgsnis pasitiko moters veidą, kai A. stengėsi išlaikyti erzinantį atstumą tarp savo lūpų ir Iz kūno. - Tavo kūnas jau pasiruošęs, kodėl gi nepasiduodi? - sukuždėjo, pajusdamas savo erekciją pritariamai supulsuojant. Na gi kodėl ji nepasiduoda? Alphonse vėl nuo šviesiaplaukės atsitraukė, plačiau išskėtė šios kojas ir pasiruošė sueičiai. Tiesa, nors ir neketino daugiau laukti, bet visiškai veiksmų eigos neskubino. Viską darė lėtai lyg tai būtų pirmasis kartas. Keletas beprotiškai ilgai užsitęsusių akimirkų ir Capone palinko link savo žmonos. Tuomet lėtai, galbūt netgi švelniai, įsiskverbė į ją. - Patinka? - gašlus kuždesys pasiekė Izabelės dešiniąją ausį, o šiurkščios vyro lūpos prisilietė prie josios skruosto. Gaudydamas orą, Alphonse ėmė lėtai judinti klubus, vis dar ketindamas kankinti moterį niekur neskubančiais judesiais. Aistra deginančiai cirkuliavo po oda, neleisdama A. susikaupti ties žaidimu. Jis vis dar siekė pergalės, akivaizdu, bet savo čiuptuvais apglėbęs geismas trukdė tą padaryti. Juk kankinti žmoną dabar buvo lygu kankinti ir pačiam save, tad A. iš visų išgalių laikėsi. Tokie judviejų santykiai buvo visada - aistringi, karšti, beprotiški. Visuomet kietas, šaltas vyras už miegamojo durų kone visiškai persimainydavo. Žinoma, išlaikydavo kontrolės poreikį, grubumą ir didžiulį pomėgį erzinti bei kankinti kitus, tačiau kasdieniame gyvenime jo veido niekad nepaženklindavo švelnumo ar meilės pėdsakai. Jis, savaime suprantama, mylėjo savo žmona, bet dirbdamas stengdavosi mintis apie Iz nustumti šalin. Juk nuo to, kad apie ją galvos, nebus geriau nei darbui, nei pačiai moteriai. Bet grįžęs pas ją, išvydęs išskėstas ir visad jo laukiančias šviesiaplaukės rankas, A. tapdavo mylinčiu vyru, nors ne visad tą parodydavo. Net ir dabar, šis erzinimas, kankinimas tebuvo tik didžiulės vyro meilės išraiška.

