Įjungti kitą veikėją
Vardas:
Slaptažodis:

Share
 

 Avalynės skyrius

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
avatar
The stories are real - the monsters are here
REPUTATIONS :
146

TTS #1
The stories are real -
the monsters are here

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-04-17, 15:35

.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 17:16

Grįžusi iš Berlyno Reina žinojo, kad negali sau leisti nedirbti. Ypač po to, kai ką tik nupirko velniškai brangų kaklaraištį už paskutinę gautą algą. Todėl vos grįžusi pagyveno Klaudijaus name kelias dienas, o tada išsikėlė į labai mažą butuką viename iš pavojingų Sietlo rajonų. Turėjo šiek tiek santaupų, todėl žinojo, kad dar keliems mėnesiams užteks, tačiau rasti darbą privalėjo kuo greičiau. Kadangi pirmomis darbo ieškojimo dienomis nepasitaikė nieko pagal specialybę, o Reina neišgalėjo laukti, ji sutiko padirbėti pardavėja-konsultante vienoje iš geros kokybės batų parduotuvių.
Sėdėdama prie kasos, kadangi vėlyvais vakarais klientų nebebūdavo, Reina vartė žurnalą. Akis nejučiomis užkliuvo už puikiai apsirengusio vyro nuotraukos. "Klaudijaus Jaeger paskaita - absoliuti sėkmė", skelbė antraštė. Nejučiomis šyptelėjusi, moteris ranka pasirėmė galvą ir perskaitė kelias pastraipas, kuriose buvo cituojama Klaudijaus kalba, pasakojama apie jo nuveiktus darbus, įsteigtas labdaros organizacijas. Nužvelgusi nuotrauką iš paskaitos, kurioje Klaudijus buvo su jos padovanotu kaklaraiščiu, Reina nusišypsojo ir pirštų galiukais perbraukė popierių. Nežinojo kokie jausmai joje siautė - nežinojo kuris pojūtis ima viršų - ar labiau skauda, ar džiugu jį matyti? Nurijusi burnoje susikaupusius skysčius, bandydama atsikratyti to gumulo, kuris susidarė gerklėje, Reina užvertė žurnalą ir pakilo nuo kėdės. Buvo metas apsitvarkyti, darbas baigėsi.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 17:34

Grįžęs namo, Claudius turėjo vėl mokytis gyventi vienas. Vėl pats vaikyti virėją ir namų tvarkytoją, vėl pats vežti šunį į kirpyklą, vėl pats išsirinkti kostiumą... tačiau ne tai buvo sunkiausia. Vyrui nesisekė vėl vienam užmigti. Rodos, ir lova sava, ir sienos tos pačios, bet kažko siaubingai trūko. Jaeger pats bijojo sau pripažinti ko. Tačiau prabėgus mėnesiui nemiga niekur nenuslinko ir vyras nebeištvėrė. Privalėjo kažką daryti. Privalėjo sužinoti kur ji. Pats niekaip nesugebėjo surasti naujos Reinos darbovietės, todėl paprašė keleto pažįstamų pagalbos. Gavęs žinią, jog mergina dirba batų parduotuvėje šiek tiek nustebo. Su tokia neįkainojama patirtimi ir įgūdžiais ji turėjo sėdėti šiltoje biuro kėdėje... bet Claudius pernelyg nesigilino. Vos gavęs informaciją, jis sėdo už vairo (ko turbūt jau nedarė bent tris metus) ir nurūko į prekybos centrą. Įparkavo mašiną stovėjimo aikštelėje bei nubėgo vidun. Vieno iš apsauginių pasiteiravo, kur yra avalynės skyrius ir nuskuodė ten. Parduotuvė turėjo užsidaryti už dvidešimties minučių. Reikėjo paskubėti.
Pasiekęs tikslą, Claudius neramiai dairėsi tarp lentynų. Manė, kad pavėlavo, kad suklydo, kad ne Reinos pamaina, tačiau po akimirkos pastebėjo puikiai pažįstamą tamsių plaukų kupetą. Vyras sustingo ir staiga pamiršo viską, ką repetavo Reinai pasakyti pakeliui į prekybcentrį. Claudius giliai įkvėpė į paralyžiuotus plaučius oro bei nelabai ryžtingai nužingsniavo prie merginos.
- Reina... - sukuždėjo pirštų pagalvėlėmis priliesdamas jos petį, laukdamas, kol ši atkreips dėmesį. - Labas, - sumurmėjo, nedrąsiai žvelgdamas į tamsiaplaukę. Jam buvo gėda. Beprotiškai.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 17:40