Guest Guest

2016-06-13, 23:28

Stiprus Alphonse kvepalų aromatas - mėtos, obuolių ir baziliko mišinys yra kažkas išskirtinio, neįprasto. Kvapas parodantis unikalų skonį ir puikų pasirinkimą - Izabelė tai dievino. Capone kvepalai tai tikras jo paties - lyderio ir nepalaužiamo kovotojo atspindys. Vienas svarbiausių dalykų kuriuos Izabelė pastebi pirmiausia sutikusi ar savo, ar bet kurį kitą vyrą - tai jo kvepalai. Iš jų pasirinkimo galima tiek daug nuspręsti apie patį žmogų. Vieniems atrodo, kad pažiūrėjus į nagus gali pamatyti ir suprasti apie sutiktą žmogų bei jo gyvenimo būdą, tačiau pasirinkti kvepalai yra ne ką mažesnis ir svarbesnis dalykas. Paprastame žmoguje ar išskirtinėje asmenybėje. Matyti ar esi prie masės prisitaikantis žmogus ar turi unikalų skonį ir nebijai jo parodyti. Tuo tarpu Izabelė metai iš metų kvėpinosi vienais ir tais pačiais kvepalais, kurių kūrėja - jauna mergina nugalėjusi konkurse, o jos kvepalus pradėję gaminti stambi kvepalų kompaniją išpopuliarinusi ir išplatinusi gaminį po visą pasaulį. Aromatą pradeda ryškių ir gaivių natų derinys iš rabarbarų, rožinio greipfruto, rausvųjų pipirų bei juodųjų serbentų. Aromato širdyje įsilieja turtinga gėlių puokštė iš bijūnų, Turkijos rožės ir apelsinmedžio žiedų, papildytą subtiliu vaisių aromatu bei juodųjų serbentų absoliutu. Prisotinta bazinė kompozicija susideda iš persipynusių akcentų Haičio vetiverijų su medžio natomis, labdanumo ir ąžuolo konjako statinių aromatu. Būtent šis kvapas tapo neatsiejama jau jos asmenybės dalimi. Įkvepianti istorija, kaip ir pati Capone, visuomet žavėjosi žmonėmis kurie savo jėgomis sugebėjo pasiekti tokių didžių dalykų. Galvodama apie tai, kokios nepalaužiamos sielos yra Alphonse, Izabelė žvilgsniu bėgiojo nuo jo veido, iki stiprių ir viską galinčių atlaikyti rankų. Stebėti jį - užfiksuoti kiekvieną detalę ji tiesiog privalėjo, nes nebuvo nieko svarbiau; meilė ir rūpestis bei noras susilieti visapusiškai buvo užvaldę jos mintis. Vyro kūno karštis susimaišęs su viliojančiu kvepalų aromatu visas jos kūno ląsteles vertė šokinėti ir kraują ne tik jau greit tekėti, bet atrodė jog ji pasiekė naują stadiją, kai rausvas skystis venose tiesiog sustingo. Izabelė jautėsi tik vienu žingsneliu atitolusi nuo beprotybės slenksčio, jaučiamas malonumas jau buvo neištveriamas ir tai nutraukti galėjo tik vienas abiem puikiai žinomas dalykas. Neabejotinai, kantrus ir erzinantis ėjimas link jo, bus Olimpo viršūnė. Nors ir bandė išlaikyti tvirtą poziciją, prieš savo vyrą Izabelė pasijautė gležna, nuo jo priklausoma. Ir tai buvo didžiausia jos paslaptis bei silpnybė. Jo rankų prisilietimai kaip niekas kitas šiurpino moters odą, ji jautėsi sustingusi - negalėjo pajudėti ir tokiam dideliam malonumui pasipriešinti savo kokiais nors dar veiksmais, tačiau pasiduoti Iz taip pat netroško. Vyro žodžiai nuskambėję