Skyrybos niekada nėra lengva patirtis. Jos tokios nebuvo ir Reinai. Buvo ir vakarų su vyno buteliu, buvo ir ašarų į pagalvę. Buvo situacijų, kai sumušta sesuo skambindavo jai, o Reina absoliučiai niekaip negalėdavo padėti, o išsilieti, išsipasakoti, išsiverkti norėdavo tik Klaudijui. Buvo ir taip, kad laikydavo rankose telefoną, su surinktu mintinai žinomu numeriu ir taip norėdavo paskambinti, tačiau visada susilaikydavo. Kartais bijodavo pati savęs, bijodavo to, koks svarbus jai buvo šis vyras. Tačiau kiekvieną kartą kai norėdavo skambinti, parašyti, bėgti pas jį ir sakyti, kad nebegali be jo miegoti, Reina sulaikydavo save primindama, kodėl jie nebe kartu. Prisimindavo jo principus, jo ego aukštesnį už Alpes, jo susireikšminimą, pyktį, visus skaudžius žodžius, kurie jai buvo pasakyti. Prisiminė ir tai, kad vis dar galėjo jį sužlugdyti, tačiau kažkas ją stabdė.
Dėliodama batelius į vietas, valydama dulkes, Reina neišgirdo, kaip kažkas priėjo iš už nugaros. Vos ją prilietė, Reina krūptelėjo ir aiktelėjo, iš karto atsisukdama. Gyvenimas dabartiniame rajone ją tikrai buvo prigąsdinęs. Susiėmusi už širdies, de la Valencia lengviau atsiduso, pamačiusi pažįstamą veidą.
 - Klaudijau? Mes tuoj užsidarom, tačiau vyrų skyrius ten. - pirštu bakstelėjo į kitą parduotuvės pusę. - Kokių batų tau reikia?
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 18:04

Atrodo, mėnuo nėra toks ilgas laiko tarpas, tačiau vyrui jis slinko tarsi amžinybė. Kiekviena diena buvo vis labiau varginanti ir nuobodi. Anksčiau beprotiškai tvarkingas Claudius darbo kambarys, dabar tapo tikru šiukšlynu, kartais vyras ten ne tik vakarieniaudavo, bet ir užsnūsdavo. Keista, kaip greit gyvenimas pasidaro niūrus ir pilkas, kai iš jo ištraukiamas vienas vienintelis žmogus. Be Reinos Jaeger jautėsi tuščias, niekam neįdomus ir nereikalingas. Šalia nebebuvo žmogaus, kuris paklaustų kaip sekasi, pasirūpintų ar viskas gerai. Tai buvo smulkmenos, tačiau jos tapo vyrui gyvybiškai reikalingos. Jų netekęs, Claudius juto, kaip jo gyvybingumas pamažu senka.
Vos Reina atsisuko, vyras galėjo prisiekti, kad jo širdis akimirkai nustojo plazdėjusi. Claudius nežymiai šyptelėjo ir pakreipė galvą į šoną. Atidžiai nužvelgė merginą, minutėlei sulaikydamas kvėpavimą. Tuomet papurtė galvą ir atsiduso.
- Aš čia ne batų atėjau... - kažkaip nejaukiai prasitarė ir liūdnai šyptelėjo. Apsidairė, ar daugiau nieko nėra parduotuvėje bei lengviau atsiduso, supratęs, jog jie tik dviese. Taip galbūt bus lengviau. - Aš pas tave, - kiek garsiau, ryžtingiau pasakė. Vis tiek buvo sunku stovėti ir žvelgti į merginą. Claudius nežinojo nuo ko pradėti. Galbūt atsiprašyti jau per vėlu?
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 18:11

Reina netikėjo, kad Klaudijus gali ateiti atsiprašyti. Tiesiog per gerai jį pažinojo, kad manytų, jog šitaip gali nutikti. Todėl kai pamatė jį čia, batų parduotuvėje, nieko keisto, kad iš pradžių pamanė, kad jis čia iš tiesų atėjo batų pirkti. Ir tik sekanti mintis buvo ta, kad gal vis dėlto jis atėjo kitokių tikslų vedinas. Nežymiai šyptelėjusi, jausdamasi labai nejaukiai, moteris kiek pasimuistė vietoje, ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, taip tarsi norėdama save apginti. Pati nežinojo nuo ko? Gal nuo savo jausmų, o gal nuo viso to skausmo, kurį teko pastarąjį mėnesį patirti.
Krenkštelėjusi, nelabai žinodama ką turėtų pasakyti, moteris kilstelėjo antakius, taip išreikšdama nesuvaidintą nuostabą.
 - Pas mane? Ar aš palikau kažkokių daiktų tavo namie?
Suprasdama, kad priežastis gali būti mažiau praktiška ir labiau susijusi su jausmais, matydama, kaip Klaudijus kankinasi ir kaip nejaukiai jaučiasi, pati Reina dar labiau susinepatogino. Visas šitas susitikimas buvo toks, tarsi jie būtų nepažįstami žmonės, sumesti į vieną patalpą ir priversti bendrauti.
 - Jeigu atėjai čia atsiprašyti... Nereikia. Aš nepykstu, tikrai.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 22:13

Vyras, jau žengiantis per vidutinio amžiaus ribą, pirmąkart buvo save įstūmęs į tokią situaciją. Atrodo, kas čia tokio - atvažiuoti atsiprašyti žmogaus, tačiau viskas buvo daug sudėtingiau negu galėjo iš šalies pasirodyti. Jeigu Claudius susitvarkė su savo ego, tai nespėjo numalšinti jaudulio bei kažkaip susitvarkyti su žodžių trūkumu, mat pamačius merginą jų skaičius staiga pasidarė labai ribotas. Kažkur giliai širdyje vyras norėjo pasakyti, kad be Reinos jam sunku užmigti naktimis, jo gyvenimas prarado prasmę, darbas nebeteikė malonumo, o viduje išsižiojo tokia skylė, tokia tamsi kiaurymė, kuri leido įsiviešpatauti nepakeliamai tuštumai, nuo kurios, rodos, net fiziškai skaudėjo. Bet viskas, ką Jaeger sugebėjo išspausti, tebuvo keletas bereikšmių, trumpų žodelių. Net elementarus "atsiprašau" dėliojosi kažkaip vargiai, tarsi būtų pamiršęs, koks skiemuo po kokio eina. Ir tai, kad Reina šiek tiek užėjo viskam už akių, jį truputį išmušė iš vėžių. Claudius mintyse nusikeikė, bent tuziną kartų išvadintamas save kvailiu. Viskas turėjo būti kitaip. Važiuodamas į prekybos centrą, vyras tikrai neplanavo, kad stovės prieš Reiną ir mikčios kaip paskutinis idiotas.
- Net jei ir nepyksti... - Jaeger atsiduso, nudelbdamas žvilgsnį žemyn. Va ką jausmai su žmogum padaro. - Vis tiek turiu atsiprašyti. Pasakiau daug... daug negražių dalykų ir elgiausi kaip ožys, - jis kiek kilstelėjo galvą ir pagaliau išdrįso pažiūrėti į merginą. Buvo taip tragiškai, taip smarkiai jos pasiilgęs, jog manė nebeištversiąs. - Ar greitai baigsi darbą? Pavaišinčiau tave vakariene ir... parvežčiau namo, - kiek neryžtingai pasiūlė ir išspaudė šypsnį. Sunku buvo įsivaizduoti, jog Reina dabar gyvena kažkur kitur, o ne pas jį.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 22:19

Sako, kad kai myli žmogų, tai juokiesi su juo, verki su juo, pyksti irgi su juo. Nori ar nenori, perimi kito žmogaus emocijas taip, tarsi jos būtų savos. Jauti jo skausmą, nusivylimą, liūdesį, džiaugsmą. Ir Reina su Klaudijumi tikrai nebuvo išimtis. Žinoma, jie kurį laiką buvo atskirai, tačiau meilė ir draugystė - tarsi važiavimas dviračiu, niekada nepamirši. Ir Reina nepamiršo kaip pasikeičia Klaudijaus veidas kai jam nepatogu, kaip jo povyza, įprastai tokia išdidi, sudaranti bene kilmingumo įspūdį, susitraukia taip, tarsi jis būtų mažas berniukas. Kaip jo veidas, paprastai griežtų bruožų, pasidaro toks sunkiai įskaitomas, o akys apsiniaukia. Ir galbūt tai nebuvo labai teisinga, gal net nelabai ir protinga, tačiau Reina apsikabino Klaudijų ir švelniai priglaudė jį prie savęs, padėdama galvą jam ant krūtinės. Tai nebuvo įsimylėjėlių apsikabinimas - taip apsikabina draugai. Tačiau įsimylėjėliai visada yra ir draugai, tiesa?
Atsitraukusi, paleidusi Klaudijų iš glėbio, Reina kreivai šyptelėjo.
 - Atrodė, kad apsikabinimo tau reikia. - pastebėjo. Pažvelgusi į laikrodį, kilstelėjo antakį. - Jeigu tikrai to nori, galiu išeiti kad ir dabar. Darbą jau baigiau.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 22:32