negarsiau nei aplink čirškiantys svirpliai aktyviai šokinėdami nakties tamsumoje privertė moterį šyptelėti. Ir taip, būtent tokios reakcijos šviesiaplaukė ir tikėjosi. Tęsiant aistringą bučinį pasimiršo viskas aplink, tobula jų sąjunga negalėjo būti silpna ir minimalias emocijas bei pojūčius sukelianti, kažkas mažiau nei jausmas, kad tuoj išprotėsi ar sudegsi - buvo negalimas. Bučiniui sustojus ir Alphonse vėl prakalbus, Izabelė prisimerkė ir lėtai sulenkė abi kojas. Nors tai jau buvo akivaizdus atsakas į jo klausimą, šviesiaplaukė nusprendė netylėti. - Taip, Brangusis,- sukuždėjo lūpas priartindama prie jo ausies. Izabelė negalėjo ilgiau laukti, tai buvo pražūtinga. - Aš gimiau kovoti iki galo ir šitos užsispyrusios moters perauklėti neįmanoma, tačiau tavo pastangos labai puikiai įvertinamos, parašyčiau labai aukštą balą.,- šyptelėjusi delnais stvėrė jo paties delnus ir prisitraukė prie savęs. Drąsus, bet tuo pačiu maldaujantis žvilgsnis švietė jos akyse ir ją pažįstančiam žmogui išdavė jos padėtį. Labai Iz stengtis nereikėjo, Alphonse viską perprato ir ėmėsi veiksmų. - Mmm...,- tyli dejonė nuskambėjo jam vos sujudus. - O dieve!,- suspigo garsiai vos pajuto jį įsiskverbiant. Viena akimirka po kitos ir visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Atrodė, kad tai ką ji jautė iki šiol buvo viena, tačiau jam jau grubiai prisilietus prie jos skausmingos ir maudžiamos vietos, buvo visai kas kita. Antras raundas smogė stipriau nei pirmasis ir Izabelės kūnelis jau virpėjo išpiltas šalto prakaito. Iz jau neįstengė valdytis. Maldaujamą žvilgsnį pakeitė prasiveriančios lūpos ir iš jų išskriejantys žodžiai: - Beprotiškai..,- gašlios ir garsios aimanos pasklido ore I' jaučiant vis didesnį pasitenkinimą. Izabelė negalėjo atplėšti nuo Alphonse akių. Mylėdamasi, bet tuo pačiu išlaikydama ir akių kontaktą su vyru - kas buvo drąsu, atvira, erotiška, Izabelė nuleido ginklus ir mojo balta vėliavėle. Jos atkaklumas buvo palaužtas. Giliai iškvėpusi užsimerkė ir patogiau atsigulė ant žolytės, kuri jau buvo šalta, nakties rasa pasidengusi. Lūpos vis prasiverdavo Alphonse duriant vėl ir vėl. Išrietusi nugarą šnopavo labai dažnai ir nors šioks toks liūdesys ir nusivylimas buvo aptemdęs protą, tai kaip ji dabar fiziškai jautėsi buvo nesulyginama. Kurį laiką moters rankos buvo ištiestos horizontaliai į abi priešingas puses, tačiau dabar, Iz jas sulenkė ir nagais nubrėžė taką jo krūtine. Staigus atsakas ir ploni pirštukai įsikibo už jo nuogo kūno išlaikydami visą kūną labai didelį malonumą keliančioje pozoje. Apatinę savo kūno dalį judino kiek sparčiau atsakydama į jo paties, tuo tarpo ant kaktos ir viso kūno buvo pasidengę prakaito lašeliai. Šaltas atodūsis besiveržiantis į orą temperatūrai šiek tiek nukritus, sukūrė garų pliūpsnį. Dar niekada gyvenime Izabelė nesijautė tokia gyva ir tokia be galo laiminga.

Guest Guest

2016-06-19, 14:46

Jis buvo žmogus gebantis atrasti ramybę chaose. Gyvenime Alfonsui niekas nekeldavo nerimo. Juk vienintelis sėkmės receptas - tai skintis kelią į priekį, nepaisant bet kokių kliūčių ar klaidų. Svarbiausia aukštai iškelti galvą ir eiti, eiti, eiti... Gyvendamas su šituo nusistatymu, vyras pamatė daug. Purvo ir prabangos, šypsenų ir ašarų, taikos ir karo, džiaugsmo ir liūdesio... Visai ne keista, kad Capone niekas nebestebino. Tačiau Izabelė tyliai apvertė šaltą sutuoktinio protą aukštyn kojomis. Galbūt A. net nesureaguotų, jei žemėn imtų kristi bombos, bet jo niekas taip nestebino, kaip žmona. Kiekvienas šios judesys, įprotis, žodis, mintis... Viskas, ką ji darė, prikaustydavo vyro dėmesį jau daugelį metų. Nesvarbu, kiek laiko praėjo, bet jis vis tiek rasdavo kažką, kas joje be galo nuostabu. Net dabar, visa susiplukusi gulėdama žolėje, ši Alfonso akims atrodė nepriekaištingai. Ant veido užkritusios šviesių plaukų sruogos, prakaito takeliai ant kaktos, apsiblausę akys.. Visa tai buvo tiesiog nuostabu. Kad suprastum šios akimirkos magiškumą nereikėjo jokių didingų epitetų, skambių žodžių. Nepaisant didžiulės audros kūne, sulig kiekvienu širdies dūžiu augančio karščio ir geismo iškreipto žvilgsnio, visa tai prilygo ramybei. Buvimas kartu su žmona ramino, leido pamiršti galvoje susikaupusias neigiamas mintis, bėdas ir planus. Juk viskas A. galvoje buvo sustyguota iki pat pabaigos, niekas neiškrisdavo iš konteksto, viskas buvo suplanuota, kiekviena diena, kiekviena minutė... Bet dabar nereikėjo sekti, ką daryti. Nereikėjo fiksuoti veiksmų ir mąstyti, kas toliau. Net pats vyras nepastebėjo, kaip kasdienybė ir krūva įvairaus plauko darbų užmovė šiam ant kaklo kilpą. Bet Iz, veikiausiai nė pati to nežinodama, sugebėjo tą virvę atrišti ir suteikti mylimąjam laisvę. Klubai nenustojo ritmingai judėję, o godus A. žvilgsnis skverbėsi į šviesiaplaukės akis. Delnu jis slydo šios liemeniu, mėgaudamasis žmonos odos švelnumu. Prakaitas be perstojo srūvo įsitempusia nugara, bet karštis iš kūno niekur neišgaravo. Pats vyras jautėsi tarsi neišsenkantis šilumos šaltinis. Kiekvienas sąlytis su Izabele degino ir tai tik dar labiau užvedė jau protą beprarandantį Caponę. Veidu šis palinko link šviesiaplaukės, apdovanodamas ją trumpu, šlapiu bučiniu. Lūpos pačios gviešėsi prisiliesti prie Iz, o alkis pasiekė patį piką. Alphonse garsiai iškvėpė, akimis nusekdamas iš jo burnos išeinantį garų debesėlį. Lauke sparčiai vėso, bet joks šalčio liežuvis neprisilietė prie įsitempusio vyro kūno. Gamta ir pastarosios dėsniai paprasčiausiai nebeegzistavo. Ši dviejų kits kitą mylinčių žmonių sąjunga iškilo aukščiau realybės nubrėžtų ribų. Vietos tiksliems, logiškiems paaiškinimams nebeliko. Juk ten, kur karaliauja jausmas, protas nėra reikalingas. Todėl ir A. paspaudė įsivaizduojamą, kažkur galvoje esantį, mygtuką ir atjungė bet kokias savo sąsajas su mintimis. - Užsispyrusi moteris, - suurzgė ir palinkęs arčiau liežuviu perbėgo per žmonos lūpas. Alfonso antakis šelmiškai šoktelėjo viršun, o širdis pritariamiai suspurdėjo. Delną padėjo ant moters krūties, grubiai suspausdamas pastarąją pirštais. Keistas, tačiau Izabelei veikiausiai iki skausmo pažįstamas, apie alkį išduodantis garsas prasprūdo pro suspaustas vyro lūpas. Tuomet jo veide sužaidė šelmiškas šypsnis. Seksas su šviesiaplauke niekuomet nebuvo nuobodus. Galbūt tai buvo vienas iš daugelio faktorių, kurie palaikė judviejų santykius. Juk nepaisant įvairių, labai dažnai iškylančių bėdų, jų santuoka niekuomet nebyrėjo ir nestovėjo prie plonytės iširimo linijos. Iš pažiūros nepasakytum, kad Alfonsas stengėsi išlaikyti šeimos židinį ir viską suversdavo moteriai ant pečių, bet kažką jiedu darė gerai. Ir dėl to "kažko" santuokos ratai vis dar sukosi, nematydami jokių trikdžių. Būdami viens kito kompanijoje juodu nenuobodžiavo, o tai iš esmės ir buvo svarbiausia. - Na, matai, būtų šiek tiek lengviau, jei elgtumeisi nuolankiau, - Izabelei pagaliau pasidavus, sušnabždėjo ir ėmė spartinti klubų judesius. Švelnumu Capone nepasižymėjo, net niekuomet nesistengė. Kiekvienas jo judesys ir prisilietimas dabar buvo šiurkštus, kartais kiek skausmingas. Bet būtent tai padėdavo greičiau pasiekti jausmų viršūnę. Jeigu A. imtų elgtis švelniai, nuolaidžiai, tai nebeliktų jokios žaidimo magijos. - Galėčiau sielą parduoti, kad tik girdėčiau tave šitaip spygaujančią dažniau, - pasilenkęs prie Izabelės ausies, gašliai sukuždėjo ir išsiviepė. Liežuviu ėmė dirginti ausies spenelį, karts nuo karto grybštelėdamas pastarąjį dantimis. Pirštais vis dar erzino dešiniąją moters krūtį. Galiausiai, Alfonso lūpos ėmė leistis žemyn, bučiniais apdovanodamos žandikaulio liniją, kaklą... Savo žmonos kūną jis pažinojo iki pat smulkmenų ir tas atsiskleidė kiekviename vyro veiksme. Jis tiesiog žinojo, ką daro. Žinojo, kur sustoti, kur pasielgti kiek grubiau. Tas pats galiojo ir Izabelei. Ji puikiai atsiminė, ką reikia daryti, kad palenktų vyrą savo pusėn. Tai tik įrodė, kokia tvirta ir stebuklinga yra judviejų sąjunga. Dviejų nepalaužiamų asmenybių susijungimas, alsuojantis didžia, daugeliui pavydėtina, stiprybe.

Guest Guest

2016-06-20, 14:44

Turbūt vienintelis pastovus dalykas Izabelės gyvenime buvo jos vyras. Išlaikyti gerus santykius ir nenutraukti ryšio su kitais - ar tai būtų giminaičiai ar vaikai, buvo sudėtinga. Iz nebuvo iš tų moterų kurios mielu noru susirenka per Kalėdas ar kitas kokias dideles šventes ir kalba ištisas valandas apie niekus su dažnai nesusitinkamais giminaičiais. O jos giminė iš tiesų didžiulė, kadangi užaugo daug vaikų turinčioje šeimoje, tai ir šeimos ratas kardinaliai išsiplėtė ir vis dar plečiasi vieną dieną keičiant kita. Už jo ji ir laikėsi. Jis palaikė Izabelės viltį ir prižiūrėjo jos jausmų liepsną neleisdamas meilei užgesti ar susilpnėti. Su kiekviena diena Alphonse kurstė ugnį ir tik įrodė kas tai jei ne jis, gali daryti, be abejonės, Izabelė jam priklausė kaip ir jis visas buvo tik jos. Izabelės gyvenimą visiškai galėjo nusakyti frazė: "find what you love and let it kill you'. Ir tai visiškai atitiko jos būdą ir judviejų sąjungą. Nors šviesiaplaukė atidžiai stebėjo A., vyro žvilgsnis atrodė prasiskverbė taip giliai ir nepaisant visko, rado kelią ir pasuko norima kryptimi. Būdama su Alphonse Izabelė jautėsi lyg abu kalnus galėtų nuversti, dangų sumaišyti su žeme, būdami tokie ambicingi ir tam tikra prasme įžūlūs. Įžūlumo išraiškas aplinkiniai matė poroje, nes tai tapo neįmanomas dalykas kurį būtų galima ignoruoti. Mylimam veidui priartėjus, Iz uždėjo delnus ant jo skruostų ir atsakė į dovanojamą bučinį kuris buvo mažumėlę pasigestas. Kūnų karštis persidavęs ir jaučiamas bučinio metu, aistra spjaudėsi savo deginančiomis bangomis - viskas jau seniai tapo nevaldoma ir tik tokia moteris kaip Izabelė galėjo tai atlaikyti ir kantriai išlaukti saldžiausios akimirkos. Įmantriai valdydama liežuvį moteris nukreipė viską į greitesnį ir grubesnį veiksmą. Jokių švelnumo prošvaisčių neturintis bučinys buvo visiška palaima ir teikė neapsakomo džiaugsmo. Tai viena subtili smulkmena iš daugybės kurioms šviesiaplaukė teikė prioritetą. Rankų judesiai iš apgalvotų persimainė į grubesnius ir ne tokius tikslingus, viskas pradėjo vykti greitai, tarsi paėmus ir pasukus mygtuką pagreitinantį tempą. Po ilgų savęs išbandymų dabar viena akimirka po kitos vedė abu link kažko nepažinto ir labai didelio. Kartelė buvo kilstelėta labai aukštai ir jos lygis buvo beveik pasiektas, Izabelė viduje jautė aistrą, tokį jaudulį ir nekantrumą kokio seniai nemanė tokio stipraus egzistuojant ar įmanoma buvo išvis patirti ir tai jau buvo kažkas naujo. Vienas judesys po kito, mintys seniai jau tapo neveiksnios, ir viską valdė širdis ir kūnas, dirigavo kiekvienam įėjimui ir išėjimui. Alphonse žodžiai įžiebė nepasitenkinimą ir nepaklusnumo jausmą tuo pačiu metu. Prisimerkusi vieną šimtąją sekundės dalį, patyrinėjusi vyro veidą, kojomis apsivijo apie jo kūną ir ne paslaptis, būdama atletiška ir puikaus sudėjimo, Izabelė greitai atsirėmusi į žemę tapo padėties šeimininke. Atsidūrusi viršuje stabiliai įsitvirtino ir ėmė toliau sparčiai savo kūnu mėtyti atsakus į jo dūrius. Visai kitoks jausmas užplūdo moters kūną. Pasitenkinimas, šypsena ir visiškai laisvė užvaldė Izabelę ir įkvėpė naujiems dalykams. Vos prasižiojusi palinko ir rankomis įsitvėrė į žemę. Prikando lūpą netrukus ramiai, bet tuo pačiu aistros persmelktu atodūsiu iškvėpdama. Neleisdama Alphonse imti pradėti kurti galvoje kažkokių planų, įgavusi puikią pusiausvyrą abiejų rankų pirštais suspaudė jo spenelius. Spaudė ir tempė taip, kad sunku buvo tverti bet kuriam žmogui, taip pat kaip ir Alphonse. - Moteriai tokių žodžių nevalia sakyti,- netrukus pasilenkdama arti savo vyro kūno ištarė žodžius labai lėtai ir aiškiai. Kelias akimirkas lediniu žvilgsniu dūrusi po mažu atsitiesė, ir suėmė mylimojo delnus supindama juos su savaisiais. Taip laikydamasi už jo tęsė intriguojantį žaidimą. Tokia puiki atsvara padėjo Izabelei pajusti vyro lytį savyje dar giliau. Sumišusios emocijos ir pojūčiai susimaišę kunkuliavo kiekvienoje jos kūno kertelėje, viskas degė stipria, neužgesinama liepsna. - Parduok, tada ir pakalbėsim,- numetė netrukus ir staigiai sujudėjo. Greitus, nesustabdomus judesius pakeitė lėti ir grubiai smarkūs, kurie buvo paskutinis žingsnis link išsvajotosios akimirkos. Paskutinį kartą stumtelėjusi savo kūno apačią į priekį ir sutikdama jį, Iz nevalingai suspigo ir smarkiai iškvėpė pajutusi kaip visą kūną valdę hormonai, aistra, sumišimas, adrenalinas ir susierzinimas perteikė viską galingu smūgiu, privertusiu šviesiaplaukės kūną iš skausmo ir malonumo nepaliaujamai virpėti. Jėgos jau seko, bet malonumas tai buvo absoliučiai užgožęs savo dydžiu ir poveikiu. Viskas ką dabar Izabelė troško ir jautė, buvo neapsakomas pasitenkinimas, meilė ir džiaugsmas matant vyrą po savimi ir tokį susijaudinusį bei taip pat stipriai virpantį ir besikankinantį. Kai jausmai ir charakterio savybės sekso metu susimaišo tarpusavyje, Capone atveju tai reiškia tornadą, visą griaunančią jėgą ir visišką jėgų netekimą. Žodžiais sunkiai apibūdinamą savijautą, kuri yra tokia galinga, ypatinga ir tiek daug reiškianti, kad suvaldyti savo emocijas tampa labai sunku. Šypsodamasi, užsimerkusi bei išrietusi nugarytę Izabelė mėgavosi patirtos palaimos aidais kurie dar tikrai taip greitai neapleido jos kūno. Kas tiesa tas ne melas, moters orgazmas trunka daug ilgiau nei vyro ir yra galbūt netgi nesulyginamai stipresnis. Iz tuo nė kiek neabejojo, nes gal tai ir savanaudiška, bet to, ką ir kaip ji jautėsi vos žaidimui prasidėjus ir pasibaigus buvo neįtikėtina, kad dar kažkas gali iki to prieiti išlikdamas sveiko proto ir toks laimingas, kokia pabaigoje buvo ji.

Guest Guest

2016-06-27, 14:56

Daugelis nė nesuprato, kaip smarkiai Izabelė vyrą paveikė. Nesuvokė šios idealios sąjungos reikšmės, kurią Alfonsas nešiojosi savo dažnai suakmenėjusioje širdyje. Žinoma, daugybės dalykų nežinojo nė pati žmona. Daug Capone pasilikdavo paslaptyje, nes nebuvo žmogus, lengvai atveriantis širdį. Vis dėlto, kol kiti vyrai susėdę prie bokalo skųsdavosi savo žmonomis, A. mėgavosi kiekviena akimirka su Izabele. Net pyktis su ja buvo kažkaip ypatinga. Galbūt todėl, kad Iz nebuvo ta, kuri ramiai ir tyliai seka iš paskos, pasislėpdama vyro šešėlyje. Stiprus šios charakteris, nepalaužiama asmenybė žavėjo. Traukė tarsi magnetas ir nepaleido niekur pasprukti. Alfonsas ją mylėjo, nors jo atveju būtų sunku tą pavadinti "tyru jausmu." Ir tegu visi aplinkiniai stebisi, ieško priežasčių šiai santuokai neegzistuoti, jam nebuvo svarbu. Vyras žinojo, ką šviesiaplaukė jam reiškė, žinojo, kokia svarbi ir ypatinga ji yra, todėl jam nerūpėjo pašalinių lojimas. Kiekvienas žmonos judesys prilygo didžiuliam malonumui. Visi tie prisilietimai, bučiniai ir iš putlių josios lūpų išeinantys žodžiai, buvo tarsi benzinas į jau ir taip visu gražumu liepsnojančią ugnį. Capone rankomis slydo išpuoselėtu moters kūnu, tarsi norėtų jį visą pasiglemžti sau. Šis net nepajuto kaip karts nuo karto tykiai sučepsi. Klubai toliau ritmiškai judėjo lyg užsukti, o malonumas pamažu kopė viršūnės link. Vyras jautė antrojo raundo kulminaciją sparčiai artėjant ir tai paskatino šiek tiek paspartinti šiurkštokus judesius. Tiesa, vienas dalykas liko neapgalvotas ir kad guli ant nugaros, A. sureagavo per vėlai. Vis dėlto, matydamas pasitenkinimą Izabelės veide, šis nebesiryžo kovoti. Juk viskas artėjo į pabaigą ir Alphonse nusprendė kąsnelį pergalės atiduoti žmonai. Na žinoma, pajutęs skausmą spenelių srityje, beveik apsigalvojo. Iz visuomet provokuodavo, elgdavosi labai gudriai ir priversdavo pasiduoti savo vilionėms. Tokia jos savybė tik dar labiau traukė. Vyras mėgavosi prieš akis atsivėrusiu dievišku vaizdu ir šelmiškai šyptelėjo. Judviejų pirštams susipynus, Alphonse giliau įkvėpė, žvilgsniu siurbdamasis į moters akis. - Jau pardaviau tau, - sukuždėjo, galų gale visiškai atsiduodamas malonumui. Ilgai laukta kulminacija galų gale sukaustė įkaitusį kūną ir vyras leido staiga sunkiais tapusiems akių vokams nusileisti. Jis jautė, kad ir žmona jau pasiekė pabaigą. A. tvirtai suspaudė moters delnus, išleisdamas kone gyvulišką atodūsį ir galiausiai pajuto visus kūno raumenis atsipalaiduojant. Atsirado lengvas nuovargis ir švelnus maudimas, koks apima po vidutiniškai intensyvios treniruotės. Jis paleido Izabelės rankas, pirštais brūkštelėjo per prakaito lašeliais nusėtą josios veidą ir nežymiai šyptelėjo. Vos vos pakėlė galvą, lūpomis prisiliesdamas prie jai priklausančių. Galiausiai atsisėdo visu ūgiu, apvydamas moters liemenį rankomis. Švelniu žvilgsniu susirado josios akis ir tyliai atsiduso, beveik iškart pajusdamas, kaip išties vėsu buvo lauke. - Atrodai kaip po poros valandų sporto salėje, - švelnumo ir meilės, atsispindinčios vyro veide, jis nesugebėjo įpūsti į žodžius. Šiek tiek nevykęs juokelis išsprūdo pro besišypsančias Alphonse lūpas. Pasilenkęs jis dar liežuviu perbėgo per žmonos kaklo liniją, vis dar negalėdamas pasisotinti šviesiaplaukės kūnu. Dievino kiekvieną Izabelės odos lopinėlį, kiekvieną smulkią detalę - ar tai būtų apgamas, ar dar vaikystėje 'gautas' randelis. Viskas tiesiog varė iš proto ir kėlė tokį didį pasitenkinimą. Capone giliau įkvėpė gaivaus nakties oro, persipynusio su moters kūno aromatu ir vos vos primerkė akis. - Kačiuk, paduok cigaretę, - sukuždėjo, tiesą sakant, nė pats nenumanydamas kurioje vietoje mėtosi jo džinsai, kurių kišenėje buvo pakelis ir žiebtuvėlis. Bet jam, kaip užkietėjusiam rūkaliui, šis veiksmas dabar atrodė gyvybiškai svarbus ir reikalingas. Viena bėda buvo ta, jog davęs prašymą, šis vis tiek žmonos nepaleido. Rodos, rankos pačios susirakino, neleisdamos Izabelei išsprūsti iš tvirto ir šilto glėbio. aš labai atsiprašau už tokį varganą post'ą ;(

Guest Guest

2016-07-06, 17:32

Ataušus alsavimui po labai intensyvios dviejų raundų kovos prilygusios profesionalų susidūrimui, dabar moters kvėpavimas buvo nuoseklus ir įprastas. Patenkinta kiekviena buvusia patirta akimirka dabar moteris ramiai žiūrėjo vyrui į akis mėgaudamasi jo balsu ir klausydamasi žodžių. Tas žemas, rimtas, kai kuriems šiurpą keliantis tonas buvo toks seksualus ir vienareikšmiškai varantis iš proto Izabelę. Ir tai yra dar viena ideali jo kūno detalė kuri neretai sujaukia šviesiaplaukės protą ir sukelia aštrias emocijas bei atsakus. - Žinai, kai turiu tokį trenerį, mano kūnas nesiskundžia ir treniruotės tampa palygintinai malonios,- atsitiesė ir rankas ištiesė į šonus. Alphonse pasitikėjimas savimi ir tas atšiaurumas buvo jo asmenybės dalis ir Izabelės jau nestebinantis dalykas. Visiškai nusiraminusi kaip po geros jogos meditacijos sesijos, Izabelė suėmė rankas ir ištiesė jas į viršų ištempdama jas visu ilgiu ir įtempdama raumenis. Kūno pabudinimą sekė lengvas žiovulys ir mažutė miela šypsena, moteriai toliau klausantis vyro žodžių ir prašymo. Akimirką suabejojusi ar vertėtų tai padaryti, po vienos kitos apsisprendė įvykdyti prašymą. Pajusti nikotiną sotinantis plaučiuose ir tekant kraujagyslėmis atrodė labai egzotiška derinant prie esamos aplinkos ir situacijos. Kai Izė kažko užsimanydavo nė tvirti vyro gniaužtai tam atsparūs nebūdavo. Būdama apsukri, gudri ir dar daug naudingų savybių turinti, galėjo pasiekti ką tik panorėjusi. Kol vyro rankos ramiai klaidžiojo po jos kūną Izabelė pasilenkė ir išsinėrė pro šoną kol Alphonse susiprato esantis vienas ir ant kelių savo žmonos nebelaikantis, Capone laikė pakelį cigarečių rankose ir vieną tarp lūpų. - Regis jau minėjau, kad nevadintum manęs kačiuku, regis tai tau nė motais.. Na, senuk, gerai tai, kad ilgiau gyvensi ir be šios cigaretės, kurią dar norėjau tau duoti, bet, pats viską pagadinai..,-ramiu balsu burbtelėjo jau prisidegdama savąją. Izabelė niekuomet niekam neleido elgtis su ja kaip su lėlyte ir nusispjauti ant jos norų ir elementarių prašymų. Tai buvo viena stipriausių ir visų nemėgiamiausia jos charakterio savybė kuri kėlė ne pačias saldžiausias ir gražiausias reakcijas. Perlipusi per kupstelį nupėdino iki savo rūbų ir padėjus nereikalingą jau pakelį bei žiebtuvėlį ėmė rengtis. Kai nuogą ir seksualiai pailsėjusį jos kūną jau dengė apatinis trikotažas ji įtraukė antrą dūmą, o vos po keliolikos sekundžių išpūtė jį į orą.

Sponsored content

» Takas link tunelių
» Tviračių takas