Nuo nervų ėmė prakaituoti delnai, o akys neramiai bėgiojo po visą patalpą. Net jeigu bandydavo sutelkti žvilgsnį ties Reina, tai pavykdavo vos minutėlei. Claudius nervinosi, siaubingai nervinosi. Šitaip smarkiai jis nesijaudino jau eilę metų. Reinos apkabinimas privertė širdį akimirkai sustoti. Vyras užsimerkė, giliai įkvėpdamas jos taip niekad ir nepamiršto aromato. Chaotiškas Jaeger žvilgsnis sušvelnėjo, o jis pats, rodos, sušilo iš vidaus. Gaila, kad tai truko šitaip trumpai. Apkabinęs tamsiaplaukę Claudius dabar galėjo stovėti kad ir amžinybę.
- Ačiū, - švelniai, su šiokiu tokiu balse atsispindinčiu ilgesiu sukuždėjo ir šyptelėjo. Tuomet vos linktelėjo, tik dar kartelį patvirtindamas savo žodžius. Nusivežti ją vakarienės buvo mažų mažiausia, ką galėjo padaryti. - Taip. Tik pasakyk, į kokį restoraną nori važiuoti. Aš statau, - Claudius lyg ir pusiau tiesė paimti jos ranką, bet laiku susigriebė, jog taip dar negerai. Šis dar negalėjo elgtis tarsi nieko nebūtų įvykę. Todėl per pusę žingsnio atsitraukė, rankas sugrūsdamas į palto kišenes. Nenorėjo daugiau apie nieką kalbėti ar užsiminti. Visas šnekas pasiliko restoranui, dabar tik be perstojo save ramino ir keikė už tokį skystablauzdiškumą. - Ar pasiruošusi? - kiek garsiau pasiteiravo, kilstelėdamas galvą.
Back to top Go down
Anonymous
Guest
Guest

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty2016-12-07, 22:37

Reina matė, kad Klaudijus neramus, kad širdis jam nerimsta, o ir jautė ją apsikabindama, tačiau nieko nesakė. Žinojo, kad jeigu atkreiptų į tai dėmesį, jis pasijaustų tik dar blogiau. Nusprendė, kad pasikalbės restorane, todėl tik šyptelėjo.
 - Man tiks bet kas Klaudijau, aš nesu išranki, gi žinai. Be to, kartais kuo paprasčiau - tuo geriau. - mirktelėjo. Nejučiomis prisiminė jų pyktį restorane, prisiminė ir Klarą. Užsigalvojo - kas nutiko po to, kai Reina išvažiavo? Ar Klara šildė Klaudijaus lovą? Ar su ja jis užmigdavo, su ja atsikeldavo? O galbūt Klaudijus kaip ir Reina, per daug liūdėjo, kad būtų galėjęs būti su kuo nors kitu? Na, bet nors šie klausimai ir sukosi galvoje, ji nieko nepasakė. Kai kurių dalykų geriau neklausti.
Nuėjusi į darbuotojų patalpą, apsirengė paltą ir apsivyniojo kaklą šaliku. Pasiėmusi rankinę, visur išjungė šviesas, užrakino parduotuvės vartus ir jiedu su Klaudijum išėjo iš prekybos centro.
Back to top Go down
Sponsored content

Avalynės skyrius Empty
Avalynės skyrius Empty

Back to top Go down
 
Avalynės skyrius
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-
» Drabužių skyrius
» Aksesuarų skyrius
» Rankinių skyrius
» Knygų skyrius

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: Banners & archive :: 17/01/25 atnaujinimas-
Jump to: